Skyrybos ir vaikų dalybos - vienas nuo kito neatskiriami procesai.
Leiskite padėti spręsti klausimus, kuriais nesutariate su sutuoktiniu.
Jeigu šeima turi nepilnamečių vaikų, nutraukiant santuoką visais atvejais turi būti išsprendžiami vaikų gyvenamosios vietos nustatymo bei skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant klausimai.
Atsižvelgiant į tai, skyrybos turint vaikų, ypatingai kai tėvai nesutaria dėl vaikų globos, yra pakankamai sudėtingas procesas.
Kai santuokos nutraukimo procese egzistuoja su vaiko teisėmis ir teisėtais interesais susijęs elementas, vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugai teismai skiria ypatingą dėmesį.
Teismų praktikoje pasisakoma, kad nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, teismas visų pirma turi užtikrinti vaikui saugią ir stabilią aplinką, taip pat lygias tėvų teises dalyvauti vaiką auklėjant ir ugdant.
Tais atvejais, kai vaikas gyvena su vienu iš tėvų, kito, skyrium gyvenančio tėvo ar motinos teisė dalyvauti vaiką auklėjant ir ugdant įgyvendinama per nuolatinį ir tiesioginį bendravimą su vaiku.
Tėvas, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, paprastai sprendžia dėl kasdienių su vaiko priežiūra susijusių klausimų, tačiau jam jokiu būdu nėra priskiriama vienasmenė tėvų valdžia.
Laikoma, kad tėvų teisės ir pareigos vaikams yra lygios, už vaikų auklėjimą ir priežiūrą tėvai atsako bendrai ir vienodai, nepriklausomai nuo to, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium.
Vaiko gyvenamosios vietos nustatymo procesas
Nutraukiant santuoką, vienas esminių klausimų, kuris turi būti aptartas bei nustatytas - nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta.
Kai santuoka yra nutraukiama bendru sutuoktinių sutikimu teismo tvarka, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su vienu iš tėvų pagal tėvų susitarimą.
Atvejais, kuomet sutuoktiniai nesutaria ir kyla ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma teismo sprendimu.
Teisinis reglamentavimas
Civilinio kodekso normos nustato, kad „tėvams gyvenant skyrium, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tėvų susitarimu. Jei kyla ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų“.
Esant būtent tokiai įstatymo formuluotei, įstatymą galima taikyti pažodžiui.
Vertinant lingvistiškai ir eliminavus ginčo elementą, vaiko tėvai dėl vaiko gyvenamosios vietos gali susitarti laisva valia, taigi gali susitarti ir dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su jais abiem.
Už vienodos teismų praktikos formavimą yra atsakingas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tačiau teismų patvirtintos tėvų sudarytos sutartys yra tvirtinamos pirmosios instancijos apylinkės teismų ir nesant ginčo tarp šalių, teismų praktiką formuojančio teismo nepasiekia.
Esant nevienodai teismų praktikai ir nevienodam įstatymo interpretavimui, praktikoje tenka elgtis kūrybiškai.
Pavyzdžiui, kai kuriais atvejais dėl gyvenamosios vietos nustatymo, siekiant kaip įmanoma labiau prisitaikyti prie teisėjo, kuris nenori tvirtinti tėvų susitarimo nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su jais abiem, gyvenamoji vieta yra nustatoma rotacijos principu kas pusę metų (ar kitokiais laikotarpiais) keičiant vaiko gyvenamąją vietą tai su vienu tėvu, tai su kitu.
Pasitaiko ir drąsesnių teisėjų, kurie įstatyme neįžvelgia jokio prieštaravimo ir, esant tėvų sutarimui, tvirtina jų sudarytas sutartis, kuriomis jie susitaria dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su jais abiem, būtent tokią formuluotę ir įtvirtinant teismo sprendimu.
Vaiko nuomonės reikšmė
Tuo tarpu į vaiko norą dėl gyvenimo su vienu iš tėvų teismas atsižvelgia, tačiau tai teismo neįpareigoja priimant sprendimą dėl globos.
Lietuvos teisės aktai numato, kad į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams.
Europos žmogaus teisių teismas savo sprendimuose nuosekliai laikosi pozicijos, kad geriausių vaiko interesų įvertinimas apima ir vaiko nuomonės (gebančio ją pareikšti tiesiogiai ar per atstovą) apsvarstymą, o kuo vaikas brandesnis, tuo kyla didesnis poreikis gerbti jo autonomiją.
Tuo atveju, kai sprendžiamas su vaiku susijęs klausimas, vaikas (nepriklausomai nuo jo amžiaus), sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas teisme.
Vaiko nuomonė gali būti išreikšta žodžiu, raštu arba kitais vaiko pasirinktais būdais.
Vis dėlto, vaiko noras tėra vienas iš reikšmingų įrodymų byloje ir pati vaiko nuomonė gali ir neatitikti teismo nuomonės, koks sprendimas būtų tinkamiausias byloje.
Dėl nebrandumo, auklėjimo spragų ir panašiai, vaiko norai ir interesai ne visada sutampa, todėl kiekvienu atveju turi būti išsiaiškinama, ar vaiko norai atitinka jo interesus.
Pažymėtina, kad vaiko apklausos metu dažnai nustatoma, kad tėvas ar motina, siekiantis, kad vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta su juo, darė įtaką vaiko apsisprendimui, pavyzdžiui, žadant nupirkti, ko vaikas nori.
Tokiais atvejais į vaiko norą, jeigu jis neatitinka vaiko interesų apsaugos, neatsižvelgiama.
Gyvenamosios vietos keitimas
Laikui bėgant, gali pasikeisti gyvenimo aplinkybės, sudarančios pagrindą teigti, kad gyvenamoji vieta vaikui tapo nesaugi, todėl kitas vienas iš tėvų kreipiasi į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo bei nustatymo su juo (ir atitinkamai dėl išlaikymo priteisimo iš kitos pusės.).
Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas.
Koks aplinkybių, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų, pasikeitimas vertintinas kaip esminis, t. y. sudarantis pakankamą pagrindą spręsti klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konkrečiai neapibrėžiama, tačiau pateikiama jo pavyzdžių:
- tėvo, su kuriuo gyvena vaikas, elgesio, materialiosios padėties pasikeitimas, pablogėjęs vaiko auklėjimas, kito iš tėvų materialiosios padėties pagerėjimas;
- vaiko norų pasikeitimas (atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą);
- kitos aplinkybės, dėl kurių esminio pasikeitimo sprendžiama kiekvienoje konkrečioje byloje.
Tačiau gali atsirasti gyvenimo aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti vaiko gyvenamąją vietą, kaip pvz. vieno iš tėvų liga, priklausomybių atsiradimas, pajamų dydžio pasikeitimas, kitų vaikų atsiradimas, dėl ko yra sudėtinga tinkamai prižiūrėti vaiką.
Tačiau kiekvienoje byloje tai yra atskirai bei individualiai nustatomos aplinkybės.
Bendravimo tvarkos nustatymas
Pažymėtina, kad tėvai turi ne tik teisę, bet ir pareigą bendrauti su vaiku.
Ši pareiga neišnyksta net ir po skyrybų bylos.
Jei tėvai nevykdo šios pareigos, yra pažeidžiamos vaiko teisės ir interesai, todėl tėvams gali būti taikoma sankcija - tėvų valdžios apribojimas.
Taigi, teismui patvirtinus bendravimo su vaiku tvarką, vaiko tėvai privalo ją vykdyti.
Vaiko bendravimo tvarkos nustatymas „po lygiai“ Lietuvoje jau įgauna pagreitį ir dažnas tėvas siekia, kad su savo vaiku, kurio gyvenamoji vieta su juo nėra nustatyta, galėtų bendrauti kas savaitę (ar kitokiais vienodos trukmės intervalais) nepertraukiamai lygiai taip pat, kaip ir tėvas, su kuriuo vaiko gyvenamoji vieta yra nustatyta.
Tokiu būdu susidaro kuriozinė situacija, kai praktiškai vaikas gyvena su abiem tėvais, t. y. pakaitomis tai pas vieną tėvą, tai pas kitą tam tikrais laiko intervalais, tačiau formaliai jo gyvenamoji vieta būna nustatoma tik su vienu iš jų.
Kilus ginčui dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, teismai ne kartą yra pasisakę, jog nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta gali būti nustatyta tik su vienu iš tėvų, o sprendžiant dėl skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos, gali būti orientuojamasi į maksimalų laiko, kurį vaikas praleidžia su kiekvienu iš tėvų savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu, suvienodinimą bei tam tikro laiko, kurį vaikas galėtų bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) darbo dienomis, nepakenkiant normaliam vaiko dienos režimui, nustatymą ir sudarant sąlygas skyrium gyvenančiam tėvui (motinai) bendrauti su vaiku tiek pat laiko, kiek ir su motina (tėvu), su kuriuo nustatyta nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta.
Išlaikymas
Tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus.
Išlaikymo tvarką ir formą tėvai nustato bendru tarpusavio susitarimu.
Jeigu vaiko tėvas ar motina nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus, teismas išlaikymą priteisia pagal kito iš tėvų ieškinį.
Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas.
Teismas gali sumažinti arba padidinti priteisto išlaikymo dydį, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis.
Laikinosios apsaugos priemonės
Siekiant apsaugoti vaiko teises ir interesus, kol bus priimtas teismo sprendimas, teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones:
- įpareigoti, esant galimybei, vieną sutuoktinį gyventi skyrium;
- nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų;
- priteisti iš vieno sutuoktinio/tėvo laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams;
- uždrausti vienam sutuoktiniui/tėvui matytis su nepilnamečiais vaikais;
- uždrausti vaiką išvežti į užsienio valstybę ir kt.
Teismas gali spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, remdamasis pagrįstu raštišku vieno iš tėvų prašymu arba savo iniciatyva.
žymės: #Vaika
Panašus:
- Vaikas karščiuoja ir viduriuoja: ką daryti? Patarimai tėvams
- Nuo kokio amžiaus vaikas gali sėdėti automobilio priekyje? Saugos patarimai
- Vaikas auga": geriausios knygos apie vaikų auginimą ir vystymąsi
- Darbo Lengvatos Motinoms Lietuvoje: Kaip Gauti Ir Naudotis Naudingomis Parama Auginant Mažamečius Vaikus
- Akvile Kisielienė: Įkvepianti biografija, kurios dar nežinojote!