Pastaraisiais dešimtmečiais vaikų bei paauglių pramogų ir laisvalaikio pobūdis labai pasikeitė - tapo žymiai pasyvesnis. Vaikai ir paaugliai didžiąją laisvalaikio dalį praleidžia žaisdami kompiuterinius žaidimus, prie televizoriaus, nepaleisdami iš rankų planšetės ar išmaniojo mobiliojo telefono.
Šie vaikai ir paaugliai patenka į padidėjusios rizikos grupę (judesio ir padėties sutrikimai, nutukimas, padidėjęs arterinis kraujo spaudimas, kaklo ir juosmens skausmai, regėjimo sutrikimai, lėtiniai neurologiniai sutrikimai ir pan.), palyginti su tais, kurie laisvalaikį leidžia lauke, gamtoje ar sporto salėje, aktyviai žaisdami ar sportuodami.
Vaikų ir paauglių sveikata vis labiau kelia susirūpinimą tėvams, mokytojams bei medicinos specialistams. Medicinos specialistai pastebi, kad šių dienų vaikai ir paaugliai, lyginant sveikatos vertinimo rezultatus su ankstesniais metais, serga dažniau.
Sveikatos profilaktinių patikrinimų duomenys rodo, kad kasmet vaikams ir paaugliams vis dažniau nustatoma netaisyklinga laikysena, judesio ir padėties, lėtiniai neurologiniai, regos sutrikimai. Šie sutrikimai - tai vienas iš neigiamų veiksnių lemiančių augančio ir bręstančio vaiko bei paauglio sveikatą bei vystymąsi.
Kalbant apie sveikatos svarbą, tėvams rekomenduojama stebėti savo vaikus, reguliariai lankytis asmens sveikatos priežiūros įstaigose, konsultuotis su gydytojais specialistais.
Dabartinio gyvenimo tempas mums kasdien pateikia iššūkių, tačiau itin didelis krūvis tenka vaiko ir paauglio nervų sistemai. Nauji pavojai ir nauji sutrikimai skatina atkreipti dėmesį ir ieškoti prevencijos būdų vaikų sveikatai išsaugoti.
Nuo senų laikų yra žinoma, kad augančiam organizmui labai svarbu dienos režimas. Vaikų ir paauglių dienos režimo esmė - teisingas darbo ir poilsio kaitaliojimas. Tinkamai suplanuotas dienos režimas gerina darbingumą, savijautą, saugo sveikatą.
Pagrindiniai mokinio dienos režimo elementai - mokymasis mokykloje, neformali veikla, aktyvus poilsis gryname ore, reguliari ir subalansuota mityba, kokybiškas miegas. Įtempta protinė veikla, didelis mokymosi krūvis, laiko trūkumas veikia kaip psichiką traumuojantys faktoriai.
Problemų sprendimo mokymas mažiems vaikams
Labai daug kalbama apie tai, kad vyresnio amžiaus moksleivius, studentus ir netgi suaugusius žmones reikia mokyti problemų sprendimo būdų. Tai yra aktualu, nes žinant sprendimo būdus, galima jaustis saugiau ištikus tam tikrai problemai.
Deja, mažai kalbama apie tai, kaip problemų sprendimo mokyti mažuosius, pavyzdžiui, 4-6 metų amžiaus vaikus. Anot psichologo T. Lagūnavičiaus, yra daugybė metodų, padedančių vaikus išmokyti problemų sprendimo.
- Problema. Pastebėję, jog vaikas patiria tam tikrą problemą, pavyzdžiui, jam yra šalta, turime tą problemą konkrečiai įvardyti.
- Klausimas.
- Priežasčių analizė. Svarbu išsiaiškinti, kodėl ši problema atsitiko. Pavyzdžiui, jei vaikui šalta, galbūt jo apranga netinkama, galbūt jis serga, o galbūt yra dar kitokia priežastis?
- Herojų įvardijimas. Vaikas, žiūrėdamas kino, multiplikacinius filmus, žaisdamas žaidimus ar skaitydamas knygeles pradeda pažinti personažus, į kuriuos nori lygiuotis.
- Alternatyvūs sprendimo būdai. Žinant daugiau nei vieną herojų, atsiranda ir didesnė problemų sprendimo būdų įvairovė. Galbūt vienas herojus, kuomet jam bus šalta, išgers puodelį arbatos, kitas herojus nuspręs apsivilkti šiltesnius rūbus.
- Pasirinkimas. Kuo daugiau herojų vaikas žino, tuo daugiau alternatyvų, kaip elgtis ištikus vienai ar kitai problemai, vaikas turi.
„Herojų“ metodika naudinga tuo, kad mažiems vaikams įsivaizduoti herojus kur kas lengviau nei patiems, neturint jokių pavyzdžių, sukurti problemų sprendimo būdus. Vaikui, artimai pažįstančiam tam tikrus herojus, lengviau galvoti jų mintimis. Taip pat svarbu įtikinti vaiką, kad nereikia prisirišti prie vieno mėgstamo herojaus, nes pasirinktas herojus nebūtinai bus teigiamas. Šiuo atveju tėvų indėlis yra ypatingai didelis ir svarbus. Parodydami šį problemų sprendimo metodą mažiems vaikams tėvai padaro didelę paslaugą jiems ateities perspektyvoje. Žinodami, jog problemas galima konvertuoti į išsprendžiamus klausimus, vaikai tampa užtikrinti, kad gyvena saugioje aplinkoje.
Kaip teigia psichologas T. Lagūnavičius, nepilnavertiškumo kompleksai ir nepasitikėjimas savimi formuojasi tada, kai vaikas nemato problemų sprendimo variantų.
Vaikų nerimo sutrikimas
Vaikų nerimo sutrikimas atsėlina tyliai ir dažnai įsėda visai nejučia. Jei laiku nepastebimas ir nesuteikiama pagalba, gali pasilikti ilgai, kartais net visam gyvenimui sukeldamas skaudžių pasekmių.
Pagal 29-ių tyrimų metaanalizę, paskelbtą 2022 m. Amerikos žurnale „JAMA Pediatrics“, po koronaviruso pandemijos planetoje su nerimo simptomais kovoja (lyginant su 2012 m. duomenimis) beveik dvigubai daugiau - net 20,5 proc. - vaikų ir paauglių.
AGNĖ KARALIŪTĖ, klinikinės vaikų psichologijos magistrą baigė Kembridžo ARU universitete. Anglijoje dirbo specialiojoje mokykloje ir autizmo centre, rašė kursinį darbą apie generalizuoto nerimo sutrikimą. Psichologė sako, kad nerimas yra natūraliai kylanti organizmo reakcija į gresiančią nelaimę dėl konkrečios arba įsivaizduojamos baimės.
Garsi amerikiečių vaikų ir paauglių psichiatrė Mona Potter yra pasakiusi: „Savaime nerimas nėra blogas - jis gali netgi motyvuoti arba padėti išvengti tam tikrų pavojų, jeigu yra trumpalaikis. Problema atsiranda tada, kai nerimas paleidžiamas iš rankų ir už mus priima sprendimus, kurie nebėra naudingi - galbūt net paralyžiuojantys.
Kaip atpažinti vaikų nerimo sutrikimą?
Pasak A. Karaliūtės, dažniausi nerimo sutrikimo simptomai: nuolatos pasikartojantis nerimastingas vaiko elgesys (greitas išgąstis, dažnas verksmas, pyktis), prasta miego kokybė, sunkus prabudimas, taip pat galvos, pilvo skausmai (somatiniai simptomai). Šis sutrikimas gali būti paveldimas, jį gali lemti temperamentas, charakterio bruožai, įgimtas jautrumas. Sudėtingose situacijose vaikas dažnai prisiima suaugusiojo vaidmenį, nes nežino, kaip elgtis, arba lieka nuošalyje. Mažyliai dažnai patiria atsiskyrimo nerimą, kai nenori eiti į darželį, labai skausmingai atsisveikina su tėvais, ilgai verkia. Dažnai vaikai turi stiprią gamtos stichijų ar reiškinių, socialinių situacijų baimę, sudėtingą požiūrį į aplinkinius, tarpusavio bendravimo sunkumų, nesėkmės ar suklydimo baimę, stipriai išreikštą pavydą kitiems. Neretai vaikų nerimavimą paveikia ir socialiniai tinklai.
Jeigu paauglys turi generalizuotą nerimo sutrikimą, jis jaudinasi dėl pačių įvairiausių dalykų (pažymių, šeimos, draugų, laisvalaikio). Tokie vaikai yra pernelyg griežti sau, siekiantys tobulumo.
Dabar dažnai girdima ir apie vaikų patiriamas panikos atakas. Jei nerimas jaučiamas ilgą laiką ir nėra žinoma, dėl ko, tokia būsena gali sukelti panikos atakas. Tačiau jos gali įvykti dėl begalės skirtingų priežasčių - tai nebūtinai yra tik nerimo pasekmė. Panikos atakos metu tam tikri sensoriniai veiksniai paveikia elgesį, norisi pabėgti nuo nepalankios situacijos, nepavyksta valdytis, greitai plaka širdis, prakaituoja delnai ir t. Jeigu panikos priepuoliai kartojasi 2-3 kartus per mėnesį, vertėtų reaguoti į šią situaciją rimtai.
„Dažnai tėvai neatpažįsta arba ignoruoja pirmuosius stipraus vaiko nerimavimo ženklus - jei jis nenori eiti į mokyklą, vadinasi, tiesiog tingi. Nesistengiama išsiaiškinti, o kodėl jis iš tikrųjų taip elgiasi - gal jam sunku mokytis, jis nesutaria su mokytojais ar vaikais, gal iš jo tyčiojamasi? Todėl itin svarbu su vaiku kalbėtis apie viską, ypač jei jis labai jautrus.
Visai neseniai tikru skandalu virto fiasko patyrę tarpiniai vienuoliktokų žinių patikrinimai. Jau keletą pastarųjų metų kalbama, kad kai kurių egzaminų užduotys yra per sunkios net geriausiai besimokantiems dvyliktokams. Diskutuojama, kad švietimo situaciją apsunkina per daug vienu metu vykdomų reformų. Ar nuolatinė suirutė švietimo sistemoje sukelia vaikams labai didelį stresą ir priverčia juos stipriai nerimauti?
„Varnų salos“ direktorė MARGARITA PILKAUSKAITĖ mano, kad mokykla daug kam asocijuojasi būtent su nerimu ir stresu, su privalomu pareigų vykdymu. Visuomenėje vis dar paplitęs įsitikinimas, kad reikia mokytis labai gerai. Todėl mokyklos varžosi tarpusavyje, siekia aukštų reitingų, nori gabių mokinių. Tai kelia įtampą. Visa švietimo sistema vis dar orientuota į mokinių paruošimą egzaminams.
Tėvai dažnai klausia: ar pirmokas privalo ateiti į mokyklą mokėdamas skaityti? Neprivalo. Pagal bendrojo ugdymo programas tą daryti jis turi baigdamas pirmąją klasę, bet kai kuriose mokyklose aiškinama, kaip vaikui bus sunku, jei jis nemokės skaityti. Tokia situacija verčia nerimauti ir tėvus, ir vaikus.
„Kita bėda - kad pradinukus iš karto skubama mokyti gramatikos, matematikos, bet nesigilinama į tai, kaip vaikas jaučiasi, kokių jam klausimų kyla, ko jis nori ir tikisi. Pirmiausia jam reikėtų išmokti būti visiškai svetimoje aplinkoje ir bendrauti su bendraklasiais, susipažinti su įvairiausiomis savo ir kitų emocijomis.
Egzaminų išlaikymas iškeliamas kaip pagrindinis tikslas. O emocinio raštingumo svarba lieka kažkur paraštėse. Dabar mes neturime laiko kalbėtis, nes turime ruoštis egzaminams. O turėtų būti svarbiau vaiką paruošti gyvenimui“, - mintimis dalijasi M. Pilkauskaitė.
Taip pat ji yra įsitikinusi, kad dar reikės gero dešimtmečio, kol bus atsikratyta pokarantininio nerimo šleifo.
Psichologė A. Karaliūtė sako, kad pirmiausia reikia pripažinti, jog vaikas turi problemą, suvokti, kad jam reikia padėti ir kreiptis į specialistus, kad būtų parinktas individualus pagalbos planas. Kartais suaugusiems šeimos nariams tik šiek tiek pakoregavus elgesį, tarpusavio bendravimą, smarkiai pagerėja ir vaiko savijauta. Labai dažnu atveju užtenka psichoterapijos. Atkakliai ir metodiškai dirbant jau po pusmečio galima tikėtis teigiamų rezultatų.
Norint parengti tinkamą pagalbos planą, labai svarbu tiksliai nustatyti nerimo tipus. Jei vaikystėje vienas iš tėvų arba abu taip pat nerimavo, tai toks nerimas yra pirminis arba genetiškai paveldimas. Dabar hiperaktyvus yra kas antras, trečias vaikas. Kadangi tokiam vaikui yra labai sunku susikaupti, nustygti vietoje, jį visi bara, vis nori pakeisti, o jis negali pasikeisti. Tada jis nuolat galvoja, kad yra kitoks, dėl to patiria daug įtampos ir ima nerimauti. Tokius vaikus reikia pratinti prie kitokios mąstysenos apie save - tu nesi blogas, bet esi aktyvesnis už kitus. Tai labai svarbu suprasti ir tėvams, ir mokytojams.
„Tėvams reikia būti ryžtingiems ir kreiptis į specialistus, jei pastebimi neįprastą vaiko ar paauglio elgesį liudijantys ženklai. Nereikia bijoti diagnozės. Tai nėra vaiko pavertimas neįgaliu. Tai yra jam labai reikalingos pagalbos suteikimas. Laiku tai padarius, užkertamas kelias dar rimtesniems sutrikimams, ligoms“, - įsitikinusi A. Karaliūtė.
Praktiniai patarimai
- Kvėpavimo pratimas: skaičiuojant iki keturių įkvepiama pro nosį, skaičiuojant iki septynių kvėpavimas sulaikomas, skaičiuojant iki aštuonių - iškvepiama.
- 3-3-3 nerimo suvaldymo taisyklė: šią techniką lengva prisiminti ir naudoti bet kada. Ji puikiai padeda nukreipti mintis nuo nepalankių situacijų, susikaupti ir nusiraminti.
Vaikai labiausiai išgyvena, kad jie nuvils tėvus, mokytojus, neišpildys jų lūkesčių. „Labai svarbu gebėti atskirti suaugusiųjų lūkesčius nuo vaikų norų. Reikia išdrįsti atiduoti atsakomybę į vaikų rankas. 17-18 metų paaugliai tai jau gebaׅ“, - tvirtai sako M.
A. Karaliūtė sako, kad daugelis mokyklų turi socialinius pedagogus ar psichologus, kurie gali suteikti vaikams pirminę pagalbą. Kai kuriose mokyklose yra suburtos vaiko gerovės komandos (tai keturi nariai: mentorius, socialinis pedagogas, psichologė ir psichologės asistentė). Tokiu atveju specialistas stebi aplinką klasėje, vėliau pagal poreikį įsitraukia į bendrą veiklą su vaiku. Mokytojui siūloma stengtis kurti ryšį su mokiniu, rasti laiko pabendrauti trise su klasės auklėtoju.
„Jei su vaiku neįmanoma susikalbėti, jei jis negirdi, mokytojui nereikia pulti taisyti vaiko elgesio. Vertėtų atsitraukti, nukreipti dėmesį į kitus vaikus arba pasiūlyti mokiniui išeiti pabūti vienam, arba nueiti pasišnekėti su specialistu. Autoritetu tampama per kantrybę, ne per jėgą. Tai nelengva, bet įmanoma“, - sako A.
Kai vaikas pasijunta blogai, kai jam sunki diena, aplanko depresinės mintys, nutinka problemų šeimoje, jis žino, kur yra vaiko gerovės komandos vieta. Tuomet pats renkasi, su kuo nori pabendrauti. Būna atvejų, kad mokinys ateina ir pasako, kad reikia pagalbos jo draugui.
Kai vaikai pyksta dėl įvairiausių situacijų (pavyzdžiui, neplanuoto kontrolinio), ima nerimauti ir bandydami susivaldyti gali piktintis, maištauti, bėgti iš pamokų. Tai blogas problemos sprendimo būdas. Pastebėjus, kad kartojasi panašūs vaiko elgesio epizodai, reikia pasiūlyti jam kreiptis pagalbos į specialistus.
Psichologė sako, kad gerovės komanda kasdien artimai bendrauja su vaikais, kartu sprendžia jų problemas, žino ir seka, kas vyksta mokykloje. Mokiniai labai noriai naudojasi jiems suteikiama pagalba, nes ši komanda yra tarsi jų šeima mokykloje.
„Tėvams aiškiname, kad reikia leisti vaikui jausti visus jausmus. Neraminti sakant, kad „nėra ko jaudintis, praeis“. Jei situacijos kartojasi, vaikas nusivilia tėvų patarimais, nebepasitiki jais. Reikia leisti vaikui pajusti realų pasaulį, pratinti prie tikro gyvenimo, mokyti jį kalbėtis apie jausmus. Kad tai taptų taip pat svarbu ir savaime suprantama kaip rankų plovimas prieš valgį. Kalbu remdamasi praktika, nes matau, kaip tai veiksminga ir kaip keičiasi vaikai ir jų santykiai su tėvais“, - sako psichologė ir pataria tėvams kilus konfliktui su mokytoju nedaryti išankstinių išvadų, nemokyti vaiko rinktis pusių. Šis metodas ypač padeda vaikams, turintiems specialiųjų poreikių.
„Reikia siekti pozityvios tėvystės - daugiau matyti gerus dalykus, iškilusias problemas spręsti iš karto, neatidėliojant. Paguosti, nuraminti ir mokyti vaikus mąstyti teigiamai - jei man nepavyko šiandien, ką aš galiu daryti kitaip, kad pavyktų rytoj? Šis metodas tikrai veikia“, - įsitikinusi A.
M. Pilkauskaitės nuomone, ypač sudėtingas yra paauglystės laikotarpis, kai jaunuoliai ieško savasties, sprendžia egzistencines problemas. Jiems net globaliausi dalykai atrodo niekingi, lyginant su tuo, ką sprendžia jie.
Vaikai labiausiai išgyvena, kad jie nuvils tėvus, mokytojus, neišpildys jų lūkesčių. „Labai svarbu gebėti atskirti suaugusiųjų lūkesčius nuo vaikų norų. Reikia išdrįsti atiduoti atsakomybę į vaikų rankas. 17-18 metų paaugliai tai jau gebaׅ“, - tvirtai sako M.
Visi negali būti advokatais, profesoriais, gydytojais ir t. t. Daugeliui labai reikalingų profesijų užtenka 10 klasių bazinio išsilavinimo. Pašnekovė mano, kad puikiai gyventi galima iš bet kokios profesijos - svarbu užsiimti mėgstama veikla. Todėl reikia išgirsti, ko vaikai nori, ir padėti eiti pasirinkta kryptimi. Taip bus pasiektas norimas rezultatas. Visame pasaulyje tai yra normali praktika.
„Dera atsiminti, kad mokykla yra tik viena ir tikrai ne pagrindinė dėlionės dalis vaiko gyvenime. Svarbiausia yra šeima. Kai mokykla nesureikšminama kaip esminis dalykas vaiko gyvenime, tada įvyksta daug gerų dalykų. Pažymiai nenulems, kaip sėkmingai jis gyvens ateityje. Sėkmę lemia atrasta veikla, pomėgiai, kurie labiausiai tinka. Jei nuoširdžiai trokštame, kad vaikams būtų gerai, įsiklausykime, ko jie nori. Štai toks paprastas receptas“, - šypsosi M. Pilkauskaitė.
Tėvų įtaka vaiko mokykliniams pasiekimams
Mokykliniai pasiekimai - tai ne tik apie tai, kaip vaikas atlieka užduotis, sprendžia matematikos uždavinius ar rašo rašinius. Tai yra ir apie jo motyvaciją, emocinę būseną, pasitikėjimą savimi bei gebėjimą susidoroti su iššūkiais. Tėvų įtaka šiems aspektams yra nepaprastai didelė.
Vaikai, kurie jaučia tėvų emocinį palaikymą, dažniau patiria mokymosi džiaugsmą ir mažiau bijo nesėkmių. Tėvų pasitikėjimas savo vaikais gali skatinti jų norą siekti aukštesnių tikslų. Vaikai, kurie žino, kad jų tėvai tiki jų sugebėjimais, dažniau stengiasi ir nepasiduoda net ir sunkiose situacijose.
Patarimas: skatinkite vaiką ne tik už jo pasiekimus, bet ir už pastangas. Pasakykite jam, kad klysti yra normalu, ir svarbiausia - nepasiduoti. Pavyzdžiui, vietoj frazės „puikiai parašei testą“ galite pasakyti: „Esu labai didžiuojuosi tavimi, kad tiek daug stengeisi ruošdamasis šiam testui“.
Tėvų lūkesčiai ir požiūris į mokslą gali turėti didžiulį poveikį vaikų mokykliniams pasiekimams. Tyrimai rodo, kad tėvai, kurie aiškiai nurodo savo lūkesčius, tačiau tuo pat metu palaiko atvirą ir įkvepiantį požiūrį, skatina vaikus siekti geresnių rezultatų.
Patarimas: tėvai turėtų nustatyti realistiškus, tačiau aukštus tikslus, skatindami vaikus tobulėti, tačiau neperkraudami jų nepasiekiamais lūkesčiais.
Mokymosi aplinka namuose turi didelę įtaką vaikų mokykliniams pasiekimams. Tėvų užduotis - sukurti tinkamą atmosferą, kurioje vaikas gali sutelkti dėmesį į mokslą, nejausdamas streso ar trikdžių. Tai apima ne tik fizinę aplinką, bet ir emocinį foną.
Patarimas: sukurkite vaikui ramų ir tvarkingą mokymosi kampelį, kuriame būtų visi reikalingi įrankiai - knygos, sąsiuviniai, rašymo priemonės. Svarbu, kad šis kampelis būtų atokiau nuo triukšmo ir išorinių trukdžių (telefonų, televizoriaus ir pan.).
Tėvų aktyvus dalyvavimas vaiko mokymosi procese yra esminis faktorius, turintis įtakos mokykliniams pasiekimams. Tėvai, kurie domisi vaiko mokykliniais darbais, užduotimis ir pokalbiais su mokytojais, rodo vaikui, kad mokslas yra svarbus.
Patarimas: skirkite laiką pokalbiams apie tai, kas vyksta mokykloje - kas buvo įdomu, kas kėlė sunkumų.
Tėvų įtaka ugdant vaikų laiko valdymo įgūdžius taip pat yra svarbi. Vaikai, kurie išmoksta tvarkyti savo laiką ir nustatyti prioritetus, lengviau pasiekia mokyklinių užduočių sėkmę.
Patarimas: Padėkite vaikui sukurti mokymosi rutiną. Galite kartu sudaryti savaitės planą, kuriame būtų nurodyta, kada skirti laiką pamokoms, o kada - poilsiui. Pavyzdžiui, „Po mokyklos pailsėk 30 minučių, o po to atlik savo namų darbus“.
Tėvų požiūris į vaiko klaidas turi didelę įtaką, kaip vaikas reaguos į savo nesėkmes. Vaikai, kuriems leidžiama klysti ir kurie mokomi pasimokyti iš savo klaidų, dažnai yra motyvuoti toliau stengtis.
Patarimas: Skatinkite vaiką matyti klaidas kaip galimybę augti ir tobulėti. Pavyzdžiui, jei vaikas nesugebėjo atlikti užduoties, pasakykite: „Tai buvo sunku, bet tu stengeisi ir dabar žinai, ką galėtum tobulinti.
Patyčių sprendimas
Jūs, tėvai ar globėjai esate svarbiausias veiksnys, sprendžiant dėl patyčių kylančius sunkumus. Pasakykite vaikui, kad kitų žmonių elgesys ir požiūris į jį nenulemia to kas jis yra ir jo vertės.
Užtikrinkite vaiką, kad esate pasirengę jį išklausyti, siųsdami žinią, kad jis (ji) jums yra svarbus (-i) ir kad esate pasirengę padėti, kuriant jo (jos) saugumą ir emocinę gerovę už namų aplinkos ribų. Patikinkite, jog būsite kartu ir spręsite susiklosčiusią situaciją. Su jumis jūsų vaikas turi jaustis saugus ir žinoti jog jis yra matomas, girdimas ir brangus.
Aptarkite su vaiku, kokie galėtų būti tolesni žingsniai. Susisiekite su vaiko mokykla. Patyčių galima išvengti tik bendradarbiaujant su mokyklos atstovais. Kreipiantis į mokytoją įvardinkite, jog jūsų vaikas atsidūrė nemalonioje konfliktinėje situacijoje ir kad norėtumėte, jog ji(-s) profesionaliai įsitrauktų ir padėtų ją spręsti.
Patvirtinkite, jog norite KARTU (jūsų dalyvavimas labai svarbus) pagalvoti, kaip spręsti iškilusias problemas kartu su visomis suinteresuotomis šalimis (užmezgant pagarbų bendradarbiavimo santykį su patyčiose dalyvaujančių vaikų tėvais ar globėjais). Tikslas - dirbti kartu, o ne kaltinti kitus.
Grįžtamasis ryšys. Paklauskite vaiko, kaip jam sekasi? Kas vyksta ir ar kas nors pasikeitė? Jei teigiamų pokyčių nėra, pasikalbėkite apie tai, ką dar galima būtų padaryti.
Panašus:
- Ar nelaimingi tėvai gali užauginti laimingus vaikus? Atraskite mokslinius faktus ir efektyvias rekomendacijas!
- Kaip gauti vaiko asmens tapatybės kortelę be tėvų sutikimo – svarbiausi patarimai ir taisyklės
- Atraskite nepaprastą Birutės Pūkelevičiūtės kūrybą vaikams – pasakos, kurios žavi ir moko
- Vaikai užsienyje: ką turi žinoti seneliai apie globą ir teisę?
- Atverkite Paslaptį: Pagrindinės Nugaros Skausmo Priežastys Nėštumo Pradžioje, Kurias Turite Žinoti!
- Kaip Išsirinkti Tobulą Vaikišką Unitazo Dangtį – Patarimai, Kurių Negalite Praleisti!