Aštuoniolika laipsnių šilumos ir pro debesis kartais pasirodanti saulė kuria puikią atmosferą apmąstymams apie gamtą ir kultūrą. Šiame kontekste prisimename ir Jurijaus Liniko žodžius: „Nesunku pastebėti, kad mūsų Žemėje yra tokių landšaftų, kur žmogui lengva kvėpuoti ir mąstyti.“ Tačiau tokių palaimingų landšaftų vis mažėja, ir todėl aktuali darosi kita gyvenimiška tiesa: smarkiai besikeičiančiame pasaulyje nebeišgyvensi be kompromisų.
Šiandien juk tarptautinio solidarumo šventė viso pasaulio darbininkams. Bet trečiadienis, todėl šiek tiek dirbu. Iškertu gerokai ūgtelėjusias bizonžoles, kurios senajame daigyne elgiasi kaip agresyvios intervencinės puolikės. Aštriu kastuvu nesunkiai nukertu ir mažus ameliankius, ir be saiko plintančius, pažeme šliaužiančius europinius ožekšnius, ir šakniastiebinius lendrūnus. Tokius mažesnius ir didesnius priešus tenka pakontroliuoti kasmet.
Šitoks pasivaikščiojimas su kastuvu, su dalgiu ir sekatoriumi iš tolo gali atrodyti nelabai prasmingas, bet labai dažnai užtenka tik truputį pristabdyti sode nepageidautino krūmo ar daugiamečio žolyno augimą, ir bus gerai - į pirmą ardą pakils tai, kas tavo godojama. Miškininko Algirdo Matulionio pamokymas, kad neteisus alksnis, trukdantis augti ąžuolui - tikrai nesenstantis. Ir kaip nesunku atsiminti tokį pamokymą, jeigu pirmą kartą jį išgirdai ne kokiame kabinete ar susirinkimų salėje, o Šešuolių sengirėje. Taip, ano meto Lietuvos miškų ministras Algirdas Matulionis ypač mėgo apsilankyti miškuose ir specialiai pasikalbėti su eiguliais bei miško darbininkais…
Toks pat nepamirštamas ir geografo Rimanto Krupicko organizuotose kelionėse prigijęs patarimas: „Tikri turistai valgo dažnai, bet daug.“ Tai, žinoma, šmaikštus kalambūras, bet kaip karštai visi keliauninkai, būdavo, susiginčija, ar tos ištarmės autorius buvo Rimantas Krupickas, ar Bronius Vaičiulis. Būdavo prisimenami ir Gargantiua su Pantagriueliu… Žiūrėk, jau ir susidaro dvi ginčininkų stovyklos, ir atsiranda vis nauji tikrósios tiesõs įrodymai.
Švilpia keleivinio motorlaivio sirena. Per daugelį metų šis garsas darosi gerai pažįstamas, joks automobilis taip signalizuoti negali. Bet šiemet tą sireną girdžiu pirmą kartą, taigi turistinių reisų „Druskininkai - Liškiava“ sezonas prasideda gegužės pirmąją. Dabar laivas ruošiasi išplaukti iš Liškiavos prieplaukos ir plonai sušvilpdamas ragina paskubėti į denį tuos, kurie gal dar užgaišo ant piliakalnio ar alkakalnio.
Gaila, žinoma, kad šiose Nemuno pakrantėse žydi tiktai ievos ir uosialapiai klevai. Šių invaziškai išplitusių ne vietinės kilmės klevynų tankmėse jokia žolė nebeužauga, jokia obelis nei kriaušė nebežydi, tiktai uodai ir piktos muselės veisiasi. Kadaise Nemuno krantų augaliją labai gerai prižiūrėdavo sodiečių ganomos karvės, o dabar Liškiavoje nebeliko tų ramių paupių žolės rupšnotojų. Prieš pusę amžiaus darytose nuotraukose matome, kad mūsų didžiõsios upės šlaituose augo šimtametės kriaušės, žydėjo visokių rūšių vaistažolės ir išsikeroję barbarisų krūmai.
Girdžiu, kaip iš lėto pūškuodamas nutolsta poilsiautojų laivas ir nesipiktinu: jo pramoginė paskirtis netrikdo mano įprasto plušėjimo atokiame Sode prie Krūčiaus. Paskaitykim Jurijų Liniką: „Vakarinius debesis kartais apšviečia mums nežinomos Gamtos ar kosmoso jėgos, pažvelgi ilgiau į tokius besileidžiančios saulės apšviestus debesis, ir pajunti, kaip toji nežinoma jėga pasiekia ir tave.“ Karelijoje daug miškų ir upių, ir nors Šiaurės eglynai mums atrodo gana niūrūs, galime patikėti, kad Jurijus Linikas nemeluoja rašydamas apie tenykštę šviesą. Kai Lietuvos pajūryje saulė leidžiasi į jūrą, ten niekas neužstoja vakarų skliauto debesų: eik ir grožėkis saulėlydžiu.
Tiesa, seni terikonai apželia, plytos subyra ir pavirsta į molį, geležiniai karkasai irgi pamažu sugrįžta į pirminį savo būvį - į balų rūdą, o vandens bokštai nugriūva, jų tiesiog nebereikia, nes atsiranda modernesnės vandentiekio siurblinės. Tiktai kartais paaiškėja, kad tas modernumas vis dėlto kenkia aplinkai ir kaimo žmogaus ramybei labiau nei senovinis vandens bokštas. Ūžiantys elektriniai siurbliai su visokiais monometrais, filtrais ir nugeležinimais dažnai genda, jų remontuoti atvažiuoja specialistai iš miesto, kurie neįtikėtinai bjauriai šūkauja ir keikiasi. Šitaip iš pat ryto kaime pradeda kauptis visokios neigiamos anomalijos, ir tu jų nepamirši iki saulėlydžio.
Tokias mintis kelia ne tiktai Jurijaus Liniko raštai, bet ir ką tik perskaityta Mariaus Čepulio knyga „Metai. Gamtos fotografo dienoraštis“ (Kaunas, leidykla „Lututė“, 2017). Todėl, kad šioje tikrai geroje ir gražioje knygoje dangaus yra daug. Tai mūsų dangus. Autorius, matyt, ištikimas savojo krašto patriotas, viską fotografuoja Lietuvoje. Kartais jam tenka nulėkti prie jūros ar prie Kuršių marių, kad pajustų, kaip ateina audra. Ir kiek tada toks akylas stebėtojas susitinka žvėrių bei paukščių, kurie to sniego nebijo! Kokia stulbinanti akistata su jais balčiausio sniego fone!
Bet autorius nėra snobiškas estetas, jis mato viską - ir grėsmingai konfrontuojančias skorpionblakes, ir žiauriai besikaunančius jūrinius erelius, ir labai rūsčiai žvelgiančius stumbrus. Viską, beje, paaiškina įtaigūs ir teisingi fotografijų autoriaus komentarai. Mariaus Čepulio tekstai, paaiškinantys jo unikalių gamtos fotografijų atsiradimą, nejučiomis man primena ornitologą dr. Eugenijų Drobelį - basą ir alkaną, žingsniuojantį Čepkelių pakraščiu, - tokį Eugenijų matydavome beveik prieš keturiasdešimt metų. Labai aiškiai iškyla pirmojo susitikimo įspūdis: iš Vilniaus į Marcinkonis atvažiavo Jaunųjų rašytojų sekcijos narių ir žurnalistų būrelis nors akies kampu žvilgtelėti į ką tik įsteigtą Čepkelių rezervatą.
Geležinkelio stotyje mus lyg ir turėjo pasitikti Eugenijus Drobelis, bet neišvydome jo nei stotyje, nei rezervato direkcijoje. Jis tikrai ėjo basas, tai galėtų patvirtinti poetas Alis Balbierius ir prozininkas Vytautas Račickas, o kitų anuometinių bendrakeleivių jau nebepamenu… Anuomet apie tai, kad Eugenijus Drobelis vaikšto vienas, kad pajėgia tris paras išbūti raiste su fotoaparatu, teturėdamas duonos kriaukšlį, „Merkio krašte“ rašė žurnalistas Leonas Daugėla. Praėjo keturi dešimtmečiai, o viskas labai panašiai kartojasi…
Be abejo, šitokie atkaklūs gamtos tyrinėtojai ir išsaugo tos ypatingos pažintinės, tik keliauninkams fotografams teįmanomos veiklos savitumą, perduodamą iš kartos į kartą, o jų mokslinės ir meninės kūrybos darbuose išlieka užfiksuotos pãčios unikaliausios mūsų krašto augmenijos ir gyvūnijos buveinės, kokių jau seniai nebėra Belgijoje ar Olandijoje.
Rytais būna stiprios šalnos, bet pavasaris vis tiek eina labai sparčiai. Jau galima valgyti „vilko baronkas“ - taip dzūkų vadinamus šviežius pušelių ūglius. Jau žydi raudonasis ąžuolas, iš tolo jis dabar atrodo visas gelsvas, švieži aštriaskilčiai jo lapai - gelsvai žali. Šalia Rojaus obelaitės baltai pražydo kelios vaistinės česnakūnės, tik nesuprantu, kaip jos čia atsirado. Godotinas tai augalas, ne vien dėl to, kad lapai valgomi ir česnaku kvepia. Stebėtinai gražiai atrodo dideli česnakūnių sąžalynai, labai greitai pakylantys kairiajame Ratnyčėlės krante, netoli Nemuno. Vos tik spėjus peržydėti žibuoklėms ir vištapienėms, tuoj pat kartu su garšvomis bei vaisginomis atsiranda ir česnakūnės. Ir nuostabiai subaltuoja kvepiantys jų žiedai kalninių guobų ir liepų paunksmėje. Natūrali estetika. Ir jokių investicijų, jokios priežiūros nereikia.
Nežinau, kokia ateitis tų česnakūnių, atsitiktinai atsiradusių mano Sode prie Krūčiaus, visiškai atviroje vietoje, nes joms reikėtų pavėsio ar bent nuošalesnio patvorio. Vakar vaikščiojau po ūksmėtą senslėnį, istorinės Liškiavos karališkąjį Žvėrinčių, ir visą laiką jutau gardų česnakų aromatą. Ir net pagalvojau, kad juk galėtų būti dendrologiškai užfiksuotas ne vien tiktai dilgėlinis ar viksvinis juodalksnynas, o ir česnakūninis juodalksnynas. Čia atsirastų toks mokslinis miško tipo įvardijimas, jeigu tik tos česnakūnės Žvėrinčiuje kasmet šitaip suvešėtų kaip šiemet.
Rytą termometras rodo keturis laipsnius šalčio. Sako, kad Marcinkonyse šįryt buvo net aštuoni laipsniai žemiau nulio. Sako, kad viskas ten nurudavo lyg rudenį. Sausra ir šalnos - pragaištingas derinys. Mano darže apšalo sudygusios baltosios garstyčios. Nušalo ir žemuogių žiedai. Bet ūksmėtuose Vaikšnoro Ravo šlaituose žemuogės dar nepražydo, jos žydės tada, kai šalnų nebus. Štai kaip nesunkiai pamatomas kalvoto, mozaikiško kraštovaizdžio pranašumas.
Dieną išsiskleidžia pirmieji platanalapių klevų žiedai. Šalnų jie nebijo, nes žiedynų kekės slepiasi tarp lapų, be to, šis klevas, nors dar visai jaunas, gerokai iškyla virš obelų ir skroblų - taip aukštai pavasarinės šalnos jau nebaisios. Nelabai ryškios, bet kokios didelės šio klevo žalsvai gelsvų žiedynų girliandos! Tarpukaryje Juozas Rauktys, pirmojo lietuviško mokslinės dendrologijos veikalo autorius, šį medį vadino baltuoju klevu. Paskui jovarais kažkodėl pradėjo vadinti lieknąsias tuopas, labiausiai išplitusias Sūduvos pakelėse. Atrodo, kad užteko vienos populiarios dainos - ir klaidos išlikimas buvo garantuotas. Tai tikrai klaida, žinant, kad lieknoji tuopa į mūsų kraštą atkeliavo iš Vidurinės Azijos, o platanalapis klevas yra mūsų krašto medis, nors kai kuriuose atlasuose ir netgi dendrologijos vadovėliuose jis vadinamas introducentu.
Betgi Karaliaučiaus krašte, taigi etninėse baltų žemėse, platanalapis klevas gali iškilti kaip dominantas pirmame miško arde. Vakarų Lietuvos miškuose šis klevas irgi puikiai auga, tiktai kituose regionuose jau apibūdinamas kaip parkų ir sodybų medis. Reikėtų jų sodinti daugiau, gal tada ir gražus jovaro vardas sugrįžtų. Nereikia bijoti, kad rusiškai jovaras yra „javor“, dar neaišku, kas ir iš ko šį vardą kaimyniškai pasiskolino. Jovaras - tai plačiašakis ir išnašus medis. Todėl landšafto architektams jis nepatinka, jiems geriau, kad besišakojantys medžiai neužstotų baroko ar gotikos paminklų. Glaustašakė lieknoji tuopa sukelia mažiau rūpesčių.
Būna ir maži, tiesiog keružiniai klevai, nesvarbu, kad iš toliau jie atrodo tarsi grybai. Tik nepamiršk triskart per vasarą jų pakirpti - ir bus tau skėtiško grybo pavidalo medis. Jei glaustašakių tuopų ir keružinių klevelių prisiauginsim daug, tada jau turėsim tą špalerinę (labai griežtą ir kontroliuojamą) landšafto architektūrą, apie kurios bėdas rašo Remigijus Pilkauskas straipsnyje „Iššūkis gamtai - kontrolė ir prievarta. Medžių ir krūmų genėjimas kuriant želdynus“ („Kultūros barai“, 2019, Nr. 4). Labai ne kaip atrodo, kai šitokie geometriškai tikslūs želdiniai suformuojami ir bažnyčių šventoriuose, kur tradiciškai turėtų ošti senos liepos ir klevai. Toks dvikamienis medis sukuria aplink save stiprų biologinį lauką.
Dar kartą įsitikinau, koks gyvybingas yra mūsų apynys. Gal prieš dvi savaites radau ant keliuko džiūstančią apynio šaknį, atrodė ji lyg stora pakulinė virvė. Sakytum, niekuo nesiskiria nuo virvės. Pakėliau, apžiūrėjau iš arčiau ir prisiminiau, ką Darželių kaimo žoliautoja Marcelė Gaidienė dažnai sakydavo: „Kai žinai, tai skiriasi…“ Ir iš tikrųjų net gerokai apdžiūvusi apynio šaknis - tai vis dėlto ne virvė.
Nors ir nepamačiau ant tos šaknies nė vieno gyvybingai miegančio pumpuro, vis dėlto užkasiau ją prie namo sienos ir palaisčiau. Dabar galiu prisiminti ne tiktai žolininkės Marcelės pamokymą, bet ir tokį paprastą patarimą, pateikiamą kai kuriose sodininkystės knygose: nepraraskite vilties, jei pavasarį pasodintas medelis nesulapoja iki birželio, iškaskite jį ir, jeigu pamatysite bent vieną mažytę baltą šaknelę, vėl pasodinkite, laistykite ir mulčiuokite. Taip ir yra, pats esu ne kartą įsitikinęs, kad augalai turi daugiau kantrybės nei žmonės.
Bet kartais nutinka visiškai kitaip: karklų gyvakuoliai ar gyvalazdės, susmaigstytos į smėlėtą dirvą, sulapoja itin greitai, o po to pradeda džiūti. Ir laistymas jau nepadeda. Teko matyti visiškai išdžiūvusią karklų žaliatvorę Žeimių kaime, prie Nemuno. Pamoka labai aiški: kai būtina ką nors skubiai apsodinti, negalima pasitikėti samdyta, iš toli atvažiuojančia sodintojų brigada, o ir pažįstamus savo kaimo talkininkus reikėtų supratingai pakontroliuoti. Jei sodini į smėlį, neužtenka palaistyti vieną kartą. Nuoga karklo šaka pavasarį gali sulapoti ir ant keliuko numesta, juk ne šaknys maitina atbundančius pumpurus, o medienos sultys.
Kiekvieną pavasarį - vis keistesnės sodininkystės pamokos. Ta išdžiūvusi, bet gyvybės nepraradusi apynio šaknis mane šiek tiek nustebino. Gal keletą dienų ant saulės apšviesto keliuko išgulėjo lyg apšiurusi virvė, ir niekas praeidamas jos nepakėlė, nors tikrai atrodė tartum dar patvari, tik kažkiek apipešiota virvapalaikė. Pamokos būna labai įvairios.
Štai kaimynas Juozas džiaugiasi, kad labai gražiai atsinaujino jo storalapės bergenijos, ir dėkoti už tai reikia stirnoms. Žiemą stirnos tas visžales bergenijas pirmiausia nugraužia kapinėse, o paskui ateina ir į kiemų darželius. Bergenijų šakniastiebiai labai stori, pavasarį iš jų išauga nauji lapai, žalesni už tuos, kurie peržiemojo… Apie stirnas ir apie briedžius aš turiu savo nuomonę - visi kanopiniai skeltanagiai Sode prie Krūčiaus padaro daug žalos, ypač mėgsta jaunus šermukšnius, kai kurias obelaites ir net dygias gudobeles. Kartais stirninai išspardo mano perkūnropes.
Šiandien - Tarptautinė biologinės įvairovės diena. Todėl dviračiu nuvažiavau į Druskininkus ir pasivaikščiojau po neseniai sukurtą „Eglės“ sanatorijos Vaistažolių sodą. Gražu! Daug darbo, daug rūpesčių šio Sodo kūrėjams, bet kai šitiek žydinčių ir kvepiančių žolynų regima vienoje vietoje - gražu. Žinoma, ir vanduo čia specialiomis žarnomis atiteka, ir mulčias mašinomis atvežamas, tačiau biologinė įvairovė šalia „Eglės“ ir „Žilvino“ sanatorijų tikrai sukurta.
O sausra tęsiasi. Ūžtelėjo prieš dvi dienas trumpa liūtis su krušos ledukais, bet nei dirvožemis, nei miško paklotė jokios permainos nepajuto. Jau matau, kad bulves sodinti reikės taip, kaip moko gamtinės daržininkystės entuziastas Saulius Jasionis - sodinti iš anksto žinant, kad derlių teks dalintis su pelėmis ir pelėnais.
Panašus:
- Vaikas auga": geriausios knygos apie vaikų auginimą ir vystymąsi
- Sužinokite, kodėl nėštumo metu svoris auga greitai – svarbiausios priežastys ir ekspertų patarimai
- Protinis dantis dygsta nėštumo metu? Sužinokite, kaip palengvinti skausmą ir išvengti komplikacijų!
- Zwilling Vaikiškas Rinkinys: Išsamiausia Apžvalga ir Neįtikėtini Vartotojų Atsiliepimai!
- Neįtikėtini būdai pagreitinti gimdymą – patarimai, kurie tikrai veikia!