Visi kūdikiai verkia. Nepriklausomai nuo to, kad pagal savo temperamentą kūdikiai skirtingai reaguoja į naujus stimulus ir aplinką, yra lengviau ar sunkiau nuraminami, nesutiksime nė vienos mamytės, kuri pasakytų, kad jos kūdikis neverkia. Kokios klaidos, auklėdami savo vaikus, daro šiuolaikiniai tėvai? Šiame straipsnyje aptarsime kūdikių verksmo priežastis, tėvų klaidas ir patarimus, kaip elgtis su verkiančiu vaiku.
Kūdikių Verksmo Priežastys
Kūdikiai gali verkti dėl alkio, nuobodulio, skausmo, troškulio ir kitų dalykų. Visi tėvai, reaguodami į kūdikio siunčiamą signalą - verksmą, bando atspėti, apie ką signalizuoja šis verksmas, koks kūdikio poreikis šiuo metu yra nepatenkintas? Pavyzdžiui, kūdikiui pasiūloma maisto, jis paimamas ant rankų, pakeičiamos sauskelnės.
Dažnai tėvai nurodo, kad kūdikiai dažniausiai verkia dėl pilvo dieglių. Prieš keturiasdešimt metų buvo atlikti pirmieji tyrimai, kurie patvirtino, kad kūdikių verksmas per pirmuosius tris mėnesius stiprėja, o jo pikas yra maždaug ties 6-8 savaite. Nepaisant to, kad visi kūdikiai daugiau verkia per pirmuosius tris mėnesius, kai kurie kūdikiai verkia ypač daug ir intensyviai. Šis kūdikių verksmas dažnai vadinamas „kolikiniu verksmu“ (angl. - colic). Kitaip šį verksmą dar galima būtų pavadinti perdėtu verksmu.
Tarp specialistų ir praktikų labiausiai paplitęs kolikinio verksmo apibrėžimas yra šis: kolikinis verksmas - tai susierzinimo ir verkimo priepuoliai, trunkantys ilgiau nei 3 valandas per dieną ir atsirandantys dažniau nei 3 dienas per savaitę. Vienas iš svarbiausių kolikinio verksmo bruožų yra tas, kad kūdikį sunku nuraminti. Normalu, kad visi kūdikiai verkia ir jų verkimas per pirmuosius mėnesius stiprėja.
Įvairių tyrimų duomenimis, kolikinis verksmas yra būdingas maždaug 10-20 proc. kūdikių. Jis nepriklauso nei nuo kūdikių lyties, nei nuo šeimos socioekonominio statuso. Vienareikšmio atsakymo į klausimą, kas sukelia ilgai trunkantį ir nenuraminamą kūdikių verksmą, iki šiol dar nėra. Nepaisant to, kad kūdikių verksmas pirmuosius tris mėnesius dažniausiai siejamas su dar nepakankamai išsivysčiusia ir nebrandžia virškinimo sistema, tyrimai rodo, kad tik 5-10 proc. Kūdikiams, kuriems būdingas kolikinis verksmas, sunkiau sekasi save reguliuoti 1-4 gyvenimo mėnesį.
Buvo nustatyta, kad šiuos vaikučius sunkiau nuraminti, jų verkimo priepuoliai dažnesni. Apibendrinant galėtume pasakyti, kad tik maža dalis kolikinio verksmo priežasčių yra susijusi su organinėmis priežastimis. Labiau tiktų pasakyti, kad kolikinis verksmas atspindi uždelstą arba šiek tiek vėluojantį savireguliacijos gebėjimą. Perdėtas verksmas gali būti ir sunkaus temperamento bruožas.
Kai kurie psichologai perdėtą kūdikių verksmą sieja su ne visai tinkama kūdikio priežiūra. Manoma, kad sustiprėjęs kūdikio verksmas gali signalizuoti apie tai, kad tėvai nesugeba patenkinti savo vaikų biologinių ir emocinių poreikių. Arba šie tėvai, atvirkščiai, pernelyg stipriai stimuliuoja kūdikį, kas sukelia intensyvų jo verksmą.
Taip pat patvirtinta, kad kūdikiai pirmagimiai verkia daugiau nei jų broliukai ar sesutės. Visų tėvelių nuraminimui galima pasakyti, kad kolikinis verksmas neturi jokio neigiamo poveikio tolesnei kūdikio raidai. Specialistai labiau kalba apie tai, jog jis sukelia įvairias trumpalaikes ir ilgalaikes pasekmes patiems tėveliams. Neabejotinai, kad tėvai patiria labai daug streso tuomet, kai kūdikis labai intensyviai ir ilgai verkia, ir jokios išorinės priemonės nepadeda jo nuraminti.
Motinos, besirūpinančios tokiais kūdikiais, jaučiasi mažiau kompetentingos ir prasčiau vertina savo motinystės įgūdžius.
Tėvų Klaidos
Šiuolaikiniai tėvai labai domisi vaikų psichologija, daug skaito, ieško informacijos, ateina pasitarti su specialistais, kaip jų konkrečiam vaikui užtikrinti palankesnes sąlygas augti ir kaip suprasti, kokios yra netinkamo elgesio priežastys. Vis dėlto klaidos neišvengiamos bet kurioje srityje, taip pat ir tėvystėje. Ir tėvai tikrai labai išgyvena, jeigu kažkas jiems nepavyksta.
Viena iš klaidų, kurią pastebiu: tėvai, stengdamiesi vaikui suteikti kuo daugiau patirčių, kartais pamiršta, kas vaikui yra svarbiausia, pavyzdžiui, jeigu draugė veda vaiką į penkis būrelius, tai ir aš savo vaiką vesiu. Juk visi aplinkui kalba, kad vaikui reikia duoti kuo daugiau. Aš siūlyčiau atsigręžti į savo konkretų vaiką ir pažiūrėti, ar jam tikrai to reikia. Ar jis patempia tokį krūvį ir tokį gėrį, o gal šiam vaikui reikėtų visai kitokių dalykų. Taigi atsigręžkite į vaiko individualumą.
Kitas dalykas, į kurį tėvai turėtų atkreipti dėmesį, tai situacijos, kai tėvai tarpusavyje nesutaria dėl auklėjimo dalykų. Abiejų sprendimuose gali būti logikos, kodėl vienas ar kitas auklėjimo būdas tiktų, jų abiejų sprendimai ir pasiūlymai yra geri, bet kai tėvų nuomonės auklėjant dažnai išsiskiria, vaikas pasimeta ir ima jaustis nesaugus. Nebėra aišku, kurio tėvo klausytis, o gal vienais klausimais eiti pas vieną, nes jis leidžia, o kitais - pas kitą. Nuoseklumas ir sutarimas auklėjimo klausimais vaikui daug labiau padeda jaustis ir saugiam, ir mažiau netinkamo elgesio rodyti.
Tėvai dažnai prisipažįsta, kad ne visada supranta, ką galima leisti ir ko negalima. Apsispręsti gali padėti trys kriterijai. Pirmasis - ar tai, ką vaikas daro, yra jam saugu. Pavyzdžiui, jis sugalvoja žiemą išbėgti į lauką su basutėmis. Tai nėra saugu, nes jis gali peršalti ir susirgti, todėl šį elgesį reikėtų stabdyti. Antrasis - ar tai, ką vaikas daro, yra saugu kitam. Pavyzdžiui, jis sugalvojo įdomų žaidimą, bet žaisdamas gali užgauti kitą, ir tai nėra saugu. Trečiasis - ar tai saugu aplinkai. Pavyzdžiui, sugalvojo žaidimą mėtyti kaladėles į langą.
Jeigu šie trys kriterijai nepasireiškia, patarčiau vaikui leisti pasireikšti, būti savarankiškam, parodyti iniciatyvą. Tačiau jeigu pastebimas kuris nors iš minėtų punktų, tėvai tikrai turėtų brėžti ribas - tvirtai, draugiškai, pokalbiais, o jeigu pokalbiai nepadeda, tam tikrais pasekmių metodais. Netinkamas elgesys turi vaikui sukelti nemalonias pasekmes, kad tokio elgesio tęsti nebesinorėtų.
Tikrai būna įvairių situacijų, kartais tėvai būna pavargę, kartais jaučiasi bejėgiškai, nežinodami, ką daryti. Svarbiausia suprasti, kodėl taip atsitinka, ir bandyti išvengti tokių emocijų pliūpsnių. Bet jeigu taip atsitinka, labai svarbu vėliau, visiems nusiraminus, atstatyti saugumo santykį su vaiku: pasikalbėti apie tai, kas įvyko, atsiprašyti, prisipažinti, kad nors labai supykote, jog vaikas pasielgė netinkamai, neturėjote ant jo rėkti, apsikabinti, paveikti kartu ką nors malonaus. Susitaikymas yra svarbus.
Jeigu tai pradeda kartotis labai dažnai - ir vienoje situacijoje tėvai pratrūko, ir kitoje, greičiausiai tai ne vaiko problema, o pernelyg daug įtampos pačių tėvų gyvenime. Vaiko elgesys jau būna paskutinis lašas. Tuomet suaugusiesiems reikia atkreipti dėmesį, kas jų gyvenime vyksta, ir rasti būdų pasirūpinti savimi.
Suprantu, kad rasti tuos būdus, kuriuos galima būtų pritaikyti nėra, lengva, jeigu iš kartos į kartą fizinės bausmės buvo perduodamos kaip drausminimo būdai. Tokiais atvejais fizinės bausmės atrodo tarsi savaime suprantamos, todėl būna sunku pamatyti, kad tai ne drausminimo priemonė, o smurtas, vaiko skriaudimas, ir tai neturėtų būti drausminimo sąraše.
Taigi jeigu vaikas auga tokiame sveikame, saugiame santykyje, jis užaugs drąsus, kūrybiškas, iniciatyvus ir pan. Jeigu vaikas auga santykyje, kuriame yra daug nuolatinės įtampos, jis nuolat jaučia, kad yra nepakankamai geras, kad nuolat neįtinka savo poelgiais, būdo bruožais, išvaizdos detalėmis, jeigu vaikas nuolat girdi nepagarbų bendravimą savo atžvilgiu, jeigu yra fizinės bausmės, emocinės bausmės (nekalbėjimas, atstūmimas) ir tai vyksta diena iš dienos, jis užauga nesijausdamas labai vertingas, nepasitiki savimi, jam nėra drąsu imtis didesnių iššūkių, jis gali prasčiau mokytis, kadangi negali susikaupti, vis galvoja apie visai kitus dalykus.
Patarimai Tėvams, Kaip Elgtis su Verkiančiu Vaiku
Pirmiausia, svarbiausia patikrinti, ar patenkinti būtinieji poreikiai, nes gali būti, kad vaikui skauda fiziškai ir tokiu atveju išsiverkimas nepadės. Labai svarbu nepalikti vaiko verkti vieno. Tai yra labai žalingas požiūris, nes kūdikiai net 5 minutes palikti verkti vieni, jaučiasi labai apleisti, išsigandę, bejėgiai. Jie juk dar neturi nei informacijos, nei patirties, kad tėvai yra kitame kambaryje. Jie neišsiugdo pasitikėjimo.
Aš visada siūlau verkiantį kūdikį paimti ir palaikyti. Nes jei patenkinti jo poreikiai, mūsų tikslas ne nuraminti, o padėti išreikšti tuos jausmus. Būdamas ant rankų, jis jaučiasi saugus ir mylimas. Nėra prasmės blaškyti kūdikį ar nukreipti jo dėmesį, nes tai tik atitolins verkimą.
Yra nustatyta, kad kūdikiai daugiausiai verkia, būdami 6-8 savaičių - maždaug po valandą ar pusantros per dieną. Paskui trukmė vis mažėja. Čia statistika. Kūdikystė yra labai pažeidžiamas laikotarpis, mūsų tikslas yra ne nuraminti, o priimti verkimą ir paskui sumažinti tai, kas kelia stresą. Nereikia nukreipti dėmesio, tiesiog palaikykime ant rankų. Tik reikia, kad ir patys tėvai būtų ramūs, kad neperduotų savo streso kūdikiui.
Galima pasakyti, kad man svarbu, jog tu žinotum, kad man rūpi. Aš čia pabūsiu, pažiūrėsiu, kad tu neužsigautum.
Svarbu leisti vaikui jausti visas emocijas - pyktį, liūdesį, pavydą, džiaugsmą. Svarbiausia leisti vaikui jausti emocijas ir mokyti savo pavyzdžiu ką galime daryti, kad pasijausti geriau. Kai liūdna galima verkti apsikabinti. Kai pykstame, galime išsakyti savo pyktį, ramiau kvėpuoti ar patrepsėti, atsižvelgiant į emocijos dydį.
Santykiai Šeimoje
Moksliniai tyrimai atskleidžia, kad poros santykiai dar iki pastojimo, emocinis nėštumo priėmimas, motinos emocinė savijauta nėštumo metu bei po gimdymo, bei žalinga gyvensena yra susiję su kūdikio dažnu ir intensyviu verkimu, miego bei maitinimo sunkumais.
Tyrimo duomenys paneigia kartais iš moterų girdimą frazę: „Užsiauginsiu vaiką pati, nes svarbiausias juk tik mamos vaidmuo“. Šeimos santykiai nėra tik santykiai tarp vaiko ir mamos. Tai santykiai tarp vaiko, mamos ir tėčio.
Taigi siekiant, kad kūdikis augtų emociškai ir fiziškai sveikas neišvengiamai svarbu rūpintis visos šeimos gerove ir tvirtumu, pozityviais santykiais šeimoje, gera motinos emocine savijauta bei emocinis vaiko priėmimu bei dėmesiu jam nėštumo metu ir po gimimo.
Pagrindiniai Aspektai Darniai Kūdikio Raidai
- Tėvai privalo skirti laiko sau, pasirūpinti savo psichologiniais ir fiziologiniais poreikiais.
- Pirma tėvystė po to vaiko norai.
- Svarbu fizinis aktyvumas, sveika mityba, miego režimas, buvimas lauke.
- Aiški dienotvarkė ir rutina.
Jei vienas iš tėvų emociškai palūžta, nebegali išlikti ramus su vaiku, kyla pykčio, bejėgiškumo emocijos. Geriausia yra pasivaikščiojimai su vaiku, kai mes leidžiame laiką kartu ir tai puikiausia galimybė pasikalbėti su vaiku apie viską.
Kuo mažesnis vaikas tuo mažesnė jo kantrybė. Taigi vaikų auginime svarbiausia meilė vaikui, pasirūpinimas savimi, kad galėtumėte ramiai, o ne su emocijomis reaguoti į vaiko norus, pareigų nevykdymą ar emocijų nevaldymą. Toliau svarbiausia geras laikas kartu ir susitarimų laikymasis, kantrybės ugdymas.
Panašus:
- Ar saugu leisti vaiką į treniruotes gripo epidemijos metu? Ekspertų rekomendacijos ir svarbūs patarimai
- 12 metų vaiko kelionės su nepažįstamaisiais: svarbiausios taisyklės ir patarimai saugumui užtikrinti!
- Šokiruojanti tiesa apie buvusio vyro teises į vaikus Lietuvoje – ką privalote žinoti!
- Neįtikėtini Įrašai Raguvos Bažnyčios Gimimo, Mirties ir Santuokos Knygose, Kuriuos Privalote Pamatyti!
- Kaip Sužinoti, Ar Kiaušinis Tikrai Šviežias: Efektyviausi Patikros Būdai Ir Patarimai