Neįgaliesiems šiandien keliami vis naujesni kokybiniai reikalavimai jų socializacijai: įvairios socialinės aplinkos reiškinių pažinimui, darbo įgijimui, bendravimui, savarankiškumui. Šių užsiėmimų įmanoma geriau pažinti, suprasti ir priimti save, kitus žmones ir mus supantį pasaulį. Meno socialumą galima suprasti ir pagal tai, kaip jis padeda žmogui integruotis į visuomenę, prisitaikyti prie jos reikalavimams ar priešingai - priešintis socialinei aplinkai ir maištauti (Gaižutis; 1998). Teatriniai žaidimai yra netradicinis būdas, padedantis šiems žmonėms įgyti bendavimui, supratimui, pozityviai kaitai reikalingus įgūdžius.
Kaip teigia prof. A. Šiaušas, šiai dienai speciali ugdymo tendencija yra aktuali. A. Šiauskas teigia (pagal Ruškienę; 2006) - jeigu šiandien meninio ugdymo dėka neįgalusis įgytų didesnį pasitikėjimą savimi, t.y. jeigu jo įgyti gebėjimai leistų jam sąveikauti su menu, o per jį ir su kitais neįgaliaisiais ar mokyklos bendruomenės nariais bei mikrorajono gyventojais, galbūt jau galėtume kalbėti apie visuomenės neįgaliųjų švietimo socializacijos pradžią.
Kiti autoriai siūlo vadovautis moraline nuostata: socializuoti negalią ir humanizuoti visuomenę galima tik esant abipusei jų sąveikai ir kaitai, t.y. Problema: Vaikams, turintiems vidutiniškai sutrikusį intelektą dažnai būdingas asocialus elgesys. Jie savo emocijas neretai reiškia socialiai nepriimtinais būdais, t.y. aštriais riksmais, agresija. Šiems vaikams sunkiau suprasti, atpažinti ir valdyti emocijas. Šie elgtis net stipriausių emocinių reakcijų metu.
Empiriniai - content analizė, pokalbis, stebėjimas, atvejo analizė. Temos ištirtumas: Užsienio autoriai, rašantys apie neįgaliųjų teatrinius žaidimus: E. P. Torranc (1976), L. Vygotskis (1987), A. Holmberg (1996). Lietuvoje teatrinis žaidimas yra akcentuotas V. Gevorgianienės (1994), I. Ruškienės (1996), A. Narausko (1998), I. Škytės (1998), D. Domarkaitės (1998), prof. A. Šiauško (1998) ir kt.
Darbą sudaro įvadas, dvi dalys, išvados, literatūros sąrašas, santrauka (lietuvių ir anglų kalba) ir priedai. Bendra imtis 66 puslapiai (59 puslapiai be priedų). Darbe pateikta 1 lentelė, 4 paveikslai.
Menas - tai pati universaliausia jausmų kalba, leidžianti žmonėms suvokti vieniems kitus. Išryškėja įvairiausius žmonijos kultūros pasiekimus, grindžiamas visų žmogaus kūrybinių galių atsiskleidimu, visumine dvasine kultūra. Vaidyba - tiesioginis žmogaus pasidalijimas jausmais ir mintimis be tarpininkų. Ši komunikacinė sąveika - teatrinio meno esmė ir reiškinimosi būdas - leidžia vykdyti svarbiausią ugdymo misiją: įtakoti visapusį asmeninį bei sociokultūrinį vaiko ir jaunuolio augimą (Narauskas, 2002 ).
Šia gali tapti kitu, persikūnyti į augalą, gyvūną, kitą asmenį, išgyventi kitokius jausmus ir taip tarsi išplėsti savo asmenybės ribas. I. Slizko, tirdama vidutiniškai sutrikusio intelekto vaikus, akcentavo ir pedagogų nuomonę apie šių mokinių emocijų raišką: 76 proc. pedagogų teigė, kad vidutiniškai sutrikusio intelekto vaikai dažnai būna liūdni be priežasties ir 81 proc. nurodė, kad vaikai verkia išreikšdami savo nepasitenkinimą. 90 proc. pedagogų nurodė, kad vidutiniškai sutrikusio intelekto vaikai mėgsta ignoruoti aplinkinius. Tiek pat pedagogų nurodė, kad dažnai vaikai būna lyg sustingę, neaktyvūs. 55 proc.
Lietuvoje meninis ugdymas turi senas tradicijas. Bendrojo lavinimo ir specialiose mokyklose meninis ugdymas plėtojamas per mens dalykų pamokas (teatro, dailės, muzikos, šokio ir kt.). Šiandieninei mokyklai labai svarbu ugdyti dvasingą, dorą, kūrybingą ir laisvą pilietį. Kaip rodo literatūros šaltinių analizė, meninė veikla padeda vaikams sukaupti gilesnę estetinę patirtį, geriau pajusti meno reikšmę žmogui. Šis specialusis ugdymosi poreikis bei socialinės problemos išryškėja.
Dailė yra savotiška simbolių kalba. Tai puikus būdas išreikšti savo jausmus, kuomet yra neįmanoma to padaryti žodžiais. Šios iš pasąmonės, veikiau išreiškiamos vaizdais, o ne žodžiais. Dailėje dažnai taikomas laisvo piešimo metodas. Dailės terapijoje taikomas laisvasis piešimas, kuriuo stengiamasi pažinti save ir savo vidinį pasaulį. Kaip teigia E. Atsiranda galimybė bendrauti piešiniais. Pasitenkinimas savo darbo rezultatais padidina savo vertės pojūtį: patenkina saviraiškos ir pripažinimo poreikius.
Tyrimais nustatyta, kad spalvos stipriai veikia žmogaus jausmus, savijautą, nuotaiką, regėjimą, mokymąsi ir darbo našumą. Daugelis teoretikų ir praktikų teigia, kad dailės užsiėmimai teatrinėje veikloje dažnai turi teigiamą terapinį poveikį. Piešimo, tapymo, spalvinimo metu vaikas turi galimybę išreikšti tai, kas jam svarbiausia. Taip lavėja kūrybiškumas, pažinimas, gebėjimas stebėti, analizuoti. Dailės ugdymas teatrinėje veikloje itin reikšmingas vaiko asmenybės raidai. Vaikų dailė, t.y. dekoracijų piešimas, iliustracijų spalvinimas teatro užsiėmimuose yra viena iš geriausių priemonių vaikų saviraiškos poreikiams tenkinti.
Kad muziką galima naudoti terapiniams tikslams, tai nėra šios dienos atradimas. Jau Antikos laikais muzika buvo vadinama dievų kalba, muzika buvo laikoma priemone kūno ir sielos harmonijai pasiekti. Muzikos pozityvią įtaką įžvelgia net kitų šalių mokslininkai. E.Ciolkovskis rašė: Muzika galingas ginklas, tolygus medikamentams. Ji gali sužadinti teigiamas ir neigiamas emocijas - nuodyti ir gydyti. Užtat, kaip ir medikamentams, ji privalo būti specialistų valdžioje. Muzikos terapija teigiama, kad muzikos psichologinis, emocinis ir dvasinis poveikis padeda atgauti psichologinį ir fizinį balansą. Muzika kaip neregimas tarpininkas padeda pažinti ir išreikšti save, kurti ir tvirtinti tarpasmeninius ryšius su kitais asmenimis bei grupe.
Muzika padeda atsiverti, suvokti savo ligą, ją priimti, nusiraminti ir galiausiai, atgavus jėgas, pradėti sveikti. Muzikos terapija siekiama didinti neįgaliojo pasitikėjimą savimi, padėti rasti savyje dvasinę harmoniją bei siekti psichologinės reabilitacijos. Muzika naudojama kaip pagalba padėti atrasti tas menines veiklos sritis, kurios atskleistų neįgaliojo gabumus bei sugebėjimus. Muzika apima ne tik ugdymo, bet ir psichologinius, socialinius, terapinius tikslus (saviraišką, pasitikėjimą, dvasinę harmoniją). Ji orientuota į kūrybos procesą, kur visai nebūtini meniniai įgūdžiai ar talentas. Muzika teatrinėje veikloje skatina vaikus labiau pasitikėti savo jėgomis, darbingumu, gebėjimais.
Yra atlikta daugybė muzikos poveikio žmonėms tyrimų. Rezultatai rodo, kad muzika veikia emocijas, kvėpavimo sistemą, širdies darbą, laikyseną ir klausytojo vaizdinius. Muzika gali pakeisti vaiko elgseną. A. Šiauskas (1998), pažymi, kad muzikos jėga, jos meninė vertė ir socialinė reikšmė slypi tame, jog ji pajėgi išreikšti personalinius žmogaus išgyvenimus, t.y. emocijas. Šiuo atveju negalia blokuoja potencialią saviraišką. Kita vertus, kaip teigia A. Šiauskas (1998), išugdyta muzikinė saviraiška gali įtakoti sėkmingesnę neįgaliojo socialinę integraciją. P. Nordofas ir K.
Muzikos ir teatro sąlytis neabejotinai praturtina vienas kitą. Reikšmingą ugdomąjį ir koreguojamąjį reikšmę turi ir choreografija. Anot R. Šaitės (2000), požiūris į šokį, kaip ir visur, taip ir Lietuvoje ilgam įtvirtino šio meno žanro pragmatiškąją ugdymo vertę: šokis ilgą laiką buvo kaip būdas, metodas, skirtas įgyvendinti ugdymo tikslus. Vis labiau įsitvirtinant naujoms ugdymo idėjoms Lietuvoje, programose skirta daugiau dėmesio šokio menui.
Anot E. Savukynaitės (1998), plastikos mokymo būdai yra labai įvairūs: fizinis - sportinis, choreografinis, veiksminis - pantomiminis ir kt. Fizinis - sportinis būdas - tai fizinis kūno treniravimas su visais fizinės kultūros ir sporto elementais, pradedant mankšta ir baigiant įvairiais sporto žaidimais. Labai efektyvus veiksminis - pantomiminis plastikos mokymo būdas. Šis būdas ne tik fiziškai treniruoja vaiko kūną, bet ir padeda jiems atsipalaiduoti, lavina kūno pojūtį, aktyvų veiksmingumą, individualią plastiką. Šokio menas, kaip reiškinys, kaip žmogaus kūrybos produktas, yra kultūrinė vertybė. Šia asmenybei socializuotis. Šokio menui pažinti yra aktuali liaudies kūryba.
Kartu tai ir savotiška, laiko patikrinta vaikų ugdymo priemonė. Ji grindžiama nesudėtingais judesiais, yra paprasta savo forma, joje glūdi vaikui suprantamas ir prasmingas turinys. Kiekvienam žmogui poreikis judėti yra įgimtas ir būtinas. Jį slopinant kartu slopinama ir neigiamai veikiama medžiagų apykaita, sutrikdomas natūralus žmogaus santykio su aplinka procesas, ne tik fizinė, bet ir dvasinė asmenybės raida. Judėti moko raumenis. Nuolatinio proceso dėka nuo nekoordinuoto, spontaniško judesio pamažu peraugama į valdomą, organizuotą ir kryptingą judėjimą bei atitinkamus judesius.
Judėjimą, judesius skatina ne tik žmogaus biologiniai, bet ir vidinio pasaulio poreikiai. Judesys teatro užsiėmimuose naudojamas kaip meninės išraiškos priemonė, euritmija suartina su šokiu ir pantomima. Muzikos garsas, dainuojamas ar tariamas žodis yra lydimas nematomo vidinio virpesio žmoguje. Ugdymas pasakomis - tai pats seniausias pedagogikos metodas. Žinios apie pasaulį ir gyvenimo filosofiją nuo senų amžių būdavo perduodamos iš lūpų į lūpas, o kiekviena pasakos klausytojų karta visa tai permąstydavo kitaip ir perimdavo reikšmingiausius patarimus. Psichologiniu požiūriu pasaka - simbolinė asmeninio ieškojimo išraiška, ieškojimo, kuris turi tikslą pasiekti aukštesnį asmenybės išsivystymo lygį ir paslėpti asmens sąmoningumą (Gudaitė, 2001).
Pasakos simbolių dėka žmogaus pasąmonę pasiekia informacija apie dvasinę jo raidą. Pasaka rodo, jog būtina išmokti kontroliuoti asmenines reakcijas taip, kad jos nesunaikintų pozityvių santykių su kitais žmonėmis, kad reikia išmokti kažką paaukoti, kažko atsisakyti. R. Brazienės (2005) teigimu, pasakos itin svarbios vaiko psichiniam vystymuisi. Pasakos padeda suprasti savo neigiamas emocijas ir teigiamai spręsti psichologines problemas, žadina žmogaus gebėjimą veikti, aktyvina vidines galias, skatina naujus vaiko išgyvenimus ir kūrybinius impulsus, žadina vaiko pasąmonę, padeda formuotis jo savarankiškumo jausmui, suteikia gyvenimui kryptingumo.
Pasakos jau seniai sėkmingai taikomos terapiniais tikslais - įveikiant baimes, krizes, negatyvius išgyvenimus bei koreguojant vaikų elgesį. Terapinis pasakos naudojimas remiasi psichoanalize, Jungo ir egzistencinės teorijos prielaidomis apie objektyvius santykius. Šios teorijos teigia, kad pasakose atsispindi augimo ir vystymosi tikslai bei problemos. Pasaka yra puikus įrankis žmogaus emocinių - psichologinių problemų sprendimui. Literatūroje galima aptikti psichologinės pasakos prasmės aiškinimą. Vaikams nuo 4 iki 12 metų patraukliausios stebuklų pasakos. Šis palieka juos, pasirenka kelią, susipažįsta su naujomis pasakos būtybėmis, įveikia blogį, grįžta namo. Išryškėja reakcijos į jį. Pasakos, naudojamos terapiniais tikslais, tarytum įkvepia vaikus žygdarbiams, skatina pasitikėjimą savimi, o taip pat didina jų atsparumą negandoms, stresui.
Juk pasakos herojus dažnai klysta, kol pasiekia savo tikslą. Pasak analitinės psichologijos atstovės, tai rodo augimo, brendimo procesą. Kaip teigia G. Gudaitė (2001), psichoterapinės pasakos yra lengviausias būdas pakeisti, koreguoti vaiko elgesį. herojus pradeda ieškoti išeities. Taip pasakos pavidalu vaikui perteikiama daug elgesio modelių įvairioms gyvenimo situacijoms: kuo turtingesnis asmens reakcijų, elgesio modelių arsenalas, tuo geriau pritampama prie aplinkinio pasaulio reikalavimams. Praktika rodo, kad vaikų ugdymui yra naudingas lėlių teatras bei lėlės, kaip ugdymo priemonės naudojimas. Lėlės yra tarsi žmogaus kopija, galinti pakartoti judesius, išreikšti nuotaikas.
Iš lėlių istorijos žinome, kad pirmosios lėlės buvo skirtos ne žaidimui, o ritualams atlikti (Skuratova, 2005, Ušinskis, 2005), o jie buvo naudojami ir gydymo tikslams. Lėles galima piešti, kurti, konstruoti, rengti, kalbėti apie jas ir su jomis, kurti siužetus. Galima su lėlėmis žaisti arba vaidinti, t.y. ką nors su jomis veikti. Išryškėja ir su manimi. Išryškėja jų santykis su pasauliu. Užduodant klausimus lėlei, galimi netikėti, iškyla žmogaus pasąmonėje esantys atsakymai, kurie padeda asmeniui susivokti savyje, suprasti savo problemas, suradus jas ir spręsti. Naudojantis lėle kaip būdu išsakyti tai, ko paprastai sakyti vengiama, atveriamas kelias komunikacijai, pažinimui.
Šiau aptartos mens rūšys (kitaip dar - terapijos) ir dar daugelis kitų nepaminėtų, dažnai integruojasi viena į kitą, persipina vaikų ugdymo veikloje. Teatrinėje veikloje ypatingai svarbi mens (dailės, šokio, muzikos ir t.t.) integracija. Lietuvoje teatrinius mokymo būdus vienas iš pirmųjų aptarė P.Geniušas (1929), vadindamas juos dramatizmu ir inscenizavimu. A. Gaižutis (1982, 1988) teigė, kad iš visų vaiko estetinės ir meninės veiklos rūšių labiausiai integruojanti yra teatrinė veikla, kuri apima žaidimus, gamtos reiškinius, darbo elementus ir pan. Apie vaikų dramą (teatrą), jos auklėjamąją reikšmę, teatrinius mokymo būdus rašė Z. Buožis (1988), jis tyrinėjo sceninį veiksmą ir jo improvizavimą mokinių vaidinimuose. V. Kazragytė parengė dramos (teatro) programą bendrojo lavinimo mokykloms (1996). Taip pat apie vaikų dramą (teatrą), jos auklėjamąją reikšmę, teatrinius mokymo būdus rašė V. Dzingelienė (2002), R. Ercmonienė (2001), L. Tupikienė (1988), D. Pa...
Žaidimo metodas kaip aktyvaus mokymo priemonė 4 klasėje lietuvių kalbos pamokoje
Mokymas pradinėse klasėse yra itin svarbus ugdymo etapas, nes šiuo laikotarpiu formuojasi esminiai mokinių pažintiniai, socialiniai ir emociniai gebėjimai. Mokytojo užduotis yra ne tik suteikti žinių, bet ir padėti vaikams ugdyti savarankišką mąstymą, kūrybiškumą bei mokymosi motyvaciją. Vienas efektyviausių būdų įtraukti mokinius į mokymo procesą yra žaidimo metodas, kuris ne tik skatina mokinių aktyvumą, bet ir padeda įgyti žinias per praktinę ir patyriminę veiklą (Vygotskis, 1978; Jucevičienė, 2008). Žaidimas, kaip ugdymo priemonė, padeda vaikams per žaidybinę aplinką lavinti kalbos įgūdžius, logišką mąstymą, kūrybiškumą bei bendradarbiavimo gebėjimus.
Šiuolaikinėje mokykloje, kai mokymo turinys ir metodai sparčiai kinta, mokytojas turi taikyti tokius metodus, kurie atitiktų mokinių poreikius ir išlaikytų jų susidomėjimą mokomuoju dalyku. Žaidimo metodas, kaip aktyvaus mokymo priemonė, yra itin reikšmingas pradinio ugdymo kontekste, nes jis leidžia mokiniams mokytis per veiksmą ir patirtį. Pasak Piaget (1970), žaidimas yra natūralus vaiko pažinimo būdas, per kurį jis mokosi suprasti aplinkinį pasaulį ir savo vaidmenį jame. Lietuvių kalbos pamokose žaidimai gali būti naudojami įvairių įgūdžių ugdymui: skaitymo ir teksto suvokimo gebėjimams, kalbos gramatikai, rašybai, žodyno plėtrai.
Šiuolaikinių mokinių dėmesio išlaikymas ir aktyvus įsitraukimas į mokymosi procesą tampa iššūkiu. Todėl kyla klausimas, kaip žaidimo metodas gali būti taikomas lietuvių kalbos pamokose 4 klasėje, kad padidėtų mokinių aktyvumas ir pagerėtų mokymosi rezultatai.
Žaidimas - tai natūrali vaikų veikla, kuri padeda jiems suvokti pasaulį, išreikšti emocijas, ugdyti kūrybiškumą ir socialinius įgūdžius. Žaidimo metodas kaip mokymo būdas ne tik sustiprina vaiko natūralią motyvaciją mokytis, bet ir sujungia žinias su praktiniais gebėjimais. Vygotskis (1978) akcentavo, kad žaidimas yra viena svarbiausių vaikystės veiklų, nes jis leidžia vaikui per simbolinius veiksmus suvokti sudėtingas socialines ir kultūrines realijas.
Pasak Piaget (1970), žaidimas vysto vaikų pažinimo gebėjimus, nes jie per jį išbando naujas patirtis ir atranda veiksmų priežasties bei pasekmės ryšius. Piaget teorijoje žaidimas siejamas su vaiko pažinimo stadijomis - nuo sensorinių-motorinių žaidimų kūdikystėje iki simbolinių ir taisyklių žaidimų vėlesniuose etapuose.
žymės: #Vaiko
Panašus:
- Kaip Tėvų Švietimas ir Partnerystė Gali Transformuoti Specialiųjų Poreikių Vaikų Gyvenimus!
- 2 metų vaiko raidos etapai ir psichologija: svarbiausi pokyčiai ir patarimai tėvams
- Neįtikėtina Vaiko Adaptacijos Grįžus iš Užsienio Istorija – Sužinokite, Kaip Įveikti Iššūkius!
- Vandos Juknaitės Vaikų Stovyklos: Nepakartojama Parama Nuskriaustiems Vaikams
- Sužinokite, kiek iš tikrųjų kainuoja išlaikyti vaiką Lietuvoje – netikėti faktai ir patarimai