Pasikeitus visuomenės sveikatos prioritetams XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje visuomenės psichikos sveikata tapo svarbiausia visuomenės sveikatos sudedamąja dalimi ir atsidūrė sveikatos ir socialinės politikos centre. Lietuva išgyvena pereinamąjį laikotarpį, kai daugelis patiria socialinį stresą. Dėl šios priežasties blogėja visuomenės psichikos sveikata. Tai skausmingai paveikia daugelio šeimų gerovę ir sveikatą.
Šios neįgalius vaikus: dažnai jos nepajėgia sukurti aplinkos, reikalingos vaiko sveikatai, slaugai ir lavinimui. Neįgalus vaikas ir jo šeimos socialinė padėtis bei materialinė gerovė dažniausiai yra blogesni negu sveiko vaiko ir jo šeimos. Vaiko negalia riboja motinos galimybę dirbti, šeimai įsigyti geresnį būstą, automobilį, lemia mažesnį abiejų tėvų pasitenkinimą materialine šeimos gerove. Neįgalus vaikas šeimoms trūksta ne tik materialinės paramos, bet ir informacijos apie vaiko ligą, gydymą ir socialines paslaugas, jo ugdymą bei lavinimą.
Ši pagalba tokioms šeimoms veikla dažnai yra nekoordinuota, šeimoms stinga informacijos apie galimą pagalbą ar paslaugas. Socialiniams darbuotojams taip pat dažnai stinga žinių apie šių šeimų poreikius, tad nesuteikiama efektyvi ir savalaikė pagalba. Tokiai šeimai būtina pagalba. Atsirado galimybė skleisti humanistinės psichologijos teorijas, formuoti kitokį požiūrį, kuris skatintų keisti vertybes ir nuostatas socialinėje srityje. Lietuvoje požiūris į neįgaliuosius suaugusius ir vaikus pradėtas nagrinėti tik devintame XX a. dešimtmetyje.
Lietuvių autoriai šį reiškinį nagrinėjo įvairiais aspektais: požiūrio į neįgaliuosius istorijos raidoje, šiuolaikinio požiūrio į šiuos žmones, tėvų, pedagogų požiūrio į neįgalius vaikus, religijos, publicistikos, vaizduojamojo meno įtakos požiūrio į neįgaliuosius formavimui bei šio fenomeno įtakos neįgaliųjų reabilitacijai ir integracijai. Šiai analizuojamas vaiko ligos poveikis šeimos tarpusavio santykiams, neįgalaus vaiko brolių bei seserų psichosocialinės problemos. Specialusis ugdymas, šeimos ekonominei-socialinei būklei bei šeimos ryšiams su socialine aplinka. Šiai nagrinėja vaiko socializacijos, bei socialinės aplinkos poveikį vaikui bei šeimai.
Šiuo dauguma darbų yra skirta bendrai vaiko su negalia poreikiams tirti. Šios vaikus su protine negalia turi tiek bendrsjs poreikis, tiek ir specifinis. Šiuo lieka dar neiašspręsts problemos, nes pagalbos sistema minėtoms šeimoms netobula. Socialinė aplinka galėts efektyviau padėti šeimai spręsti atsiradusius iaššūkius. Šis protiaškai neįgalius vaikus, poreikius. Šiomis vaikus su protine negalia, gerinimui ir tobulinimui. Tyrimo metu buvo parengtas tyrimo projektas.
Pagrindinės sąvokos
- Diskriminacija: Teisių sumažinimas arba atėmimas tam tikrai kategorijai asmenų dėl kokio nors požymio.
- Integracija: Neįgalaus asmens įtraukimas, įjungimas į visuomenę.
- Norma, normalumas: Tai tik palyginus harmoninga pusiausvyra tarp daugelio galimybių ir įvairiapusių nukrypimų.
- Oligofrenija: Įgimtas arba ankstyvojoje kūdikystėje įgytas sudėtingų psichinių procesų, pirmiausia mąstymo ir valios vystymosi nepakankamumas.
- Socializacija: Žmogaus ir visuomenės sąveika.
- Žmogus su negalia: Apibūdinamas kaip asmuo, kuris dėl įgimtos ar įgytos fizinės ar protinės negalios iš dalies arba visiškai negali kontroliuoti savo asmeninio arba socialinio gyvenimo, atlikti savo pareigų bei naudotis teisėmis, kurias suteikia įstatymai.
Spartėjant visuomenės raidai, kinta visuomenės, medikų, politikų požiūris į neįgaliuosius. Juk neįgalūs žmonės - dalis mūsų visuomenės ir jie privalo turėti lygias teises ir galimybes kaip sveikieji. Šalyje kuriama neįgaliosios habilitacijos ir reabilitacijos sistema. Pagrindiniai jos uždaviniai - ankstyvas funkcinės būklės sutrikimų nustatymas, savalaikis habilitacijos, reabilitacijos priemonių taikymas, kad sutrikimas netaptų neįgaliojo socialinės izoliacijos, segregacijos priežastis.
Tarptautinė ligų klasifikacija protinį atsilikimą apibūdina kaip protinis sugebėjimų nukrypimą nuo normos, sukeliantį elgesio, emocijų bei socialinio prisitaikymo sutrikimus. Protinis atsilikimas (toliau PA), t.y. žais bendrą intelekto lygį tam tikru raidos periodu. Dar kitaip protinis atsilikimas yra vadinamas oligofrenija. Kadangi IQ testai nėra tobuli, o adaptacijos įgūdžiai itin svarbūs kasdieniniame gyvenime, protinis atsilikimas tradiciškai įvertinamas standartizuotais intelekto tyrimo testais ir papildomas socialinės adaptacijos (sugebėjimas prisitaikyti) skalių rezultatais.
Atsilikimas gali būti kartu su bet kokia kita protine ar fizine būsena arba be jos. Šiuo jokiu būdu negalima teigti, kad PA yra psichikos liga, kaip, pavyzdžiui, šizofrenija, kuria susergama. Pagal pasaulyje įsigalėjusį požiūrį, jie nėra ligoniai, nes neserga jokia liga. Tai yra ne liga, o tam tikra būklė. Šiuo PA asmenys gali turėti visą psichikos sutrikimų spektrą, ir šie psichikos sutrikimai tarp jų yra paplitę mažiausiai 3-4 kartus daugiau negu bendrai. Be to, šie žmonės turi didesnę išnaudojimo ir fizinės/ seksualinės prievartos galimybę. Šis lengvas PA, šis pažeidimas gali būti ir nepastebėtas.
Protinės negalios laipsnis gali būti labai skirtingas. Raidos sutrikimas - tai šio proceso sustojimas ar sulėtėjimas vienoje iš asmenybės grandžių. Neįgalaus žmogaus likimą lemia ne sutrikimas pats savaime, o jo socialinės pasekmės, socialinė ir psichologinė realizacija.
Protinio atsilikimo lygiai
Protinio atsilikimo lygį nustato specialūs tyrimai, kurie padeda įvertinti asmens intelektą ir socialinę adaptaciją. Šiais tyrimais nustatomas apytikslis protinio atsilikimo lygis:
- Lengvas protinis atsilikimas: IQ 50-69 (suaugusiojo protinis amžius nuo 9 iki 12 metų).
- Vidutinis protinis atsilikimas: IQ 35-49 (suaugusiojo protinis amžius nuo 6 iki 9 metų).
- Sunkus protinis atsilikimas: IQ 20-34 (suaugusiojo protinis amžius nuo 3 iki 6 metų).
- Gilus protinis atsilikimas: IQ mažesnis nei 20 (suaugusiojo protinis amžius mažesnis nei 3 metai).
Kadangi protinė negalia gali būti labai skirtingo laipsnio, vaiko galimybės taip pat labai skirtingos, tad ir šeimos socialiniai poreikiai yra nevienodi.
Teisinis reglamentavimas
Žmonių su negalia teisinę padėtį reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucija. Vadovaujantis demokratijos, humanizmo ir teisingumo principais, 1991 metais priimtas Lietuvos Respublikos neįgaliesiems socialinės integracijos įstatymas (1998 m. priimti pakeitimai ir papildymai). 1993 m. Jungtinis Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos patvirtintos Lygios galimybės neįgaliems žmonėms teikimo bendrosios taisyklės, Vaiko Teisių konvencija - svarbiausi šalies ir tarptautiniai aktai, ginantys šios žmonių teises. 1995 m. priimtas Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas, kurio tikslas - nustatyti psichikos negalią (kuriai dažnai priskiriamas ir sutrikęs intelektas) asmenų teises, psichikos sveikatos priežiūros tvarką ir kontrolę.
Socialinis paslaugų įstatymas nustato jų teikimą invalidumo atveju ar dėl ligos laikinai netekus darbingumo. Bendrosios socialinės paslaugos - tai informavimas, konsultavimas, pagalba bei slauga namuose ir globos pinigai. Specialiosios paslaugos, esant būtinybei, teikiamos stacionariose globos ir slaugos, reabilitacijos, dienos globos, laikino gyvenimo ir kt. socialinės globos įstaigose. Šis specialiąsias paslaugas rūkasis prioritetai, siekiama, kad paslaugos būtų teikiamos gyvenamojoje vietoje. Kiekviena savivaldybė atsako už socialines paslaugas teikimą ir užtikrinimą savo teritorijoje, laikantis tam tikros kokybės.
Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę, visuomenėje ir tarp specialistų ėmė plisti modernios socialinės integracijos, normalizacijos idėjos. Įstatymais siekiama užtikrinti neįgaliesiems teises ir galimybes visuomenėje siekiant mažinti neįgaliesiems socialinę atskirtį. Šiomis sąlygomis, kaip ir visi kiti. Visuomenė privalo užtikrinti, kad asmenys su negalia turėtų pakankamą socialinę paramą ir socialinę apsaugą, net ir tuo atveju, jei jų negalumas riboja apmokamo darbo galimybę. Šias gyvenimo šeimoje ir asmeninio integravimosi teises. Visi neįgalieji turi teisę būti ugdomi, nesvarbu, koks jų negalumo lygis. Lietuvoje taikomi įvairūs neįgalus vaikų ugdymo būdai. Tai - specialiosios mokyklos, spec. klasės bendrojo lavinimo mokyklose ar integruotas ugdymas priklausomai nuo vaiko ar jo šeimos poreikių. Neįgalusies ugdymo sistemos struktūrą, valdymą, bei šios asmenų formaliojo, neformaliojo ugdymo bei pagalbos jiems pagrindus nustato Švietimo įstatymas ir kiti teisės aktai.
Žymus rusų psichologas L. Vygotskis (1983), tyrinėjęs vaikų su negalia ugdymo problemas, rašė: "Vaikas, kurio raidą komplikuoja defektas, nėra mažiau išsivystęs už savo bendraamžį, jis tik kitaip išsivystęs". Dažnai kalbant apie protiaškai neįgalius asmenis akcentuojami tik negalėjimai ir sutrikimai.
žymės:
Panašus:
- Auklės Darbas Vilniuje: Geriausi Pasiūlymai, Tikros Apžvalgos ir Patarimai
- Neįtikėtina introvertų galia: kaip tyli asmenybės keičia pasaulį be žodžių
- Top Auklės Darbo Skelbimai Lazdynuose – Rask Geriausias Vietas Dirbti Greitai!
- Neįtikėtina lietuvės kelionė Norvegijoje: nuo žurnalistės iki lituanistinės mokyklos įkūrėjos – sužinokite, kaip jai pavyko!
- Medinė Vaikiška Virtuvėlė: Išsamūs Atsiliepimai ir Naudingi Patarimai Renkantis Geriausią