Laiškai spausdinami iš mokytojo A. Siūlelio - apnuoginta siela, tačiau tai labai svarbu.
Vaikystės prisiminimai
Gal tai buvo 1944-ieji? Girdėjosi šaudant, o kai šūvių trenksmas aprimo, tu nuvažiavai į Obelius ir sustojai, nes pamatei nušautą vyriškį Lietuvos kariuomenės uniforma. Ant žolės - tamsaus sukrešėjusio kraujo klanas. Neužmirši. Prisiminimuose atmerktos akys žiūri ir klausia: už ką? Kam mus žudote?
Sugrįžai namo jau ne vaikas, ir mama tai tuoj pat pastebėjo. Šitaip baigėsi ne vieno pokario metų berniūkščio vaikystė. Jų nualpdavo motinos ar žmonos, bet neišdrįsdavo išsiduoti, jog savąjį atpažino.
Baltai nuklojo žemę 1945-ųjų sausis. Rašyti apie mirtį ypač sunku. Apie mirtį - partizanų, savųjų mažylių.
Partizanų kovos
Partizanai siekė išsaugoti kuo daugiau gyvybių. Kelias partizanams tebuvo Sartų ežeras - pražūtingas kelias. Jokios priedangos, vadinasi, eiti į pačią mirtį. Tačiau kitos išeities nebuvo. Apsupimo atveju, nutarė, jog kažkam teks aukotis, dengti besitraukiančius draugus. Kautynės reiškė - būti ar nebūti partizanų būriui. Kautynės tęsėsi keletą valandų. Buvo keturiolika, šeši pasiliko dengti bendražygių, kad tie išliktų gyvi. Vieną kovotoją paimti gyvą. Ar žvaigždes ir paskutinis klausimas - už ką mane žudai? Partizanų sužeistas bandė pasislėpti kaimiečio daržinėje. Kareiviai padegė daržinę, tikėdamiesi, kad partizanas bėgs iš ugnies. Susisprogdinęs granata, kai pamatė, jog iš visų pusių apsuptas. Buvo 1945-ųjų sausio vidurys. Persekiojo pasitraukusius.
Žudynės ir patyčios
Pasirodė stribai. Budintis davė signalą draugams - šovė. Vienišą šūvį atsakė kareivių automatai. Prasidėjo kautynės. Nedaugeliui pavyko prasimušti, atsitraukti. Tada neteko 24 partizanų. Bet ir tai dar nebuvo baisybių pabaiga. Po kautynių matavosi jų nurengtus rūbus, batus. Merginas tempti nuogus kruvinus nužudytų partizanų kūnus į dirvono vidurį. Ar galėjo įsivaizduoti gyvenimėlį nemačiusios nuogo vyriškio, tempdamos kruvinus apnuogintus kūnus? Tyčiotis iš mirusio?! Okupacijos šito nedarė!
Vienos už kitas baisesnės žudynės prislėgė sielas. Daugelis tuo metu slapstėsi nuo tarnybos tarybinėje armijoje, turėjo ir slėptuvę išsikasę. Šapelių kaimą netoli Latvijos sienos. Tada užpila kibirą vandens sąmonę praradusiam ir imasi antrojo. Pasivedę kiek toliau, ėmė gabalais pjaustyti kiekvieno kūną. Ir laukia, gėrisi, kol nelaimingasis raitosi iš skausmo. Ne eilinis. Jis klausėsi vaikinų aimanų, prašymo nušauti juos ir rūkė. Po to šovė aukai į nugarą. Kankinimas malonumui? Ar galima jausti pasitenkinimą matant kito žmogaus kančią? Kokia logika, kokiais jausmais vadovavosi tas rusų kariškis?
Prisiminimai apie tremtį ir laisvės siekį
Žmonių krauju nelaistė, neplėšė, nesisavino... Kraujas ir nežinia, ar bent vienas iš mūsų liks gyvas. Vilties labai nedaug... tikėkime, kad nors mūsų idealai, laisvės troškimas išliks tautos atmintyje. Jeigu man ir broliui lemta mirti... Visa tai dar bus... Tiek motinų ašarų, brolių kraujo sugėrė. Net ir viską atėmus, žmogui dar lieka labai daug... Argi tai lygi kova? Kokia jiems laisvės reikia? Išlik gyvas, Andriau, labai prašau tave... Tu netekai brolio. Žus Liubartas, žus ir jo brolis.
Paskelbė, nors iki tikrosios laisvės dar labai ilgas kelias. O Dieve! Vaizduotėje praslenka mirties šmėkla. Ir jie juk laukė savo tautos pavasario. Kokia logika, kokiais jausmais vadovavosi tas rusų kariškis? Kokį palaiminimą siuntė dangus be mažiausio debesėlio?
Stabtelk: tai širdies ir iškentėtos kančios kalba. Pakeleiviui pavaišinti visada kąsnis atrasdavo. Tikru vyru būti.
Susidūrimai su okupaciniu režimu
1944-ųjų vasara. Gaudyti į armiją. Griebtasi atviro smurto kiekvieną sutiktą vyrą. Dori kaimo žmonės visai pasimetė. Galima tapti vergu iš prievartos, bet... patenkintas vergas, tada žuvęs, žmogau!
Perėjęs frontą, grįžo namo. Kokią daugybę žmonių nuvylė tuščios viltys. Liaudies patarlė sako, kad kiekvienas kaimas turi savo durnių. Šitų namų neužmiršti. Doras žmogus.
Pasipriešinimas ir kovos miškuose
Vaičėnas, vėliau - Juozas Streikus ir Balys Pupeikis. Apsirūpino ginklais. Bet prireikus - visus partizanaujančius. Šešiolikmetis Andrius, kuriam gyventi namuose taip pat buvo neįmanoma. Priglaudė nuoširdi gydytojo Klišonio šeima. Lietuviškų, viršininkėlių žodžiai: “Tas... melas, žeis sielą tylėjimas. Tai jau ne! Šie, nusiaubę ūkininkų podėlius, sugrįždavo į Obelius lėbauti.
Bandymas pabėgti ir susidūrimas su stribais
Ruošėsi slidėmis grįžti į globėjo gydytojo namus. Sodyba jau buvo apsupta, vyko krata. Andrius sunerimo: “Kaip įspėti savuosius? Krata, aišku, ateis ir čia...” Andrius apsisuko ir pasileido slidėmis nuo kalnelio visiškai į priešingą pusę. O už nugaros jau šaudė. Vadinosi, brolis išgirs, spės pasislėpti. Bronius Vaičėnas, kuris neturėjo kur saugiai pasislėpti. Gelbėjo ir stribas Baltrūnas iš Ragelių bažnytkaimio. O Andrių vijosi šūviai - pirmasis krikštas. Kai visiškai uždusęs parkrito, jį suėmė. Paleido jį. Andrius sutiko: verčiau nesusitikti... Atsargesnis, nors po pirmojo krikšto ir jautėsi beveik tikras partizanas.
Partizanų bunkeris ir paskutinės kautynės
Partizanų bunkeris. Ginkluoti, turėjo aviacinį kulkosvaidį, minosvaidį, nemažai automatinių šautuvų. Gal todėl ir neskubėjo trauktis. Kautynėms vadovavo Mykolas Kazanas. Susišaudymas tęsėsi iki vakaro. Išgelbėti galėjo tik stebuklas. Rusai metė visas jėgas į bandančius prasiveržti. Mėlyna Kalėdų nakties mėnesiena žadėjo mirtį. 1944-ųjų gruodyje tyliausia Kalėdų naktis lietuviams siuntė mirtį. Apsupę kaimą, stribai padegė Balio Vaičėno pusbrolių sodybą.
Išdavystė ir represijos
Duona išmaitintas. Padegė savo trobesius. Ypač jam ūkininko Survilos namai patiko, kad taip į juos įsikėlus... Ir pasiuntė į ledynus ne vieną. Ido dantys neįstengė jam įkąsti. Tik pasiimk! Tokiems pat...
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Audronė Brazauskaitė ir Vaikų Dailės Terapija Lietuvoje: Atraskite Kūrybos Galią Vaikų Emocinei Sveikatai!
- Audronė Usonienė: Įkvepianti Gyvenimo Ir Karjeros Kelio Istorija, Kurių Negalite Praleisti!
- Audronė Usonienė: Įdomiausia Biografija ir Nežinoma Veikla Atidengta
- Paaugusio vaiko lova: kaip išsirinkti tinkamą lovą paaugliui?
- Ypatingai jautrus vaikas: kaip atpažinti ir efektyviai ugdyti jautrumą