Tobulinimo sąvoka glūdi pačiuose pedagoginio akto pagrinduose. Ugdymas turi ir gilios istorinės reikšmės. Aristotelis yra pastebėjęs, kad ugdymas turi papildyti prigimties plyšius, nes tik ugdomas individas kuria tobulesnį gyvenimą ir tampa išvidiniu žmogumi.
Prigimties apvaldymas yra jos tobulinimo ir jos sužmoninimo padarinys. Dažnai sakoma, kad ugdymas yra žmogiškumo išvystymas žmoguje. Apvaldyti išvidinį ir išviršinį pasaulį yra pirmasis žmogaus paskyrimas, o žmogiškoji kūryba yra ne kas kita, kaip šito paskyrimo vykdymas.
Ugdymas ir dora valdo dvasios pasaulį, technika ir menas valdo medžiagos pasaulį. Ugdymas kaip tik stengiasi patenkinti šitą giliausią gamtos ilgesį, nes gamta ilgisi dvasios. Ugdymas yra pirmutinis, kuris kuria sutartinę tarp buities pradų.
Ugdymo esmė ir istorinė reikšmė
Šiuo atžvilgiu pedagoginė kūryba turi gilios istorinės prasmės. Pedagoginis aktas visados yra visuotinis, nes esminis pedagogikos tikslas - veikti žmogų kaip asmenį. Pirmoje eilėje čia todėl ir stovi ugdymas, nes žmogaus esmės yra toks veikimas, kurio objektas yra žmogus, kaip asmuo. Pedagoginis aktas yra ne tik tarpasmeninis veiksmas, bet ir vyksmas istorijos eigoje, nes pažangi pedagogika yra valdoma tų pačių dėsnių, kaip ir visas gyvenimas.
Pedagogikos istorija turi būti atbaigiama pedagoginės istoriosofijos. Glūdi pedagoginės istoriosofijos pagrindas pat ir nuolatinį žmonijos norą pakilti iš gamtinių sferų į dvasios sritis. Vyksmas yra viena visuotinio gyvenimo dalis, nes kitaip jis neturėtų jokių ryšių su visuotiniu gyvenimu, bet būtų išimtas iš bendrojo dvasios vyksmo ir išjungiamas iš laiko bei erdvės kultūros.
Pedagoginės institucijos savo pagrinduose visados slepia tam tikras idėjas. Pedagoginių institucijų tipai gali būti labai įvairūs, nes juose visuose gyvos tam tikros idėjos. Pedagoginiai pavidalai yra tik regima šitų amžinųjų pedagoginių tipų išraiška, nes amžinasis tipas visados lieka tas pats. Amžinieji pedagoginiai tipai yra pasaulėžiūriniai, nes jie atspindi žmonijos gyvenimą ir pažiūras.
Pasaulėžiūros ir ugdymo tipai
Nuo Platono per Aristotelį, per šv. Augustiną, pedagogika turi savą pasaulėžiūrą, o pedagoginiai tipai yra pasaulėžiūros pritaikymas ugdymo sričiai. Pedagogikos istorija negali tirti atskirų pedagoginių apraiškų, bet turi jungti į tam tikrus tipus, į tam tikras sroves, į tam tikrus pavidalus. Taigi pasaulėžiūra suartina darbo mokyklą su bolševistine pedagogika, o pasaulėžiūros pakrikimas atima sugebėjimą suvokti buitį daugybe atžvilgių.
Pasaulėžiūrų įvairumas yra charakteringiausia mūsų amžiaus žymė, o pedagogikos srovės netelpa vienoje kurioje šalyje, bet išplinta visoje žmonijoje. Ideologinius dabarties pedagogikos pagrindus galima suprasti tik pasaulėžiūros pagalba. Pasaulėžiūra visados yra tam tikras žmogaus nusistatymas buities atžvilgiu, nes pasaulėžiūra yra buities ir dvasios sąveikos vaisius.
Galima todėl buitį suvokti vienu kuriuo atžvilgiu, šituo atžvilgiu vertinti ir formuoti. Žmogaus dvasia nesugeba pažvelgti į buitį iš begalybės punktų, todėl ji visados pasirenka tam tikrą nusistatymą. Pasaulėžiūrų įvairumas reiškia buities turtingumų ir įvairumą. Bet turtinga bei įvairi yra ne tik buitis, bet ir dvasia, kuri šitą buitį suvokia, vertina ir formuoja. Šitas dvasios struktūringumas yra antra pasaulėžiūrų įvairumo priežastis.
Gyva visose pasaulėžiūrose ne tik buities turtingumą, bet ir dvasios struktūrų įvairumą. Būtent buities atžvilgiu ta ar kita laipsnį arba sritį dvasia pasirenka. Susekti pagrindinius buities laipsnius nėra sunku: gamta, dvasia, visuomenė, arba Dievas. Kiekvienas šitas laipsnis turi savų atžvilgių ir savų sričių. Jau sunkiau yra surasti dvasios struktūrų tipus.
Lemiamos reikšmės čia turi E. Sprangerio tipologija: teorinį, ekonominį, estetinį, socialinį, prievartinį ir religinį. Žmogaus pagrindas yra gamtinė jėga, nes žmonės žavisi gyvybe, iš kurios kyla jėga. Dvasinio prado kyla ir į dvasią krypsta, o grožis ir meilė yra dvasios pradai.
Gyvenimas čia yra kiekvieno veikimo pagrindas ir centras, nes Homo theista į visą buitį žiūri sub specie aeternitatis. Homo theista iš Dievo išveda prasmę ir tikslą, kuriame gyvename, judame ir esame. Viskas prasideda Dievu ir Dievu baigiasi. Nereikia nė aiškinti, kad gryni šitų pasaulėžiūrų tipai nėra dažnas dalykas. Paprastai jie esti sumišę, susijungę ir susilieję, tačiau kiekviena pasaulėžiūra visados priklauso vienam arba kitam tipui.
Pagal pasaulėžiūrą savaime formuojasi ir pedagogikos tipai. Pedagogika duoda pasaulėžiūrai priemonių, o pasaulėžiūra reikalauja pedagogikos pagalbos. Pasaulėžiūros pagrindinės srovės savaime sukuria pagrindines pedagogikos sroves, o kiekviena pedagogika ištikimai laikosi tam tikros pasaulėžiūros.
Pagrindinės pedagogikos srovės: pedagoginis natūralizmas, pedagoginis humanizmas ir pedagoginis teizmas. Jie yra amžini, kaip ir jų pasaulėžiūriniai šaltiniai. Aplink šiuos didžiuosius branduolius telkiasi mažesnės srovės ir srovelės.
Pedagoginis natūralizmas
Su gamta, pasak Euckeno, sudaro gyvenimo branduolį. Gamtinis gyvenimas yra nepagadintas, pirmykštis ir nekaltas gyvenimas, nes viskas, kas kyla iš gamtos, yra gera. Žmogus pedagoginiam natūralizmui taip pat yra gamtos padaras. Kuo mažiau žmogus atitolęs nuo gamtos, tuo jis yra tobulesnis ir geras. Ugdymo esmė, pasak pedagoginio natūralizmo, glūdi pagelbėjime prigimčiai. Ugdymas yra akstinas prigimčiai skleistis. Todėl ugdytojas turi saugoti vaiko prigimtį nuo neigiamų įtakų ir šalinti jo kelyje pasitaikančias kliūtis.
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Atraskite Efektyviausias Sveiko Naujagimio Priežiūros Metodikas – Užtikrinkite Kūdikio Sveikatą ir Laimę!
- Sveika mityba po gimdymo: efektyvūs receptai ir patarimai maitinančioms mamoms
- Neįtikėtini Sveiki Dino Receptai Vaikams Kelionėms – Išbandykite Dabar!
- Kaip sudaryti efektyvų socialinio pedagogo veiklos planą vaikų globos namuose: „Smiltelės“ sėkmės istorija
- Sužinokite, Kada Gimdos Spazmai Nėštumo Metu Gali Būti Pavojingi Jūsų Sveikatai!