Nedirbantis žmogus darželyje negali žinoti, kiek darbų atlieka darželio auklėtoja. Kiekvieną dieną darželio grupėje žaidžia apie dvidešimt vaikų (būna ir daugiau). Kiekvienas vaikas yra išskirtinis, nepakartojamas, kiekvienas nori gauti dėmesio, kiekvienas pasakoja, skundžiasi ar žaisdamas džiūgauja. Kiekvieną rytą darželio auklėtojai yra paliekamas didžiausias šeimos turtas - vaikas, su kuriuo dirbdama auklėtoja pritaiko savo profesinius gebėjimus, žinias, įgūdžius. Gera auklėtoja kiekvienam vaikui nusišypso, apkabina, paglosto, pažaidžia ir padeda, išklauso ir nuramina.
Vieno žmogaus dėmesys dalinamas į dvidešimt paglostymų, pasikalbėjimų, pamylavimų. Mažieji ugdytiniai myli ir supranta, kad šalia jų yra geras žmogus, t.y. gera auklėtoja. Deja, jie nežino, kaip ir kai kurie suaugusieji negali suprasti, kiek daug minčių sukasi auklėtojos galvoje darbo metu ir po jo. Nuolat reikia galvoti apie ugdomąją veiklą, lavinamųjų, mokomųjų priemonių paruošimą, metinio ir savaitinio plano rašymą, grupės ugdomosios aplinkos tvarkymą, švenčių scenarijų rašymą, ruoštis metodiniams, ataskaitiniams susirinkimams, ieškoti straipsnių ir pildyti grupės informacinę lentą, fiksuoti vaikų daromą pažangą, pasiekimus, tvarkyti vaikų kūrybinių darbų aplankus, dalyvauti, kurti ir vykdyti įvairius projektus ir t.t.Gaila, kad darželių auklėtojų profesinis darbas yra ne visada įvertinamas, pastebimas, o tėvelių pokalbiuose net kritikuojamas. Sutinku, kad visų profesijų prasti specialistai susilaukia kritikos, pastabų. Jei darbas nemielas, jis nebus gerai atliekamas! Pagarbą ir pasitikėjimą šios srities pedagogams mažina nuo tarybinių laikų išlikusios kalbos apie atidaromus langus grupėse, uždaromus vaikus tualete ir t.t. Kiekviena nuomonė turėtų būti pagrįsta faktu, įrodymu, o pripasakoti galima visko.
Gaila, kad darželio auklėtojos vis dar lieka nuvertintos valstybės. Auklėtojos paklaustas: “Ar šis megztukas tavo?”, trimetis gali atsakyti: “Tavo”,- ir nepasakys, kad juo ryte apvilko tėtis. Norėtųsi, kad tėveliai linksmai pasižiūrėtų į vaiką, apsimovusį kartais išvirkščiomis kelnėmis, ir pasidžiaugtų jo savarankiškumu, pastangomis pačiam apsivilkti. Juk dauguma suaugusiųjų vis skuba, lekia ir nesuteikia vaikams galimybės pačiam padaryti, susitvarkyti ir džiaugsmingai ištarti : “Aš pats! Dauguma tėvų į patyrusį darželio pedagogą žiūri kaip į auklę, užpakalių ir nosių šluostytoją.Darželio auklėtoja kiekvieną dieną tėveliams gali suteikti žinių apie vaiko pasiekimus ar keblumus fizinėje, socialinėje, emocinėje ir intelektinėje sferoje. Svarbiausia - bendravimas ir pasitikėjimas, nes tai viena pagrindinių sąlygų, nulemiančių vaiko ugdymo sėkmę. Vykstant spartiems ekonominiams, socialiniams pokyčiams, keliamiems sudėtingiems reikalavimams, ikimokyklinėse įstaigose dirba stiprūs, kūrybingi, kompetetingi pedagogai -auklėtojai. Kiekvienas darbas, atliekamas sąžiningai, kruopščiai nebus lengvas, nes nuolat galvojama: “Ar viskas atlikta?
Norėtųsi, kad visuomenė, politikai daugiau vertintų ir gerbtų darželio auklėtojų darbą, jis nėra lengvas, jis reikalauja sąžiningumo, atsakomybės, ištvermės, pakantumo, tolerancijos, o svarbiausia - meilės vaikams. Gaila, kad darželio auklėtojos vis dar lieka nuvertintos valstybės. Oriai gyventi už tokį gaunamą atlyginimą auklėtojos tikrai negali! Manau ir tikiuosi, kad ikimokyklinėse įstaigose norės dirbti tik atsakingi, kūrybingi, aktyvūs pedagogai, kurių darbo rezultatai kels visuomenei tik teigiamas emocijas, o vaikams suteiks galimybę džiaugtis, šypsotis, reikštis, kurti, svajoti ir net “skraidyti”!Mielos darželio auklėtojos, toliau su vaikais veržkimės į Šviesą, į Gerumą, į Meilę ir Širdingumą! Ir toliau dirbkime taip, kad po daugelio metų, sutikus savo ugdytinį, nebūtų gėda pažiūrėti jam į akis ir išgirstume pagarbiai skambančius žodžius: Jūs - mano auklėtoja.
Vaikų problemos ir tėvų vaidmuo
Vaikų problemos kyla dėl tėvų savanaudiškumo ir elgesio. Paprastai žmonės sąmoningai neįvertina savo noro tapti tėvais. Kiti nori susilaukti vaikų, nes kiti turi. Kiti - dėl ramesnės senatvės, treti mano, kad taip galės po savęs ką nors palikti. Pasitaiko atvejų, kai vaikai gimdomi tam, kad apsaugotų šeimą nuo skyrybų, priverstų vyrą nupirkti didesnį butą, taptų donoru savo vyresniam broliui ar kompensuotų mirusio vaiko netektį. Pateikti motyvai yra logiški ir praktiški. Tačiau visi šie tėvystės motyvai neišvengiamai veda į didesnes ar mažesnes problemas, nes visi jie - išimtinai egoistiniai. Nes dar vaikui negimus daugelis tėvai jau turi sukūrę lūkesčius jo atžvilgiu. Kitas nusivylimo šaltinis - tikėjimas, kad vaikas bus pagalba ir paguoda senatvėje.
Toks vilčių žlugimas - gana dažnas. Psichologai jam išrado net specialų terminą „tuščio lizdo sindromas“. Problemos kyla iš mūsų savanaudiškų norų vaiko atžvilgiu. Per mus į šį pasaulį atėję vaikai, vis dėlto mums nepriklauso, nes tai - „savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros“, kaip sako poetas ir filosofas. Abu šie autoriai byloja tą patį - tėvai turi leisti vaikams augti.
Savo santykius su vaiku paramstę intelektiniais sprendimais, pakliūvate į didelius spąstus, kurie vadinami santykiu TAI-TAI (dviejų objektų santykis). Jūs vaikui tampate TAI, t. y. objektu, iš kurio nepaliaujamai srūva nurodymai ir reikalavimai arba kuris teikia materialinę naudą. Šeimoje įsivyrauja taika ir ramybė, su kurios pasekmėmis nuolat susiduriu savo kabinete, t. y. Šiuo atveju jau įmanoma pagarba, o jei pavyks - ir meilė.Pirmiausia reikėtų žinoti vieną svarbų faktą: ne mes auklėjame vaikus, vaikai auklėjasi stebėdami tėvų elgesį, mokydamiesi iš jo ir reaguodami į tai, ką mato ar jaučia. Vaikai labai jautrūs ir imlūs. Pažiūrėkite, kaip jaučiasi ir elgiasi jūsų vaikas. Tačiau „taisyti“ reikia tėvų santykius, kurie tiesiog pritvinkę gerai užmaskuotos įtampos ir tarpusavio nepasitenkinimo! Vaikas tokioje aplinkoje tik išreiškia tai, kas vyksta tarp tėvų. Gaila, kad labai dažnai tėvai to nenori suprasti: „Mums viskas gerai, blogai elgiasi vaikas. Problemą spręsti reikėtų ne reikalaujant iš dukros gražaus ir pagarbaus elgesio, o savęs klausiant: ką dukra išmoko iš mano elgesio? Skaudūs klausimai ir atsakymai į juos rodo, kad reikia keistis pačiam. Daug lengviau yra pareikalauti iš kito: kad gražiai su manimi elgtųsi, kad mandagiai kalbėtų, būtų paklusnus ir rodytų pagarbą.
Įsivaizduokite, kad auginate namie gėlę. Jūs leidžiate jai augti, sudarydami tam tinkamas sąlygas, palaistote, jei reikia, patręšiate, perstatote į tinkamesnę vietą. Visa tai yra vaiko auginimo erdvė ir tik nuo mūsų priklauso, kokios kokybės ji bus. Kokios yra mūsų vertybės? Kaip mes bendraujame tarpusavyje? Ką veikiame laisvalaikiu? Kaip rūpinamės vienas kitu? Visa tai bus „šviesa ir vanduo“ vaikui augti. Vaikas vis tiek auklėjasi savitarpio nepasitenkinimo aplinkoje, papildomai dar išmokdamas, kad reikia nuo kitų slėpti savo jausmus ir apsimesti, kad nėra to, kas iš tiesų yra. Labai dažnai tėvai klysta manydami, kad vaikai nežino apie jų neištikimybę, skyrybų planus ar finansines problemas. Vaikai gal ir nežino (nors dažniausiai žino), bet jie jaučia emocinę atmosferą namie ir ima atitinkamai reaguoti: pykčiu, neklausymu, nepagarba ar kitokiu destruktyviu elgesiu.
Net jei atkrinta auklėjimo misija, vaikus auginti vis tiek sunku, nes turime būti atviri, sąžiningi, reiklūs sau ir gebantys tinkamai reaguoti į vaiko augimo poreikius. Leisti vaikui augti reiškia, kad tėvai turi vadovautis visai kitomis nuostatomis ir visai kitaip elgtis. Netrukdantys vaikui augti tėvai mato savo vaiką tokį, koks jis yra, žino jo realius poreikius ir gebėjimus, girdi, ką vaikas sako, jaučia, kaip jis jaučiasi ir labai savikritiškai vertina neigiamą vaiko elgesį. Galime bandyti sumažinti savo lūkesčius vaikui, nes taip auginamas vaikas netampa objektu, kurį reikia išlavinti ir išauklėti.
Kaip duoti vaikui sparnus?
Lazdos ir saldainio metodas gal ir buvo tinkamas Ivano Pavlovo šunims dresuoti, bet ar mes norime iš savo vaiko padaryti dresuotą gyvūną? Psichologinei prievartai galima priskirti taip pat vertinimą ir lyginimą su kitais, lepinimą, apleistumą, net ir maksimalų vaiko užimtumą, kai vaikas nebeturi laisvalaikio, nes visas jo laikas skiriamas būreliams ir kokiems nors socialiai populiariems gebėjimams lavinti. O prievarta gimdo prievartą, pasipriešinimą, kovą.
Labai svarbu, kad ne tik mama, o abu tėvai kuo daugiau laiko leistų su savo vaiku. Tai padės geriau pažinti mažąjį stebuklą, vienam kitą, suvokti pakitusius tarpusavio santykius pagausėjus šeimai, suteiks saugumo ir artumo vaikeliui. Nemažai mamų ir tėčių skuba grįžti į darbą, norėdami „užtikrinti vaiko materialinę gerovę“, neprarasti darbo vietos, pasiekti profesinių aukštumų ar dėl kitų jiems svarių priežasčių. Mama - pirminis tiltas, jungiantis ir supažindinantis vaiką su išoriniu pasauliu, skatinantis jo savarankiškumą. Norėdama užtikrinti sveiką vaiko psichologinį vystymąsi, mama mažylį turėtų auginti bent iki metų, geriausia - iki 3-ejų.
Tėtis taip pat gali būti tas pirminis prieraišumą formuojantis asmuo, su kuriuo mažylį sieja saugus ir patikimas ryšys. Remiantis prieraišumo raidos etapais, 3-4 m. vaikas, likęs ne su savo tėvais (pvz., aukle, seneliais ar darželyje), geba ištverti ilgesnius išsiskyrimo laikotarpius, žinodamas, kad tėvų išvykimas dar nereiškia jų visiško praradimo. Net ir to paties amžiaus vaikai gali skirtis temperamentu, asmeninėmis savybėmis, charakterio ypatumais.
Ne mažiau svarbus, gal net svarbiausias aspektas - ar tėveliai pasiruošę paleisti vaiką ir juo tiki. Pirmiausia turėtų savęs paklausti, ar nusiteikę leisti vaiką į darželį, kiek tiki jo adaptavimosi sėkme, gebėjimu užmegzti santykius su draugais ir auklėtojomis, įgyti naujų žinių ir gerai jaustis. Jausdamas pozityvų tėvelių nusiteikimą, vidinę ramybę, vaikas taps ramus ir drąsus.
Vaiko adaptacija darželyje
Apie vaiko adaptaciją darželyje ar auklę namuose reikėtų pradėti galvoti iš anksto. Pavyzdžiui, prieš darželio lankymo pradžią nueiti kartu su juo į būsimą ugdymo įstaigą, kartu apžiūrėti patalpas, pakalbinti kitus vaikus. Namuose pavartyti ir paskaityti knygučių, paaiškinti, kas yra darželis, ką jame veikia vaikai, kiek laiko būna. Pirmomis dienomis nereikėtų palikti vaiko vieno darželyje. Iš pradžių pabūti kartu su juo, galbūt ne visą dieną, pamažu ilginant buvimo laiką. Tokie daiktai mažajam pažįstami, primena namus, todėl gali padėti nusiraminti.
Vaikas turėtų labai aiškiai žinoti, ką veiks naujoje vietoje, kada tiksliai tėveliai ateis jo pasiimti. Ritualai suteikia aiškumo, kas po ko vyksta. Tos pačios rutinos bei taisyklių laikytis ir namuose, prieš pradedant lankyti darželį. Pokyčiai neišvengiamai kelia tam tikrą įtampą ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.Jaunesni vaikai į pokyčius reaguoja gerokai jautriau. Darželis ar bet kokios kitos aplinkos permainos vaikui labai naujos ir neįprastos, todėl nenuostabu, kad kelia nerimą, įtampą, neigiamas emocijas. Jei mažylis blogai miega, valgo, skundžiasi įvairiais negalavimais, pakito jo elgesys, reikėtų pasikonsultuoti su gydytoju, vaikų pagalbos specialistais, gal imtis papildomų priemonių, padėsiančių jam greičiau adaptuotis ir geriau jaustis.
Privalumai ir trūkumai
- Mama: Kuria atvirą, nuoširdų ir individualų santykį su vaiku, geriausiai jį pažįsta, geba greitai reaguoti į jo poreikius.
- Auklė: Paprastai dirba su vienu, kartais keliais vaikais. Taigi gali skirti nemažai dėmesio vaikui - padėti ugdyti jo socialinius, emocinius ir pažintinius gebėjimus.
- Seneliai: Seneliai vaikui artimi ir pažįstami, todėl jis nelieka nepažįstamoje aplinkoje, kurioje galėtų patirti daugiau streso.
- Darželis: Suteikia vaikui galimybę susitikti su naujais žmonėmis - kitais vaikais ir suaugusiaisiais, užmegzti su jais ryšius.
Kiekvienas tą svarbą suprantame savaip, remdamiesi savo vaikystės patyrimais. Vieniems tie prisiminimai suteikia užuovėją, stiprybę, ramybę, o kitiems tai sukelia įtampą, gėdą, gailestį ar dar kitokius jausmus.
Mamos ryšys su vaiku
- Mamos yra iš savo vaikystės.
- Savęs pažinimas padeda kontroliuoti automatines reakcijas į vaiką, jo elgesį ar žodžius.
- Mamos ryšys su vaiku - ypatingas.
- Mamos apkabinimas suteikia saugumo.
- Mamos besąlyginė meilė suteikia vaikams sparnus.
- Mamos ryšys su vaiku paremtas asmenine ir vaiko asmenine bei kūrybinio pažinimo laisve.
- Motinystės pareigos yra prestižinės.
Šiuolaikiniai tėvai jaučiasi turintys vis mažiau įtakos savo vaikams. Apie tai, kas sukėlė šią tėvų įtakos krizę ir kaip vėl prisijaukinti savo sūnus ir dukteris, įtvirtinti tinkamą hierarchiją namuose, leisti vaikams jaustis saugiems ir suprastiems, susigrąžinti jų ištikimybę ir meilę, kalba tarptautinis vaiko raidos autoritetas dr. GORDONAS NEUFELDAS ir bestselerių autorius dr. GABORAS MATÉ savo knygoje „Nepraraskime savo vaikų“.
Auklėjimo paslaptis - ne tai, ką tėvai daro, o tai, ką jie reiškia savo vaikui. Jei vaikas nori su mumis artimai bendrauti, mes jam tampame auklėtoju, guodėju, vadovu, pavyzdžiu, mokytoju ar treneriu. Prie mūsų prisirišusiam vaikui mes esame uostas, iš kurio jis leidžiasi į pavojingą pasaulį, prieglobstis, į kurį jis gali grįžti, jo įkvėpimo šaltinis. Vaikų auklėjimas tampa nesėkmingas ne dėl to, kad trūksta meilės ar žinių, bet kad nyksta prieraišumą skatinančios sąlygos.
Panašus:
- Darželio Auklėtoja: Atraskite Įdomiausią Profesiją ir Jos Paslaptis!
- Maknickų Šeima: Neįtikėtini Muzikiniai Pasiekimai, Įkvepiantys Pedagogai ir Unikalus Gyvenimo Būdas
- Vaikų Auklėtoja Turtingose Šeimose: Atrask Svarbiausius Reikalavimus ir Didžiausius Iššūkius!
- Darželio Auklėtojos Pareigos: Viskas, Ką Tėvai Turi Žinoti Dabar!
- Kaip Tinkamai Laikyti Naujagimio Galvytę: Nepakeičiami Patarimai Kiekvienam Tėvui!
- Rimtautas Gudas: Įspūdinga Gyvenimo Kelionė ir Karjeros Paslaptys