„Marija ir Pūkelis“ - pirmoji žinomos aktorės ir poetės Birutės Mar knygelė vaikams. Tai tikra istorija apie mergaitę Mariją ir jos paslaptingą draugą angelėlį Pūkelį. „Marija ir Pūkelis“ - beveik tikra istorija. Susidraugavau su mergaite Marija, jai tuomet buvo penkeri metai. Marija vis pasakodavo apie neregimą draugą, kuris atskrenda į jos kambarį. Bežaisdamos drauge sugalvojome jam vardą - Pūkelis.
Knygos leidimai:
- Pirmasis leidimas: autorė Birutė Mar; iliustracijos Valerijos Medelinskienės ir Kristinos Norvilaitės; redaktorė Janina Riškutė. - Vilnius: Dominicus Lituanus, 2009.
- Antrasis pataisytas leidimas: autorė Birutė Mar; iliustracijos Kristinos Norvilaitės; redaktorė Janina Riškutė. - Vilnius: Kūrybos studija SOLO, 2020.
Marijos prisiminimai apie Pūkelį
Marija pažinojo Pūkelį dar negimusi, skraidė kartu nuo debesies ant debesies. - Mes tada sėdėjom ant kupolėlių, į debesis panašių, jis šalia buvo. Ir tada Dievas man tarė: „Dabar išsirink mamą ir tėtį.“ Žemai žemai pamačiau mamą ir tėtį, einančius tiltu. Ir panorau, kad jie susipažintų. Jūs tikrai tada ant tilto susitikot, - tėti, tu pirmas pamatei mamytę ir priėjai! Dar kartu prie ežero nuvažiavot - mačiau, kaip maudėtės ir valtele plaukiojot, ten jums taip gera buvo! Paskui Dievas padarė laiptus ir pasakė, kad devynis mėnesius turėsiu jais leistis. „Eik dabar. Tik nepaslysk, jei paslysi - gimsi per anksti.“ Mano angeliukas atsisveikino, pamojavo: „Iki pasimatymo Žemėje!“ Nušokau, nusileidau laiptais ir… gimiau.
Dar pamenu, kai gimiau, nelabai man patiko - taip plieskė šviesa į akis, kad išsigandau! Tu, mama, mane vis raminai: „Mažute mano, ššššš… neverk, šššššš…“ - o aš rėkiau ir rėkiau kaip mažas vaikas!.. Bet juk ir buvau mažas vaikas!
Iš tikrųjų, abu mokėsi vienoje mokykloje, bet tada tėtis mamą tik už kasų tampydavo ir erzindavo kaip visas mergaites. - Marija, bet juk daug žmonių tiltu vaikštinėjo, kodėl pasirinkai mus savo tėčiu ir mama? - mėgino teisybę sužinoti tėtis. Nežinau… Negaliu tiksliai pasakyti, - Marija tik gūžtelėjo pečiais.
Kasdienybė ir fantazijos
- Va, žiūrėkit, kokį eilėraštį šiandien atsibudus sukūriau! Bet tėčiui Marijos eilėraštis visai nerūpėjo - tą rytą jie su mama buvo susipykę. Taip jau kartais nutikdavo: mama imdavo kaltinti tėtį, kad jis jai nepadeda, vaikais nesirūpina ir net pinigų neuždirba (mat tėtis grojo dideliame orkestre, po koncertų vėlai grįždavo, o dar į gastroles dažnai išvažiuodavo). Tėtis tuomet įsijungdavo televizorių ir ilgai į jį spoksodavo. - Šaunuolė, eik, dar ką nors mums parašyk ar nupiešk, gerai? - Tėti, nežiūrėk šitų baisuoklių iš pat ryto! - kaip tikra suaugusi, griežtai subarė tėtį Marija. Mat per televizorių rodė baisų filmą - šūviai net kitame kambaryje girdėjos. - Ir baikit čia su mama pyktis! Galvojat, vaikams labai lengva tai matyti, jie nieko nesupranta?
- Klausau klausau… Na ką? - nusileido susigėdęs tėtis. - Labas rytas, viso gero! Gerai. Nenori su manim kalbėti, ir nereikia! - atrėžė įsižeidusi Marija. Jai buvo skaudu, kad jos poezija šįryt niekam nerūpėjo. - Gerai, Marija, mes būtinai susitaikysim.
Nuėjusi į savo kambarį, ji tokia vieniša pasijuto, niekas jos nesiklauso ir nesupranta! Ji bandė rašyti - bet nesirašė, bandė piešti - bet nupiešė tik dantis rodantį tėtį, apsiverkusią save su ašarom kaip pupom per visą piešinį, ir kelis vabalus kampe. Pusę dienos Marija be nuotaikos prabuvo - kompiuterio žaidimus pažaidė, iš kampo į kampą paslampinėjo. Galiausiai nutarė eiti žaisti į lauką. Prie durų pamatė savo purvinus batus ir pagalvojo - gal reikėtų juos nusivalyti, kaip tėtis mokė. Išsitraukė tepalą, šepetį, ėmė šveisti ir… nejučia pralinksmėjo.
Pasaka apie batų tepalą
Bet kaip tą pasaką pagauti? Labai seniai, gal prieš dvi dienas, mūsų namuose įvyko keistas dalykas. Tą rytą tėtis su mama susipyko. Tėtis žiūrėjo televizorių, mama verkė, o mes su sese labai liūdėjom. - Baikit čia pyktis! Galvojat, kad jūs patys nelaimingiausi? Tai paklausykit mano istorijos. Mane pagamino tepalų fabrike, vėliau nuvežė į parduotuvę „Maxima“ ir jūs mane nusipirkot. Labai džiaugiausi, atradęs namus. Blizginau jūsų batus ir norėjau, kad jums gera būtų. Kol vieną dieną šalia manęs buvo pastatytas naujas batų tepalas. Iš pradžių pamaniau, kad tai pokštas, bet vėliau supratau, kad ne - jūs manęs visiškai nebenaudojat!!! Labai nustebau ir tariau naujajam tepalui: „Laba diena. Esu senas batų tepalas. Čia mano namai ir mano darbas. O jūs, labai atsiprašau, bet ką jūs čia veikiate?“
Naujasis tepalas nebuvo toks mandagus ir atrėžė: „O ką tu čia veiki?! Tu senas jau! Dabar aš - pats naujausias ir geriausias batų tepalas, ką, negirdėjai? Mane per televizorių reklamuoja! - Aš labai nuliūdau. Net visą likusį tepalą juodom ašarom išverkiau. Atleiskite, norėjau tik paprašyti: gal galite manęs neišmesti? O naujasis tepalas iš pavydo tą naktį susprogo!
Pasaka, kurią vakare perskaitė, visiems labai patiko. Audronė juokėsi, kad batų tepalas - gyvas. „Kai užaugsiu, pasakų rašytoja būsiu! - svajojo Marija. - Bet ne tik. Būsiu dar garsi muzikantė. Ir kepėja (nes ji mėgo padėti mamai obuolių pyragą kepti), ir… žmones gydysiu. Padarysiu taip, kad močiutei nieko nebeskaudėtų. Ir vaikus, gal penkis, turėsiu; ir jorkšyro šuniuką. Ir daug pinigų - galėsiu Barbių prisipirkti, kokį tūkstantį! Ir dar - televizijos žvaigžde tapsiu.
Laikas sustoja
Būna, kad ir žemėje laikas tartum sustoja… Taip nutiko tuomet, kai mirė Marijos Bobulytė. Ji prisiminė, kaip Bobulytė ją mažą maldelių mokė, visokių neįtikėtinų istorijų pripasakodavo, kartais net labai baisių - kad naktį į kambarį ateina raguotas velnias, atsisėda prie stalo ir surašo ant jaučio odos visas žmogaus nuodėmes. - Neišsigalvok.
Marijai staiga dingtelėjo mintis: jei Dievas gali bet kokį stebuklą padaryti - ji paprašys Pūkelio, kad Bobulytė gyventų. „Pūkeli… Paprašyk Dievulio, kad Bobulytė atsikeltų ir gyventų, gerai?.. Girdi, padarykit taip, kad gyventų! Nors dar bent mėnesį pagyventų! Aš tada būsiu visiems gera, visada paruošiu pamokas, netingėsiu, klausysiu mamos ir tėčio, ir ant sesės nepyksiu, laiku miegoti eisiu ir… ir… visada suvalgysiu visą sriubą! Bet bičiulis nepasirodė. Ir staiga Marija taip supyko ant savo geriausio draugo! „Jei tu dabar nepadarysi, ko prašau - vadinasi, esi beširdis! Netikiu daugiau tavim.
Ji ištisas dienas laukė bičiulio. Labai gailėjosi, kaip galėjo taip neišmintingai pasielgti, vargšą Pūkelį kaltinti! Juk ji žino - žemėje yra laikas, viskas prasideda ir baigiasi. O Bobulytė dabar ten, kur laiko nėra - nieko jai nebeskauda, šypsosi Marijai ant debesėlio. „Žinau, žinau, viską žinau, - galvojo Marija, - bet vis tiek… Kodėl taip yra, kad žemėje mes negalime visą laiką būti kartu, o paskui visi kartu ant debesies nuskristi?
- Aš irgi, Marija, - išgirdo virš galvytės pažįstamą balsą. Marija akimirką tylėjo. - Žinau, Marija, labai ant manęs pykai… Dabar gailiesi. Iš tikrųjų, tai ne tu supykai - o tik pykčio nykštukų į tave prilindo, jie kaip kokie spygliai skraido virš žmonių ir laukia, kada žmogus kažką blogo pagalvos ir jie galės vidun įlįsti ir apsigyventi. Bet kai imi gailėtis, jie nekaip pasijunta, ima tirpti - lyg koks juodas debesėlis vėl dangun pabėga! - Pūkeli, atleisk man! - pagaliau ištarė.
žymės: #Vaika
Panašus:
- Kas Iš Tikrųjų Gyvena Senelių Globos Namuose? Atraskite Priežastis ir Naujausias Tendencijas Lietuvoje!
- Sužinokite svarbiausius požymius, rodantius galimą vaiko paėmimą iš šeimos – kaip apsaugoti savo vaiką?
- Skubios Priemonės, Jei Ateina Atimti Vaiko – Ką Reikia Žinoti ir Kaip Apsisaugoti?
- Adidas Sportiniai Batai Vaikams: Atraskite Patogiausius ir Stilingiausius Modelius!
- Biocheminis kraujo tyrimas nėštumo metu: normos, reikšmė ir ką būtina žinoti