Vaikų auklėjimas šeimoje yra vienas iš svarbiausių tėvų tikslų - išmokyti vaikus tinkamo elgesio, nustatytų visuomenės pagrindinių taisyklių. Tik gimęs vaikas nežino, kas yra gerai, kas blogai, koks jo elgesys bus priimtinas pasaulyje, o koks ne.
Nagrinėjant vaiko raidos psichologiją, žinome, kad ankstyvoje vaikystėje vaikas yra egocentriškas. Tai reiškia, kai vaikas ko nors nori (valgyti, miegoti ir pan.) jis reikalauja ir jam visai neįdomu, ar šalia esančiam žmogui galvą skauda ar jis pavargęs. Vaikui, nežinančiam taisyklių ir ribų, sunku pritapti, susirasti draugų, mokytis. Šeimoje nustatytos ribos vaiko ateičiai sukuria saugumą. Reikia suvokti, kad neapsaugosime vaikų nuo neigiamo aplinkos poveikio, nes visur ir visada atsiras netinkamai besielgiančių. Svarbu, kad vaikas suprastu, kas yra tinkamas elgesys, o kas ne. Svarbu, kad vaikas suprastų netinkamo elgesio pasekmes.
Pedagogo veiksena
Yra sakoma - vienas laukia ne karys; taip ir pedagogas vienas neišugdys vaiko tinkamo elgesio. Kiekvienas pedagogas susiduria su ypatingesnio elgesio vaikais. Dažnai tėvai sako: „Žinokit, gali būti sudėtinga diena, nes savaitgalį vaikas buvo su seneliais ir dabar „neina“ su juo susitvarkyti net mums (tėvams). Nes pas senelius viskas galima, daro, ką nori“.
Taigi, galime daryti prielaidą, kad vaikui ribos yra nustatytos tiek darželyje, tiek šeimoje, ir vaikas jas supranta bei jų laikosi. Bet akimirką žavingą parodyk vaikui, kad jų galima nesilaikyti, jis iškart taip ir padarys.
Tėvų ir pedagogų bendradarbiavimas
Labai svarbus yra tėvų ir pedagogų abipusis bendradarbiavimas, atgalinis ryšys. Asmeninė patirtis rodo, kad didžioji dauguma tėvų noriai girdi, išklauso pedagogo pastebėtus vaiko elgesio pakitimus ar esamas problemas. Sutikime, kad niekas vaiko geriau nepažįsta, kaip tėvai. Ir tik jie gali suteikti pedagogams informacijos, kuri padės kokybiškam vaiko ugdymui. Tuo pačiu pedagogas turi informuoti tėvus pastebėjęs vaiko elgesio pakitimus. Turėjau atvejį, kai grupės vaikas vartojo nepagarbius terminus kreipdamasis į grupės draugus, maivydavosi, nesilaikė grupės taisyklių.
Pedagogas visą dieną bendrauja su vaikais, jis kaip kempinė sugeria visas vaikų emocijas liūdesį, pykti, džiaugsmą, laimę, neapykanta… Vaikus guodžia, ramina, aiškina, užjaučia, kartu juokiasi, žaidžia, mokosi. Ir tai vyksta visą dieną. Profesionaliausias pedagogas tai matydamas supranta, kad geriau šiandien šio tėvo nekalbinti.
Vaikas sugrįžta iš darželio nusiminęs, paskendęs ašarose, o gal net ir su mėlyne, nes vaikai jau ne pirmą kartą pasirinko jį nenaudėliškų išdaigų „taikiniu“? Žinoma, kad mamai norisi „pasiraitoti rankoves“ ir dumti tiesiu taikymu į darželį. Kad tapti vaikų mėgiamu ir pripažintu, yra reikalingi du dalykai: pasitikėjimas savimi ir geri bendravimo įgūdžiai. Todėl tėvams pirma rekomendacija būtų - išsiaiškinti, kuo kitiems vaikams „užkliūna“ jūsų mažasis?
Galbūt jis dažnai serga, todėl jam niekaip nepavyksta susirasti grupėje draugų? Reikėtų pagalvoti, kaip jam su vaikais palaikyti ryšį ligos metu. Gal jis labai išsiskiria savo išvaizda? Yra buvęs atvejis, kai iš vieno berniuko vaikai vis šaipydavosi ir vadindamo „kūtvela“. Kalbant su tėvais paaiškėjo, kad iš tiesų, jie rytais taip skuba, kad net neatkreipia dėmesio į vaiko šukuoseną. O vaiko plaukai vešlūs, stori, po nakties taip „sugula“, kad net ir suaugusiam juoką sukelia „šukuosena“, su kuria vaikas kasdien įžengia į grupę.
Tas pats sakytina ir apie tvarkingumą - tai vienas svarbesnių dalykų. Vaikas turi būti švarus, nusiprausęs, nesmirdėti (rūkalais, keptu kugeliu ar pelėsiu). Apranga taip pat turėtų būti pagal vaiko amžių (pvz., ne per trumpos kelnės) ir tvarkinga (ne suplyšęs megztinis su ištrūkusiom sagom ir ne riebaluota maikutė, seniai nebuvusi skalbimo mašinoje).
Vaiko savivertė ir bendravimo įgūdžiai
Antras dalykas - vaiko savivertė ir bendravimo įgūdžiai. Na, pastebėkite savo vaiką gimtadienių metu ar vaikų žaidimų aikštelėje. Kaip jis elgiasi? Ar eina su kitais vaikais į kontaktą? Gal čiuožiant čiuožykla, tyčia vaikams užstabdo eilę? O gal visai šalinasi vaikų? Arba kai ateina eilė jam čiuožti, bet pamato, kad ateina kitas vaikas, vietoj to, kad čiuožtų, kažkodėl pasitraukia ir užleidžia kitam eilę? Pastebėję tokias situacijas, pamokykite vaiką, patarkite kaip elgtis.
Paskatinkite kalbėtis su vaikais, savo pavyzdžiu tai parodykite - užkalbinkite kitus vaikus patys. Lavinkite bendravimo įgūdžius. Dėl savivertės - jei manote, kad vaikas pernelyg pasyvus, nedrąsus, nekalbina pirmas kitų vaikų, galbūt jis per mažai savimi pasitiki? Tokiu atveju būtinai pastebėkite bent mažiausią jo progresą, pagirkite, pastebėkite jo pažangą ir pasakykite, kad labai tuo džiaugiatės. Rekomenduotina pasikalbėti su auklėtoja ir paprašyti jos pagalbos.
Arba suorganizuokite grupės vaikams šventę ar iškylą, kurioje jūs būtumėte organizatoriai. Tada vaikas jaus šalia „savą“, jausis tvirčiau ir labiau pasitikės, bus drąsesnis. O ką daryti, jei visgi jūsų vaikas tvarkingas, švarus, mandagus, savim pasitikintis ir draugiškas mažylis ir, nepaisant to, grįžta namo praskelta lūpa, su mėlyne ar įbrėžimu? Tuomet verta pasikalbėti su auklėtoja, kad sužinoti daugiau apie situaciją grupėje.
Galbūt iš tiesų tai buvo nelaimingas atsitikimas - juk maži vaikai juda kaip vijurkai ir netyčia kuris galėjo suduoti, pvz., kaladėle. Kai eisite kalbėtis su auklėtoja, stenkitės tai daryti be kaltinimo gaidelės balse ir be pretenzijų (visgi ne ji namuose išaugino tą mažą despotuką ir jau kas jau kas, bet ji mažiausiai norėjo, kad taip nutiktų). Vaikų agresija paprastai yra santykių namuose pasekmė (kai mušamas vaikas muša kitus žmones, kai žeminamas vaikas žemina kitus).
Taigi, auklėtoja galėtų pasikalbėti ir su mažojo „negadėjo“ tėveliais. Pasiūlyti apsilankyti pas psichologą. O kompetetingas psichologas iškart supras, kur „šuo pakastas“ ir vietoj vaiko prakonsultuos tėvus... Jeigi gi pasirodytų, kad tėvai „alergiški“ psichologams, tuomet dar viena išeitis būtų auklėtojai pasikalbėti su darželio psichologu ir pasitarti, ką daryti, galbūt pakviesti specialistą vesti specialius užsimėmus, skatinačius vaikus draugiškai bendrauti.
Dar dažnai tėvams ir pedagogams kyla klausimas - mokyti vaiką duoti atgal ar ne. Iki trejų metukų to daryti neverta, nes vaikas dar apskritai neskiria situacijų, kada užsimoti, o kada - ne. Vyresni vaikai ima situacijas skirti, tačiau dar nemoka pamatuoti smūgio jėgos. Vėlgi pavojinga... Na, o kai jau vaikas būna tokio amžiaus, kai skiria situacijas ir moka pamatuoti jėgą, deja, jau būna per vėlu mokyti „naujo“ elgesio.
Vaikų darželiai
Apie vaikų darželius tėvai susimąsto vos gimus vaikui. Prieš atsakant į klausimą, leisti vaiką į darželį, ar ne, vertėtų permąstyti paplitusias nuomones ir mitus, atsižvelgti į psichologijos žinias apie vaiko raidą. Žinoma, vaikų darželis darželiui nelygu. Pastaraisiais metais kuriasi vis daugiau ikimokyklinio ugdymo įstaigų, dirbančių pagal Montesori, Valdorfo ar kitas pedagogines sistemas, tačiau vis dėlto daugumai tėvų prieinamiausi „paprasti“, valstybiniai darželiai, kurių grupėse 15 - 20 vaikų.
Dar neseniai buvo manoma, kad vaikų darželis - būtinas vaiko vystymosi etapas, o „naminiai“ vaikai sunkiau pripranta prie mokyklos taisyklių, bendravimo su bendraamžiais. Anksčiau mokyklose didžioji dauguma vaikų būdavo „darželiniai“. Tėvai leidžia vaikus į darželį, tikėdamiesi, kad ten jie išmoks bendrauti, laikytis taisyklių, o įvairūs užsiėmimai skatins įvairiapusišką jų lavėjimą. Tačiau vaikams, kad jie normaliai vystytųsi, įgytų naujų įgūdžių, reikalinga nuolatinė emocinė šiluma ir palaikymas.
Deja, net geriausi vaikų darželio specialistai negali mylėti visų vaikų ir vienodai paskirstyti savo dėmesio… Dauguma vaikų, būdami didelėje grupėje, kurioje nėra sąlygų nė akimirkai pabūti vienam, pervargsta. Be to, nuolatinis užimtumas, suplanuota veikla blokuoja vaiko kūrybiškumą, trikdo sugebėjimą pačiam atrasti mėgiamą užsiėmimą, pajusti ir išgyventi savuosius poreikius ir interesus. Taip pat tikimasi, kad darželyje vaikas išmoks bendrauti su bendraamžiais, dalintis ir apsiginti.
Bet ši viltis taip pat ne visada pasiteisina. Kai grupėje 15 - 20 vaikų, auklėtojai nepajėgia užtikrinti normalių tarpusavio santykių ir tarp vaikų formuojasi kastų sistema. Kaip ir įkalinimo įstaigose atsiranda lyderiai ir atstumtieji, skundikai ir pan.. Bendraujant laikomasi „džiunglių įstatymo“ ir teisybė visada laimėtojų pusėje. Kai kurie tėvai ši reiškinį laiko normaliu, juk ir gyvenime dažnai pasitaiko panašių santykių ir bendravimo situacijų, taigi, tegu vaikas prie jų pratinasi nuo mažumės.
Vis dėlto, atsižvelgiant į vaiko raidą, bus geriau jei su netinkamu elgesiu, jėga, klasta ar šantažu grindžiamais santykiais jis susipažins šiek tiek vėliau (pvz., būdamas mokyklinio amžiaus), kai jau galės sąmoningiau vertinti įvairius elgesio būdus, numatyti jų pasekmes, atsižvelgti į kitus žmones, jų jausmus. Tada jau yra galimybė aptarti įvairias bendravimo situacijas, ieškoti tinkamesnio elgesio būdų, o ne automatiškai kopijuoti kitus.
3 - 5 metų mažylis dažniausiai tiesiog perima agresyvų elgesį, kuris padeda pasiekti tikslą (pvz. gauti žaislą) arba pripranta paklūsti aktyvesniems ir agresyvesniems vaikams, nebandydamas ginti savo pozicijų. Ypatingai neigiamai tokia situacija paveikia ramius, jautrius vaikus, kurie priversti prisitaikyti, nes neturi jokių galimybių palikti šį kolektyvą ar susirasti kitą, rasti būdų palaikyti savo statusą.
Pripažinimas, pagarba ir meilė - vieni iš pagrindinių žmogaus poreikių. Jei jie nepatenkinami, žmogus negali kurti, išreikšti savęs. Be abejo, vaikams būtina bendrauti su bendraamžiais, mokytis susipažinti, susitarti, išsakyti savo nuomonę ir pagrįsti poziciją, tačiau vaikų kolektyvas pats savaime šito išmokyti negali. Sėkmingam bendravimo įgūdžių lavėjimui turėtų vadovauti suaugęs žmogus, kuris suburtų vaikus bendram žaidimui, padėtų nustatyti taisykles, spręsti nesutarimus. Kad darželio auklėtojas galėtų tai padaryti, grupėje turėtų būti ne daugiau kaip dešimt vaikų.
Tikrai neverta vesti vaiko į darželį „pedagoginiais sumetimais“, įsivaizduojant, kad ten jis išmoks tvarkos, savarankiškumo, greičiau vystysis. Dar vienas tėvų lūkestis, kad darželyje vaikas išmoks klausyti auklėtojų, įpras tvarkos ir disciplinos, o tai padės jam prisiderinti prie mokyklos taisyklių. Ir tikrai, darželyje vaikas išmoksta paklusti, tačiau kiti bendravimo su suaugusias stiliai lieka apleisti.
Viena vertus tai patogu tėvams ir auklėtojams, tačiau vaikui būtina išmokti ne tik paklūsti suaugusio komandoms, bet ir bendradarbiauti, tartis ir derėtis, o kai kuriais atvejais ir kategoriškai pasipriešinti. Vis dėlto darželis gali būti labai naudingas, jei jis pradedamas lankyti laiku ir palaipsniui, padedant mažyliui įveikti stresą ir prisitaikyti prie naujos situacijos. Vaikų darželyje vaikas susitinka su bendraamžiais. Toks poreikis atsiranda apie trečiuosius - ketvirtuosius gyvenimo metus. Taigi, tinkamiausias amžius „išeiti į pasaulį“ - ne anksčiau kaip treji metai.
Kai kurios mamos tvirtina, kad jų vaikas darželį pradėjo lankyti darželį sulaukęs dviejų (ar net dar anksčiau) ir jam ten taip patikdavę, kad šis nenorėdavęs eiti namo. Yra ir auklėtojų, kurios tvirtina, kad jaunesnis vaikas greičiau ir lengviau pripranta prie darželio… Ir iš dalies tai tiesa. Mažesnis vaikas greičiau „pripranta“, t.y. susitaiko su situacija, pasiduoda ir tylėdamas kenčia, o į stresą reaguoja dažniau sirgdamas, mažiau domėdamasis aplinkiniu pasauliu. Griežtai nerekomenduojama leisti į darželį jaunesnius nei pusantrų metų vaikus.
Pusantrų metų vaikai jau mažiau bijo svetimų žmonių, tačiau jie tik pradeda mokytis paleisti mamą ir trumpai pabūti be jos, nepatirdami didelės baimės ar nerimo. Tokio amžiaus vaiką į darželį leisti galima tik kraštutiniu atveju, neturint jokių galimybių daryti kitaip. Dviejų metų pilietis jau yra geriau pasiruošęs didžiąją savo aktyvaus gyvenimo dalį praleisti kolektyve.
Dauguma dvimečių pradeda domėtis kitais vaikais (ypač vyresniais), kai kurie jau įgiję būtiniausius įgūdžius - patys valgo, pasiprašo į tualetą. Taigi, jei vaikas bendraujantis, turi būtiniausius savitarnos įgūdžius, esant būtinybei, gali pradėti lankyti darželį ir sėkmingai jame adaptuotis. Kai kurie tėvai skuba išleisti vaikus į darželį teisindamiesi, kad neturi kitos galimybės, kaip tik visai dienai palikti savo atžalą svetimoje teritorijoje, svetimiems žmonėms. Tačiau išsiuntę į darželį nepasiruošusį vaiką, nieko nelaimėsite.
Esama nuomonių, kad ligos lankant vaikų darželį yra neišvengiamos. Neva, didelis kolektyvas, daug vaikų serga, užsikrečia vieni nuo kitų. Tačiau svarbu prisiminti, kad stresas ir neigiamos emocijos silpnina imuninę sistemą, o tai ir sudaro sąlygas atsirasti ligoms… Beje, pradėję lankyti darželį dažniau serga tie vaikai, kurie ne itin smarkiai priešinasi vedami į darželį. Manoma, kad nors išorinės reakcijos nėra, šie vaikai patiria stiprų stresą, ir organizmas pareikalauja poilsio savaip - susirgdamas. Jei adaptacija darželyje sėkminga, praėjus keliems mėnesiams nuo darželio lankymo pradžios, šie vaikai serga mažiau, tampa aktyvesni, kalbesni.
Tik pradėjus lankyti darželį tikėtina susidurti su vaiko pasipriešinimu - ašaromis, kaprizais, padidėjusiu jautrumu ir dirglumu, tačiau šios reakcijos turėtų praeiti (ar bent ženkliai sumažėti) per tris - keturias savaites. Jei jie išlieka ilgiau, tikriausiai vaikas dar nepasiruošęs vaikų darželiui arba pratinimas buvo pernelyg staigus. Reikėtų į darželį vesti trumpesniam laikui arba pasiimti laisvadienį. Tėvai dažnai klausia, ką daryti, kaip įveikti vaiko nenorą keliauti į darželį. Pirmiausia reikėtų pasidžiaugti, kad vaikas atvirai ir tiesiogiai išsako savo jausmus. Tokia situacija yra palankesnė vaikui, jo sveikatai.
Tada jau turėtų sekti pripažinimas, kad „skirtis išties sunku ir liūdna, bet visiems reikia į darbą… Mama eina į darbą, tėtis eina į darbą, o tavo darbas - darželis…“ Tikėtina, kad tada vaikas pasijus įvertintas ir svarbus, juk jis irgi dirba. Galima sukurti maža malonu ritualą. Kai kurie tėvai pasakoja, kad jų vaikas darželyje elgiasi daug geriau nei namuose. Jis ten pats valgo, apsirengia, tvarko žaislus. Auklėtojos jį nuolat giria už savarankiškumą, o tuo tarpu namuose mažylis tarsi pakeistas, nieko nedaro pats… Tėvai neturėtų visko nurašyti ožiams ar imti gėdinti vaiką.
Tikriausiai mažylis dar nepasirengęs visada būti toks savarankiškas ir tvarkingas. Darželyje jis susikaupia ir stengiasi kuo geriau pasirodyti, o tuo tarpu namuose ilsisi po sunkaus „gero vaiko“ vaidmens, nori atsiimti savo dalį globos ir rūpesčio. Būna ir kitaip - tėvai stebisi, kad jų ramus, paklusnus, kiekvienos smulkmenos tėvų atsiklausiantis vaikas darželyje elgiasi visai kitaip: mėto žaislus, mušasi ir stumdosi.
Taip gali atsitikti, kai tėvai itin daug dėmesio skiria „teisingam auklėjimui“, pernelyg kontroliuoja vaiką, saugo jį nuo neteisingų sprendimų. Tokiais atvejais vaiko savikontrolės mechanizmas nesiformuoja ir likęs be tėvų jis pasimeta, nejaučia ribų ir savo elgesiu išreiškia savo nerimą, baimę ir lūkestį, kad atsiras suaugęs žmogus, kuris įves apribojimu. Jei aplinkiniai draugiškai, palaikančiai, bet tvirtai brėžia ribas, vaikas įsitikina, kad jam nebūtina nuolatinė suaugusių kontrolė, jis pats gali laikytis taisyklių.
Jei nepaisant visų pastangų, vaikas vedamas į darželį priešinasi, būtinai pakalbėkite su auklėtoja. Galbūt pasirinktas darželis iš esmės netinka jūsų vaikui? Jei vaikas labai judrus, aktyvus ir greitas, gali būti, kad darželyje jam nuobodu, trūksta veiklos, todėl jis ir siautėja. Jei vaikas ramus, lėtas, galbūt jis yra už tai baramas ir nuolat raginamas paskubėti?.. Nesivaržykite pasakyti auklėtojai, kad į šiuos temperamento ypatumus būtina atsižvelgti, nes draudimai ar raginimai čia nepadės.
Vaikų darželio klausimas neturi universalaus, visiems tinkamo atsakymo.Kiekvienai šeimai tenka ieškoti savo, vienintelio sprendimo. Kraštutiniai pasirinkimai - iki mokyklos sėdėti namuose, bendraujant tik su artimiausiais žmonėmis arba nuo vienerių metų (ar netgi dar anksčiau) atiduoti visai dienai į darželį - neišvengiamai sukels problemų. Vaiko raidai daug palankesni tarpiniai sprendimai, pav., leisti į darželį nuo ketverių ar penkerių metų, surasti darželį, kuriame būtų nedaug vaikų (ne daugiau nei 6 - 7 vienam suaugusiajam), leisti vaiką į darželį daliai dienos…
Kad ir koks būtų sprendimas, tėvai turi išlikti lankstūs ir pastebėję, kad pasirinktas variantas vaikui netinka, turėtų jį keisti. Dabar mums atrodo, kad mūsų seneliai ir proseneliai vaikus augino tiesiog savaime, šienaudami pievas, šerdami gyvulius, skaldydami malkas, virdami vakarienę. Mes taip nebegalime ir nebenorime. Mes norime, kad vaikai galėtų išreikšti savo asmenybę ir kartu jaustų ribas, būtų kūrybiški, bet ir laikytųsi taisyklių. Norime, kad vaikai mumis pasitikėtų, bet tikimės ir jų pagarbos.
Auklėjimo stiliai
Šeimoje, kurioje dominuoja autoritarinis stilius, vyrauja aiškios ir griežtos taisyklės, kas galima, ko negalima. Vaikai žino, ko tėvai iš jų tikisi. Auklėjimo stilius yra pakankamai griežtas ir reikalaujantis neabejotino paklusimo be diskusijos ar paaiškinimo. Šis stilius gali padėti išvengti pavojingų situacijų, nes taisyklėse dažniausiai aptariama, kas yra pavojinga. Deja, pasak psichologės, šio stiliaus privalumai dažniausiai būna trumpalaikiai, be to, turintys neigiamų padarinių ateityje.
„Tėvai nepripažįsta augančio vaiko poreikio atsiskirti nuo tėvų ir įgyti autonomiją. Vaikai užaugę dažnai turi aukštesnį depresiškumo lygį, pasižymi probleminiu elgesiu, sunkiai valdo impulsus, ypač, kai šalia nėra tėvų“, - teigia S. Kita vertus, šie vaikai gali tapti ir perfekcionistais, perdėtai orientuotis į rezultatų pasiekimą. Šis stilius skatina „varžantį“ elgesį, kurio tikslas kontroliuoti, o ne skatinti mąstymo procesą, sprendimų priėmimą. Vaikas jaučiasi, kad yra mokomas, ko nedaryti, o ne to, kas jam gali praversti ateityje, o tai gali skatinti maištą.
Kai dominuoja autoritetinis stilius, kontrolė bei ribų nustatymas yra derinamas su šiltais tarpusavio santykiais. Kaip vieną iš privalumų „Neuromedos“ psichologė akcentuoja tai, jog vaikai yra įtraukiami į taisyklių kūrimą, pasekmių nustatymą, nuolat skatinami kalbėtis, išsakyti savo nuomonę. „Autoritetingas tėvystės stilius skatina įgalinantį elgesį, - pabrėžia psichologė.- O įgalinantis elgesys skatina vaiką klausti, būti tolerantišką, abstrakčiai mąstyti, ieškoti paaiškinimų. S. Cimbalistaitė pastebi, kad gali būti labai sunku derinti artimus santykius su vaiku ir kontrolės bei ribos aspektus. Dauguma tėvų pajunta, kad pasiekti pusiausvyrą yra gana nelengva ir pradeda svyruoti vis nukrypdami tai į vieną, tai į kitą pusę, tačiau tai - normalu.
Tėvai arba yra pernelyg įsitraukę į savo vaikų nuolatinį laimės jausmą arba, atvirkščiai, labai mažai įsitraukę į savo vaikų gyvenimą. „Tokiems vaikams sunku išsiugdyti savidiscipliną, o jaučiasi jie dažniausiai nemylimi (tai nieko bendro neturi su tuo, ar juos tėvai myli, ar ne). Viską leidžiančio stiliaus privalumų S. Cimbalistaitė beveik neįžvelgia: „Jeigu paklaustume paauglio, tikriausiai jis sakytų, jog jam labai patinka tėvai, kurie viską leidžia, nekonfliktuoja. Jau pats neįsitraukiančio auklėjimo stiliaus pavadinimas pasako, kad tėvai praktiškai nedalyvauja vaiko gyvenime: mažai reikalavimų vaikams, abejingas reagavimas į vaikų poelgius ir ribotas bendravimas.
Pasak psichologės, yra tokių vaikų, kuriems tai tinka kurį laiką, tačiau ilgainiui toks auklėjimo stilius yra žalingas ir atneša nemažai nemalonių pasekmių. „Viską leidžiančio ir neįsitraukiančio stilių privalumų aš, kaip psichologė, nepastebėčiau. Jeigu būčiau paauglė, ko gero, man tai tiktų kurį laiką, tačiau manau, jog net ir labai maištaujantiems paaugliams norisi artumo, rūpesčio ir kartais net sveikos kontrolės, kuri taip pat dažnai parodo, jog vaikas yra matomas ir girdimas“, - sako S. Visiška priešingybė viską leidžiantiems tėvams yra vadinamieji tėvai „sraigtasparniai“, kurie stengiasi vaiko gyvenimą kontroliuoti absoliučiai visose srityse (mokykloje, santykiuose su kitais, pasirinkimuose, laisvalaikyje, ir net tokiuose dalykuose kaip maisto, drabužių pasirinkimas ir t. Tokia kontrolė gali atsiliepti akademinėje aplinkoje, suprastėja pažymiai, prarandamas susidomėjimas dalykais.
Auklėjimas, anot psichologės, turi būti komandinis darbas. „Esu savo darbe pastebėjusi, jog tėvai vienas kitam permeta atsakomybę, sprendimų priėmimą. Psichologė S. Vaikai dažnai daug laiko praleidžia su seneliais, o seneliai, kaip žinome, dažniausiai yra linkę palepinti anūkus. Psichologė pataria kalbėtis su seneliais, aptarti auklėjimo būdus, kurie būtų abiem pusėms priimtini. Remdamasi savo darbo praktika, psichologė pastebi auklėjimo stilių įvairovę šiuolaikinėse šeimose. Jos nuomone, labai daug yra viską leidžiančio stiliaus pavyzdžių: tėvai mielai duoda vaikui žaisti telefonu, nenustato jokių ribų elgesiui ar tiesiog nereikalauja laikytis savo pačių nustatytų taisyklių: „Pavyzdžiui, mama pasakoja, kad daug bendrauja su savo vaiku, aptaria taisyklių svarbą, tačiau kai ateina metas vaikui ruošti pamokas, neretai susiduria su vadinamaisiais „ožiais“.
Vaikas sako, kad nenori, nori veikti kažką kitą. Psichologė S. Cimbalistaitė pastebi, kad dažnai tėvai nežino, kaip reaguoti į vaiko emocijas, ypač į pyktį, isteriją. „Tai yra klaida, - pabrėžia psichologė. - Pykčio arba isterijos metu vaikas negeba išgirsti ir suprasti, ką jam nori pasakyti tėvai. Svarbiausia - išlaukti, kol vaikas pats pradeda megzti kontaktą ir leidžiasi kalbinamas.
žymės: #Vaika
Panašus:
- Darželio Auklėtoja: Atraskite Įdomiausią Profesiją ir Jos Paslaptis!
- Maknickų Šeima: Neįtikėtini Muzikiniai Pasiekimai, Įkvepiantys Pedagogai ir Unikalus Gyvenimo Būdas
- Vaikų Auklėtoja Turtingose Šeimose: Atrask Svarbiausius Reikalavimus ir Didžiausius Iššūkius!
- Vaiko Kambario Remonto Idėjos: Sukurkite Jaukią ir Funkcionalią Erdvę Vaikams!
- Neįtikėtinas 1970 m. vaikiškų knygų išleidimas: atraskite lietuvių literatūros lobius vaikams!