Birutė Pūkelevičiūtė (1923-2007) - iš Kauno, iš Žaliakalnio, kilusi išeivių aktorė, režisierė, suaugusiųjų ir vaikų rašytoja, su kurios skambiomis eiliuotomis pasakomis užaugo ne viena Amerikoje gyvenusi lietuvių karta. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Pūkelevičiūtės eiliuotoji kūryba vaikams buvo atrasta ir tėvynėje. Drąsiai galima konstatuoti, kad Pūkelevičiūtės eiliuotos pasakos yra lietuvių vaikų poezijos aukso fondas šalia Vytės Nemunėlio, Leonardo Žitkevičiaus, Salomėjos Nėries, Kazio Binkio, Kosto Kubilinsko ir kt.
Vertėja, prozininkė Laima Vincė prisimena, kad apie Pūkelevičiūtę žinojo iš jos eilėraščių ir vaikystėje pamėgtos knygelės Skraidantis paršiukas. Krikšto sūnus Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas prisimena, kad su Pūkelevičiūtės kūryba susidūrė anksti: „Buvau gal 6-7 metų amžiaus, todėl kūryba, per kurią pažinau B. Pūkelevičiūtę, buvo pasakos vaikams. Buvo išleista plokštelė, nemažai pasakų parašė ir įgarsino ši menininkė.“ Išeivijoje lietuvių vaikai tėvų ir senelių kalbos mokėsi klausydamiesi rašytojos nuotaikingų pasakų, Žirginėlių įrašų.
Nuo gimnazijos laikų būsimoji rašytoja pasižymėjo lakia vaizduote, kūrybiškumu ir džiaugsminga nuotaika. Tai patvirtina ir 1937-1940 m. dienoraščio ištrauka: „Laikraštyje parašyta: dvi valandas per dieną juoko. Dvi minutės - verkti. Aš dvi valandas tai tikrai juokiuosi, o dvi minutes turbūt irgi verkiu… iš juoko.“ Nenustygsanti vietoje mergaitė savo namų kieme įkūrė vaikišką kiemo teatrą: „Didelį mūsų sklypą kirto takas. Jo gale buvo padaryta scena su uždanga, ten rodydavome spektaklius.“ Kauno gimnazijoje kūrybingai moksleivei buvo patikėta kurti įvairių renginių scenarijus, pagal juos vaidinti. Vėliau Pūkelevičiūtė vaidino Kauno jaunimo teatre. Visą gyvenimą rašytoja degė nenusakoma aistra ir meile teatrui.
1941-1944 m. Pūkelevičiūtė studijavo germanistiką ir žurnalistiką Vytauto Didžiojo universitete. 1944 m. emigravusi iš Lietuvos atsidūrė Dancige. Aktorės veiklą tęsė Vokietijoje, Augsburgo lietuvių dramos teatre, nuo 1948 m. apsigyveno Kanadoje, Monrealyje, kur su kitais bendraminčiais sutelkė lietuvių dramos sambūrį. 1965 m. persikėlė į JAV. 1998 m. sugrįžo į Lietuvą.
Šio straipsnio tikslas - apžvelgti ir suaktualinti Birutės Pūkelevičiūtės literatūrinį palikimą vaikams. Apie Pūkelevičiūtės kūrinius vaikams rašyta enciklopedijose, literatūros istorijose: kai kur lakoniškai užsiminta, kad ji kūrė ir vaikams, išsamiau rašytojos kūrybą yra aptaręs Vincas Auryla. Iš pradžių autorė reiškėsi teatre, tada debiutavo poezijos rinkiniu Metūgės (1952), vėliau pasirodė romanai Aštuoni lapai (1956), Devintas lapas (1982).
Pūkelevičiūtė sugalvojo įrašyti teatro spektaklius: „Mes išleidome plokštelę „Baltaragio malūnas“. Tai buvo pirmasis dramos veikalas, įrašytas į plokštelę. Ji turėjo didelį pasisekimą, ir mus pradėjo kalbinti - padarykit ką nors vaikams. Taip atsirado „Žirginėliai“. Jiems sukūriau dvi pasakas.“ Tokiu būdu buvo įrašytos dvi garsinės literatūrinės plokštelės Žirginėliai vaikams. Į pirmuosius Žirginėlius (1961) įtraukta Balio Sruogos ištrauka „Zuikio Puikio byla“ iš knygos Aitvaras teisėjas, sutrumpinta Salomėjos Nėries poema „Eglė žalčių karalienė“, Kosto Kubilinsko „Pasaka apie katinėlį ir gaidelį“, Aloyzo Barono „Du kačiukai“ ir pačios Pūkelevičiūtės „Daržovių gegužinė“ bei „Skraidantis paršiukas“.
Tekstus įskaitė autorė su bičiuliais Kaziu Veselka, Leonu Barausku, Vaclovu Kerbeliu, Viltimi Vaičiūnaite, Vincu Skaisgiriu, panaudotos įvairios muzikinės (garsų efektus sukūrė Zigmas Lapinas) ir teatrinės priemonės. Pirmieji Žirginėliai sulaukė be galo didelio vaikų ir tėvų susidomėjimo, buvo labai perkami. Jaunieji klausytojai Pūkelevičiūtei siuntė laiškus, nes autorė ragino vaikus atsiliepti.
Pūkelevičiūtės poetiniai tekstai vaikams išaugo iš mėgstamos teatrinės veiklos, iš Žirginėlių plokštelių leidybos, paskatinusios atsigręžti į mažuosius. Iš pradžių poetė visų knygelių, sudėtų į vieną knygą, leidybos finansavimą bandė gauti iš JAV LB Kultūros tarybos, bet gavo neigiamą atsakymą: stora knyga būtų finansiškai nuostolinga. Pūkelevičiūtė nusprendė pati išleisti knygeles po vieną - nedidukę, patrauklią, su spalvinimo galimybe (buvo naudojamos tik dvi spalvos), nebrangią. Jau leisdama pirmuosius Žirginėlius Pūkelevičiūtė buvo sugalvojusi leidyklos pavadinimą „Darna“ ir joje per 1973- 1975 m.
Pūkelevičiūtė yra sakiusi, kad jai vaikams eiliuoti labai lengva („lyg koks ratukas, kuris sukasi, sukasi“), o suaugusiesiems rašyti labai sunku. Kūrybos vaikams nėra daug - šešios nedidukės knygelės: Daržovių gegužinė, Peliukai ir plaštakės, Kalėdų dovana (visos 1973), Klementina ir Valentina (1974), Skraidantis paršiukas (1974), Rimas pas Kęstutį (1975), eiliuota komedija Aukso žąsis (1965). Menine verte išsiskiria Skraidantis paršiukas, Klementina ir Valentina, Kalėdų dovana ir Rimas pas Kęstutį.
Poetės tekstai yra aukštos meninės vertės dėl melodingumo, puikaus išradingo rimavimo, žaismingumo ir lengvo įsiminimo. Kai kurie Pūkelevičiūtės kūriniai buvo pakartoti ir Lietuvoje: Kalėdų dovana (1990), Klementina ir Valentina (2004), Skraidantis paršiukas (2008), Aukso žąsis (2015). Pjesės iki šiol statomos Lietuvoje. Pūkelevičiūtė yra užsiminusi, kad liko nebaigta pasaka „Lapės valykla“.
Rašytoja savo knygose labai mėgo įvairovę. Tai labai ryšku ir vaikų knygelėse, kurių kiekvieną stengėsi išleisti vis kitaip: net dvi iš jų iliustravo pati; iliustracijoms parinko lėles, pasiuvo joms istorinius drabužius; prašė, kad vaikai rašytų laiškus, pridėjo laiško pavyzdį ir atsakymą knygelėje Daržovių gegužinė. Viena iš priežasčių, skatinusių išsiskirti, buvo ta, kad lietuviškas knygas reikėjo leisti Amerikoje, kur knygų vaikams rinka, įvairovė didžiulė.
Pūkelevičiūtė save visada labiau tapatino su aktore negu su rašytoja. Pirma atsirado aistra teatrui, tik vėliau - literatūrai. Rašytoja neslepia teatro įtakos grožiniams tekstams: „Aišku, literatūra teatrine patirtim pasinaudojo.“ Teatrinė patirtis neabejotinai paveikė ir kūrybą vaikams. Autorės manymu, pasaulyje literatūros žanrai tampa hibridiškesni, literatūra sinkretiškėja, todėl neverta laikytis senų žanrų apibrėžčių. Pūkelevičiūtė drąsiai eksperimentavo kūryboje, į lyrinį tekstą įmaišydama ir draminių, ir epinių dažų. Rašytoja yra teigusi: „(…) poeziją bandau išplukdyti į pasakojimų upelį, dar savo temai pasirinkdama mažytę fabulą.“ Nors poetė savo kūrinius įvardijo eiliuotomis pasakomis, jas galima vadinti ir poemomis.
Skaitai Pūkelevičiūtės kūrinius ir niekada nežinai, kas toliau nutiks, nes įvykis veja įvykį, nuotaika keičiasi, neaišku, kuo vėl nustebins autorė. Knygelėje Peliukai ir plaštakės peliukai išsigąsta, nes birželį pradeda… snigti. Vėliau paaiškėja, kad tai ne sniegas, o trys plaštakės, kurioms peliukai nudažo sparnelius. Kalėdų dovana - knyga apie ežį laiškanešį, kuriam „[i]švežioti miško paštą / Prieš Kalėdas - ne juokai!“ Eiliuota pasaka išsiskiria žaisminga intriga: ką ežys laiškanešys pristatys voverytei Barborytei? Juk siuntinys iš toli - iš atogrąžų kraštų! Dovana voverytei visus gąsdino: galbūt ten yra žvėris ar bomba?! Auga medžiai nematyti. Kas tas ponas? Knygelėje Skraidantis paršiukas kareivinėse paršiukui tenka anksti keltis, praustis šaltu vandeniu, valytis dantis, klotis lovą, žygiuoti skambant lakūnų dainai. Pagrindiniam herojui daug kas nepavyksta, bet poetė greitai nutraukia nesėkmių virtinę. Dinamiška emocijų kaita būdinga ir vaikams: „Na, kas buvo, tas pražuvo: / Laikas sėsti į lėktuvą.
Teatrą sudaro du svarbūs elementai: aktorius (atlikėjas) ir žiūrovas (suvokėjas). Dažniausiai literatūroje suvokėjas lieka už teksto ribų, išskyrus (post)- modernistinius tekstus, kuriuose autorius žaismingai tiesiogiai kreipiasi į skaitytoją ar mėgsta komentuoti rašomą ar parašytą tekstą. Dažnoje Pūkelevičiūtės pasakoje veikėjai kalba tarsi atlikdami tam tikrą vaidmenį. Knygoje Skraidantis paršiukas traukinukas-meškiukas kalba pirmuoju asmeniu (autorė labai mėgsta vaikų garsažodžius!): „Čiuku, čiuku, čiuku, čiuku, / Pasiimsiu aš paršiuką. / Nori būti jis pilotu / Ir padangėmis skrajoti.
Jau iš Žirginėlių plokštelių matyti, koks svarbus poetei yra ryšys su klausytoju ar skaitytoju: prie pirmosios plokštelės Pūkelevičiūtė buvo pridėjusi eiliuotą laišką vaikams, prašydama jų atsiliepti. Poetė gaudavo šūsnis vaikų laiškų ir stengėsi visada jiems atsakyti. Pūkelevičiūtė yra prisipažinusi, kad tarp jos ir kai kurių vaikų užsimegzdavo itin šiltas ryšys. Autorė sekdavo šių vaikų pasiekimus, ateitį, labai skaudžiai išgyveno dėl Stasiuko Lipčiaus žūties. Stasys Lipčius mažas būdamas perskaitė pasaką Skraidantis paršiukas ir užsidegė noru tapti lakūnu. Autorė visada drąsino vaikus: „Kas lakūnu būt svajoja, / Tas, vaikučiai, juo ir bus.
Savo kūriniuose Pūkelevičiūtė geba užmegzti itin nuoširdų ryšį su adresatu panaudodama teatrinę priemonę - emocinį bendravimą su žiūrovu. Knygoje Skraidantis paršiukas poetė neslepia savo draugiškų emocijų, įsijautimo, baimės, kad tik pagrindiniam veikėjui - paršiukui Kriuksiukui - pasisektų skristi: „Oi, vaikučiai, kaip baisu! / Jau jisai virš debesų - - - / Kas čia daros, kas čia daros?..“ Pasakotoja siūlo išeitį paršiukui - parašiutą: „Net lėktuvas jo plieninis / Sudrebėjo nuo griaustinio… / Oi, greičiau, greičiau, paršiuk! / Pasiskubink, neužtruk!
Pūkelevičiūtės pasakose veikėjai dažnai patenka į kitą realybę per filmą, sapną ir kt. Knygoje Klementina ir Valentina autorė ragina vaikus padėti veikėjai Klementinai susigaudyti tarp realybės ir filmo. Į eiliuotus pasakų tekstus autorė žaismingai įterpia linksmas daineles, kartais net ne vieną. Tai dažna teatrinė priemonė, Pūkelevičiūtės perkelta į literatūros tekstą. Dainelių yra ir knygose Daržovių gegužinė, Peliukai ir plaštakės, Rimas pas Kęstutį, Klementina ir Valentina ir kt. Knygoje Skraidantis paršiukas įterpta kupina ryžto ir pasitikėjimo eskadrilės dainelė: „Mus šaukia paukštelių takai - / Lakūnai tai vėjo vaikai! / Mus šaukia mėlynė skaisti, / Dangaus debesėliai balti.“ Dainelę komiškai nutraukia ir savaip ją pratęsia Kriuksiukas, tuo papiktindamas viršininką: „Aukso žvaigždę, kriu kriu kriu! - / Viršila tik to ir laukė: / Argi tai daina karių? / Kas rikiuotėj sukriuksėjo? Tai prajuokina vaikus - rimtas problemas autorė geba „nukenksminti“ juoku. Knygelėje Peliukai ir plaštakės daineles „Peliukų daina“, „Vasarėlės sniegas“, „Žvaigždė ir žibutė“ vaikai ras su natomis.
Nevengia autorė tekstuose vartoti liaudiškų posakių: „kas buvo, tas pražuvo“, „Oi tu, rūta, oi tu, mėta“; „Suk devynios! Gal žiopliai“; „Nesat molio jūs Motiejai!“, retų lietuviškų žodžių: „žirginėliai“, „plaštakė“, „radasta“, „riestainis“, „kamaraitė“, „sula“, „ragas“, „žirgas“ ir kt. Savo knygelėse autorė moko vaikus, suteikia jiems naudingų žinių. Eiliuotoje pasakoje Klementina ir Valentina vištytė Klementina, norėdama nusipirkti bilietą, netikėtai susiduria su dažnam vaikui aktualia problema: „Davė kinui man mamytė / Sidabrinį, gražų litą. / Imk sau pusę, duok man kitą… / Tiktai - kaip jį padalyti? / Kaip, pelyte, padaryti / Dvi puses iš vieno lito? / Gal tu moki, gal gali tu?“ Įspėja skaitytoją, kad musmiriukas yra nuodingas: „- Ei! - sušukit jam. - Grybuk! / Labas, labas! Sveikas būk! - / Bet nelieskit jo rankutėm; / Jis nespėjo dar išdžiūti… / Čia ne juokas! Žmonės sako, / Kad vaikučių nemažai / Musmiriukais ėmė žaist / Ir prilipo kaip plaštakės…“ Gerumas, grožis, stebuklas, pasaka labai svarbu Pūkelevičiūtei.
Iš Pūkelevičiūtės kūrinių išsiskiria dviejų dalių pasakiškas nuotykis Rimas pas Kęstutį, kuriame veikia istoriniai asmenys, amerikoniukas šešiametis Rimas, mitologinės būtybės - nykštukas Barzdukas ir Mėnulis. Rimą pažadina Barzdukas, Lietuvos miškų nykštukas, ir pasiūlo keliauti į nebūtą Lietuvą - į praeitį. Tekstą sudaro dvi dalys: „Kelionė“ (Barzdukas supažindina su Lietuvos gamta, miestais) ir „Trakuose“. Kūrinys svarbus pažintine, istorine, etnografine prasmėmis, jame pateikiama daug įdomių faktų, kuriuos galbūt ne visi lietuviukai Amerikoje buvo girdėję. Rimukas Trakuose susipažįsta su Kęstučiu, geria sulą iš rago, žaidžia su šešiamečiu būsimuoju kunigaikščiu Vytuku, iš kurio sužino, kuo skiriasi arklys nuo žirgo (o Vytukas sužino, kad yra lėktuvų), apžiūri Vytuko sakaliuką, susipažįsta su kunigaikštiene Birute, kurią nustebina kitoniški Rimuko drabužiai: „Jūs gi pusplikiai vaikai!
Kūrinys turi ir simbolinę prasmę: garbinga Lietuvos istorine praeitimi žadinamas lietuvių, gyvenančių Amerikoje ar kitose užsienio šalyse, sąmoningumas, tautiškumas, Lietuvos laisvės siekis. Žinoma, ši simbolinė prasmė atsiveria suaugusiajam, ne vaikui. Žvelk į tolį! Atskridęs debesėlis su žaliu Barzduku pasiima Rimuką atgal į Ameriką: „Taip, sūneli. Praeities / Pasakėlė jau baigta. / Bet rankutę tik ištiesk, / Laukia pasaka kita.
Verta atkreipti dėmesį į originalias autorės iliustracijas - lėles ir jų fotografijas. Keturias lėles Pūkelevičiūtė 2004 m. padovanojo Maironio lietuvių literatūros muziejui. Šios knygos iliustracijų genezė tokia: Pūkelevičiūtė sugalvojo pati lėlėms pasiūti istorinį garderobą - kunigaikštiškus drabužius. Tokia veikėjų apranga padeda skaitytojui pasijusti kitame laike. Prieš akis iškyla gražiai apsirengę kunigaikštis Kęstutis, kunigaikštienė Birutė, jų sūnus Vytukas, tik šešiametis Rimukas apsirengęs kitaip, nes jis atkeliavo iš XX a. pab. Amerikos. Kitas svarbus darbas - nufotografuoti tinkamas lėlių pozas - scenas. Tai meniškai atliko fotografas Algimantas Kezys.
Aukso žąsis - pasakiška trijų veiksmų komedija, neįpareigojanti, sklidina skaidraus humoro ir žaismės, paradoksų. Pūkelevičiūtė yra sakiusi: „(…) labai džiaugiuosi, jeigu man pavyksta suderinti humorą su lyrizmu. Tai gaiviausias gėrimas: skaidrus ir putojantis.“ Kurdama šią komediją rėmėsi Brolių Grimų pasakų motyvais, nors, pasak rašytojos, apie aukso žąsį, prie kurios visi prilimpa, yra skaičiusi ir Jono Basanavičiaus pasaką. 1961 m. autorei už šią knygą skirta Pasaulio lietuvių bendruomenės jaunimo dramos konkurso pirmoji premija. 1962 m. Knyga Aukso žąsis, iliustruota filmo aktorių nuotraukomis, pasakoja apie nuliūdusią karalaitę ir bandymus ją pralinksminti. Pjesėje veikia juokdarys Pikis, kuris - paradoksalu! - turi juokinti rūmų gyventojus, nors juoktis niekam negalima dėl karalaitės liūdesio. Ieškoma žmogaus, galinčio prajuokinti karalaitę. Karalaitę prajuokina žmonių kvailumas. Autorė sako, kad ši pjesė rašyta ne vaikams, tačiau ne vienas jos pastatymas (tarp jų ir 1993 m. Kauno dramos teatre) buvo skirtas vaikams.
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Ar nelaimingi tėvai gali užauginti laimingus vaikus? Atraskite mokslinius faktus ir efektyvias rekomendacijas!
- Kaip gauti vaiko asmens tapatybės kortelę be tėvų sutikimo – svarbiausi patarimai ir taisyklės
- Vaikai užsienyje: ką turi žinoti seneliai apie globą ir teisę?
- Gelsvos Išskyros Prieš Gimdymą: Ką Reiškia ir Kada Būtina Kreiptis į Gydytoją?
- Neįtikėtina Nėštumo Kiaušidėse Tiesa: Simptomai, Diagnostika ir Efektyvus Gydymas