Vaikas - tai nuolat auganti, bręstanti, tobulėjanti asmenybė. Mažamečiui viskas yra įdomu, jis nori sužinoti kuo daugiau apie pasaulį ir smalsiai mokosi. Sakoma, kad vaikystė yra gražiausias laikas žmogaus gyvenime, kai jis tik ima pažinti pasaulį ir gyvenimiški rūpesčiai dar neliečia jo. Ten patiriamos pačios tyriausios ir gražiausios emocijos, kupinos tikros laimės ir džiaugsmo. Jis mokosi būti geru žmogum ir auga su tyra širdim, bet kartu vaiko pasaulį ir įžengimą į suaugusiojo rolę gali paskatinti patys tėvai. Apie tokį vaiko pasaulį rašoma ir lietuvių literatūroje.
Vaikystė - bene gražiausias, nerūpestingiausias žmogaus gyvenimo tarpsnis, o vaikai, kaip yra pasakęs Amerikos garsus knygų autorius, “ - tai gyvi laiškai, siunčiami į ateitį, kurios mes nematysime.” Vaikystė juk laikotarpis, kurio metu formuojasi asmenybė, ryškėja kiekvieno žmogaus būdingieji bruožai.
Vaiko pasaulis lietuvių literatūroje
Labai subtiliai vaiko pasaulį kuria rašytoja neoromantikė, impresionistė, garsi pedagogė Šatrijos Ragana savo kūryboje. Ji piešia pasaulį tokį, koks jis atrodo žvelgiant mažo vaiko akimis - įvairiapusį.
Jurgio Savickio novelėje „Kova“ rašoma apie vaiko kovą už savo tėvus ir vaikystę. Kita lietuvių rašytoja Šatrijos Ragana apysakoje ,,Sename dvare" , parodo glaudų ryšį siejantį mamą ir dukrą. Šatrijos Ragana apysakoje ,,Sename dvare” vaizduoja glaudų ryšį tarp mamos ir dukros.
Šatrijos Raganos novelė „Irkos tragedija“
Novelėje „Irkos tragedija“ Šatrijos Ragana rašo apie mažą septynerių metų mergaitę Irką. Pagrindinė novelės problema - Irkos vienišumas, nors mergaitė ir gyvena apsupta idealios buities, tačiau yra nelaiminga. Jos tėveliai yra išsiskyrę, septynmetė gyvena su mama, tačiau jai artimesnis atrodo tėtis, gyvenantis Kaune. Taip yra todėl, kad mama ją atstumia, nesirūpina, neišklauso, nesuteikia jai tos šilumos, kurią turėtų duoti. Todėl tėtis Irkai artimesnis nei mama. Tačiau artimiausia Irkai vis dėlto yra gamta ir vienintelis ją mylintis ir ja besirūpinantis sutvėrimas - šunelis Džim. Būdama neapsakomai vieniša, Irka vis dažniau pasineria į fantazijas, į stebuklingąjį dangaus pasaulį, žymiai daugiau laiko praleidžia stebėdama gamtą, žaisdama su šuniuku bei lėlėmis nei bendraudama su mama ar tėčiu.
Duonos įvaizdis lietuvių literatūroje
Straipsnio tikslas - apžvelgti duonos įvaizdžio prasmes ir jų kaitą lietuvių literatūroje. Retrospektyviai pristatoma duonos samprata baltų kultūrose, aptariamos pirmosios duonos įvaizdžio implikacijos K. Donelaičio Metuose ir toliau gyvybinga duonos įprasminimo tradicija lietuvių literatūroje: kasdienės ir šventosios duonos (K. Bradūnas), gerumo ir meilės duonos (J. Degutytė, Just. Marcinkevičius), duonos kaip didžiosios moters manifestacijos (B. Baltrušaitytė, V. Juknaitė), duonos kaip harmonijos ženklo disharmoniškoje realybėje (J. Kundroto), duonos desakralizacijos (V.
Duona - viena svarbiausių kultūrinių realijų, išsiskirianti savo tiesiogine ir simboline svarba. Knygoje Duona lietuvių buityje ir papročiuose P. Dundulienė duoną įvardija kaip vieną seniausių žmonių valgių, pradėtų vartoti augalinio maisto rinkimo laikais, kai žmonės dar nemokėjo dirbti žemės, o plačiau Europoje, kartu ir Lietuvos teritorijoje, ji paplitusi atsiradus žemdirbystei, kai pradėta auginti kviečius, miežius, soras, gal ir rugius [12, 6]. Nuo to laiko Lietuvoje kepta įvairių rūšių - akyta (rauginta) ir neakyta (nerauginta) duona, kurios gaminimo būdai įvairavo ir keitėsi. Išskirtinę duonos svarbą lietuvių sąmonėje vaizdžiai liudija dar Simono Daukanto užrašytas žemaičių posakis: „Verk duona, veltui valgoma“ [9, 148]. Esama ir daugiau jo atmainų, tačiau visi jie reiškia viena - tiesiogines duonos sąsajas su svarbiausiomis tautos vertybinėmis kategorijomis: darbštumu, rūpestingumu, atsakingumu, gerumu, dvasiniu taurumu.
Duonos sakralumas baltų kultūrose
Duona turėjo didelę sakralinę svarbą mūsų protėvių gyvenime: ji tapo centriniu daugelio šeimos gyvenimo papročių, kalendorinių ritualų ir agrarinių švenčių elementu, ji plačiai įprasminta lietuvių tautosakoje - dainose, pasakose, sakmėse, tikėjimuose. P. Dundulienė pabrėžia ypač glaudų duonos ryšį su moters - javų augintojos ir duonos gamintojos bei moteriškųjų dievybių - vaisingumo garbinimu bei mirusiųjų pagerbimo apeigų dalimi. Duona buvo aukojama deivei Gabijai, žemės deivei Žemynai, vandens dievybėms [12, 7]. Trumpiausią dieną ir ilgiausią naktį prasidėdavo apeiginė vakarienė, lydima sudėtingų apeigų, aukų, magiškų veiksmų; šeimininkas duoną dėdavo ant stalo, o pats, atsisėdęs garbingiausioje užstalės vietoje, laimindavo šeimyną, namus, linkėdamas gero, tikėdamas, kad jo žodžiai išsipildysią [13, 59].
Duonos sakralumo sampratą baltų kultūrose pagrindžia ir latvių tautosaka. Peterio Šmito užrašytuose latvių tautos tikėjimuose apie duoną surinkti net 679 pavyzdžiai - tiek daug tikėjimų nėra skirta jokiam kitam daiktui ar reiškiniui. Lietuvius ir latvius artina žemdirbiškoms kultūroms būdingi papročiai: prieš pjaunant rugius šeimininkas apeidavo lauką ir kai kuriose vietose kelias varpas, dažnai devynias, surišdavo į mazgą ir pirmasis pradėdavo pjauti. Pasak I. Čakarės, „duona latvių tautos gyvenime - ne tik svarbiausias maistas, bet namų ir giminės šventumas, kaip ir motina“ [21, 227].
Duonos įvaizdis K. Donelaičio "Metuose"
Lietuvių literatūros pradininko Kristijono Donelaičio poemoje Metai, ryškiai atspindinčioje XVIII a. Mažosios Lietuvos baudžiauninkų gyvenimą, pirmiausia dėkojama Dievui, kuris žmonijai davė didžiausią malonę - duoną: Dievs visagalįs, kurs svietą visą sutvėrė / Ir mums žmogiškus ūmus bei razumą davė, / Tas širdingas tėvs ir mūsų miels geradėjas, / Rūpindams už mus, mus vėl dosniai pamylėjo / Ir mums duonos daug, o baudai pašaro davė [11, 80]. Poemoje vaizdžiai iškyla archetipinė pirmųjų žmonių - Adomo ir Ievos - istorija, kurioje duona simboliškai ženklina žmonijai tekusį vargo ir rūpesčių kelią ir virsta rūpesčių duona.
Duonos sakralizavimas lietuvių literatūroje
Duonos šventumo jutimas, jos sakralizavimas, ypatinga pagarba jai į lietuvių literatūrą neabejotinai ateina iš senosios baltų žemdirbiškos kultūros gelmių. Duona, rugiai, jų sėja, pjovimas, grūdų malimas, maišymas, kepimas, kepalo raikymas - poetinių prasmių laukas, kuris tiesiogiai susijęs su žemės kultūra ir žemdirbio savimone, atspindi jo jausenas. Poeto eilėraščiuose duona įrašoma kartu su malda: meldžiantis prašoma jos skalsumo, jos turint - dėkojama Dievui už ją kaip didžiausią dovaną.
Poeto lyriniame pasaulėvaizdyje justi senajai baltiškai kultūrai būdinga gamtojauta, suponuojanti ypatingą supančios prigimtinės aplinkos - žemės, laukų, visos gamtos - šventumo jutimą, formuojanti itin glaudų aš ir pasaulis jausmą.
žymės: #Vaiko
Panašus:
- Vaiko kortelė Swedbank: kaip užsakyti ir naudotis?
- Išsipūtęs vaiko pilvas: priežastys, simptomai ir ką daryti
- Vaiko kedute automobilyje taisykles: ką svarbu žinoti?
- Sužinokite, Ką Daryti, Jei Vaikas Per Daug Geria – Efektyvūs Patarimai Tėvams!
- Šlapimo Nelaikymas Po Gimdymo: Kaip Jį Atpažinti ir Efektyviai Išgydyti