Kiekvieno mūsų savivertė jau nuo gimimo formuojasi santykyje su kitais žmonėmis. Žmogui svarbu jaustis reikšmingam. Vaikui svarbus santykis su jo tėvais ar su kitais suaugusiais žmonėmis, kurie jį augina, tad tos pirmosios ankstyvosios vaikystės patirtys yra labai svarbios.
Neabejotinai reikšminga dalis yra savo vietos visuomenėje, šeimoje suvokimas, pojūtis, kad esi reikalingas, geidžiamas, aktyvus, kad tavo poreikiai kam nors rūpi ir gali būti patenkinti. Jei šeimos nariai skiria vienas kitam laiko, turi bendrų veiklų ir atsakomybių, rūpinasi vienas kitu ir nebijo rodyti jausmų, priima kiekvieno indėlį pagal amžių ir galimybes, tai ir sudaro pirmąsias asmens efektyvumo patirtis.
Tėvų Vaidmuo Ugdant Laimingus Vaikus
Tėvų vaidmuo auginant laimingą vaiką yra esminis. Jie savo pavyzdžiu, gebėjimu įveikti sunkumus, laimės pojūčiu, matomu kitiems šeimos nariams, suteikia saugumo ir meilės patirtis vaikams. Kas svarbiausia siekiant ugdyti laimingus vaikus? Pirmiausia tėvai turi būti aktyvūs ir pasitikintys savo pasirinkimu būti tėvais, o tuomet lanksčiai spręsti kasdienines užduotis, turėdami ateities tikslą - užauginti savarankišką, aktyvų, gebantį savimi pasirūpinti žmogų.
Visi tėvai nori savo vaikams suteikti visą ką geriausia, o svarbiausias žmogiškas gėris yra santykiai. Todėl laikas skiriamas bendravimui su vaikais yra labai svarbus. Juos kurti išmokstama tik per patyrimą. Vaikai, kuriems skiriama pakankamai laiko, patiria esantys svarbūs, mylimi, verti tėvų laiko ir dėmesio, šiuose santykiuose jie gali patirti džiaugsmą, abipusiškumą. Tokį savęs patyrimą jie nešasi iš namų į mokyklos bendruomenę, kuria panašius santykius ir dalinasi geromis patirtimis.
Vertybingas Laikas Kartu
Šeima yra visos visuomenės modelis, ją sudaro skirtingi nariai. Ji turi įvairių funkcijų, veiklų, atsakomybių, tačiau jos efektyvumas priklauso nuo darnios pusiausvyros, kai visų narių poreikiai yra patenkinami. Jei tėvai turi neatidėliotinų reikalų, jie turi pasirūpinti vaikų užimtumu, kad šie nesijaustų atstumti ir nereikalingi. Ilgas laikas prie kompiuterinių žaidimų ar TV ekrano tarsi neša žinią, kad tėvai nenori su jais leisti laiko, o tai reiškia, kad vaikai nėra vertingi, įdomūs… Vertingas laikas kartu yra bendra veikla.
Tai gali būti bendras darbas, kai vaikai mokosi iš tėvų, jaučiasi reikšmingi, galėdami padėti ir patirti tėvų rūpestį, paskatinimus, taip pat pasididžiavimą bendrai atliktu darbu. Tai gali būti tokia kasdieninė veikla, kaip maisto gaminimas kartu. Tai gali būti žaidimas ar aplinkos tyrinėjimas, kai atrandamas netikėtumo džiaugsmas, mėgaujamasi dėmesiu, linksmumu. Vaikas gali vadovauti šiai veiklai ir taip pajusti savo svarbą.
Maisto Gaminimas Kartu: Raktas į Vaikų Laimę
Maistas yra svarbus kasdieninis dalykas, kuris siejasi su daug jausmų, jis apibūdinamas kaip mėgstamas, skanus, geidžiamas, netikėtas, ypatingas, kvapnus, gražus… Natūralu, kad tokiems malonumams verta skirti laiko, verta gaminti su meile, aistra...
Kadangi tai kasdieninis mūsų poreikis, kasdieninė veikla, tai kasdien galima ir kartu gaminti. Tada vaikai supras ir gaminimo prasmingumą, ir laiko sąnaudas, ir patys mokės pasigaminti ar gebės pasiūlyti savo pagalbą būdami vyresni.
Kuo mažesni vaikai, tuo labiau jie domisi viskuo, ką daro tėvai, taigi reikia nepražiopsoti to momento. Mažiems vaikams reikia nuolatinio dėmesio, ypač leidžiant naudotis aštriais daiktais. Pareigų patikėjimas priklauso nuo tėvų pasitikėjimo. Jie gali paduoti reikiamus produktus, skaičiuoti, matuoti, maišyti, minkyti tešlą, formuoti gaminius, puošti, dengti stalą, plauti indus ir pan. Nereikia užmiršti, kad vaikai nori tyrinėti ir žaisti, taigi, jų darbas ne visada bus orientuotas į tikslo pasiekimą. Labiau - į malonumą, todėl mažuosius pagalbininkus reikia dažnai pagirti, motyvuoti tęsti darbą, pastebėti, kai jų dėmesys sumažėja, ir pasiūlyti kitą veiklą.
Visi labiau branginame tai, ką sukūrėme savo darbu. Tiesa, kad maistą kartu gaminantys vaikai, labiau jį vertina, yra mažiau linkę jį išmesti.
Savivertės Formavimasis
Kiekvieno mūsų savivertė jau nuo gimimo formuojasi santykyje su kitais žmonėmis. Žmogui svarbu jaustis reikšmingam.
Savivertės formavimąsi lemia aplinkinių požiūris į mus. Tėvai, supykę sakantys vaikui, kad jis tinginys, neklaužada, kaip ir patvirtina, jog vaikas toks ir yra. O vaikas ieško būdų būti reikšmingas, mylimas. Visi vaikai kartais neklauso, elgiasi savaip, bet jiems būtina augant įgyti įvairių patirčių, o tėvams svarbu užtikrinti, kad jos būtų pakankamai saugios.
Jei tinkamai besielgiantis vaikas negauna patvirtinimo, kad jis geras, stiprus, sugeba atlikti užduotis, tuomet savo reikšmingumo patvirtinimo jis gali siekti neigiamu elgesiu.
Jei šeimoje yra keli vaikai, kiekvienam vaikui reikia individualaus, tik jam skirto dėmesio ir laiko, kuomet kartu daroma tai, kas patinka ir vaikui, ir suaugusiajam. Auginant vaikus labai svarbu skirti laiką pabūti kartu su jais.
Save vertiname pagal protą, grožį ar kitus mums svarbius dalykus. Savivertės sąvoka apima įvairius aspektus. Kai kas mums sekasi, kai kas nesiseka, o vaikai įprastai ieško to, kas jiems sektųsi - ir tai yra gerai. Bet jei tėvai per daug kažko reikalauja arba per daug vaiką lepina, norėdami apsaugoti, tuomet vaikas patiria nužeminimą, nudrąsinimą.
Būna, kad tėvai sako, jog vaikas blogai mokosi, o pasirodo, kad jo mokslų vidurkis 8. Vaikui tuomet gali atsirasti menkavertiškumo jausmas, kad svarbus ne jis pats, o jo pasiekimai. Fizinis ir emocinis smurtas, psichologinė kontrolė lemia menkavertiškumo komplekso susiformavimą, ir tuomet atsiranda poreikis kompensuoti tą menkavertiškumą pranašumo siekimu: „Aš esu pranašesnis.“
Čia gal tokia lietuviško auklėjimo ypatybė? Dažnai tėvams atrodo, kad jei vaikui sakysi gerus dalykus: „Tu gražiai atrodai… tu įveikei sunkumą… tu padarei klaidą, bet ją ištaisei… man svarbi tavo nuomonė…“, tai tuomet vaikai išpuiks. O tai yra nesąmonė!
Garsaus psichiatro Alfredo Adlerio mokinys Rudolfas Dreikursas sako, kad vaikams, kad jie galėtų augti, padrąsinimo reikia kaip gėlėms vandens, nes gyvenimas yra sudėtingas ir baugus.
Kitas lietuviškas mokyklose įsišaknijęs reiškinys yra noras, kad vaikas nesuklystų. Be reikalo tėvai bijo vaikams pasakyti, kad ir jie patys gaudavo dvejetų mokykloje - gi tai tik padrąsintų vaikus! Mažiems vaikams patinka pasakojimai apie tėvų vaikystę: tėvai irgi buvo maži, o dabar užaugo, yra dideli ir stiprūs. O tai ir yra klaida: neklysta tik tie, kurie nieko nedaro. Šiuolaikinė psichologija nepalaiko nuomonės, kad reikia mokytis iš svetimų klaidų - mokytis turime iš savųjų.
Reikėtų tą savivertę kelti, bet yra dalykų, kurių gal ir negalėsime pakeisti, tad reikėtų atsirinkti, ką galime keisti, o ko - ne. Reikėtų gal savotiško nuolankumo: esame „net“ žmonės ir kartu esame „tik“ žmonės.
Vaikystėje savivertė formuojasi per santykius su kitais žmonėmis ir per patirtis, vyresniame amžiuje ją galime sąmoningai keisti, nes gali keistis asmenybės stilius, prisitaikymo, buvimo būdas, tad galime galvoti, kokių rastume patirčių ir žmonių, su kuriais mes gerai jaučiamės, judame į priekį, kažką sužinome. Tai apima ir sudėtingas, kompleksines patirtis iš vaikystės, traumas, nes nėra žmogaus, užaugusio be traumų. Trauma ir sustiprina, ir sužeidžia tą mūsų savivertę, tad galima ieškoti savivertę atkuriančių patirčių.
Gal galiu pats pradėti keistis? Sistemų teorija teigia, kad sistema, susidedanti iš elementų, keičiasi, kai keičiasi bent vienas elementas. Tad gal verta pradėti galvoti, ką galiu daryti su savimi, ką galiu keisti, kad man būtų geriau? Kiekviename santykyje svarbus atvirumas.
Pasipūtėlis galvoja, kad jis geresnis už kitus. O orus yra tas, kuris adekvačiai save vertina ir galvoja, kad yra vertingas (ar geras) pakankamai. Kalbant apie gerą ir blogą savivertę kyla pavojus galvoti, kad kažkas su ja yra blogai. Reikėtų kalbėti apie adekvačią savivertę. Kai kurie žmonės linkę blogai galvoti apie save: „Koks aš niekam tikęs…“, prisiimti lyg ir aukos vaidmenį. Save kaltindami tokie žmonės nesąmoningai įgyja moralinį pranašumą.
Nėra dviejų vienodų žmonių pasaulyje, kiekvieno patirtis kitokia, esame individualūs, unikalūs. Kiekvienas turime savo gabumų, silpnybių, kurios, esant tarp kitų žmonių, rutuliojasi. Viskas gamtoje susipynę, viskas reikalinga. Net ir netikintis žmogus save mato kaip dalį pasaulio, susijusio įvairiausiais ryšiais.
"Kaip Nesutraumuoti Savo Vaiko?"
Baimė sutraumuoti savo vaiką pirmiausia tėvams gali kilti iš jų asmeninių patirčių. Kaip dar vieną priežastį galėčiau išskirti informacijos apie vaikų auklėjimą gausą. Dabar šia tema internete netrūksta lengvai pasiekiamų straipsnių, įvairiausių nuomonių, ekspertų pasisakymų. Iš savo praktikos taip pat pastebiu, kad koją gali pakišti ir kai kada tėvams būdingas perfekcionizmas.
Žinoma - jeigu tėvams kyla tokių baimių, tai rodo, kad jie yra mylintys, rūpestingi, nori vaiką auginti sąmoningai ir atsakingai. Kita vertus, sąmoningas auklėjimas neturėtų būti kančia. Jeigu baimė tampa per stipri, kelia didelį stresą ar nerimą, tėvai nuolat jaučiasi pervargę ir įsitempę, nėra gerai.
Žvelgiant iš psichologinės pusės, trauma yra itin stresinis, grėsmingas įvykis, su kuriuo žmogus nebegali susidoroti, jo psichika to įvykio nebepajėgia perdirbti. Paprastai traumos yra skirstomos į „didžiąsias“ ir „mažąsias“. Didžiosios traumos yra sunkūs, dažnai gyvenimą keičiantys įvykiai. Mažosios traumos yra mažiau akivaizdžios, bet vis tiek skausmingos patirtys, taip pat galinčios turėti ilgalaikį poveikį psichikai. Vis dėlto ne visi sunkūs išgyvenimai sukelia traumą. Vienam žmogui koks nors įvykis gali būti traumuojantis, o kitam panašus įvykis atmintyje gali išlikti tik kaip sunkus prisiminimas. Svarbiausia, kad vaikas nepatirtų beviltiškumo jausmo ir nesijaustų visiškai vienas situacijoje, į kurią pateko.
Tėvai negali apsaugoti vaiko nuo visų nusivylimų, su kuriais jis susidurs, bet gali išmokyti vaiką, kaip su jais susitvarkyti. Ne visi sunkūs išgyvenimai sukelia traumą. Apskritai traumos, galima sakyti, turi ir teigiamą pusę. Sunkumai yra reikalingi, nes vaikai ruošiasi gyvenimui. Nereikia tikėtis, kad viskas jame bus labai lengva.
Svarbiausia būti šalia vaiko ir nepalikti jo vieno. Kai vaikas susiduria su iššūkiais ir padedamas tėvų juos įveikia, jis ugdo savo atsparumą. Tai labai susiję ir su saviverte, pasitikėjimu savimi. Įveikęs sunkumus, vaikas ima pasitikėti savo jėgomis, tiki, kad pats gali susitvarkyti su problemomis.
Manyčiau, reikėtų atsigręžti į savo vaikystę ir savęs paklausti, kokių sunkių patirčių turėjau, pagalvoti, kaip jos mane paveikė, kas man nepatiko tėvų elgesyje. Galbūt pastebiu, kad ir pats elgiuosi taip, kaip mano tėvai elgėsi su manimi? Tokie klausimai, skirti savikontrolei, gali padėti atpažinti tam tikrus modelius, kurių galbūt norima išvengti. Toliau gali padėti darbas su savimi: meditacija, dienoraščio rašymas. Taip pat svarbu nebijoti daryti klaidų ir į jas žiūrėti kaip į galimybę pasimokyti. Juk visi kartais pavargsta, supyksta, neteisingai sureaguoja. Nereiškia, kad dėl kelių tokių situacijų vaikas patirs traumą.
Jeigu tėvams atrodo, kad jie kažką padarė ne visai taip, kaip jų nuomone reikėjo, reikėtų pripažinti savo klaidą ir atsiprašyti vaiko.
Vis dėlto turėjęs vaikystę be jokių iššūkių, vaikas užaugtų labai pažeidžiamas. Pirmoji nesėkmė mokykloje, darbe, santykiuose jį labai sukrėstų, vaikas nežinotų, kaip su ja susidoroti. Susidūręs su realiu gyvenimu, vaikas tikriausiai nebūtų atsparus nesėkmėms. Greičiausiai vaikas taip pat nebūtų pasiruošęs jokiai kritikai, nemokėtų jos priimti arba priimtų labai skaudžiai. Ko gero, jam kiltų sunkumų ir santykiuose, nes jeigu vaikystėje su vaiku visi elgėsi tobulai, jis veikiausiai tikėtųsi, kad ir kiti žmonės bus tobuli, elgsis tobulai, o tai nėra realu.
Tėvų Savanaudiškumas ir Vaikų Problemų Priežastys
Vaikų problemos kyla dėl tėvų savanaudiškumo ir elgesio. Ar kada nors bandėte paklausti, kam jums reikalingas vaikas? Paprastai žmonės sąmoningai neįvertina savo noro tapti tėvais. Bet paklausinėję (tai aš ir padariau), gautume keletą dažnų atsakymų. Vieni nori susilaukti vaikų, nes kiti turi. Kiti - dėl ramesnės senatvės, treti mano, kad taip galės po savęs ką nors palikti. Dar yra besitikinčių, kad vaikai perims jų sukauptus turtus, verslą ar profesinę patirtį.
Pasitaiko atvejų, kai vaikai gimdomi tam, kad apsaugotų šeimą nuo skyrybų, priverstų vyrą nupirkti didesnį butą, taptų donoru savo vyresniam broliui ar kompensuotų mirusio vaiko netektį. Dar yra nuomonių, kad vaikai praskaidrina poros gyvenimą, suteikia daug džiaugsmo ir malonumo. Leidžia dar kartą išgyventi vaikystėje džiugesį teikusius dalykus: dovanos po eglute, vakaro pasakos, gimtadienio žvakutės. Be to, yra manančiųjų, kad jei turi vaikų, tuomet turi ir kuo rūpintis, ką mylėti, nesijauti vienišas ir nereikalingas. Tiek daug priežasčių, kodėl verta turėti vaikų!
Pateikti motyvai yra logiški ir praktiški. Tačiau visi šie tėvystės motyvai neišvengiamai veda į didesnes ar mažesnes problemas, nes visi jie - išimtinai egoistiniai. Kodėl? Nes dar vaikui negimus daugelis tėvai jau turi sukūrę lūkesčius jo atžvilgiu. Kitas nusivylimo šaltinis - tikėjimas, kad vaikas bus pagalba ir paguoda senatvėje. O vaikas užauga ir išeina iš namų, išvažiuoja geresnio gyvenimo ieškoti, o su juo išvažiuoja ir viltis, kad senatvėje „bus kam vandens paduoti“.
Toks vilčių žlugimas - gana dažnas. Psichologai jam išrado net specialų terminą „tuščio lizdo sindromas“. Tėvai viliasi, kad vaikas užpildys mamos ar tėvo vidinę tuštumą, įprasmins būtį; paguos ir palinksmins. Ir staiga šis „atsakingas“ asmuo, skirtas tokioms svarbioms funkcijoms atlikti, ima ir pasitraukia iš „pareigų“.
Problemos kyla iš mūsų savanaudiškų norų vaiko atžvilgiu. O jeigu mes jų atsisakytume? „Jūsų vaikai nėra jūsų… Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso. Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis, nes jie turi savąsias“.
Sunku tai priimti, bet toks susierzinimas kyla tik iš mūsų egoizmo. Per mus į šį pasaulį atėję vaikai, vis dėlto mums nepriklauso, nes tai - „savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros“, kaip sako poetas ir filosofas.
Kaip Teisingai Auklėti Vaikus?
Atsiradusius sunkumus rūpestingi tėvai sprendžia šiais laikais populiariausiu būdu: mokosi naujų, veiksmingesnių auklėjimo būdų, skaito specialią literatūrą, vaikšto į kursus, seminarus tėvams. Dabar labai daug kur galima gauti patarimų, ką daryti, kai vaikas nebeteikia tėvams malonumo arba ima kelti rūpesčių.
Savo santykius su vaiku paramstę intelektiniais sprendimais, pakliūvate į didelius spąstus, kurie vadinami santykiu TAI-TAI (dviejų objektų santykis). Jūs vaikui tampate TAI, t. y. objektu, iš kurio nepaliaujamai srūva nurodymai ir reikalavimai arba kuris teikia materialinę naudą. O vaikas jums taip pat tampa TAI - teisingai, be klaidų veikiančiu organizmu, nekeliančiu didelių reikalavimų ir rūpesčių.
Šiuo atveju jau įmanoma pagarba, o jei pavyks - ir meilė. Kaip pasiekti santykį AŠ-TU su savo vaiku? Kitas santykis tarp dviejų žmonių AŠ-TU (asmeniškas dviejų žmonių santykis).
Pirmiausia reikėtų žinoti vieną svarbų faktą: ne mes auklėjame vaikus, vaikai auklėjasi stebėdami tėvų elgesį, mokydamiesi iš jo ir reaguodami į tai, ką mato ar jaučia. Vaikai labai jautrūs ir imlūs. Atlikite testą: jei norite sužinoti, kokie jūsų tarpusavio santykiai, pažiūrėkite, kaip jaučiasi ir elgiasi jūsų vaikas.
Pasitaiko atvejų, kai kreipiasi kultūringi, inteligentiški sutuoktiniai su tokiais nusiskundimais: „Mūsų vaikas nevaldo savo neigiamų emocijų, mes nežinome, kaip kovoti su jo įniršio priepuoliais.“ Vaikui, tarkim, 4-5 metai. Tėvų „užsakymas“ psichologui skamba maždaug taip: „Pataisykite mūsų vaiką. Jis sugedo ir nebeveikia taip, kad nekeltų mums rūpesčių.“
Tačiau „taisyti“ reikia tėvų santykius, kurie tiesiog pritvinkę gerai užmaskuotos įtampos ir tarpusavio nepasitenkinimo! Vaikas tokioje aplinkoje tik išreiškia tai, kas vyksta tarp tėvų.
Negalime žinoti, kaip jiems gyventi geriau ir to, kad neturėsime jų amžinai. Laiminga ar nelabai buvo mūsų vaikystė, geri ir taikūs ar įtempti santykiai su tėvais - šiandien tai ne tiek svarbu. Mes lyg kokie vaisiai kybome ant to paties giminės medžio šakų. Mūsų gyslomis teka vienas kraujas. Mus sieja bendri prisiminimai.
Strategijos Padėsiančios Užauginti Protingą Vaiką
Pasak knygos „Protingas vaikas“ autorių dr. Danielio J.Siegelio ir dr. Darnių smegenų teorija ir praktiniai jos taikymo būdai ne tik išmokys daugiau dėmesio skirti emociniam intelektui, atmosferai namuose ir vaiko jausmams, bet ir geriau pažinti save, įsisąmoninti ankstesnes patirtis ir giliau analizuoti kiekvieną situaciją ir jos priežastis bei pasekmes.
- Kilus konfliktui, pykčio priepuoliui ar pasirodžius vaikiškiems ožiukams, svarbu vaiką išklausyti, išsiaiškinti, kodėl jis pyksta, bijo ar jaučiasi įskaudintas.
- Tikslus situacijos įvardijimas padės vaikui suvokti ir prisijaukinti situaciją. Labai svarbu neignoruoti skaudžių įvykių.
- Net jei žinote, kad po lova nėra jokio monstro, pasiūlykite vaikui kartu jo paieškoti ar pagalvoti, ar jam patogu vaiko kambaryje.
- Jei visada vaikui pateiksite išsamius atsakymus, patarsite ir galvosite už jį, jam bus sunku pačiam priimti sprendimus ir mąstyti kūrybiškai. Skatinkite vaiką mąstyti, vertinti ir ieškoti atsakymų pačiam.
- Fiziniai veiksmai padeda neprarasti sveiko proto ir išlaikyti savitvardą. Supažindinkite savo vaiką su šiais būdais.
- Atmintis nėra statiška. Tad svarbu nuolat grįžti prie prisiminimų, ypač, jei praeity būta skaudžių išgyvenimų, pasakoti istorijas, skatinti vaiką prisiminti detales, klausti ir klausyti jo, skatinti nupiešti ar užrašyti istoriją.
- Skatinkite vaikus kalbėti apie savo patyrimus bei rašyti dienoraštį.
- Jausmai ateina ir praeina. Svarbu vaikui paaiškinti, kad jausmai yra būsenos, o ne savybės, ir kad jie laikini.
- Vaikus reikia mokyti analizuoti ir suprasti savo jausmus bei emocijas. Paklauskite vaikų, kaip jie jaučiasi.
- Padėkite vaikui suvokti, kad jo gyvenimas susideda iš daugybės dalių ir svarbu nesutelkti dėmesio į vieną problemą. Lavinkite vaiko sąmoningumą.
- Žaismingas auklėjimas yra vienas geriausių būdų mokyti vaikus kurti santykius.
- Mokykite ginčo metu į situaciją žvelgti iš „mes“ perspektyvos.