Vaikų gimtadienis - didelė šventė ir jų tėvams. Ne išimtis ir Katažina bei Deivydas Zvonkai. Poros dvynių Kornelijos ir Donato gimimo diena dovanojo begalę gerų emocijų, kuriomis dainininkė pasidalijo socialiniuose tinkluose. Savo įrašu K.Zvonkuvienė sutiko pasidalinti ir su portalo Žmonės.lt skaitytojais.
Žmonės.lt primena, kad dvynukų Katažina ir Deivydas susilaukė 2016-ųjų gruodžio 1 d. "Viskas praėjo labai gerai, sklandžiai. Pilnos kelnės laimės! Dvigubas džiaugsmas, dviguba laimė - tokių emocijų nesu niekada patyrusi. Būtent čia buvo tikrosios emocijos, - puikiai nusiteikusi, sunkiai tramdydama jaudulį 15min kalbėjo Katažina. - Svoris geras, viskas tiesiog idealu. Jau šiandien dėkoju Dievui už visas emocijas ir už tai, kad svarbiausia, jog vaikai sveiki." Sužinoję, kad bus dvynukai, Katažina sako, kad ir apsidžiaugė su Deivydu dvigubai.
Kornelijos ir Donato vardus pora buvo sugalvojus dar prieš jiems gimstant. „Norėjome, kad vardai būtų patogiai tariami ir lietuviškai, ir lenkiškai. Be to, Deivydo tėtis buvo vardu Donatas, todėl pagerbėme jį. O ir mūsų su Deivydu vardai yra iš tų pačių raidžių“, - 15min šypsojosi K.Zvonkuvienė.
Dvynukų Gimtadienio Šventė
Gimtadienio šventės pažiba - išskirtinio grožio ir skonio gimtadienio tortas. Didžiulis skanėstas buvo papuoštas reikšmingais elementais - princesės ir princo figūrėlėmis bei pilimi iš „Disney“ filmukų. „Kosmosas, koks jis buvo kietas! Be proto skanu ir taip gražu“, - negalėjo atsigėrėti Kornelijos ir Donato mama.
Dvynukų gimtadienio šventė su gausiu būriu svečių yra tapusi tradicija. Tiesa, pernai vykęs pirmasis Kornelijos ir Donato jubiliejus vyko tik šeimos rate - šventėje apsilankė vaikų krikšto tėvai, keli draugai ir seneliai. Anot Katažinos, tai nulėmė pandeminė situacija. „Jei būtume sukvietę visus savo draugus ir gimines, tai svečių sąrašas būtų išaugęs iki šimto“, - juokdamasi portalui Žmonės.lt sakė atlikėja ir pasidalijo šeimos žiemos fotosesija.
Katažinos ir Deivydo Pasidalijimas Apie Vaikų Auginimą
Interviu žurnalui „Žmonės“ davusi pora atviravo, kad sūnui Donatui buvo nustatytas autizmo spektro sutrikimas. „Tiesa yra ta, kad Dievas mums skyrė iššūkį auginti ypatingą vaiką“, - sakė Katažina.
Tiek Deivydas, tiek Katažyna neslepia didžiulės meilės savo atžaloms. Praėjusių metų gruodį šeima atšventė dvynių šeštąjį gimtadienį. „Gimtadienis praūžė jau prieš savaitę, nors pagal planą Kornelija su Donatu turėjo gimti gruodžio 8 dieną. O mes vis dar gyvename šventės nuotaikomis… Noriu padėkoti visiems už gausybę sveikinimų. Artimiesiems ir draugams už dalyvavimą ir dovanas. Už gražius žodžius ir šypsenas. Visi keturi tariame didelį AČIŪ ir… važiuojam į septintus metus! Gražių artėjančių visiems“, - socialiniuose tinkluose rašė Katažina.
Delfi primena, kad pirmąją 2016 m. žiemos dieną gimus mažyliams žinomas prodiuseris feisbuke pasidalijo džiugia žinute. „Šį gražų rytą gimė Kornelija ir Donatas Zvonkai. Žiauriai faini lėliukai“, - savo paskyroje socialiniame tinkle brūkštelėjo džiaugsmu netvėręs Deivydas Zvonkus.
Deivydo Zvonkaus Požiūris į Tėvystę
"Kiekvienos šeimos istorija yra unikali. Manau, kad kiekvienas žmogus turi savo kelią į laimę. Manasis veda per širdį. - Jokių problemų. Žinočiau ir tai, ir tai. Jei reikėtų, ir vaikų asmens kodus prisiminčiau. - Būsiu sąžiningas. Apie tėvystę iš anksto niekada nesvajojau. Tiktai prieš pat žmonos nėštumą. Kol laikas tam dar nebuvo atėjęs, tai ir nekvaršinau sau galvos. Knygų apie vaikų auginimą irgi neskaičiau. Nors draugai buvo padovanoję keletą leidinių ta tema - na, maždaug kaip būti tobulu tėčiu. Deja (o gal laimei), pavartęs, paskaitinėjęs jas supratau, kad auklėjant vaikus nėra vienos tiesos: pagrindiniai teiginiai tiesiog kategoriškai prieštaravo vieni kitiems.
- Aš taip nesakau. Ir nemanau, kad visos savo egzistencijos metu žmonija augino vaikus aklai, o tik dabar, pasipylus protingų knygų lavinai, visi staiga suprato, kaip reikia teisingai auklėti vaikus. Manau, kad toji patirtis žmonėms intuityviai perduodama iš kartos į kartą. Svarbu ir bendražmogiškasis instinktas, kai tu tiesiog jauti, ką ir kaip turi daryti. O knygos? Tikrai nemanau, kad dabartiniai vaikai yra geriau auginami ir auklėjami vien dėl to, jog gyvename XXI a. Noriu, kad mano vaikai būtų laimingi ir užsiimtų tuo, kas juos darytų laimingus. - Mūsų keturmečiai dvyniai Kornelija ir Donatas kol kas dar maži. Aš pats save tik nuo ketverių prisimenu. O ką tėvai su manimi darė iki tol - hmm?.. Bet mes su Katažina vaikus auklėjame labai tradiciškai. Tikrai niekuo neišsiskiriame iš daugumos Lietuvos šeimų. - Pasvirusių pušų vaizdas ir jūra, nes savo vaikystę - būtent nuo trejų iki šešerių metų - aš praleidau savaitiniame sanatoriniame darželyje Giruliuose. Tėvai atveždavo pirmadienį, o pasiimdavo penktadienį. Kai draugams pasakau tą žodį "savaitinis", ne vienas keistai sureaguoja. O man su broliu iš tiesų ten buvo super... Miškas, jūra, grynas oras. Kiti net per blatą į tą darželį nepakliūdavo. Maistas irgi, kiek pamenu, buvo gana skanus (kiek jis galėjo būti skanus sovietiniais laikais). Mama buvo žurnalistė, tėtis visą gyvenimą dirbo vairuotoju: turėjo visas vairavimo kategorijas, išskyrus tramvajaus. Buvau laimingas vaikas, jei tą norėjote sužinoti. Ir mano vaikai eina į darželį, tiesa, ne į savaitinį. Į savaitinį turbūt saviškių neleisčiau.
- Pomėgiai ir Laisvalaikis:
- Eiti į kiemą, pasivaikščioti po Vilnių.
- Gamta, oras - tie dalykai visuomet džiugina.
Katažinos Aukso Amžius ir Deivydo Palaikymas
Zvonkai atviri - prasidėjo Katažinos aukso amžius karjeroje, todėl Deivydas keičia sauskelnes ir laukia žmonos namuose. „Dabar ji garsesnė už mane, bet man šlovės visai negaila, tegul ji eina priekyje, o aš pasislėpsiu už nugaros. Aš nebijau būti nepopuliarus ir neįdomus, nes įdomiu aš niekada ir nebuvau. Aš niekur nesu lyderis, ir duomenų tam neturiu, - atvirauja Deivydas. - Karjeristė mano žmona, nieko nepadarysi. Aš nematau tame nieko blogo ir šiaip, kaip mano gyvenimo istorija rodo, kad man moterys karjeristės patinka“.
Kornelijai ir Donatui jau dveji, tačiau Katažina neslepia - namų šeimininkės rolė - ne jai, ir nors palikti mažus vaikus kitokių žmonių globai labai sunku, tačiau ji nusprendė anksti išskubėti į darbus, kai vaikams buvo vos 4 mėnesiai. Ir tai pasiteisino. „Aš niekada nebuvau ta moteris, kuri labai mėgsta buitį, mėgsta gaminti, tvarkytis namuose ir nuo ryto iki vakaro būti tarp skalbinių ir maisto. Aš pradėjau dusti ir supratau, kad jau atėjo metas. Teoriškai aš žinojau, kad laiminga mama - laimingi vaikai. Bet praktika parodė, kad iš tikrųjų taip ir yra“, - sako Katažina.
Deivydas pajuokauja: „Daugybė vyrų Lietuvoje tiesiog svajoja, kad galėtų kur nors išsiųsti savaitgaliui žmoną, kad namie nesimaišytų. Mano pati išvažiuoja. O su vaikais aš noriai pabūnu ir vienas, nes noriu matyti kaip jie auga. Taip, moterys kai kuriuose dalykuose turi daugiau įgūdžių, bet aš irgi nesu iš kelmo spirtas, ir su tais dviem vaikais man kol kas sekasi neblogai. Nors visuomenėje iki šiol yra gajus stereotipas, kad vyras turi būti alfa patinas, kaip sakoma, kuris pats vienas, kaip koks Čakas Norisas turi nugalėti visą armiją ir išgelbėti savo šeimą, tai kažkoks spaudimas aišku yra vyrams.“
Katažinos Vaikystės Patirtys ir Auklėjimo Modelis
Kalbant apie namų darbus, mama buvo labai griežta, o aš nebuvau iš tų gerai besimokančių vaikų, man visur reikėjo pralieto kraujo, ne fizine prasme. Nes vieni vaikai labiau imlūs, talentingi mokslams, o aš nuo vaikystės pradėjau dainuoti ir man tai buvo įdomiau. Man reikėdavo kalti, mintinai mokydavausi, ko nesuprasdavau, tada būdavo geri pažymiai. Ir dabar matau, jei dalyvauju kokiame TV projekte, man nėra taip lengva viskas, aš zubrinu, dirbu dirbu dirbu. Kad mokslai svarbu man pačiai - nesuvokiau, todėl mokydavausi, kad mama nerėktų, nenorėdavau nuvilti tėvų. Vaikams reikia aiškinti, kalbėtis, ką aš su savo vaikais darau. Nes viskas turi priežastį. O tais laikais, kai aš augau, niekas neaiškino, tu privalai daryti ir viskas, ir negali būti blogesnis už kaimyno vaiką.
- Pasakojate, kad tėvų auklėjimas nebuvo labai švelnus, būta ir skaudžių patirčių. Bet galbūt pastebėjote, kad vis tiek kopijuojate tėvų auklėjimo modelį? - Labai sunku save kontroliuoti, automatiškai darai, ką esi išmokęs. Turiu dirbti su savimi. Prieš rėkdama turiu paspausti mintyse mygtuką, kad reikia paaiškinti, o ne rėkti. Pirmiausia turiu sau pasakyti, kad nurimčiau. Aš iš mamos perėmiau karštakošiškumą. Jeigu kažkas ne pagal planelį, jei vaikas susirgo ir pakeitė planą, mane tai išmuša iš vėžių. Kurį laiką lankau psichoterapiją, man tai labai patinka, nes pradėjau mokytis ir man tos pamokos jau duoda vaisių, aš įsiklausau į save, naudoju patarimus. Aišku, ne viskas taip idealu, kaip norėtųsi, bet aš taikau. Nenoriu būti isterikė, nesubalansuota. Nes mano temperamentas ugningas, mano mama irgi tokia buvo. Dabar aš ją suprantu. Tada nebuvo tų psichoterapijų. Ji buvo kaimo žmogus, kuris turėjo išlaikyti trijų vaikų šeimą, dirbti, gyvulių ūkį prižiūrėti. Aš vertinu viską, ką gavau iš tėvų, bet ateina laikas, kai paimi visą gyvenimą į savo rankas, o ne įsiskaudinusi vis grįžinėji į praeitį ir sakai, kad aš tokia, nes mano mama buvo tokia. Galime kažką pakeisti, jeigu mums kažkas netiko. Tai aš savo vaikams bandau įskiepyti, kas svarbiausia.
Tikėjimas Šeimoje
- Paminėjote tikėjimą. Kaip vaikams perduodate tikėjimą? - Kas vakarą kalbame maldą su vaikais. Rytais neišeina kartu su vaikais melstis. Sekmadieniais išmokau neforsuoti, nedaryti tokių „atsižymėjimų“, kad padariau, nuėjau ir kad čia mano tikėjimas. Nes kai mūsų tėvai mums skiepijo tikėjimą, tai, mano galva, buvo per sovietišką muštrą, privalai eiti ir viskas. Per mažai paaiškindavo tikėjimo tiesų. Būdavo, kad bijodama tėvų arba Dievo, kuris lyg koks piktas dėdė gali nubausti, jei neateisiu į Mišias, nueidavau į bažnyčią. Manau, kad tai žiauru. Kol jie buvo mažiukai, su vežimėliais kiekvieną sekmadienį veždavausi į Mišias. Kai su Donatu pasidarė sunkiau, dažniau su Kornelija nueiname kartu į bažnyčią sekmadieniais. Dabar ieškau būdų, kaip paaiškinti vaikams, kodėl reikia eiti į bažnyčią. Jiems ten nuobodu ir tai normalu, todėl jų neverčiu eiti, tik rodau savo pavyzdį. Kornelija lanko katalikų mokyklą ir matau, kad ji vis labiau supranta, kas tas dievulis. Gal aš bijau ne taip paaiškinti. Aš nenoriu, kad eitų vaikai į bažnyčią iš baimės. Todėl atsiklausiu, ar nori eiti kartu į bažnyčią, ir jei nenori, tuomet leidžiu neiti.
Taisyklės ir Ribos Vaikų Auklėjime
- Kiek jūsų namuose svarbios taisyklės? - Yra, bet aš gal per švelni mama. Man ribos išplaukia. Aš pati užaugau griežtume, todėl bijojau ar nenorėjau perduoti to vaikams. Norėjau, kad jie suprastų, kad aš juos girdžiu, kad man rūpi jų nuomonė. Bet kai labai paleidi vadeles, išplaukia ribos. Ilgainiui supratau, kad ribos yra svarbu, reikia taisyklių. Norėčiau, kad 21 val. būtume lovoje, bet taip nėra. Nes po visų terapijų grįžtame 18:30 val., kol pavalgome, padarome namų darbus. Prioritetai yra pareigos, o tuomet pramogos. Kartais per daug leidžiu telefonais žaisti arba filmukus žiūrėti, kartais visai neleidžiu. Jei matau, kad viskas tvarkingai, jie nepiktnaudžiauja, tai leidžiu pažiūrėti filmukus. Jei drausiu viską, tai juk slapta žiūrės. Geriau jau prie manęs darytų kažką nelegalaus. Saldumynai tik sekmadienį, bet pasitaiko išimčių per gimtadienį. Matau, kad turės atsirasti daugiau taisyklių, nes jau pastebiu, kur vaikai matuoja mūsų ribas, kur pamanipuliuoja tiek vienas, tiek kitas. Jie prieina, apsikabina. Kornelija mėgsta pasakyti, kad „mamyte, tu pati geriausia“ ir taip tirpsta mano širdis.
- Atsakysiu trumpiausiai - motinystėje didžiausias iššūkis yra pati motinystė. Tai toks didelis gyvenimo pokytis, tai milžiniška atsakomybė už kitą žmogų, mano atveju, už du. O aš kadangi labai atsakingas žmogus, tai man driokstelėjo su kaupu. Motinystė - didelis iššūkis išlaviruoti, išlaikyti balansą, išlikti ir moterimi, ir mama, ir žmogumi, ir suderinti darbą su motinyste, neperstresuoti. Atsimenu, kartą atėjau pas odontologę apsiverkusi, kai vaikai buvo maži, klausiau jos, ar tai kada nors praeis, kada taip nebesijaudinsiu dėl jų. Ji nusišypsojo, sako: „Katažina, ramiai, taip bus visą gyvenimą.“ Ir tikrai, tu visada jaudinsiesi, tau visada rūpės. Priprask, kad tas jausmas bus amžinai su tavimi, neatsiejama gyvenimo dalimi. Man atrodydavo, kad tuoj pasibaigs kažkoks etapas ir tada bus gerai. Bet tai nesibaigia niekada. Vaikai iš esmės viską pakeičia, bet jie taip įprasmina tavo gyvenimą, kad atrodo, dėl ko mes išvis gyvename, jeigu jų nebūtų buvę. Jie mano šviesa, visas pasaulis, tai daugiau, nei galėjo sugalvoti Dievas.
- Taip, nerimo, rūpesčio... Įsileidi į kūną, sielą, į save mintį, kad taip jau bus, nes man rūpi, aš nerami, nes man svarbu, aš myliu. Kaip man būti? Aš pradėjau ieškoti kelionės į save, kaip galėčiau save sustiprinti ir sau padėti. Bet išgirdau vieną gerą posakį, kad ne mes juos auginame, o jie mus augina. Ir tai tiesa. Dėl jų mes pradedame kažko mokytis, augti, tobulėti, domėtis, kažkur suklystant, bet dėl to dar protingesni tampame, nes gauname gyvenimo pamoką, kokios nebūtume gavę be jų.
Deivydo Zvonkaus Karjeros Kelias
Vos 19-os būdamas D. Zvonkus prisijungė prie grupės „B‘Avarija“ (pirmiausia ji buvo pavadinta „Avarija“, bet grupės nariai galvojo, kad tai skamba nesaugiai) kaip gitaristas ir vokalistas. Nors ir pirmiausia grupėje dainavo apie 6 vyrukus, galiausiai po įsikūrimo 1996 metais joje vyrai liko trise - Vilius, Deivydas ir Juozas. "Su V. Tarasovu esu pažįstamas nuo 4 metų, su Juozu Liesiu - nuo 13 metų. Svajojom, muzikavom, bandėm, klydom, vėl bandėm..." - taip grupės įsikūrimą apibūdina pats Deivydas.
Vyras, tapęs populiariosios merginų grupės „Yva“ prodiuseriu, susipažino ir susižavėjo vokaliste Natalija Ivanova. Pora 2005-aisiais susituokė ir nuo tada nedingo iš objektyvų akiračio. „Pirmoji santuoka atsirado B‘Avarijos didžiojo populiarumo erai jau einant link galo. Su Natalija susipažinau vieno sportinio renginio užkulisiuose. Santuoka buvo įdomi ir kontrastinga. Bėgant laikui, neigiami aspektai prarado aktualumą ir nutolo, todėl šiandien labiau pamenu maloniuosius įspūdžius ir potyrius.
Antrą kartą jis vedė 2014 metais, taip pat dainininkę Katažiną Nemycko, kuri tuo metu irgi skynėsi kelią televizijoje. „Su antrąja žmona susipažinau televizijos laidos filmavimo užkulisiuose. Antroji santuoka gerokai laimingesnė. Logiškai mąstant - gal trečias kartas būtų dar laimingesnis? 2016-ais metais porai gimė ir dvynukai - tai, anot paties Deivydo, pakeitė tiek jį patį, tiek jo kasdienybę: „Tapimas tėvu įvedė daugiau disciplinos. Nebegaliu miegot iki 11 ryto, kai noriu. Kai susilaukiau vaikų, supratau, kad dabar jaunystė tikrai baigėsi. Kai esi atsakingas už kažką kitą, nori, nenori - suaugi.“
Dabar vyras pripažįsta, kad nors ir gyvenime buvo padaryta daug klaidų, iš jų jis galėjo dar ir kaip pasimokyti. Dabar laimę galima atrasti visose mėgstamose veiklose. „Didžiausią laimę teikia kūrybinė veikla. Netgi pati paprasčiausia. Tokioje veikloje visada yra naujovių kuriame nors aspekte. Daugiausiai gyvenimo pamokų gavau per pirmąją subyrėjusią santuoką. Visos klaidos buvo, nes turėjo būti. Be jų aš nebūčiau aš“, - šypteli vyras.
Kadaise išgarsėjęs su vaikinų muzikos grupe „Bavarija“, dabar Deivydas kur kas geriau jaučiasi už kadro - jau septynerius metus televizijos projektams kuria muziką, padeda išgarsėti naujiems atlikėjams. Deivydas neslepia - jis labai džiaugiasi tėvu tapęs 39-erių, nes prieš gerą dešimtmetį jis dar nebūtų norėjęs sėdėti namuose ir rūpintis atžalomis. Ir būtų buvęs labai blogas tėvas. „Labai džiaugiuosi, kad kai buvau dar kvailesnis negu dabar, ką sunku įsivaizduoti, tai gerai, kad aš tada tų vaikų neturėjau. Aš manau, kad jeigu man numesti kokį 10 metų, aš būčiau buvęs dar ganėtinai blogu tėvu“, - sako Deivydas.
Deivydo Zvonkaus Vaikystės Prisiminimai
1977 metų lapkričio 6 dieną pajūryje pasaulį išvydo mažasis Deivydas. Vaikystėje jis buvo ne toks, kokį jį įsivaizduojame dabar - labai mėgo skaičius ir mokslą.
„Vaikystėje buvau moksliukas, mėgau algebros, fizikos ir chemijos pamokas. Netgi porąkart dalyvavau savo miesto vaikų olimpiadose - matematikų ir chemikų - pastarojoje užėmiau trečią vietą. Vis dėlto nors ir namuose negirdėdavo daug muzikos, vyras jau nuo pat mažens atrado susidomėjimą muzika - pirmasis instrumentas, kurį išbandė, buvo akordeonas, paskui klarnetas ir kiti klavišiniai instrumentai. Dar ir dabar vyras rankų nepatraukia nuo fortepijono. Vis dėlto augant Nepriklausomybės laikais paauglystė buvo šiek tiek kitokia. Pats Deivydas sako, kad tokie laikai neišvengiama pakeičia žmogų. „Neišvengiamai mane tie laikai paveikė - įvykiai, prie kurių augi, paveikia tavo asmenybę, charakterį. Situaciją suvokiau, kiek leido mano amžius“, - nedaugžodžiauja jis.
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Neįtikėtinos Klaidos Nustatant Vaiko Lytį Ultragarsu – Kada Tikrai Galima Pasitikėti Rezultatais?
- Leonidas Donskis: Įkvepianti Gyvenimo, Meilės ir Palikimo Istorija, Kurią Privalote Žinoti!
- Šokiruojanti tiesa: kodėl vaikas gimė mergaite, nors laukėtės berniuko?
- Ar Adolfas Hitleris turėjo slaptų vaikų? Tikroji tiesa atskleista!
- Skemų Socialinės Globos Namai: Pilnas Adresas, Veiklos Aprašymas ir Naudinga Informacija
- Žandikaulio skausmas nėštumo metu: sužinokite pagrindines priežastis ir efektyviausius gydymo būdus!