Tėvai, auginantys mažus vaikus, pastebi, kad jie yra fiziškai aktyvūs nuo ryto iki vakaro. Jie nuolat ant mažų kojyčių - ir rytą, ir vakarą. Didelė bala - išbandys, aukštas kalnas - įkops. Šokinėja, bėginėja, vaikštinėja - argi tokiame kūne užsilaikys kalorijos?
Tikrai, kad ne! Vaikams visai nesvarbu, kad lėkštėje dar liko pusė kotletuko, arba, kad sriubos lėkštė apypilnė. Jie valgo tiek, kiek nori. Tuo tarpu suaugusieji jaučia pareigą ištuštinti lėkštę iki galo, ypač svečiuose (antraip, „šeimininkė įsižeis”).
Kad ir į kokią žaidimų aikštelę nueisite su vaiku, po pusvalandžio vaikas jau bus susiradęs draugų. Su kuriais lips į karstines, čiuoš nuo čiuožynės. Vaikams susidraugauti netrukdo nei odos, nei plaukų spalva. Vaikai nesigėdija savo kūno, todėl mielai laksto nuogi. Jiems kūnas - natūralus ir savaime suprantamas. Tuo tarpu mes, suaugusieji esame nuolat juo nepatenkinti - tai ausis atlėpusi, tai šlaunis per stora, tai strija ne vietoje.
„Ar skani sriuba, anūkėli”, - klausia močiutė. „Ne”, - nė nemirktelėjęs atsako šis. Maži vaikai nemoka meluoti ir todėl sako tai, ką galvoja. Kai jiems linksma, jie juokiasi, kai liūdna - liūdi.
Maži vaikai moka džiaugtis mažais dalykais - todėl kartais jiems vienodai džiaugsmo suteiks ir nupirktas brangus žaislas ir mažas, mielas niekutis iš šalia esančio kiosko. Iki visiškos laimės vaikui kartais tereikia išsimaudyti šalia esančiame ežere ar surinkti pilną kuprinę kankorėžių.
Tėvai puikiai išmano vieną gudrybę - nukreipti vaiko dėmesį, kai jis supyksta arba užsigeidžia daikto, kurio negali gauti. Keli mamos žodžiai, naujas domėjimosi objektas, ir senoji nuoskauda jau užmiršta. Vaikai greitai pamiršta, jog užsigavo, susimušė kaktą krisdami ar nusidegino pirštą palietę arbatinuko šoną.
Batas mažylio rankoje laisvai gali virsti pistoletu, o mamos sijonas - princesės suknele. Maži vaikai yra labai kūrybiški, jų fantazija visada maloniai stebina. Maži vaikai yra labai pasitikintys savimi, jiems atrodo, kad viskas yra įmanoma, ir jie tai padarys.
Tėvų ir vaikų santykiai: iššūkiai ir konfliktai
Ryšio tarp suaugusių vaikų ir jų tėvų palaikymas stiprina šeimos solidarumą, nes tuomet vieni kitus paremia emociškai ir fiziškai. Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, yra tikimasi, kad vaikai rūpinsis savo senstančiais tėvais ir dauguma suaugusių vaikų stengiasi tenkinti senatvėje didėjančius tėvų poreikius. Neretai šią pareigą suaugę vaikai atlieka siekdami išvengti nepalankaus aplinkinių vertinimo, tačiau dažniausiai pareiga rūpintis išplaukia iš tradicijų ir vidinių vertybių.
skirtingos kartos
Skirtingos žmogaus gyvenimo raidos užduotys neišvengiamai paveikia tėvų ir suaugusių vaikų santykius. Matome, kad vyresnioji karta praranda aktyvų tėvystės vaidmenį ir kartu tampa ne tokie reikšmingi savo vaikų gyvenime. Suaugę vaikai turi savų rūpesčių ir įsipareigojimų - jie dirba, augina vaikus, turi draugų, leidžia laisvalaikį.
Reikšmės tėvų ir suaugusių vaikų tarpusavio santykiams turi ir kiti veiksniai, pavyzdžiui, geografinis atstumas ar susitikimų dažnis, tačiau, ar suaugę vaikai mielai lankys savo senstančius tėvus, o šie lauks susitikimų, labiausiai priklauso ne nuo geografinio, o nuo emocinio artumo ar atstumo.
Vaikai mano, kad dažniausiai jų tarpusavio santykiai su senstančiais tėvais nukenčia dėl tėvų užsispyrimo. „Jie kietai spaudžia, reikalauja, laikosi savo, atsisako priimti mūsų nuomonę ir priešinasi”, - teigia suaugę vaikai apie savo tėvų elgesį.
„Negaliu ramiai žiūrėti, kaip mano sūnus ir marti nedraudžia savo vaikams daug laiko praleisti prie kompiuterio ar su telefonu ir nereikalauja, kad vaikai atliktų savo pareigas. Jei tėvai vis dar kišasi į jūsų gyvenimą, pirmiausia verta liautis tikėti, kad jie pasikeis ir pagaliau priims jus kaip suaugusius. Tėvai čia nemato problemos, priešingai - jie jaučiasi nesuprasti ir ignoruojami, kad atstumiate jų rūpestį. Santykiuose, ypač santykių konfliktuose, dalyvauja bent du žmonės. Vadinasi, jūs, suaugę savo senstančių tėvų vaikai, irgi veikiate santykių pobūdį.
Ką tokiais atvejais daryti?
Elkitės kaip brandūs suaugę žmonės, nesiginčykite ir nekaltinkite savo tėvų. Turėkite kantrybės, pamažu pratinkite tėvus prie savo minčių ar idėjų. Jei tėvai ginčijasi, nebemėginkite jų įtikinti, palaukite. Senstantys tėvai neretai irgi elgiasi nebrandžiai.
„Vaikai turėjo žinoti, privalėjo padaryti”, - skundėsi jie. Tokie tėvai dažniausiai ateina pagalbos, nes yra labai nusivylę ir nusiminę, kad vaikai tokie nedėkingi ir apleido juos. Tokiais atvejais tėvai turi aiškiai išreikšti savo norus, be užslėptų užuominų ar padūsavimų. Iš tiesų nėra taip, kad vaikai nežino ar nesupranta, ko jų tėvams reikia. Dažniausiai abi pusės rūpestingumą ir atsidavimą supranta skirtingai.
„Jie nuolat man sako daryk tą, nedaryk to, ir tokie jų aiškinimai mane varo iš proto (…) Kai ji mane moko gyventi, man atrodo, kad ji mane laiko nusenusiu ir nebe sugebančiu gyventi savarankiškai. Bet aš dar dirbu”, - skundėsi viename susitikime savo suaugusia dukra 75 metų vyras.
Gyventi kartu ar atskirai?
Vienas iš labiausiai senstantiems tėvams nerimą keliančių pokyčių yra priklausomybės nuo vaikų stiprėjimas. Pagyvenę ir seni žmonės, mėgindami išlikti orūs, stengiasi kuo ilgiau išlaikyti savo nepriklausomumą nuo vaikų. Santykiai tampa dar sudėtingesni ir konfliktai dažnai paaštrėja dėl vieno iš tėvų ar jų draugų netekčių, sveikatos sutrikimų. Našlystė, draugų netektys sutrikdo senyvų žmonių gyvenimo kokybę, jų pajėgumą rūpintis savimi. Likę vieniši, tėvai neišvengiamai mėgina šlietis arčiau savo vaikų.
„Nebeturiu nė vieno laisvo savaitgalio, jaučiuosi labai išvargusi, vis dažniau baramės su vyru, nes aš daug mažiau skiriu dėmesio namams, atsisakau su juo lankytis pas draugus, atostogų metu bijau išvykti į keliones, vengiu darbe išvykų į komandiruotes, nes visą laisvą laiką ir energiją turiu skirti mamai. Ji labai išgyvena tėčio netektį, privalau ja pasirūpinti, - pasakoja 53 metų moteris. Išvarginti nuolatinio rūpinimosi tėvais, neretai suaugę vaikai klausia, ar verta tokiais atvejais kviesti pas save apsigyventi tėtį ar mamą. Kiek artimai turi bendrauti suaugę žmonės, kaip arti ar toli vieni nuo kitų jie gali gyventi, kad jaustųsi gana gerai, yra labai asmeniška.
Tačiau neretai šie santykiai yra užstrigę ankstyvoje vaikystėje ir suaugę žmonės vis dar elgiasi kaip vaikai. Kiti linkę nuneigti tėvų nuomonę, nes „jie nesirūpino vaikystėje, tai dabar tegul ir nesikiša”. Svarbiausia, kad tėvų ir vaikų santykiai būtų brandūs - virstų suaugusių žmonių santykiais.
Ar gali šiandien kelios kartos darniai, laimingai gyventi po vienu stogu?
Kalbant apie keleto kartų gyvenimą po vienu stogu šiandieninėje visuomenėje, mano nuomone, tai nėra gerai, ir man sunku prisiminti tokių gražių pavyzdžių. Ir manau, jog tai yra logiška. Nors man šeima - labai svarbi, taip pat ir kartų bendravimas. Tokiu laikmečiu, kuris yra ir greitas, ir įtemptas, ir kartais fiziniai atstumai tarp žmonių labai dideli, tie vidiniai, psichologiniai ryšiai tampa ypač svarbūs.
Bet kelių kartų gyvenimas drauge šiais laikais, manau, - nieko gero. Tokio idiliško gyvenimo po vienu stogu modelis mus nukelia į agrarinės, kaimiškos Lietuvos laikus, kai buvo visai kita visuomenės sankloda, kiti ekonominiai poreikiai ir labai aiškus vaidmenų pasidalijimas. Kai tradicija pasako, kaip reikia gyventi, yra didelė pagalba. Tada kiekvienas žino savo vaidmenį: kas yra šeimos galva, ką dirba vyrai, o ką moterys, ir kodėl gerai, kai kelių kartų moterys gyvena kartu, nes reikalinga pagalba, kadangi vyrai tam tikrų darbų nedirba. Žodžiu, viskas gerai, kai yra savo laiku ir savo vietoje. O mums tai neįmanoma, todėl kad visai kitas gyvenimas. Namuose turi būti labai daug partnerystės, sutuoktiniai turi dalintis atsakomybe, pareigomis, nes dažniausiai abu yra profesiškai aktyvūs, ir tada, kai nėra aiškaus vaidmenų pasidalijimo, prasideda konfliktai.
Kiek man žinoma, motyvai, kodėl šiandien kelios kartos gyvena drauge yra psichologiniai - arba vyresnioji karta to labai reikalauja, sugeba vaikus nuteikti taip, kad šie jaustųsi skolingi ir įpareigoti tą daryti, arba vaikai kartais taip pat į tai žiūri labai merkantiliškai - juk išties patogu grįžus iš darbo rasti paruoštą vakarienę ir pan. Bet kas mane visada labai jaudina galvojant apie tai - labai didelė viso to psichologinė kaina.
Jeigu, tarkime, vienas iš tėvų yra dominuojantis ir terorizuoja kitus, visiems yra blogai, taip pat ir pačiam jam. Juk „kontroliuotojai“, „reguliuotojai“ yra labai įsitempę, jiems atrodo, jog jie už viską atsako. Taigi, trumpai tariant, po vienu stogu kelioms kartoms gyventi nereikėtų.
Tačiau neretai gyvenime susiklosto taip, kad seni tėvai vieni nebegali savimi pasirūpinti ir tenka apsigyventi drauge su suaugusių vaikų šeima. Kaip jau sakiau, šito reikėtų nedaryti. Tačiau jeigu atrodo, kad taip gyventi reikia, dera pagalvoti, ar iš tiesų taip. Ateina modernūs laikai ir kitos galimybės - Vakarų Europoje yra įprasti geri senjorų namai, geros sąlygos ir pan. Tas palengva ateina ir į mūsų gyvenimą. Jau nebe tie laikai, kai vadinamas atidavimas į „ubagyną“ praktiškai buvo kaip žmogaus išmetimas. Šiandien tai - visi šeimos svarstymai, ir tų variantų atsiranda.
Tačiau jeigu tikrai reikia gyventi drauge, tada svarbiausia - visų žmonių geranoriškumas ir atidumas tai situacijai ir santarvei. Kiekvienas turi gerai įsisąmoninti, kad jo teisės yra ribotos. Pavyzdžiui, jeigu seneliai ar vienas jų gyvena kartu, ir, žinoma, myli anūkus, ir tai yra jų teisė, seneliai taip pat turi suvokti, kad jų teisės anūkų atžvilgiu yra ribotos. Kad vaikų auklėjimas - tėvų atsakomybė, o senelių atsakomybė - palaikyti tėvų autoritetą ir jų nekritikuoti anūkų akivaizdoje. Reikia labai daug atodairos.
Tiesa, turiu pavyzdį iš savo gyvenimo. Tai yra giminės legenda, kaip nuostabiai sugyveno mano viena močiutė su savo marčia. Taigi, kiek aš mačiau ir kiek prisimena bei pasakoja kiti - tas gyvenimas buvo nuostabus. Tačiau mes matėme, kad močiutė labai aiškiai suvokė savo vaidmenį ir jo laikėsi, antra, ji niekada nestodavo sūnaus pusėn - visada marčios. Ji apskritai buvo labai „delikatus“ žmogus. Kai keičiasi gyvenimas, o jis vis tiek keičiasi, mūsų požiūris į jį turi keistis taip pat. Turime labai protingai vertinti realybę ir žvelgti blaiviai.
Taigi vienas kelių - senjorų namai. Tačiau, kita vertus, nėra būtinybės už juos agituoti, tai nėra masinis dalykas, nes esama ir kitų išeičių. Žmonių ir ekonominė situacija jau yra kitokia. Taigi siekiamybė - geri, artimi ryšiai tarp kartų, tačiau negyvenant po vienu stogu. Ir man atrodo, kad tai yra tikrai įmanoma. Vyresni žmonės gali gan ilgai išlaikyti savarankiškumą, kai vaikai yra netoliese ir gali dažnai atvažiuoti. Taigi reikia spręsti protingai - tam tikras atstumas yra reikalingas. Reikia ir artumo, ir atstumo, kaip ir bet kokiuose santykiuose, kad kiekvienas galėtų kvėpuoti.
Kartų atotrūkis
Šiuo atžvilgiu, aišku, visuomenė buvo kitokia, labiau tradicinė, ji nebuvo tokia išdraskyta. Taip pat ir šeimos ryšiai buvo glaudesni, aiškesni. Tačiau kalbant apie kartų atotrūkį, aš galvoju apie ką kita. Apie „eksperimentą“, vykusį Vakaruose, labiausiai JAV, vadinamąją 1968-ųjų kartą. Man tai - ypatinga epocha ir žmonių kategorija. Buvo įsivyravusi tokia ideologija, nuostata, kad vaikai turi kuo anksčiau tapti savarankiški. Kai tau šešiolika ir tu jau palieki tėvus. Buvo netgi blogas tonas gyventi su jais. Ir ne tik drauge gyventi su tėvais, bet ir gyventi netoliese - vaikai netgi išvažiuodavo į kitas valstijas. Buvo manoma, kad taip jie „taps žmonėmis“.
Tačiau tai absoliučiai nepasiteisino. Pasirodė, kad šie vaikai buvo dar per gležni psichologiškai. Dėl pastarosios ideologijos išaugo ir narkotikų vartojimas, sustiprėjo kitos priklausomybės bei problemos. Kita vertus, nauji tyrimai rodo, kad vaikų, kuriuos sieja gaudūs ryšius su tėvais studijų metu bei profesinio gyvenimo pradžioje, gyvenimas vėliau daug sėkmingesnis. Taigi to „lakstymo“ ir varymo iš namų Vakaruose jau nebėra. O mes, laimei, šį laikotarpį esame „prašokę“. Kita vertus, ir mūsų tradicijos labiau orientuotos į šeimą.
Taigi geri ryšiai bent tarp trijų kartų - tėvų, vaikų ir senelių - yra labai svarbu. Augančiam žmogui tai yra labai daug. Tai ir pilnatvės jausmas, bendrumas ir palaikymo galimybės. Ir kartu modelis - vaikas mokosi skirtingų vaidmenų. Jis mato skirtingo amžiaus, skirtingo apsiėjimo žmones. Taip pat jeigu vaiką ištinka didžiulė netektis ir jeigu jis turi senelius - tai didžiulė apsauga ir atrama. Taigi ryšiai tarp kartų teikia psichologinį saugumą, žmogų labai stiprina. Tačiau kaip visada noriu pabrėžti - geri, pagarbūs ryšiai.
Psichologai turi universalių atsakymų. Vienas jų - it depends. Visa tai priklauso nuo labai individualių dalykų. Kai mes kalbame apie ryšius tarp tėvų ir suaugusių vaikų, man ne tiek svarbu, ar tame pačiam name gyvenama, mes daugiau kalbame apie psichologinius ryšius. Pažvelkime iš jaunimo pozicijos. Jų akimis yra nepadoru. Antro trečio kurso studentai dar dar, bet žmogus paskutiniuose kursuose arba baigęs studijas nekaip atrodo draugų akimis, jei dar gyvena su tėvais.
Kaip gi patiems tėvams „paleisti“ tuos suaugusius vaikus?
Taip, čia labai didelė problema. Manau, kad tai - universalus dalykas, susijęs su žmogaus raida, kuri, pasak moderniosios psichologijos, trunka iki paskutinio jo atodūsio. Tad kiekviename amžiaus tarpsnyje esama tam tikrų psichologinių uždavinių, iššūkių, ir taip visą gyvenimą. Tad kai ateina šis etapas, pirmiausia tai yra emocinis iššūkis. Paleisti vaikus yra labai sunkus uždavinys. Mes sakome, kad paauglystė yra sunki. Ji sunki savaip, o laikas vaikus išleisti į pasaulį ir nustoti juos kontroliuoti ar už juos gyventi taip pat yra labai sunkus.
Kaip mes sprendžiame kitus savo gyvenimo uždavinius, taip turime spręsti ir šį. Yra toks posakis, kad vaikai mums duoti juos tik palaikyti. Tai ne mūsų nuosavybė. Tiesa, gražių žodžių galime prikalbėti daug, tačiau kaip tai galėti viduje? - pirma reikia to norėti. Antra, reikia žinoti, kad bus labai sunku. Ir tai yra procesas. Bet tai daryti reikia - suprasti, kad tu nebeturi tų teisių, įsisąmoninti, kad pasikeitė ir tavo pareigos.
Kada būna blogai? - kai žmonės per daug savimi pasitiki. Kai jie įsitikinę savo teisumu, kai manosi turį teisę kankintis ir savo vaikams primesti kaltes. Jis, matote, kankinasi. O kokia kaina? Tai yra egoizmas, kuris atrodo tarsi kančia, bet iš tiesų - egoizmas. Žmonės, kurie rūpinasi, kaip išgyventi šį etapą, atranda būdų. Sutuoktiniai vėl atranda vienas kitą, draugus, pomėgius. Kas ieško, tas randa.
Tačiau apskritai, man atrodo, visuomenė psichologiškai šviesėja. Ir tai, kad reikia paleisti savo suaugusius vaikus, nėra kažkokia „stebuklinga“ žinia. Žmonės tai supranta, apie tai kalbasi. Nes būna baisių dramų, kai tėvai, ypač motinos, nenori paleisti vaikų. O Lietuvoje moterys yra tikrai psichologiškai dominuojančios daugelyje šeimų. Savotiškas emocinis matriarchatas. Taigi dramų, kai stipri motina nepaleidžia savo vaikų arba visiškai sumenkina juos kaip savo anūkų tėvus, esama labai daug. Tada jau geriau būti kuo toliau ir tegul tie ryšiai silpnėja, nes tai yra nelaisvė, jei žmonės taip emociškai terorizuojami.
Tačiau pasitaiko ir atvirkštinių atvejų, kai suaugę vaikai nenori palikti tėvų namų ir juos netgi išnaudoja finansiškai. Kažkuris šioje situacijoje turi būti ryžtingas, nors tai ir sunku. Na, papyks vaikas ir paskui nebepyks. Reikia protingai vertinti realybę. Juk mūsų tikslas nėra gyventi taip, kad visada būtų vien malonu, patogu. Dėl šventos ramybės nesakyti nieko, kad tik nesusipyktume. Mūsų tikslas yra augti ir kad gyvenimas iš tikrųjų būtų garbingas. Jeigu tikslas yra „patogumas“, tai jo kaina - toks gyvenimas, kuris tave nervina.
Tačiau bandant spręsti šią problemą įmanoma tokiais atvejais ir nesusipykti. Galima pasakyti, kad durys neužtrenkiamos santykiams, bet tikslą pasiekti. Tačiau jei tikrai atsiranda grėsmė susipykti, kyla dilema: ar kentėti absoliučiai tavęs netenkinantį gyvenimą, ar verčiau susipykti, tačiau būtų taip, kaip man atrodo teisinga. Kita vertus, tais atvejais, kai suaugę vaikai nenori palikti tėvų namų, nors tėvų tai „netenkina“, dažnai esama abipusės emocinės „naudos“.
Seneliai ir anūkai
Grįžkime prie senelių ir anūkų bendravimo. Minėjote, kaip tai labai svarbu vaikams. Visų pirma tai yra be galo tikras, vertingas patyrimas, teikiantis didelį pilnatvės jausmą, ir reikia džiaugtis šia gyvenimo dovana. Čia gali atsiskleisti kita savo puse. Jei profesijoje turi būti kompetentingas, bendraudamas su suaugusiais draugais turi būti vėlgi atitinkamas, tai su anūkais esi toks, koks niekur kitur negali būti. Emocinis ryšys ir galimybė vėl pamatyti, kaip formuojasi žmogus, kaip jam sniegas, žvirblis yra stebuklas. Kaip pasaulis tomis akimis matosi. Tai yra ypatinga dovana.
Man labai patiko aktoriaus D. Banionio atsakymas į klausimą (jis jau tada turėjo anūkų) viename interviu. Kai žurnalistė jo paklausė apie santykius su anūkais, jis atsakė, kad šie geri. O kodėl? Ir D. Tačiau suaugęs nuo vaiko skiriasi tuo, kad vaikas gali vadovautis savo norais, o suaugęs - ne. Tad kaipgi seneliams išlaikyti tą pusiausvyrą ir nepradėti savintis anūkų? Išties pavojus yra. Visi esame skirtingų charakterių, tačiau kaip ir kiekvienoje meilėje, kas yra svarbiausia? Svarbiausia, kaip jaučiasi kitas - ne kas man yra gera, o kas yra gėris kitam. Jeigu bent stengtumės taip galvoti, tai labiau matytume. Maža, ko aš noriu - gėrio nuo to nepadaugėja. Tad jeigu būtų toks neegocentriškas žvilgsnis, gal žmonės ir patys daugiau suprastų. O jeigu mano „noriu“ yra šventas - tai nebrandumas, infantilumas, nesvarbu, kad tau 60 metų.
Kuo skirtingas vaiko ryšys su tėvais ir su seneliais?
Tas ryšys ir panašus, ir skirtingas. Jausmas panašus kaip su su savo mažais vaikais. Daug kas kartojasi, bet gal tas ryšys yra tam tikra prasme saugesnis. Daugiau žinai. Tėvai tą patiria pirmą kartą ir turi daug rūpesčio, o seneliai čia jaučiasi saugesni. Tu ne taip jaudiniesi, tu žinai, kad jei ir ištiko bėda, tai praeis, kad viskas ištaisoma, kad viskas padaroma ir nieko baisaus nėra. Ir turbūt tas santykis laisvesnis, mažiau jame įtampos, nes taip pat nesi toks atsakingas.
Viena vertus, rodos, viskuo rūpintumeisi, bet turi save stabdyti, sakyti sau, kad ne aš viską sprendžiu. Ir tada apie kai kuriuos dalykus turi tiesiog negalvoti, nes tai ne tavo sprendimai. Kita vertus, bendravimas su anūkais yra tik epizodinis, su jais kartu negyveni ir kasdienybė tave mažiau kankina. Pabūni ir vel išsiskiri. Tai santykiui suteikia ramumo. Ryšyje su tėvais - vienos taisyklės, su seneliais - kitos, su savais ypatumais.
Man labai patiko kažkada girdėtas interviu per radiją su Veronika Povilioniene, kur ji paklausta, kuo dabar gyvenanti ir ką veikianti, atsakė, jog labiausiai jai patinka „močiučiauti“.
Kalbant apie tarpusavio supratimą, dvasinį artumą - ar jis didesnis tarp vaikų ir tėvų, ar tarp anūkų ir senelių (turiu omenyje ikimokyklinio amžiaus vaikus)? Galbūt išties - egzistencinio. Taip, aš tą jaučiu, tačiau sunku būtų tai išskleisti, išaiškinti. Kartais toks jausmas, kad tas santykis yra ramus ir toks labai gilus, skaidrus. Kas gi sieja vaikus ir senelius? Gal polinkis filosofuoti. Vaikas dar neįdėtas į rėmus. Kaip jam kyla klausimas, taip jis ir klausia. Ir jis labai dažnai filosofuoja. O seneliai taip pat jau turi daugiau laiko, galimybių filosofuoti, nei tėvai, kurie vaiką augina. Tikrai gal tas filosofinis žvilgsnis? Aišku, aš nekalbu apie tokius senelius, kurie yra infantiliški - jiems anūkas - dar vienas žaisliukas.
Vaikai palikti seneliams
Šiandien nemažai žmonių iš Lietuvos važiuoja uždarbiauti į užsienį, palikdami savo vaikus seneliams. Kaip žvelgiate į tai? Tai yra labai pavojinga situacija. Ypač psichologiškai. Esu psichoterapijoje turėjusi ne vieną atvejį, kai tėvai ankstyvoje vaikystėje neaugino. Ir paskui mėgina užmegzti ryšį, tačiau nebeišeina. Yra tam tikri kritiniai santykių periodai. Kaip ir kalbos mokymesi. Esama tų retų atvejų, kai miške su žvėrimis augęs vaikas, vėliau grąžintas į visuomenę, nebeišmoksta kalbėti, nes praėjo tas kritinis amžius. Taigi santykiams taip pat egzistuoja tie kritiniai amžiai. Ir seneliai pakeisti tėvų negali. Tad jeigu tik įmanoma šitų ryšių reikia netraukyti. Ypač ankstyvoje vaikystėje, iki penkerių metų.
Nors, kita vertus, daug kas priklauso nuo bendravimo reguliarumo, nuo santykių, nuo to, kiek trunka tas išsikyrimas. Tad nebūtinai tai yra negrįžtama tragedija. Tačiau aš noriu pasakyti, kad į tuos dalykus reikia žvelgti labai rūpestingai ir atsakingai. Čia ne juokas. Emociniai, psichologiniai prieraišumai, santykiai, netektys, išsiskyrimai yra rimta.
O kalbant apie paaugusius - dešimties, dvylikos metų vaikus - turbūt jie dažniausiai ir yra paliekami seneliams. Kokia didžiausia blogybė glūdi čia? Individualiu atveju gali būti visaip. Nes senelis seneliui nelygu. Šeima šeimai, santykiai santykiams. Tačiau bendras dalykas yra tai, kad seneliai nebeturi tiek gyvybinės energijos atlikti tai, ką turi atlikti tėvai. Seneliai taip pat nebegali parodyti pakankamo griežtumo. Kita vertus, rūpestinga senelių meilė gali pavirsti ir į perdėtą kontrolę. Žodžiu, ne senelių darbas auginti vaikus. Ir tai yra taisyklė, su kuria, jeigu įmanoma, reikėtų nejuokauti. Nes yra daroma žala vaiko asmenybei - jo saugumui, brandumui, jis dažnai tampa labiau pažeidžiamas. Nors kada tas pažeidžiamumas išryškės, mes nežinome. Bet jeigu tokį žmogų ištiks dideli gyvenimo sunkumai, jis bus ne toks tvirtas, kaip tas, kuris augęs saugiai.
Kartų solidarumas
Grįžtant prie kartų solidarumo. Man atrodo, tai reiškia, jog mes vieni kitie... Taip nepastebimai pralekia laikas, kai mes jiems nuolat reikalingi.. Kai galima paimti ant rankų, o paskui - už rankutės. O paskui - už rankos. Ir jis jau tą ranką traukte traukia - jis didelis! Arba mandagiai ištraukia - jis jau užaugo, jis jau suaugęs. Tėvai sutrikę: kaip, jau? Užaugo, o juk ką tik mažas buvo.. Dabar nekviečia; puikiai apsieina be mūsų. Ir taip greitai praeinanti vaikystė užimama auklėjimu, mokslu.. Ir žaidžiame su savo vaikais tiek nedaug - na, kaip gi žaisi, jei pamokos dar neparuoštos arba rankų darbeliai vaikų darželiui nepadaryti? Ir, žinoma, atkakliai mokome savo atžalas savarankiškumo - visi apie tai tik ir kalba! Tai svarbiausia - kad būtų savarankiškas! O paskui viens! - ir prieš mus jau suaugęs žmogus. Tiesiog jaunesnis už mus. Jis jau ne vaikas. Ir kaip paskui gailimės tų praleistų bendravimo akimirkų, nepasakytų gerų žodžių, išsprūdusių piktų pastabų, atsisakymo pažaisti, nes.. nėra laiko. O to “vėliau“ jau nereikia. Vaikas užaugo - jis jau suaugęs.
žymės: #Vaika
Panašus:
- Ar vaikas tikrai didžiuotųsi manimi užaugusiu? Sužinokite tiesą!
- Vaikas karščiuoja ir viduriuoja: ką daryti? Patarimai tėvams
- Nuo kokio amžiaus vaikas gali sėdėti automobilio priekyje? Saugos patarimai
- Vaisiai ir daržovės kūdikiui: Kada ir kaip pradėti sveiką mitybą?
- Parduodu vaikišką traktoriuką: skelbimai, kainos, patarimai perkant