Žmonės Gimsta Laisvi Ir Lygiateisiai: Žmogaus Ir Piliečių Teisių Deklaracija

Žmogaus ir piliečių teisių deklaracija - vienas svarbiausių Prancūzijos revoliucijos dokumentų, įtvirtinusių pagrindinius žmogaus teisių ir laisvių principus.

Prancūzijos Didžioji Revoliucija Ir Apšvietos Epocha

Prancūzijos didžioji revoliucija ir Apšvietos epocha glaudžiai susijusios. Apšvieta vadinamas visuomeninis kultūrinis sąjūdis.

Apšvietos epochoje pirmasis visuomenės pertvarkymo idėjas paskelbė anglų filosofas Džonas Lokas.

Prancūzų filosofas Šarlis Lui de Monteskjė patobulino Dž. Loko mintis apie valdžių padalijimą. Jis išskyrė tris valdžios rūšis: įstatymų vykdomąją, įstatymų leidžiamąją ir teisminę valdžias. Š. Monteskjė pasisakė už sąžinės laisvę ir toleranciją. Pavyzdine valdymo forma laikė konstitucinę monarchiją. Žymiausias jo veikalas - „Apie įstatymų dvasią“.

Kitas žymus prancūzų filosofas Žanas Žakas Ruso pasisakė prieš žmonių nelygybę. Prancūzų filosofas Volteras.

Revoliucijos Priežastys

Prancūzijoje nuo XVII a. įsitvirtino absoliutinė monarchija. Visa valdžia telkėsi paveldimos dinastijos rankose, nebuvo jokios institucijos, galinčios stabdyti valdovo sprendimus, o be jo pritarimo negalėjo būti priimtas joks įstatymas.

1774 m. Prancūzijos sostą paveldėjo Liudvikas XVI, neturėjęs valdovui reikiamų savybių, jam trūko ryžto ir tvirtos valios.

Valstybės dvasininkai ir bajorai naudojosi ypatingomis privilegijomis, jie nemokėjo mokesčių į valstybės iždą, už valstybines tarnybas gaudavo didelius atlyginimus, o mokesčių našta gulė ant miestiečių ir žemdirbių. Net ir puikiai išsilavinę nekilmingieji aukštų valstybinių pareigų negaudavo, nes į jas buvo skiriami tik bajorų kilmės žmonės. Karininko laipsnis buvo suteikiamas tik tam asmeniui, kuris įrodydavo savo ketvirtos kartos bajorystę.

Šalies iždui daug kainavo valdovo dvaro ir valstybės valdininkų išlaikymas.

Nesėkminga valstybės užsienio politika - pralaimėjimas Septynerių metų kare (1756 - 1763), didelės išlaidos Šiaurės Amerikos kare, kai nuo 1778 m. Prancūzija teikė karinę pagalbą sukilusioms Didžiosios Britanijos kolonijoms. Situaciją šalies viduje itin paaštrino 1787 m. nederlius.

Generalinių Luomų Sušaukimas

M. Rugpjūtį Liudvikas XVI sutiko sušaukti Generalinių luomų susirinkimą. Generaliniai luomai iškilmingai buvo atidaryti 1789 m. gegužės 5 d. Versalyje.

Liudvikas XVI pasakė kalbą, kuri nuvylė trečiojo luomo atstovus. Karalius skundėsi sunkia Prancūzijos finansine padėtimi, liaudies bruzdėjimais, ragino užkirsti kelią pavojingoms naujovėms. Jis teigė, kad pagrindinis Generalinių luomų uždavinys - rasti išeitį iš šalį ištikusios finansų krizės. Tačiau Liudvikas XVI nieko neužsiminė apie konstituciją ir esminius valstybės pertvarkymus.

Baigęs kalbėti, karalius užsidėjo skrybėlę, kaip to reikalavo paprotys. Dva­sininkų ir bajorų deputatai, naudodamiesi privilegija, padarė tą patį, tačiau, di­delei pastarųjų nuostabai ir pasipiktinimui, trečiojo luomo deputatai, kurie to­liau turėjo klausytis karaliaus vienplaukiai, pasielgė taip pat. Tuomet karalius, siekdamas sumažinti įtampą, vėl nusiėmė skrybėlę.

Kitomis dienomis Generaliniai luomai posėdžiavo apsupti paryžiečių mi­nios, kuri ragino deputatus stoti prieš karaliaus valdžią. Jausdami visuomenės paramą, trečiojo luomo atstovai birželio 17d. pasiskelbė Nacionaliniu susirin­kimu, t.y. aukščiausia šalies valdžia.

Birželio 20 d., karaliaus nurodymu patalpa, kurioje posėdžiavo Nacionalinis susirinkimas, buvo uždaryta remontuoti. Tada deputatai susibūrė didelėje salė­je, kurioje paprastai buvo žaidžiama kamuoliu. Advokatas Munjė visiems pa­siūlė prisiekti ir neišsiskirstyti iki tol, kol nebus parengta šalies konstitucija.

Deputatai pritardami pakėlė rankas ir pasirašė priesaikos tekstą. Garsas apie įvykius Versalyje pasklido po visą Prancūziją. Liudvikas XVI trečiojo luomo nutarimus paskelbė negaliojančiais. Versalyje buvo sutelkta ka­riuomenė, tačiau Liudvikas XVI neišdrįso panaudoti jėgos. Daliai dvasininkijos ir bajorijos deputatų prisijungus prie trečiojo luomo, Nacionalinis susirinki­mas liepos 9 d. pasiskelbė Steigiamuoju susirinkimu.

Bastilijos Užėmimas

1789 m. liepos 14 d. Liudvikas XVI, spaudžiamas rūmų diduomenės, ryžosi perversmui. Apie Pa­ryžių ir Versalį vėl buvo pradėta telkti kariuomenė, turėjusi išvaikyti Steigia­mąjį susirinkimą. Įtampą Paryžiuje sukėlė ir populiaraus finansų kontrolie­riaus Z. Nekero atleidimas iš užimamų pareigų. Gatvėse prasidėjo susirėmi­mai su kariuomene. Trečiojo luomo atstovai kreipėsi pagalbos į miesto varguomenę, kuri buvo pravardžiuojama “sankiulotais”.

Liepos 14 d. ryte, pasklidus gandui, kad nemažai ginklų nugabenta į Bastilijos tvirtovę, didžiulė minia puolė prie Bastilijos. Ši tvirtovė-kalėjimas buvo karaliaus savivalės ir absoliutizmo simbolis.

Apsupusi Bastiliją, minia pradėjo derybas su tvirtovės komendantu de Lone, tačiau jos buvo nesėkmingos. Po trumpos kovos Basti­liją pavyko užimti. Tai nebuvo ypatingas kovinis žygdarbis, nes tvirtovės įgu­lą sudarė 82 seni invalidai ir 32 jauni šveicarai. Tačiau šis įvykis turėjo milži­nišką politinę reikšmę - skelbė revoliucijos pradžią ir absoliutizmo pabaigą.

Kai vakare hercogas Liankuras karaliui pranešė žinią apie Bastilijos paėmi­mą, Liudvikas XVI pareiškė: “Bet juk tai maištas”. “Tai ne maištas, jūsų di­denybe, - tai revoliucija,” - atsakė hercogas. Užėmę Bastiliją, sukilėliai sugriovė tvirtovę iki pamatų. Kiek vėliau į kiekvieną Prancūzijos departa­mentą buvo nusiųsta po Bastilijos sienų luitą.

Liepos 17 d. karalius pripažino visus pasikeitimus, įvykusius po Bastilijos užėmimo. Atvykęs į Paryžių, Liudvikas XVI, norėdamas įtikti susirinkusiai mi­niai, prie rotušės pasirodė su mėlynos, baltos ir raudonos spalvos kokarda, pri­segta prie skrybėlės. Šios spalvos revoliucijos pradžioje tapo nacionalinės Prancūzijos vėliavos spalvomis.

Paryžiuje valdžią į savo rankas paėmė buržuazija, kuri sudarė miesto savi­valdybę - komuną. Paryžiaus įvykiai sukėlė atgarsį visoje šalyje. Miestuose buvo šalinama anks­čiau karaliaus paskirta miestų valdžia, kūrėsi Nacionalinės gvardijos būriai.

Sankiulotai reikalavo ne tik miestų valdymo reformos, bet ir duonos. Alkani beturčiai plėšė grūdų bei miltų sandėlius, neretai užpuldavo ir nusiaubdavo tur­tuolių namus. Riaušės apėmė ir daugelį kaimų. Valstiečiai griebėsi dalgių, šakių, spragilų. Jie užpuldavo senjorų pilis ir vienuolynus. Dokumentai, kuriuose buvo surašy­tos feodalinės valstiečių prievolės, buvo deginami laužuose. Dideli valstiečių maištai įsiliepsnojo Rytų Prancūzijoje ir šiaurinėje šalies dalyje. Dvarininkams prasidėjo “didžiosios baimės” dienos.

Žmogaus Ir Piliečių Teisių Deklaracija

Liaudies veiksmai Steigiamąjį susirinkimą privertė imtis ryžtingų veiksmų. 1789 m. rugpjūčio 4 d. Steigiamasis susirinkimas panaikino senjorų medžiok­lės, teismo bei kai kurių prievolių rinkliavų teises. Dvasininkija atsisakė dešim­tinės, o trečiajam luomui buvo panaikinti apribojimai užimti pareigas valstybės administracijoje ir kariuomenėje. Tačiau pagrindinės senjorų prievolės išliko.

1789 m. rugpjūčio 26 d. Steigiamasis susirinkimas “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje” suformulavo pagrindinius būsimosios konstitucijos principus. Ši “Deklaracija” skelbė luomų lygybę. Socialiniai skirtumai buvo laikomi natūra­liu dalyku, kaip ir privatinė nuosavybė.

“Deklaracijoje” buvo teigiama, kad kiekvienos valdžios šaltinis yra tauta, tačiau įstatymai yra visiems vienodi. Bu­vo paskelbta žodžio, spaudos bei religinių nuomonių laisvė. “Deklaracijos” idėjos trumpai buvo išreikštos šūkiu “Laisvė, lygybė, brolybė”, atsiradusiu ne­trukus po jos priėmimo.

Steigiamasis susirinkimas, priėmęs “Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją”, tęsė šalyje pradėtus pertvarkymus. Bažnyčios žemės buvo paskelbtos valstybės nuosavybe, jas pradėta pardavinėti. Tai išgelbėjo šalį nuo finansinio bankroto. Ši reforma sudavė galingą smūgį Katalikų bažnyčiai. Be to, buvo sulygintos protestantų, žydų bei katalikų teisės.

Ankstesnis Prancūzijos suskirstymas į provincijas buvo panaikintas. Dabar šalis buvo suskirstyta į 83 departamentus, pavadintus arčiausiai esančių upių ir kalnų vardais. Buvo panaikintos vidaus muitinės, kuriose buvo renkamas mo­kestis už gabenamus produktus. Miestuose buvo likviduojami viduramžiški amatininkų cechai.

Senjoro teismą pakeitė prisiekusiųjų teismas - gyventojų išrinkti prisiekusieji spręsdavo, ar teisiamasis kaltas, ar ne. Liudvikas XVI delsė pripažinti rugpjūčio 4 d. nutarimus bei “Žmogaus ir pilie­čio teisių deklaraciją”. Jis pareiškė: “Aš niekuomet nesutiksiu apiplėšti savo dvasininkijos ir savo bajorijos”.

Toks karaliaus elgesys, maisto produktų trūku­mas Paryžiuje kėlė vis didėjantį visuomenės nepasitenkinimą. Mieste sklido gandai, jog aristokratai supirkinėja grūdus ir juos slepia, siekdami badu išma­rinti liaudį. Nerimą kėlė ir į Versalį surinkti ištikimi karaliaus kariuomenės da­liniai.

Spalio 1-ają, per Versalio rūmuose iškeltą puotą, salėje esant karaliui ir karalienei, karininkai nuo kepurių plėšė trispalves kokardas ir mėtė jas ant grindų. Šiai žiniai pasiekus Paryžių, pasigirdo raginimų žygiuoti į Versalį. Spa­lio 5 d. dešimties tūkstančių minia, kurios didelę dalį sudarė moterys, lydima 20 tūkst. Nacionalinės gvardijos karių, patraukė į Versalį. Minia, eidama į Ver­salį, šaukė: “Duonos, duonos!” ir “Karalių į Paryžių!”

Išsigandęs Liudvikas XVI spalio 6 d. patvirtino Steigiamojo susirinkimo nutarimus ir sutiko nedel­siant persikelti į Paryžių. Paskui karališkąją šeimą į Paryžių buvo gabenami ir vežimai su miltais, o minia džiaugsmingai šaukė: “Nenusiminkite, draugai. Da­bar mums nebestigs duonos - mes vežame jums duonkepį su pačia ir mažuoju pameistriu”. Kartu su Liudviku XVI į Paryžių persikėlė ir Steigiamasis susirinkimas.

Pagrindiniai Deklaracijos Principai

• 1 straipsnis. Žmonės gimsta laisvi ir lygiateisiai, tokie ir išlieka.
• 2 straipsnis. Visų politinių susivienijimų tikslas - saugoti prigimtines ir neatimamas žmogaus teises.
• 3 straipsnis. Suverenios valdžios šaltinis yra tauta.
• 5 straipsnis. Įstatymas turi teisę drausti tik tuos veiksmus, kurie kenkia visuomenei.

Deklaracijoje skelbiama, kad žmonės gimsta laisvi, lygiateisiai ir tokie išlieka, visuomenės skirtumai gali būti grindžiami tik bendra nauda, visų politinių susirinkimų tikslas - saugoti prigimtines ir neatimamas žmogaus teises (į laisvę, nuosavybę, saugumą ir priešinimąsi engimui).

Suverenios valdžios šaltinis yra tauta, joks asmuo ar žmonių grupė negali turėti tautos nesuteiktos valdžios; laisvės esmė - daryti viską, kas nekenkia kitam. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija t. p. skelbia, kad negalima apkaltinti ar įkalinti žmogaus, jei jis nepažeidė įstatymų, asmuo laikomas nekaltu, kol neįrodoma jo kaltė, prieš įkalintuosius negalima naudoti smurto.

Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija tapo Prancūzijos 1791 konstitucijos preambule.

Deklaracijos Įtaka

Deklaracija rėmėsi J. Locke’o, Ch. de Montesquieu, J.‑J. Rousseau idėjomis. Rengta pagal Jungtinių Amerikos Valstijų Teisių bilio (1789) pavyzdį. Vienas pagrindinių kūrėjų - M. J. de La Fayette’as.

Žmogaus Ir Piliečių Teisių Deklaracijos Reformos

Žmonės gimsta laisvi ir lygiateisiai. Ginamos žmogaus teisės - laisvė, nuosavybė, saugumas. Tik tauta suteikia valdžią. Viskas ko nedraudžia įstatymas yra leidžiama. Bausti galima tik turint įrodymus. Pažiūrų laisvė (religinės ir panašiai). Nuosavybė yra šventa ir neliečiama.

žymės:

Panašus:

• Atraskite C. Rogerso „Žmonės Gimsta Geri“ Teoriją: Išskirtinis Žmogaus Prigimties Paaiškinimas
• Gegužės Mėnesį Gimusiųjų Paslaptys: Neįtikėtini Charakterio Bruožai ir Įžymybės
• Atskleiskite Savo Likimą ir Charakterį Pagal Gimimo Valandą – Neįtikėtini Faktai!
• Aspergerio Sindromas: Išskirtinis Aprašymas, Svarbiausi Požymiai ir Populiariausi Mitai
• Neįtikėtina, kaip logopedo ir darželio auklėtojos bendradarbiavimas gali pakeisti vaiko vystymąsi!