Viduramžių laikotarpiu (apie 476 - 1492 m.) veikė įvairios ugdymo institucijos. Tarp jų buvo parapinės, vienuolynų, katedrų, koleginės mokyklos, riterių rengimo sistema, amatininkų rengimo ir miesto mokyklos. Taip pat kūrėsi pirmieji universitetai.
Vienuolynų mokyklų svarba
Anot istorikų, ankstyvaisiais viduramžiais raštingi buvo tik dvasininkai, todėl mokyklos dažniausiai buvo steigiamos prie bažnyčių ir vienuolynų. Vienuolynuose veikė dviejų tipų mokyklos: „vidinė mokykla" (skirta novicijų mokymui) ir „išorinė mokykla" - tiems, kurie neketino tolesnio savo gyvenimo susaistyti vienuoliškais įžadais.
Mokytą vienuolį paskirdavo mokyti novicijų (jaunų vienuolių), o kai jis tapdavo žymiu mokslininku, pas jį studijuoti burdavosi ir kitų vienuolynų vienuoliai. Pasiturinčių šeimų jaunuoliai taip pat būdavo siunčiami mokytis pas mokytą vienuolį. Daugelis šių jaunuolių tapdavo dvasininkais arba dirbdavo pasaulietinį darbą.
Ką mokė vienuoliai?
Vienuolynų mokyklos buvo atviros ne tik turtingųjų, bet ir valstiečių vaikams. Mokyklose berniukai buvo mokomi skaityti ir rašyti lotynų kalba. Istoriniai šaltiniai teigia, kad stebėtina daugybė valstiečių vaikų puikiai mokėjo lotynų kalbą. Vienas iš dešimties valstiečių vaikų tapdavo dvasininku, o dvasininkai privalėjo mokėti kalbėti lotyniškai.
Be to, kai kurie vienuolynai buvo įsipareigoję rūpintis materialiais ir dvasiniais našlaičių poreikiais. Kilmingų šeimų mergaitės buvo siunčiamos į moterų vienuolynus, kur jos įgydavo išsilavinimo pagrindus. Vienuolės jas mokydavo skaityti, rašyti, melstis lotynų kalba. Be to, mergaitės buvo mokomos megzti, nerti bei atlikti įvairius namų ruošos darbus.
Žymūs mokslininkai vienuolynuose
Viduramžių vienuolynuose subrendo ne vienas žymus mokslininkas: Bonaventūra, Viljamas Okamas, Rodžeris Bekonas. Štai ką apie viduramžių vienuolyno mokyklą rašo vienas iš garsesnių to laikotarpio kultūros ir mokslo veikėjų Beda garbingasis (673-735), kunigas, vienuolis benediktinas, mokėjęs lotynų ir graikų kalbas: „Gimęs vienuolynų žemėje, aš septynerių metų tėvų buvau atiduotas abato Benedikto, vėliau Seolfrido, globai ir lavinti. Nuo to laiko, praleidęs visas dienas vienuolyne, aš atsidėjau Šventojo Rašto studijoms.
Vienuolynų mokyklų reikšmės mažėjimas
Vienuolyno mokyklos garsėjo iki XI amžiaus. Vėliau, XII a., katedrų mokyklos pralenkė vienuolynų mokymo įstaigas.
Dvigubi vienuolynai
Dvigubi vienuolynai (monasteria duplicia) - tai viduramžių krikščionių šventovės, kuriose vyrai ir moterys vienuoliai gyveno po vienu stogu, tačiau atskirai, dalindamiesi malda ir darbais Dievo garbei. Šis terminas buvo naudojamas VII-XII a. Europoje, ypač Frankų imperijoje, Anglijoje ir Airijoje, apibūdinti vienuolynus, kuriuose gyveno ir vyrai, ir moterys, dažnai vadovaujami abato ar abatės.
Dvigubuose vienuolynuose vyrai ir moterys gyveno atskiruose pastatuose, tačiau dalijosi bendra bažnyčia ir kai kuriomis pareigomis. Dienotvarkę sudarė Valandų liturgija, šventraščių studijos, rankraščių perrašinėjimas ir rankdarbiai. Vyrai dažnai atlikdavo fizinį darbą (pvz., žemės ūkį), o moterys - siuvinėjimą ar ikonų kūrimą. Svarbios progos buvo šventųjų globėjų minėjimai, Velykos ar Kalėdos, kai bendruomenės rinkdavosi bendrai maldai.
Dvigubi vienuolynai taip pat buvo švietimo centrai: vienuolės ir vienuoliai mokė vaikus, kūrė rankraščius, kaip Whitby vienuolyne, kur buvo perrašinėjami Biblijos tekstai.
Žymiausi dvigubi vienuolynai
- Whitby vienuolynas (Anglija, VII a.): Vadovaujamas šv. Hildos, buvo švietimo ir religinio gyvenimo centras, garsėjęs sinodu ir rankraščiais.
- Fontevraud vienuolynas (Prancūzija, XI a.): Įkurtas Roberto d’Arbrisselio, unikalus tuo, kad abatei pavaldūs buvo ir vyrai vienuoliai.
- Kildare vienuolynas (Airija, V a.): Šv. Brigitos įkurtas, laikomas vienu pirmųjų dvigubų vienuolynų, traukė piligrimus.
- Remiremont vienuolynas (Frankų imperija, VII a.): Garsėjo moterų vadovavimu ir kultūriniu klestėjimu, saugojo šventųjų relikvijas.
Mokymas Lietuvoje
1397 m. rašto šaltiniuose (Vilniaus kapitulos dokumentuose) pirmą kartą paminėta katedros mokykla. Galbūt ji įkurta anksčiau, nors smarkiai paankstinti įkūrimo datos nėra pagrindo: juk aišku, kad mokykla į Lietuvą atėjo kartu su krikštu. Tad 1397 metus galima laikyti Lietuvos mokyklos simboline pradžia. Panaši į Vilniaus katedros mokyklą Žemaičių vyskupijoje, Varniuose, įkurta 1469 m. mokyklos. Pirmą tokią mokyklą žinome buvus Trakuose (Naujuosiuose), 1409 m. ją įsteigė Vytautas.
Tačiau parapinių mokyklų tinklas susiformavo tik XVI a. Apie pirmąsias mokyklas dokumentų nėra; veikiausiai pradžia buvo labai skurdi. Matyt, visą XV amžių buvo mokoma paprasčiausių Bažnyčios veiklai reikalingų dalykų: lotyniškai skaityti katekizmą, gal šiek tiek rašyti, aiškinamos Bažnyčios Bažnyčios tiesos, mokoma giedojimo ir apskritai to, ko reikia patarnaujant pamaldoms. Vargu ar mokyta skaičiuoti, juo labiau, kad Lietuvos tuo metu dar nebuvo pasiekę arabiškieji skaitmenys.
1528 m. Vilniaus vyskupijos statutas mokymo turinį nusako labai paprastai: turi būti „aiškinama evangelija bei Povilo laiškai abiem - lietuvių ir lenkų - kalbomis“. Katedrų mokykloms turėjo būti keliami aukštesni tikslai: rengti bent jau žemesnio lygio dvasininkus, nes Bažnyčiai vargu ar pakluso Krokuvos ir kitų užsienio universitetų auklėtinių.
Galbūt dėl šios priežasties XVI a. pradžioje Vilniaus katedros mokykloje įdiegtas triviumas - mokomųjų dalykų ciklas, susidedantis iš gramatikos, retorikos (iškalbos) ir dialektikos (filosofijos ir logikos pradmenų).
Nežinome, koks mokymo turinys buvo Vilniaus parapinėje mokykloje (įkurta 1513 m. prie Šv. Jono bažnyčios), kai jos teisės 1526 m. buvo praplėstos (pradėta dėstyti ir vokiečių kalba, mokoma rašyti dokumentus) ir kai XVI a. vid. joje pradėjo dirbti žinomas teisininkas ir poetas ispanas Petras Roizijus.
Žinome, kad toje mokykloje buvo dėstoma Lietuvos, Magdeburgo ir Romos teisė bei graikų kalba, tačiau tik spėjama, kad ji galėjusi pasiekti gimnazijos lygį, kuriam būtina visų septynių laisvųjų menų programa (kai be triviumo, mokoma ir kvadriviumo - geometrijos, aritmetikos, astronomijos ir muzikos). Nieko nežinoma apie mokymo turinį ir taip tik spėjama, kad kvadriviumo lygį pasiekė ir Abraomo Kulviečio ir jo kultūrinės programos iškilumu. Tačiau galime tvirtai teigti buvus įdiegtą laisvųjų menų sistemą naujoje mokyklos istorijos epochoje - 1570 m.
Panašus:
- Tolstojaus Vaikai ir Tėvai: Kaip Didžiojo Rašytojo Santykiai Formuoja Šiuolaikinio Žmogaus Gyvenimą
- Atnaujinkite Darbo Įgūdžius Po Motinystės Atostogų: Efektyvūs Patarimai ir Strategijos
- Ar Birža Išmoka Pinigus Vaikų Išlaikymui? Viskas Apie Alimentų Išieškojimą ir Paramos Galimybes Lietuvoje
- Vaikiška Virėjo Apranga Komplektas – Smagus ir Edukacinis Žaidimas Jūsų Mažyliui!
- Kudikių varputės operacija: svarbiausia, ką turite žinoti – išsamus vadovas ir ekspertų patarimai