Avys laikomos vienais seniausiais naminais gyvūnais. Europoje žinomos nuo neolito. Iš pradžių naudotasi avių mėsa ir krauju, vėliau pienu, galiausiai vilna. Artimuosiuose Rytuose avių vilna buvo kerpama jau II tūkst. pr. m. e., iš čia per Siciliją avių kirpimas paplito ir Europoje.
Šiais laikais avys laikomos visose pasaulio dalyse daugiausiai dėl vilnos, kailio ir mėsos, o kai kurios veislės ir dėl pieno, iš kurio gaminami skanūs, taip pat tradiciniai jogurtai, kefyrai.
Avys nėra labai reiklios ir prisitaiko prie įvairių klimato ir mitybos sąlygų, o tai lėmė ir platų jų paplitimą. Avininkystė kai kuriuose regionuose, pavyzdžiui, Viduržemio jūros, yra svarbi žemės ūkio alternatyva.
Vystant šalyje mėsinę avininkystę, svarbu tinkamai išnaudoti visų veislių genetinį potencialą ir sukurti perspektyvų mėsinės avies modelį. Kol kas Lietuvoje auginamos veislės avys produktyvumu žymiai atsilieka nuo Europos šalyse auginamų mėsinių veislių avių. Todėl nedelsiant būtina pradėti masinį jų gerinimą.
Lietuvos juodgalves galima gerinti su Vokietijos juodgalviais ir sufolkais, prekosus su Vokietijos ir mėsiniais merinosais, o vietines avis - su tekseliais, berišon diuašeriais ar asarolė avinais.
Šiuo metu tvarte yra 16 avių, avinas, 17 ėriukų bei 5 ožkos. Būtinybę turėti pieno buteliuką padiktavo išskirtinė avis Limpa, kuri kasmet veda dvynukus ir maitina tik vieną jų.
Ėriukų veislės ir jų ypatybės
Veislė - tai žmonių išvesta skaitlinga bendros kilmės avių grupė, turinti pastoviai paveldimus panašius eksterjero, konstitucijos bei produktyvumo požymius. Iki 1988 m. Lietuvoje buvo auginamos tik vietinės šiurkščiavilnės ir pusiau plonavilnės mėsinės Lietuvos juodgalvės avys.
LAAA duomenimis, 2012 metų spalio mėn. buvo auginama net 31 veislės avys. Populiariausios - Romanovo (18 tūkst.), sufolkai (apie 5 tūkst.). Kiek mažiau auginama Vokietijos juodgalvių, baltagalvių bei merinosų, prekosų, berišon diuašer, mėsinių merinosų, vilašyrhornsų, tekselių, Lenkijos žemunų, ostfryzų, asarolė, Oksfordo šemumsų, skuds ir kitų veislių avių.
Šiuo metu mažiausios veislės, kurių mūsų šalyje turime tik po kelis egzempliorius, yra Koburgo lapinų, Jakobo, Kveslando salos, Kerry Hill bei Gotlando avys.
Romanovo veislės avys
Pirmosios Romanovo veislės avys į Lietuvą buvo įvežtos 1988 metais. Jos kilusios iš Rusijos Jaroslavlio regiono. Romanovo avys buvo pavadintos to paties miestelio, kur jos buvo išveistos vardu.
Savybės ir eksterjeras: Suaugę avinai sveria 65-80 kg, suaugusios avys - 50-70 kg, atveda po 2-6 ėriukus. Tik atjunkyti ėriukai sveria 18 kg, 8-9 mėnesių - 35-40 kg.
Šio amžiaus kergti nerekomenduojama. Šias avis, norint gauti daugiau ėriukų, galima kergti kas 8 mėnesius, t. y. 3 kartus per 2 metus. Romanovo avis ruja yra nesezoniška ir jos rujoja ir veda ėriukus ištisus metus. Avis aringumas trunka 141-147 dienas.
Veislei būdinga margai juoda, neapaugusi vilna, beragė galva. Kojos plonos, juodos su baltom dėmėm. Avys - smulkaus kūno sudėjimo, trumpa uodega, pilkos spalvos. Vilna šiurkšti, sudaryta daugiausia iš pūkų ir akuotų. Pūkai būna baltos, o akuotai - juodos spalvos, todėl avys būna nuo šviesiai pilkos (kai vilnoje daug pūkų) iki beveik juodos (kai vilnoje daug akuotų) spalvos. Pūkai už akuotus ilgesni maždaug 20-40%. Geriausias pūko ir akuoto santykis - 1:7. Esant tokiam santykiui, vilna būna pilkos, plieno spalvos, su melsvu atspalviu. Leidžiamas pūko ir akuoto santykis - 1:4-1:10.
Šios avys gali gyvena 12-15 metų. Jų mėsa labai kokybiška ir skani, be specifinio kvapo. Dėl neriebios ir kokybiškos mėsos bei didelio vislumo Romanovo veislės avys turi gerą perspektyvą. Jos gali būti naudojamos pramoniniam mišrinimui ir avienos gamybai ištisus metus. Tai visliausia ir mėsinių-kailinių avis veislė visame pasaulyje.
Šios avys užsienyje nepopuliarios dėl prasto mėsingumo. Ėriukų vienoje vadoje būna daug. Šių avių mėsos kokybė gana vidutiniška - riebalai išsidėsto tarp raumenų, skerdenos paviršiuje jų mažai. Turi ši veislė ir daugiau trūkumų: jas galima laikyti ne didesnėmis kaip po 500 avių bandomis, ne visada išgali išmaitinti skaitlingos vados ėriukus.
Berišon diuašer veislės avys
Berišon diuašer avių veislė sukurta Prancūzijoje, Beri regione. Dar XVIII amžiaus viduryje vietinės avys buvo kergiamos su merinosais, o XIX a. pradžioje gerinamos su Anglijos mėsiniais leisterio avinais. XX amžiaus pradžioje Prancūzijos veisėjai bandė išveisti šią veislę labiau produktyvesne.
Savybės ir eksterjeras: Berišon diuašer veislės avys greitai auga ir bręsta, nekaupia riebalų, yra raumeningos, ištvermingos ir atsparios ligoms. Jos tinka pramoniniam mišrinimui, nes turi mažą galvą ir dėl to lengvai ėriuojasi. Be to, gerai išvystytos jųšlaunys, gilios krūtinės, plati nugara, trumpas kaklas, plika galva, romėniško tipo buka nosis, rožinės spalvos šnervės ir didelės akys.
Avis vilna balta, 50-58 plonumo klasės, 8-9 cm ilgio, o prikerpama jos 3-5 kg. Avis apatinė pilvo dalis ir paslėpsniai pliki. Suaugę avinai sveria 90-110 kg, ėriavedės - 70-85 kg. Iš 100 ėriavedžių gaunama 120-150 ėriukų, kurie per parą priauga 250-300 g., skerdienos išeiga siekia 50-53%. Šios veislės avys auginamos ne tik Prancūzijoje, bet ir Lenkijoje, Maroke bei kitose Rytų Europos šalyse.
Ėriukų produktyvumas ir priežiūra
Avių produktyvumas susijęs su jų išore ir vidine sandara. Skirtingo produktyvumo tipo avys turi skirtingo eksterjero, konstitucijos ir interjero savybes. Pagal dominuojantį produktyvumą yra išskiriami produktyvumo tipai: mėsos, vilnos, pieno, kailio ir riebalų.
Mėsos gamybos efektyvumą ir produkcijos kokybę lemia eilė faktorių: kaip tinkamas atskirų technologinių elementų pasirinkimas, jų tarpusavio suderinamumas, atsižvelgiant į geografinę vietovę, turimus ir numatomus įsigyti pastatus bei techniką, ganyklų plotus ir jų kokybę, tinkamas bandos formavimas, prisilaikant naujausių šėrimo ir laikymo technologijų, veisimo suderinamumas ir t.t.
Formuojant bandą mėsos gamybai svarbu pasirinkti tokias avis veisles, kurios pasižymi geromis mėsinėmis savybėmis, o jų prieauglis sugeba greitai formuoti raumeninį audinį, t.y. šios avis veislės. Taip pat renkantis veisles, būtina atsižvelgti į šios veislės auginimo ypatumus bei tinkamumą Lietuvos klimatinėms sąlygoms. Tinkamiausios veislės auginimui Lietuvos sąlygomis yra Prekosai (auginami ir veisiami Lietuvoje), Lietuvos juodgalvės, Latvijos tamsiagalvės, Sufolkai (pradėtos auginti ir veisti Lietuvoje) ir kt. šias avis.
Speciali priežiūra jaunikliams
Gana dažnai gimusiems ėriukams reikalinga speciali priežiūra. Ėriukai, likę be motinos arba atvesti mažai pieningų ar nesveikais tešmenimis avių, pirmiausia pratinami prie kitų, maitinančių tik vieną ėriuką, tačiau pieningų avių. Lengviausiai svetimą ėriuką priima ką tik apsiėriavusi avis, tik reikia jį ištepti jos pienu, parodyti ir duoti aplaižyti pirmiau negu josios ėriukus.
Naudojamas dar ir kitas būdas - pratinamos prie svetimo ėriuko avies galva pririšama prie ėdžių, o užpakalinės kojos supančiojamos. Taip avis prie kitos avies jauniklio pripranta per 2-3 dienas. Lengviau avį pripratinti prie svetimo ėriuko, negu ėriuką iki dviejų mėnesių girdyti pienu ar pieno pakaitalu. Jei avis ėriuko nepriima, iš pradžių jį reikia pagirdyti kitų avių pienu ar, blogiausiu atveju, karvės krekenomis. Krekenas būtina laikyti šaldytuve.
Vėliau prieauglis girdomas karvės pienu ar jo pakaitalu. Nors karvių pienas liesesnis, bet tinka našlaičiams auginti. Ėriukai noriau geria iki 30 oC pašildytą pieną. Augdamas prie motinos, ėriukas per parą žinda apie 40 kartų. Našlaičius ėriukus iki 10 dienų reikėtų girdyti nors 6 kartus per parą. Nuo 10 dienos jie po truputį pradeda ėsti kitus pašarus, todėl girdyti pienu pakaktų 4 kartus.
LifeGard pastos sudėtyje yra krekenų, riebalų, mineralų ir vitaminų, kurie būtini pirmosiomis ūkio naujagimių gyvenimo valandomis. LIFEGARD „sužadina“ ir suteikia energijos naujagimiams, skatina stotis ir žįsti. Laikyti vėsioje (5-25°C) ir sausoje vietoje. Galiojimo laikas: 24 mėn.
Nujunkyto prieauglio auginimas
Lietuvoje ėriukai yra nujunkomi 4 mėn. amžiaus. Paprastai tai būna birželio-liepos mėnesiais. Tuo metu labiausiai sumažėja ėriavedžių pieningumas, tačiau mėsinius ėriukus rekomenduojama nujunkyti 2,5-3 mėn. amžiaus. Ėriavedės yra išginamos į atskirus plotus, o nujunkyti jaunikliai - į atskirus, gerai įrengtus žolynus.
Geriausia ganyti arčiausiai prie avidžių esančiose ganyklose, kad toli vaikščiodami ėriukai nepervargtų, o pradėjus lyti tuoj būtų sugenami į avidę. Jų skrandis dar mažas, tad reikia dažnai girdyti. Jauni ėriukai jautrūs virškinamųjų proteinų trūkumui, todėl geriausia šerti iš visaverčių pašarų sudarytais racionais. Avinukai auga intensyviau, negu avytės, jie yra reiklesni ir pašarams, ir laikymo sąlygoms.
Žoliniai pašarai
Žolė - geriausias, pigiausias ir sveikiausias pašaras avims. Žolėje yra beveik visos avių mitybai reikalingos maisto medžiagos. Natūralių ir kultūrinių pievų bei ganyklų žolė yra pagrindinis avių pašaras vasarą. Ji labai maistinga, sultinga, švelni ir avių noriai ėdama. Žolės sausosios medžiagos pagal bendrą maistingumą artimos koncentruotiems pašarams, biologiniu požiūriu vertingesni jų proteinai. Žolės savikaina pati mažiausia.
Per parą suaugusi avis suėda iki 10 kg žolės, 1 m prieauglis - 6-8 kg, paaugęs ėriukas - 2-4 kg. Žolės vertė priklauso nuo botaninės sudėties ir vegetacijos periodo. Ankštinėse žolėse žalių ir virškinamųjų proteinų yra apie 2 kartus daugiau negu varpinėse, taip pat daugiau riebalų ir pelenų, mažiau ląstelienos ir neazotinių ekstraktinių medžiagų.
Kultūrinių ganyklų žolėje yra daug karotino, proteinų, mineralinių medžiagų. Tai maistingas, pigus pašaras, labiausiai gerinantis avių produktyvumą, atpiginantis jų produktų gamybą. Todėl vasarą avių nereikia papildomai šerti koncentratais. Geriau, kad vasarą avys gautų kuo daugiau maistingos ir pigios ganyklų žolės.
Taigi, norint sutaupyti pašarų, verta gyvulius kuo ilgiau ganyti kultūrinėse ganyklose. Avis ganant ganykloje, būtina stebėti vyraujančių žolių vystymosi tarpsnius, žolyno aukštį ir jo kokybės kitimą. Žolių krūmijimosi pabaiga-bambėjimo pradžia - tinkamiausias laikas avims ganyti.
Optimalus ganomo žolyno aukštis yra toks, kad iš ganyklos būtų gaunamas didelis derlius ir gyvulys galėtų suėsti daugiausia maistingos žolės. Reikėtų nepamiršti, kad drėgnos miškų, krūmynų, balų, užliejamų pievų ganyklos avims netinka, nes jos gali susirgti fasciolioze, diktiokaulioze ir nagų ligomis.
Koncentratų normos
Koncentratų kiekis priklauso nuo pasirinkto ėriukų auginimo intensyvumo. Gali būti taikomas ekstensyvus ir intensyvus auginimas. Pirmuoju atveju pasiekiami mažesni priesvoriai per parą, kadangi koncentratai neskiriami, o vien tik maksimaliai išnaudojami ganyklų plotai. Auginant intensyviai, kai papildomai duodama koncentratų, ėriukų auginimo trukmė būna trumpesnė, gaunami didesni priesvoriai per parą.
Pasirenkant vieną ar kitą auginimo būdą, nereikėtų pamiršti, kad šiuolaikiniai avių racionai turėtų būti skaičiuojami pagal 18-20 ir daugiau elementų: energijos kiekį, sausąsias medžiagas, žalius ir virškinamuosius baltymus, cukrų, ląstelieną makro- ir mikroelementus. Lietuvoje auginamuose pašaruose ypač trūksta fosforo, sieros, kalcio, seleno. Todėl būtina balansuoti racionus pagal šias mineralines medžiagas.
Jei ėriukų racione trūksta sieros, pablogėja pašaro maisto medžiagų, ypač ląstelienos ir baltymų, virškinamumas, mažėja priesvoriai. Sieros šaltiniai gali būti įvairūs sulfatai ir sulfitai. Pavyzdžiui, 4 mėn. ėriukui galima skirti 2-3 g natrio sulfato per parą.
Ypač svarbus kalcis, nes grūduose šio elemento labai mažai, o fosforo gausu. Tai yra viena iš priežasčių, skatinančių šlapimo akmenų susidarymą. Kad tarp šių mineralų būtų pasiektas reikiamas tarpusavio santykis (2:1), pridedama kalkakmenio (1 proc. koncentratų masės). Taip pat skiriama apie 0,5 proc. valgomosios druskos.
Baltymų įtaka penimiems ėriukams nustatyta bandymais. Per 60 bandymo dienų kiekvieno kontrolinės grupės ėriuko vidutinis prieaugis per parą buvo 43,6 g, o bandomosios - 107,3 g, t. y. 2,46 karto didesnis. Vienam kilogramui priesvorio kontrolinėje grupėje sunaudota 152, o bandomojoje - 62 MJ apykaitos energijos. Apskaičiuota, kad baltyminiai papildai, sušerti 1 ėriukui, kainavo 3,2 Lt, o priesvoris, lyginant su kontroline grupe, buvo 3,7 kg didesnis. Tuo metu už veislinio ėriuko 1 kg gyvojo svorio buvo mokama apie 8 Lt, todėl papildomos pajamos sudarė apie 30 Lt.
Prieauglio svorio augimas
Atlikus tyrimą nustatyta, kad RxBD svoris naujagimio svoris buvo 2.09 kg arba 151 % (P>0.05) didesnis svoris nei R ėriukų. Didžiausias svorio skirtumas tarp abiejų lyčių ėriukų svorio rodo 7 - 8 mėnesių laikotarpį. 7 mėnesių amžiaus R patelės ėriukų svoris buvo 7.91 kg arba 25.6 % mažesnis (P<0.01) nei tos pačios amžiaus kryžmintų ėriukų, atitinkamai patinų ėriukų svoris - 10.05 kg arba 31.4 % mažesnis. Lytis turėjo didesnę įtaką RxBD nei R ėriukams. 8 mėnesių amžiaus R patinų ėriukų svoris buvo 7.06 kg arba 20.63 % didesnis, o RxBD patinų ėriukų svoris buvo 11.23 kg arba 26.11 % (P<0.05) didesnis nei patelių ėriukų.
Laikotarpiu nuo 6 iki 7 mėnesių didžiausias svorio skirtumas per 24 valandas parodė tarp R ir RxBD ėriukų. Kryžmintų ėriukų svoris padidėjo 77 g, o tai sudaro 53.5 % (P<0.05) daugiau svorio nei Romanovo veislės ėriukų.
| Rodiklis | Romanovų veislės ėriukai (R) | Kryžmintų ėriukų (RxBD) | Skirtumas (%) |
|---|---|---|---|
| Naujagimio svoris (kg) | - | 2.09 | 151 |
| 7 mėn. patelės svoris (kg) | 7.91 | - | 25.6 |
| 7 mėn. patinai (kg) | 10.05 | - | 31.4 |
| 8 mėn. patinai (kg) | 7.06 | 11.23 | 26.11 |
žymės:
Panašus:
- Ėriukų Priežiūra Po Gimimo: Ekspertų Patarimai Šėrimui, Auginimui ir Specialiai Rūpinimuisi
- Atostogos gimus vaikui: kaip gauti ir kiek trunka?
- Sveikinimai gimus vaikui: gražiausi žodžiai ir linkėjimai
- Geriausi Viešbučiai Turkijoje Šeimoms Su Vaikais – Nepamirštama Atostogų Patirtis!
- Pirmasis Nėštumo Trimestras ir Skausmai: Nepakeičiama Informacija Kiekvienai Nėščiajai!