Šiais laikais šeimos vertybės pamažu nyksta, šeimose daug nesantaikos, nepagarbos. Tėvai per daug užsiėmę, kad užsiimtų su savo vaikais, vaikai, deramai neprižiūrimi „auklėjasi" savarankiškai gatvėje, prie kompiuterio, kur paprastai teigiamos pseudovertybės ir pagarbos tėvams tikrai niekas nemoko.
Tad šiuo straipsniu norėtųsi priminti ir paraginti laikytis mūsų, tėvų, atsakomybės prieš Dievą auklėti savo vaikus bei mūsų, vaikų, pareigõs gerbti savo tėvus. Pasigilinkime, kaip būtų galima pasiaiškinti aukščiau cituotus nors labai trumpus, tačiau be galo svarbius apaštalo Pauliaus kreipinius į vaikus ir į tėvus.
Vaikų pareiga klausyti tėvų
Pirmiausia, reiktų pakalbėti apie kreipinį „vaikai". Šis žodis dažniausiai mums asocijuojasi su ikimokyklinio amžiaus ar pradinukais vaikais, kurie dar maži ir visiškai priklausomi nuo tėvų. Tačiau Šventajame Rašte tvirtinama kas kita. Vaikai - tai ir augaloti vyrai, ir subrendusios moterys.
Kitaip tariant, fariziejai mokė, jog suaugę vaikai galėjo nepadėti savo tėvams materialiai, ir be visų kitų įprastų aukų Dievui galima aukoti dar ir tai, kuo derėtų senatvėje, ligoje, nepritekliuje ar tiesiog iš meilės ir dėkingumo paremti tėvus. Taigi ir suaugę, ir patys tapę tėvais, nuo Dievo įsakymo gerbti tėvus ir jų klausyti nesame atleidžiami - vaikai tėvams esame tol, kol juos turime.
Biblija pirmiausia moko ugdyti pagarba grįstus santykius su tėvais ir tik po to - klusnumo, kaip natūralios pagarbos išraiškos. Originale žodis „gerbti" turi ir daugiau prasmių, kurios praplečia šio santykio suvokimą: tai ir branginti, vertinti, pripažinti ir rūpintis. Taigi pagarba yra aktyvi, ne pasyvi.
Suprantu, kad ne vienam žmogui pagarbos tėvams tema yra skaudi, nes sunku gerbti tėvus ar kurį vieną iš jų, jei vaikystėje buvai paliktas, žeminamas, beveik nematęs jų blaivių, nepatyręs šilumos, tik nuolatinį skausmą, grėsmę, apleidimą. Tačiau Dievo įsakyme gerbti tėvą ir motiną nėra jokių išimčių, ir pagarbai tėvams - jokių sąlygų.
Apaštalo Pauliaus argumentas, kodėl derėtų puoselėti taikingus, pagarbius, klusnius santykius su tėvais yra toks: „<...> tai teisinga" (Ef 6,1) ir „tai patinka Viešpačiui" (Kol 3, 20). Teisinga vaikui gerbti ir mylėti tėvus vien dėl to, kad buvo jų pradėtas ir jų dėka išvydo dienos šviesą. Be tėvų nebūtų ir jo.
Kai kurie šiurpūs atvejai, kuomet tėvystės atsakomybės neprisiėmusių tėvų negyvi kūdikiai atrandami buitinių atliekų konteineriuose, tai tik patvirtina. Tad naujagimiui turėti rūpestingus tėvus, reiškia turėti gyvybę.
Tėvus gerbiančius vaikus Dievas apdovanoja palaiminimo pažadu žemiškajam gyvenimui: „Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventum žemėje" (Ef 6, 3). Atrodytų, kad sėkmė ir ilgas amžius yra esminiai žmogaus siekiai šiame gyvenime, nes to linkime vienas kitam kone kiekviena proga, o raktas į tai, pasirodo, yra pagarbus santykis į tėvus.
Tačiau šalia palaiminimo pažado galioja ir prakeikimo pažadas, tėvų negerbiantiems vaikams žadantis pražūtingą gyvenimo perspektyvą: „Kas keikia tėvą ir motiną, to žiburys užges visiškoje tamsoje" (Pat 20, 20).
Tėvų vaidmuo auklėjant vaikus
Mes, tėvai, žinoma, galime padėti savo vaikams mus gerbti ir paveldėti palaiminimą - tinkamai auklėdami juos, nebūdami jiems suklupimu, papiktinimu. Pirmas dalykas, kurį apaštalas Paulius prisako tėvams - kad šie neerzintų savo vaikų.
Pasigilinus, ką galėtų reikšti pasakymas „neerzinkite", tampa akivaizdu, kad net nesuvokdami kartais taip elgiamės - erziname savo vaikus. Tai draudimas perdėtam rūstumui auklyboje, neišmintingai iškeltiems reikalavimams, piktnaudžiavimui valdžia, neteisingumui, nesąžiningumui, šališkumui kitų vaikų šeimoje atžvilgiu, nuolatiniams priekaištams ir smerkimams, vaiko žeminimui, nedėmesingumui jo poreikiams, jausmams.
Toks tėvų elgesys nepaiso teisingumo, nevertina vaiko asmens orumo, uzurpuoja jo, kaip silpnesnio, laisvę, valią, gyvenimą. Laiške kolosiečiams Paulius įvardina erzinimo pasekmę - tai baukštumas (Kol 3, 21).
Erzinti Paulius draudžia, tačiau auklėti vaikus - prisako. Žvelgiant tiek į aptariamą Laiško efeziečiams ištrauką, tiek į kitus raginimus auklėti vaikus Patarlių knygoje, išryškėja du pagrindinius aspektus turinti auklėjimo metodika: pirma, mokymas, pokalbis, aiškinimas, antra - drausminimas, disciplinavimas, baudimas (praktiniai veiksmai): „<...> auklėkite juos drausmindami ir mokydami Viešpatyje" (Ef 6, 4).
Pakartoto Įstatymo knygoje paliepiama visų pirma tėvams „suaugti" su Dievo žodžiu, o tuomet jo mokyti ir vaikus: „Šitie žodžiai, kuriuos tau šiandien skelbiu, tepasilieka tavo širdyje, mokyk jų savo vaikus ir apie juos kalbėk, sėdėdamas savo namuose, būdamas kelionėje, guldamas ir atsikeldamas" (Įst 6, 6-7).
Vaikų auklėjimas gali vykti labai natūraliai, „įsikomponuoti" į kasdieninį šeimos gyvenimą - tiek namuose, tiek kelionėje, tiek rytą, tiek vakare. Mat Dievo žodžio tiesų nepamokysi prabėgomis prišokdamas, keliais formaliais sakiniais persimesdamas: „Kaip ėjosi?", „kas naujo?"
Vaikų auklėjimas gali vykti labai natūraliai, „įsikomponuoti" į kasdieninį šeimos gyvenimą - tiek namuose, tiek kelionėje, tiek rytą, tiek vakare. Tik čia iškyla lemiamas klausimas, kiek mes, tėvai, būname su savo vaikais, sąmoningai skirdami kokybišką laiką bendravimui su jais.
Pauliaus raginimas mokyti vaikus gali reikšti ir protinimą, įkvėpimą, perspėjimą. Kitaip tariant, svarbu daug kalbėtis su vaikais įvairiomis temomis ir protinti juos sulig Viešpaties valia, perspėti apie galimus pavojus, nuodėmę. Mokyti - tai ir pataisyti, parodyti į kaltę, jei to reikia, atverti išeitį.
Tačiau Raštas teigia, taip pat ir patirtis liudija, kad žodinis pamokymas auklėjimo procese turėtų būti papildytas ir tam tikrais praktiniais veiksmais, padedančiais įsisavinti žodines pamokas. Žmogaus prigimtis yra kritusi, nuodėminga, todėl tiesos žodis jo širdyje apsigyvena ne taip lengvai, ne retai reikalingos tam tikros drausminančios priemonės, kurios padėtų pažaboti įvairų ydingumą: „Kvailystė prisirišusi prie vaiko širdies, bet pamokymo rykštė išvaro ją" (Pat 22,15).
Savo metu nedrausmintas vaikas vėliau kankinsis pats ir kankins jį supančius. Drausminimas nėra malonus nei tėvams, nei juo labiau vaikams.
Jei kas meile įvardina... Atrodo, kad gąsdinti vaikus yra užkoduota mūsų genuose. Mūsų seneliai gąsdino kitataučiais, kurie „pavogs“ ir „išsiveš“, tėvai - „blogais dėdėmis“, mes - policininkais. Ar išties neįmanoma užauginti vaikų jų negąsdinant, negrasinant palikti smėlio dėžėje ar atiduoti kokiam nors blogiukui? Ką apie tai mano psichologai?
Dažniausiai gąsdinimai, grasinimai iš lūpų išsprūsta tada, kai tą akimirką nieko protingiau sugalvoti nepavyksta. Pats baisiausias grasinimas vaikui yra pasakyti: „Jeigu neklausysi, paliksiu tave“, nes pirmuosius septynerius savo gyvenimo metus jis tiki kiekvienu tėvų žodžiu.
Jeigu vaikui nesaugu likti vienam, reikia jam taip ir pasakyti. Juk labai paprasta paaiškinti, kad smagu lauke, tačiau turite eiti pietauti, o vaiko vieno palikti negalite. Kartais verta pažvelgti į situaciją kūrybiškai, tarkim, jeigu yra vasara, galima susitarti su vaiku, kad trumpam kartu užsuksite į namus, pasiimsite maisto ir pavalgysite lauke. Na, o jeigu lyja, šalta ar nėra laiko, visada reikia vaikui pasakyti tikrąją priežastį, kodėl privalote eiti.
Vis dėlto kiekviena tokia frazė pasėja sėklą formuotis nesaugiam vaiko vidiniam pasauliui. Šiais laikais tiek daug agresyvių vaikų, kurie mušasi žaidimų aikštelėse, jie visus vaikiškus santykius aiškinasi kumščiais. Tai rodo nesaugų jų vidinį pasaulį. Užuot laimingai augęs, mažylis patiria nuolatinę įtampą, užuot ramiai gyvenęs, yra priverstas būti budrus ir stebėti, paliks jį mama, atiduos kam nors ar ne.
Reikia elgtis pagal aplinkybes. Jeigu tikrai neturime laiko dar negalime pabūti su vaiku, tada reikia griežtai, bet ramiai pasakyti, kad jau išeiname, ir išsivesti, nors jis ir priešintųsi. Jeigu laiko yra, galima pasakyti, kad pabūsime dar 10 minučių, bet tada jau privalėsime eiti. Aišku, ir po dešimties minučių vaikas gali priešintis ir nenorėti išeiti, tačiau tada jau reikia būti atkakliems.
Paauglystės ypatumai ir tėvų elgesys
Paauglystė išties tokia tarpinė ir pereinamoji būsena. Paauglio organizme vyksta intensyvūs pokyčiai, bręsta smegenys, kurių dalis kaip tik lemia vaiko impulsyvų elgesį, nesugebėjimą planuoti, numatyti pasekmių. Dėl lytinės brandos vykstantys pokyčiai lemia emocinius bangavimus.
Paauglystės riba išties ankstėja, o pabaiga atsideda vėlesniam laikui. Nėra konkretaus amžiaus, kada prasideda paauglystė. Individualiai. Gali būti ir nuo 9 metų, ir nuo 12-kos, o sulig 18-ka metų paauglystė nepasibaigia. Ji baigiasi, kai paauglys pereina per to laikotarpio raidos uždavinius.
Vienas iš paauglystės uždavinių ir yra ieškoti savęs, suprasti save, tapatumo paieškos. Tad išvaizda yra to savęs ieškojimo dalis. Kita dalis sunkesnė - paaugliai turi mokytis prisiimti atsakomybę, planuoti, numatyti pasekmes.
Paauglystės uždavinys ir yra surasti savo autonomiją ir atsiskirti nuo tėvų. Tai nereiškia, kad tėvai tampa nebe tokie svarbūs - tiesiog jų vaidmuo tampa kitoks. Labai kviesčiau tėvus tokiu atveju būti vaikams atsvara, ieškoti kompromisų, su jais bendrauti.
Kai vaikas impulsyvus, tėvų uždavinys būti ta atsvara, tėvai turėtų kviesti vaiką apmąstyti jo norą, kelti klausimus ir gerbti jo troškimą savirealizuotis. Vaiko mintys, kūnas - tai ne tėvų, o išskirtinai jo nuosavybė - šito tėvai neturėtų pamiršti.
Būtent paauglystės laikotarpiu tokia išryškėjanti tėvų nuostata - vaikas yra mano dalis, jo mintys, norai ir lūkesčiai būtinai turi sutapti su manaisiais - tampa trikdžiu normaliems tarpusavio santykiams. Paauglystės uždavinys ir yra surasti savo autonomiją ir atsiskirti nuo tėvų. Tai nereiškia, kad tėvai tampa nebe tokie svarbūs - tiesiog jų vaidmuo tampa kitoks.
Kai tėvai laiko vaiką savo nuosavybe, kibirkštys ir konfliktai santykiuose neišvengiami. Vaikas turi teisę turėti savo nuomonę, kuri nebūtinai sutampa su tėvų, taip pat turi teisę priimti sprendimus, kurie nepatinka tėvams, tik reikia apie tai diskutuoti.
Tačiau jeigu tėvai visiškai užspaudžia paauglį ir nori jį kontroliuoti visose erdvėse, tai vaikas išties norės maištauti, priešintis. Paauglystės laikotarpiu tėvams labai praverstų derybų įgūdžiai, įsivaizduoti, kad bendrauja su kolega darbe: išklausyti jo nuomonę, pateikti savo.
Paauglystėje būtent vienas iš didesnių iššūkių tėvams ir yra rasti tą balansą - ne per daug užspausti ir ne per daug atsipalaiduoti. Tas pastarasis kraštutinumas, kai vaiku nesidomima, kai jis tik stebimas ir viskas, vaikui siunčia žinią: a) tėvams aš nerūpiu, b) vaikas pats ima blaškytis kraštutinumuose ir pats turi atrasti tas ribas.
Jeigu tėvai sau neturi aiškios pozicijos tam tikrais klausimus - apie rūkymą, apie mokyklą, alkoholio vartojimą, tuomet paaugliui gali būti sudėtinga, nes tas ieškojimų pasaulis tampa beribis ir pavojingas. Nes vaikams orientyras yra tėvų nubrėžtos ribos.
Tėvai turėtų žinoti ir ruoštis tam, kad paauglystėje vaikas juos tarsi pastums į šoną, tikrins tėvus, jų meilę ir atsidavimą. Išmintingi tėvai supranta, kad paaugliui labai didele pagalba tampa tie neutralūs suaugusieji - mokytojai, treneriai ir kt. Tie, kurių nereikia nuversti nuo to pjedestalo.
Atvirkščiai - jie ypač svarbūs, tiesiog jų santykis su paaugliu turi pasikeisti, jie turi remtis bendradarbiavimo principu.
Tokių priemonių tėvai griebiasi greičiausiai iš bejėgystės, nežinojimo, nemokėjimo, nuovargio, nesugebėjimo suvaldyti savo emocijų. Juk pailsėjęs suaugusysis visaip kitaip reaguotų ir spręstų situaciją. Tokia tėvų pozicija tarsi kviečia vaiką į galios kovą, o vaikai turi gana pavojingų užmačių.
Dažnai iš tėvų girdžiu klausimą: ar nesumenks mano autoritetas, jei vaiko atsiprašysiu, prisipažinsiu klydęs, netinkamai pasielgęs? Anaiptol - tokiu atveju tėvų autoritetas vaiko akyse tik išauga, nes mato, kad tėvai nevaidina visažinių, geriau viską išmanančių ir galinčių. Jie pripažįsta savo klaidas, atsiprašo ir tuo paaugliui rodo pavyzdį.
Būna, kad vaikai iš tiesų užsibarikaduoja kambario duris, užsideda lipdukus STOP ir kitus. Todėl svarbu tėvams domėtis vaiku neįkyriai, ne kontroliuojančiu būdu. Savo elgesiu siųsti žinutę vaikui: „Gerai, matau, jog nenori dabar kalbėti, tačiau kai norėsi, aš pasirengęs išklausyti, būsiu štai čia netoliese.“
Tie pokalbiai „tarp kitko“ būna išties stebuklingi, galima sužinoti labai daug apie vaiką, jo pasaulėžiūrą, vertybes, įsitikinimus.
Jiems ypač svarbu išmokti paauglystėje tas draugystes megzti, vystyti ir jose pasitvirtinti savo nuomonę. Kai konfliktas tampa nekonstruktyvus, vaikai jaučiasi negalintys pasakyti tam tikrų dalykų - jiems tada neužtenka žodžių, jie imasi veiksmų.
Tėvai yra tėvai. Draugas gali supykti, dingti, o tėvai tuo metu išties tą pagalbos ranką, sakys: „Ei, kas vyksta? Pakalbam.“ Tėvų išties visai kita funkcija, ir nebūtina būti su vaiku draugu. Jie brandesni ir toliaregiškesni,atsakingesni už tą santykį su vaiku.
Tie išėjimai iš namų dažnai būna susiję su tuo, ką jūs prieš tai įvardinote - su tėvų ekonominiu šantažu vaikui: „Mes tave išlaikome, tu pas mus gyveni, tai ir būk savo vietoje.“ Tada impulsyviai paauglys ir pasako: „Tai nenorit - negyvensiu.“ Taip elgiasi paaugliai, kurie jaučiasi užspeisti į kampą.
Pavojinga būtų sakyti, kad kalbomis apie savižudybę vaikai tik grasina, kad tai yra tik manipuliacijos. Labai svarbu sureaguoti į signalus, kuriuos siunčia vaikai, paaugliai. Tie signalai gali būti tokie: „Nematau prasmės gyventi, nenoriu gyventi, esu jums našta“ ir pan.
Vaiko nuomonės svarba teisiniuose procesuose
Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso (toliau CK) 3.177 straipsnyje nustatyta jog, teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus.
Vaiko nuomonė visais atvejais yra svarbi aplinkybė, tačiau nėra lemianti, paprastai tariant, tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
Dėl nebrandumo, vaiko charakterio, amžiaus ir panašiai vaiko norai ir geriausi interesai ne visada sutampa, todėl kiekvienu atveju, teismas pirmumą teikia prioritetiniam vaiko poreikių ir interesų užtikrinimui ir siekia išsiaiškinti, ar vaiko norai kiek galima labiau atitinka jo interesus.
Paminėtina, jog vaikai iki 7 metų teismų praktikoje, remiantis specialistų (psichologų) išvadomis. pripažįstami kaip dar negebantys pareikšti nuomonės. Tai atsispingi ir teismų praktikoje, pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 28 d. nutartis byloje Nr. 2A-1548-431/2015 teismas rėmėsi ekspertų išvadomis, kuriose buvo konstatuota, jog ginčo šalių nepilnametis sūnus (6 metai) dar nesugeba išreikšti savo pažiūrų teisme nagrinėjamu klausimu.
Atkreiptinas dėmesys, jog teismų vertinimu, ikimokyklinio amžiaus vaikui daugiau reikia motinos globos, kadangi tokio amžiaus vaiko priežiūra reikalauja daugiau švelnumo, atidumo ir kitų savybių, kurios daugiau būdingos moterims.
Materialinė tėvų padėtis, nors ir nėra lemiantis faktorius, tačiau turi įtakos tėvų galimybėms suteikti vaikui tinkamas gyvenimo ir vystymosi sąlygas, todėl pirmiausia būtina įsitikinti, ar tėvai turės galimybes užtikrinti nuolatinę gyvenamąją vietą.
Kaip rodo teismų praktika, vaiko išreikštas noras gyventi su vienu iš tėvų gali turėti lemiamą reikšmę byloje dėl gyvenamosios vietos nustatymo, ypač tada kai tėvų vaikui sudaromos gyvenamosios aplinkos sąlygos yra iš esmės tokios pačios.
Svarbu paminėti, jog teismo vertinimu, vaiko kompetencija priimti sprendimą dėl gyvenimo su vienu iš tėvų bei sąmoningumas didėja vaikui augant, bręstant, kai vaikas gali aiškiai apibrėžti priimamo sprendimo priežastis ir suvokti tokio sprendimo padarinius.
Šios amžiaus ribos yra tik orientacinės ir teismas kiekvieną kartą turi įvertinti ne tik vaiko amžių, bet ir jo brandą, bei požiūrį į susiklosčiusią situaciją.
Kaip jau minėta teismas spręsdamas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo vertina svarbių aplinkybių visumą, kuri leidžia nustatyti, kuris iš tėvų gali geriausiai užtikrinti vaiko interesus. Svarbiausias ir esminis vaiko interesas yra augti sveikoje, saugioje ir ramioje aplinkoje, kurioje vaikas nepatiria psichologinės įtampos, baimės ar nuolatinių konfliktinių situacijų.
Panašus:
- Hipiai: gėlių vaikai - laisvės ir meilės filosofija
- Bembis ir jo vaikai: jautri istorija apie gamtą ir šeimą
- Inga Jankauskaitė: viskas apie vaikus, šeimą ir karjerą
- Kaip greitai ir lengvai užregistruoti vaiką į darželį bei pateikti duomenis Registrų centrui
- Geriausi Nerti Karoliai Kūdikiui: Saugumo Patarimai ir Gamybos Paslaptys