Jau 100 metų praūžė nuo to laiko, kai 1923 m. gruodžio 7 d. Ricieliuose, Leipalingio seniūnijoje, gimė profesorius Vincas Auryla, pirmasis profesionalus vaikų ir jaunimo literatūros specialistas Lietuvoje. Simboliška, kad Vincas Auryla ir mirė 2009 m. Kovo 9 d. 16 val.
Tarptautinės vaikų knygos dieną mirė Lietuvos rašytojų sąjungos, Tarptautinės vaikų literatūros tyrinėtojų asociacijos narys, Jungtinių Tautų vaikų fondo (UNICEF) Lietuvos nacionalinio komiteto pirmininkas, ilgametis Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius dr. Vincas Auryla. Rašytojas, vaikų teisių gynėjas, pedagogas į paskutinę kelionę palydėtas Didžiosios savaitės antradienį (2009. IV. 7). Antakalnio kapinių menininkų ir mokslininkų kalnelis - V. Aurylos amžino poilsio vieta.
Kad ir poilgis amžius buvo nugyventas - mirė rašytojas eidamas 86-uosius - oratorių gražiausi žodžiai nenumaldė netekties skausmo ir praradimo gėlos. Tas Didžiosios savaitės antradienis, kaip reta Lietuvoje, buvo gražus. Kas galėjo pagalvoti, kad šiam darbščiam dzūkui, praėjusiais metais per patį karštymetį iš naujo parašiusiam lietuvių vaikų literatūros sąvadą, čiulbėjo paukšteliai paskutinę vasarą.
Vincas Auryla buvo tikras dzūkas, suaugęs su Liškiava, Leipalingiu, Veisiejais, Seirijais, Alytumi, Merkine. V. Auryla pradėjo rašyti nuo 14 metų. Šis pomėgis jam „prilipo“ visam gyvenimui, o, laikui bėgant, išsivyniojo įvairialypėmis vaikų ir jaunimo literatūros tyrinėjimo tekstų pynėmis: nuo žaismingų kaltinimų rašytojams „tuščia kaip barškata“ žodžių naudojimu (žurnalas „Rubinaitis“, 1995 m. Nr.
Profesorius Vincas Auryla. „Mano gyvenimo kelią lėmė įvairios aplinkybės, atsitiktinumai, o ne apgalvoti norai ar siekimai“1, - autobiografijoje rašė Vincas Auryla. Tik kažin ar vien atsitiktinumas būtų lėmęs, kad lietuvių vaikų literatūrologijos raidoje šalia Prano Mašioto, Vytės Nemunėlio galėtume drąsiai rašyti ir Aurylos pavardę. Šių eilučių autorei profesorius yra prisipažinęs buvęs „didžiulis tinginys“, sunkiai, o kartais ir nenoriai palinkdavęs prie rašomų knygų, tačiau dirbdavęs užsidaręs net dvejas kambario duris, kad neblaškytų namiškių triukšmas. Ar šiandien turėtume daugybę straipsnių lietuvių ir užsienio spaudoje, ar vartytume lietuvių vaikų literatūros, lietuvių egzodo vaikų ir jaunimo literatūros studijas?
Mokslinė veikla ir darbai
V. Auryla ilgai atminčiai paliko tai, ko nevalioja sunaikinti storu užmaršties sluoksniu nusėdančios dulkės: didelės vertės literatūrologijos ir pedagogikos knygas, gyvo lietuvių vaikų literatūros proceso atšvaitą (per 400 straipsnių ir recenzijų), vaikystės fenomeno naujas įžvalgas. V. Aurylos darbai liudija: iš mūsų būrio išėjo didelių kūrybinių užmojų, romantiškos prigimties ir aukštų idealų asmenybė.
Tačiau svarbiausias V. Aurylos rūpestis buvo, kad per šimtmečius Lietuvoje vaikams rašyti kūriniai būtų surinkti, pagal aukščiausius meniškumo kriterijus susisteminti ir įvertinti. „Savo reikšme, apimtimi, idėjomis ir meninės vertės svoriu, - teigė literatūrologas, - vaikų literatūra nacionalinėje kultūroje užima vieną pamatinių vietų, sprendžia jaunosios kartos visuomeninio, etinio, estetinio ir kitus auklėjimo uždavinius.“ Todėl pirmiausia parengė lietuvių vaikų literatūros istorijos monografijas (išleistos 1962, 1967 ir 1986). Iš visų prof. V. Aurylos raštų ryškiausią vietą užima 1986 m. išleista „Lietuvių vaikų literatūra“ - vienintelė vaikų ir jaunimo literatūros istorija, kurioje vaikų literatūros raida apžvelgiama nuo pačių pirmųjų nacionalinės literatūros užuomazgų iki 1980 m. Joje kritiškai pateikiamas sistemiškai išsamus vaikų ir jaunimo literatūros lietuvių kalba paveikslas, nepamirštant ir įvairių literatūrologinių, vaiko raidą apibūdinančių kriterijų, kuriais remiantis turi būti rašoma ir vertinama augantiems žmonėms priskiriama literatūra.
Kartu autorius žengė kitą svarbų žingsnį - iškėlė lietuvių vaikų literatūros tyrimus į pasaulį: pasirodė monografija rusų kalba (1981), knyga „Lietuvių vaikų literatūra“ (1986) įtraukiama į Minesotos universiteto Kerlano vaikų literatūros tyrinėjimo fondą (JAV, 1990), spausdinama lietuvių vaikų literatūros analitika Vokietijoje (1984), vienas po kito publikuojami straipsniai užsienio moksliniuose rinkiniuose, skaitomi pranešimai tarptautinėse konferencijose. Taip mėginta pasauliui įrodyti: lietuvių vaikų literatūra - viena labiausiai subrendusių Europoje.
Vaikų ir jaunimo literatūros tyrinėtojams šis rinkinys iki šių dienų išlieka vienu pagrindinių bazinę informaciją teikiančių šaltinių. Šioje kultūriniu atžvilgiu vertingoje mokslinėje studijoje aptariami klausimai į platųjį visuomeninės problematikos lauką sugrįžta net ir šiais laikais, pavyzdžiui, ar verta vaikams pasakoti neadaptuotas liaudies pasakas. Tyrėjas teigė: „Kokia bebūtų didelė vaikų literatūros istorijos savaiminė reikšmė, ji negali atstoti paties svarbiausio - antologijų.“
Sudarydamas senosios lietuvių literatūros rinkinį „Užmiršti vaikai“ (1957), V. Knygoje „Lietuvių egzodo vaikų ir jaunimo literatūra 1945-1990“ (2002) V. Auryla atskleidžia plačią ir išsamią egzodo vaikų literatūros panoramą. Pasirinkti tekstai rodo puikų literatūrinį sudarytojo išmanymą, kūrėjo įžvalgą ir menininko nuojautą. Svarbiausiu kriterijumi Auryla laiko meniškumą, gebėjimą meno galia paveikti atitinkamo amžiaus skaitytojų dvasinį pasaulį, sukelti estetinių įspūdžių.
V. Aurylos bibliografija (svarbiausi veikalai):
- Pagrindiniai vaikų literatūros bruožai (1962)
- Lietuvių vaikų literatūra (dalis 1 1967)
- Lietuvos vaikų literatūra (1981, rusų kalba)
- Lietuvių vaikų poezija ir proza (1984 Miunchenas, vokiečių kalba)
- Lietuvių literatūra vaikams ir jaunimui (1985, anglų kalba)
- Lietuvių vaikų literatūra (1986)
- Lietuvių egzodo vaikų literatūra (deponuota 1997)
Pedagoginė ir visuomeninė veikla
Auryla gimė 1923 m. gruodžio 7 d. Lazdijų rajono Ricielių kaime. Vaikystė prabėgo Dzūkijos smiltynuose netoli Liškiavos. Pirmoji pažintis su knygomis prasidėjo dar namie, vartant spintoje tėvo sukauptus „Šaltinėlius“. Mokėsi, kaip pats sakė, baltoje lyg paukštė naujojoje mūrinėje dviaukštėje pradžios mokykloje. Čia skaityti naujutėlaičių knygų duodavo mokytojas.
1944 m. Auryla baigė Alytaus mokytojų seminariją, 1944-1950 m. Vilniaus pedagoginiame institute studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo Vilniaus dailiųjų amatų mokykloje, Vilniaus 1-ojoje berniukų gimnazijoje mokytoju, Trakų mokytojų seminarijos direktoriaus pavaduotoju, Švietimo ministerijos Mokyklų valdybos inspektoriumi. 1952 m. Auryla pradėjo dėstyti Vilniaus pedagoginiame institute (nuo 1992 m. - Vilniaus pedagoginis universitetas, dabar - Lietuvos edukologijos universitetas), vėliau dirbo ir Vilniaus universitete. 1963 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją. Buvo pasirinkta nors ir ne norima tema apie Praną Mašiotą, bet vis tiek apie vaikų literatūrą - Lietuvių vaikų literatūros istorijos apybraižos (iki 1919 m.). Nuo 1966 m. vadovavo VPI Lietuvių ir užsienio literatūros katedrai. 1975 m. tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu, 1976 m. jam suteiktas nusipelniusio mokytojo vardas. 1986 m. Auryla pradėjo eiti VPI Lietuvių kalbos ir literatūros metodikos katedros profesoriaus pareigas. 1991 m. tapo Tarptautinės vaikų literatūros tyrėjų asociacijos (IRSCL) nariu, buvo Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus valdybos, žurnalo apie vaikų knygas „Rubinaitis“ redakcinės kolegijos narys.
Gerai suvokdamas, kad visuomenėje esti tarpusavy nesuderinamų pradų - vieni vaikus ugdo, o kiti juos dezorganizuoja, V. Auryla pradėjus dirbti vaikams, jubiliato veikla neapsiribojo tiktai „grynuoju“ mokslu. 1993-2006 m. Auryla - Jungtinių Tautų Vaikų fondo (UNICEF) Lietuvos nacionalinio komiteto valdybos narys, vicepirmininkas, kovotojas už vaikų teises, kuris pasisakė prieš dvasinį ir fizinį vaikų smurtą bei rūpinosi, kad auganti karta būtų tikra savos tautos dalis, o 1996 m. - Konsultacinės vaikų reikalų tarybos prie Lietuvos Respublikos Prezidento narys. Jo rūpesčiu buvo įkurta ir menui gabių vaikų mokyklėlė „Konvencija“, vaikams organizuojamos meno kūrybos stovyklos.
Jis prisidėjo, rengiant Stokholmo manifestą „Karta pavojuje“ (2001) ir dalyvavo Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos specialiojoje sesijoje Niujorke priimant deklaraciją „Pasaulis vaikams“ (2002). Nuo 2006 m. prof.
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Atraskite Auryla magiją: Nepamirštamos lietuvių vaikų literatūros istorijos
- Planšetės vaikams lietuvių kalba: saugus ir edukacinis pasirinkimas
- Vaikiška planšetė lietuvių kalba: mokymasis ir pramogos viename!
- Motinystės atostogos dirbant su verslo liudijimu: ką būtina žinoti?
- Krūtinės Skausmas Nėštumo Pradžioje: Sužinokite Pagrindines Priežastis ir Kaip Jį Atpažinti!