Apie antruosius gyvenimo metus prasideda visiškai naujas vaiko loginio vystymosi etapas, kuomet jis pradeda vartoti žodžius "aš" ir "mano". Pamenate, kaip anksčiau vaikas apie save kalbėdavo trečiuoju asmeniu, tai yra "Liudvikas valgo, Liudvikas žaidžia". Kartu su žodžiu "aš" atsiranda ir žodis "mano": "tai mano žaislas, mano mama, mano kėdė". Viskas, ką vaikas apibūdina žodžiu "mano" yra jo asmenybės tęsinys. Visi tie daiktai ir žmonės priklauso jo asmeninei erdvei. Būtent todėl vaikas taip emocionaliai reaguoja į tai, jog kažkas atsisėdo ant jo kėdės, žaidžia jo žaislu ir kalba su jo mama. Tokiame amžiuje apie godumą kaip asmenybės bruožą negali būti ir kalbos.
Dalintis ar ne dalintis?
Be to, šiuo laikotarpiu kartu su "mano" vaikas ima suprasti ir tai, kas yra "svetima". Galite išgirsti vaiką sakant: "tai mamos sijonas, tai tėtės laikrodis". Tai pats tinkamiausias laikas išmokyti vaiką, jog visuomet prieš paimant svetimą daiktą reikia atsiklausti. Vaikas išsineša savo žaisliukus, kurį laiką jais pažaidžia ir tada susidomi kuo nors kitu: gėle ar svetimu žaisliuku. Staiga jis pastebi, jog kažkas paėmė jo daiktą ir puola į kovą! mti ar net suduoti. Vaiko akimis, svetimas asmuo pasikėsino ne į kastuvėlį (kaip atrodo mamai), bet į jį patį. Mama patiria begalę prieštaringų jausmų: nuo noro pateisinti mažylį iki gėdos dėl savo "godaus" vaiko. Iš tikrųjų, tai yra ne mažylio, bet mamos problema.
Būtent jai nepatogu, gėda ir norisi teisintis prieš aplinkinius. Būtent todėl, jog tai mamos problema, jai reikėtų susimąstyti, kaip tokioje situacijoje elgiasi ji. Pozicijos "privalo dalintis" besilaikanti mama gali imti vaiką garsiai barti ir net pliaukštelėti jam prie visų. Ji gali atimti atkovotą žaislą ir paduoti jį "nuskriaustam" vaikui. Mamai gali atrodyti, jog ji turi aplinkiniams parodyti, jog griežtai auklėja savo vaiką. "Bendruomenė" turėtų būti patenkinta. Taip elgdamasi mama atsižvelgia ne į vaiką, jo interesus ir ypatingą jo vystymosi etapą, o į savo iliuzijas apie tai, ką pagalvos apie ją kaip apie mamą kiti. Tačiau negalima išmokyti gėrio barant, pliaukšint ir atimant. Negalima išmokinti dosnumo verčiant dalintis, juk tikrasis dosnumas gali būti tik iš širdies.
1,5-2,5 metų amžiuje formuojasi ir labai svarbus sugebėjimas sakyti "ne". Žmonės, vaikystėje neišmokę sakyti "ne", suaugę labai kenčia. Ko gero, teko sutikti žmonių, kurie visiems skolina pinigus ir po to neatgauna, ar moterį, kuri skolina draugei suknelę ir po to gėdijasi paprašyti grąžinti? Ar nuoširdus šis dosnumas? Ne, ir tai yra vertimo dalintis pasekmė. Jų mamos labai bijojo, jog vaikai užaugs godūs, o jie užaugo nemokantys atsakyti. Nutinka ir taip, kad tie, kurios aktyviai vertė dalintis, vėliau elgiasi priešingai ("na dabar tai jau niekas man nesutrukdys elgtis taip, kaip aš noriu!"). Ir vaikas (paauglys) ima gailėti net smulkmenų. Tai, ko taip bijojo mama, tampa realybe. Grįžkime prie antrosios mamų reagavimo pozicijos - "jis GALI dalintis, jei nori".
"Mano Paulius paprastai dalinasi žaislais. Tačiau kartais ir jis gali grubiai atimti savo daiktą, pravirkti. Tada man būna truputį gėda. Tačiau suprantu, kad tai JO nuosavybė ir jis turi teisę jos neduoti. Todėl kitam mažyliui pasakau, kad galbūt Paulius vėliau duos pažaisti. Žmogus, kurio tėvai laikėsi tokios pozicijos, ateityje gali apginti savo teises, interesus, garbę ir nuosavybę. Juk svarbu ugdyti pagarbą tau priklausantiems daiktams. • Tuo metu, kai jūsų vaikas grubiai atima iš kito vaiko žaislą, tvardykitės. Nepykite ir nešaukite ant savo mažylio. Taip pat nepykite ir nevadinkite gobšuoliu kito vaiko, iš jūsų mažylio atėmusio žaislą. • Galite atsargiai pasiūlyti vaikui vis tik pasidalinti ("Matai, Tomas nusiminė, gal parodytum jam mašinėlę?"). Gali pavykti, gali ir ne. • Galima pabandyti abu vaikus sudominti bendru žaidimu, nors vaikai iš tikrųjų kartu žaisti pradeda tik nuo 3 metų. Greičiausiai, abu vaikai žiūrės, kaip jūs žaidžiate su mašinyte. • "Nuskriaustam" vaikui galima pasiūlyti kitą žaislą, tačiau būtina atsiklausti mažojo savininko. • Jei "nuskriausto" vaiko mama žiūri į jus smerkiančiai, tai arba jos vaikas dar labai mažas, arba ji laikosi pozicijos "jis PRIVALO dalintis". Bet kuriuo atveju, nesistenkite jos perkalbėti. • Atminkite, jog vaikas gali suprasti, ką reiškia "svetimas". Todėl savo pavyzdžiu parodykite, jog reikia atsiklausti prieš imant svetimą daiktą. Taip vaikas ims gerbti ne tik savo, bet ir svetimą nuosavybę.
Kaip ugdyti dosnumą?
3-5 metai: metas ugdyti dosnumą. Šiame amžiuje vaikai pradeda žaisti kartu. Galima stebėti, kaip vaikai susiskirsto į grupes: berniukai žaidžia policininkus, gaisrininkus, mergaitės - "mamas ir dukras". Dabar vaikai patys stengiasi pasidalinti žaislais su draugais, juk tai reiškia, jog bus įdomus bendras žaidimas. Pirmoje vietoje atsiduria žmogiškieji santykiai. Būtent šiame bendrų žaidimų etape ir galima išugdyti sugebėjimą dalintis, kurį suaugusieji vadina dosnumu.
"Mano dukra visuomet nešasi lėles į darželį. Žinau, kad jos su draugėmis Lina ir Aiste žaidžia "dukromis-mamomis". Tačiau kitoms mergaitėms ji savo lėlių neduoda. Paprastai vaikai noriai dalinasi savo daiktais su draugais, tačiau kitiems gali neleisti net prisiartinti. Esmė tame, kad vaikas išskiria artimą ratą, į kurį įeina artimieji ir draugai. Šiais žmonėmis jis pasitiki, noriai bendrauja ir su malonumu dalinasi savo brangenybėmis. Bet yra žmonių, su kuriais vaikas privalo būti, tačiau gali atsisakyti su jais bendrauti (pavyzdžiui, kai kurie giminaičiai ar vaikai darželyje). Su jais dalintis jis nenori. Tai nėra godumas. Įsivaizduokite: jūs turite automobilį. Ar leisite juo pasivažinėti pažįstamai iš gretimos laiptinės? Greičiausiai, ne. O savo vyrui, broliui? Greičiausiai, taip. Todėl, jei vaikas dalinasi su artimaisiais ir draugais, jis nėra godus. Šiame periode vaikas ima derinti savo elgesį prie kai kurių elgesio taisyklių, privalomų visiems. Todėl būtent dabar geriausias metas papasakoti, o dar geriau - parodyti savo pavyzdžiu, ką reiškia dalintis.
Turite parodyti, jog reikia mokėti ne tik imti, bet ir duoti. Pasistenkite išnaudoti tam kiekvieną progą. Pavyzdžiui, liko keli šokolado gabaliukai, ir vaikas jį visą nori suvalgyti. Tuo metu priminkite, jog ir jūs neatsisakytumėte šokolado, o ir tėtei reikia palikti. Padalinkite šokoladą į tris lygias dalis. Parduotuvėje pirkdami saldumynus, pasiūlykite vaikui: "Nupirkime šiuos saldainius močiutei, juk greitai pas ją važiuosime". Nepatingėkite padėti vaikui padaryti kam nors dovanėlę gimimo dienos proga. Šiuo atveju jūsų pagalbininkais gali tapti knygos. Svarbu ne tik skaityti ir tikėtis, kad vaikas pats supras pamokymą, bet ir aptarti su vaiku tai, ką perskaitėte. Tam, pavyzdžiui, tinka pasakėčia "Žiogas ir skruzdėlė", pjesė "Katės namai" arba multiplikaciniai filmukai apie gobšumą.
Kadangi ikimokykliniame amžiuje pagrindinė veikla yra žaidimai, jie gali būti puikia gydomąja ar profilaktine priemone, kurios ieško tėvai. Žaidimų pagalba galima išugdyti norimus bruožus ar padėti spręsti problemas. Paimkite keletą minkštų žaisliukų. Tegul jam labiausiai patinkantis žaisliukas būna "juo". Jei pastebėjote, kad vaikas gobšus, suvaidinkite kaip "Tomo liūtukas" iš pradžių nenorėjo dalintis, nors visi vaikai jo prašė. Tuomet vaikai nuėjo žaisti, o "Tomas" liko vienas. Jis nuliūdo ir nuėjo pas savo mamą. Ji patarė pasidalinti žaisliukais ir davė saldainių pavaišinti vaikus. Kitą dieną "Tomas" pasidalino su draugais, ir jie ėmė žaisti drauge. Iš pradžių "Tomą" vaidinkite jūs. Tai svarbu, nes reikia parodyti pageidaujamą elgesio modelį. Situaciją sužaiskite keletą kartų. Jei vaikas vėl ir vėl prašo žaisti - žaiskite, nes tai rodo, jog jis įsisavina naują elgesio strategiją. Būtinai apie žaidimą priminkite kasdien. Kai vaikas įsisavins informaciją, jis pats norės vaidinti |"Tomo liūtuką". Stebėkite, kaip jis tai daro ir, jeigu bus, taisykite "klaidas". Atkreipkite dėmesį, ar pasikeitė jūsų vaiko elgesys su bendraamžiais. Jei taip, vadinasi, žaidimas buvo naudingas. Dabar jūs retkarčiais galėsite grįžti prie šito žaidimo, jei vėl pastebėsite nepageidaujamo elgesio požymiu.
Godumas - tai tik simptomas?
Vaikui jau 5-7 metai, tačiau jis nerodo savo žaislų, tyliai kamputyje suvalgo saldainius, pamiršta, jog ir artimieji mėgsta vaisius ir saldumynus, o mėgstamiausi jo žodžiai yra "aš" ir "mano". Vaikai darželyje (mokykloje) atvirai jam sako "gobšuolis", tam pritaria ir dauguma suaugusiųjų. Greičiausiai, kiti vaikai atsisako su juo bendrauti, nes neįmanoma bendrauti su tuo, kuris tik "ima" ir nieko "neduoda". Tačiau dar nevėlu viską ištaisyti. Kiekviena situacija su "gobšiu" vaiku yra skirtinga. Labai dažnai godumas - tai tik simptomas, po kuriuo slypi kur kas gilesnės psichologinės problemos. Tuomet neįmanoma "išgydyti" gobšumo, neišsprendus šių problemų.
Šešiametė Vaida su niekuo nenorėjo dalintis žaislais. Atsinešusi į darželį savo brangias lėles, susodindavo jas ir stebėdavo, kad niekas prie jų neprieitų. O jei kas iš vaikų bandydavo pažiūrėti, ji puldavo prie lėlių, galėdavo net įkasti. Darželio psichologė išsiaiškino, jog mergaitę nuo šešių mėnesių auklėja auklė, o tėvai visą laiką būna darbe. Mama negalėjo prisiminti, kada su dukrele buvo kine ar cirke. "Aš grįžtu, kai ji miega! Juk mes norime uždirbti pinigus jos ateičiai" - atsakė mama. Vaiko būsena, kai jam stinga artimųjų šilumos, vadinama deprivacija. Šią problemą dažnai turi vaikų namų augintiniai. Jiems stinga artimųjų palaikymo, padrąsinimo švelniais žodžiais. Tačiau ir nemažai tėvus turinčių vaikų kenčia nuo šios problemos. Tokie vaikai paprastai labai mėgsta saldumynus (suvalgo problemą), taip užpildydami emocinį trūkumą. Tėvai jiems dažnai dovanoja brangius žaislus, tačiau niekuomet nežaidžia kartu. Tėvų padovanoti daiktai vaikui tampa meilės "surogatu", vieninteliu tėvų neabejingumo įrodymu. Šiuo atveju "gydyti" gobšumo nėra prasmės. Reikia "gydyti" pačią šeimos tarpusavio santykių sistemą, mokant tėvus bendrauti su vaiku: kalbėtis, aptarti jo problemas, domėtis jo nuomone, kartu žaisit ir praleisti laisvalaikį. Tuomet meilės "surogatai" bus nebereikalingi ir godumas išnyks.
Andriui buvo šešeri, kai gimė sesutė. Tėvai galvojo: "Didelis berniukas, bus pagalbininkas". Tiesa, iš pradžių Andrius rūpinosi mažyle, mokėjo pamaitinti iš buteliuko, pakeisti sauskelnes. Tačiau kartais jis paklausdavo mamos: "O kurį tu labiau myli?" Mama pasimesdavo. Tačiau sesutei paaugus ir ėmus vaikščioti, ji "kėsindavosi" į Andriaus žaisliukus, o jis puldavo atkakliai ginti savo "brangenybių": jis galėjo sesutei iš rankų išplėšti mašinytę, pravirkti ar pliaukštelėti per užpakaliuką. Šeimose, kur yra keletas vaikų, "godumas" gali būti kitos gilesnės problemos - pavydo - išraiška. Atsiradus mažyliui, vyresnis vaikas susimąsto: ar mama jį myli taip pat stipriai, kaip ir mažylį, juk ji dabar beveik visą laiką praleidžia su mažuoju? Jei gėdinsime vaiką už jo "godumą", problemą tik sustiprinsime. Reikia slopinti pavydą. Ruoškite vaiką mažylio šeimoje atsiradimui: pasakokite, kaip jį prižiūrėsite, kaip mažylis mylės savo broliuką ir juo didžiuosis. Gimus mažyliui, stenkitės skirti laiko ir vyresniajam. Kartais išeikite kur nors tik su juo. Išmokinkite, kad, jeigu jis bijo, jog mažylis gali sulaužyti žaisliuką, teparodo žaislą mažyliui, arba paima, sudominęs mažylį kitu žaislu. Vėliau vaikai išmoksta dalintis vienas su kitu, o jei yra panašaus amžiaus - kartu žaisti.
Vasarą Darius su tėte sodyboje meistravo įvairius ginklus. Darius didžiavosi, kad jam pavyksta dirbti peiliu. Grįžęs į miestą, jis visiems su pasididžiavimu pasakojo, kaip jis pats gamino šį lanką, o tėtis jam tik padėjo. Vaikai susirinko aplink jo "arsenalą", pasiūlė žaisti karą ir paprašė ginklų. Darius neprieštaravo, bet norėjo, kad jį labiau įkalbinėtų. Tuo metu jis jautėsi iš tikrųjų svarbus. Kartais po godumu slypi noras lyderiauti. Vaikams atrodo, jog svarbiausias yra tas, apie kurį visi "šokinėja". Apie tokius vaikus daug "šokinėja" tėvai, seneliai. Tai vadinamoji "mažojo tirono" namuose situacija. Vaikas nuo mažens pripranta, kad jo norai yra patys svarbiausi. Jei kažkas ne taip, jie krenta ant grindų, laužo daiktus. Didžiausia klaida, kurią tokiu atveju daro suaugusieji -patenkina vaiko reikalavimus. Jei mamai pasakius, jog prieš valgį negalima valgyti saldainio, vaikas krenta ant grindų, o mama sako: "Na, gerai, imk saldainį, tik liaukis", tuomet vaikas jau žinos, kaip galima mamą paveikti. Šiuo atveju taip pat reikia "gydyti" pačią tarpusavio santykių sistemą. Siekiančio lyderiauti vaiko godumą galima nukreipti kita linkme, pavyzdžiui, tegul tai būna "godumas" žinioms, kuomet vaikas bus motyvuotas tapti intelektualiniu lyderiu, tai yra tuo, kuris daug žino. Svarbiausia - išmokyti vaiką bendrauti su bendraamžiais, kad galėtų tapti tikru autoritetu.
Penkiametė Alina - labai drovus vaikas. Į darželį ji atėjo vos prieš keletą mėnesių. Dažnai ji visą dieną prabūna viena kamputyje, kur sėdi apsikabinusi pliušinį meškutį. Iš pradžių kiti vaikai prie jos prieidavo, prašydavo parodyti meškutį, tačiau Alina tik stipriau jį apkabindavo. Vaikai ją praminė gobšuole. "Mes bandėme, tačiau ji tik tyli. Pati nenori žaisti" - atsakė Marius. Pokalbio su Alina metu paaiškėjo, jog iki 4 metų amžiaus mergaitė daug sirgo, todėl beveik visą laiką būdavo namuose arba vaikščiodavo atokiai nuo kitų vaikų ("kad neužsikrėstų"). "Ji nėra gobši, visuomet su manimi saldainiu pasidalina, dovanėles paruošia. Vaikai, iki 5 metų beveik nebendravę su kitais vaikais, atėję į vaikų darželį paprastai pasimeta. Jie nemoka žaisti su kitais vaikais, vadinasi, jie nežino, jog reikia pasidalinti savo žaisliuku, kad pradėtų bendrą žaidimą. Kartais jie labai nori pasidalinti ir žaisti kartu, bet taip drovisi, jog negali ištarti nė žodžio. Šiuo atveju nėra jokio gobšumo. Prieš atiduodant 5-6 metų "naminuką" į vaikų darželį, reikia jį tam paruošti: pažaisti vaikų darželį namuose, paskaityti knygutes apie gyvenimą vaikų darželyje ir apie draugystę tarp vaikų. Stenkitės, kad išėjęs pasivaikščioti vaikas pažaistų su bendraamžiais, tai jam bus naudinga. Padėkite jam adaptuotis savo supratingumu, palaikymu ir patarimais.
Lukas - "pažangus" vaikas. Nuo 4 metų jis neblogai skaičiuoja, ypač pinigus. Jis visuomet žino, kiek kainuoja norimas žaislas, ir kiek jam reikia sutaupyti. Tačiau kartą močiutė paprašė paskolinti pinigų iš jo taupyklės. Jis neprieštaravo, net didžiavosi, kad gali būti naudingas. "Nepamiršk procentų!" - juokais tarstelėjo tėtis. "O kas tie procentai?" - susidomėjo Lukas. Tėtis jam paaiškino. Po mėnesio pinigų prireikė pasiskolinti pačiam tėtei. "Pameni, mes kalbėjom apie procentus. Kada žadi grąžinti ir kiek "viršaus"?" - paklausė Lukas. Ar tai gobšumas? Žinoma, ne. Dauguma tėvų didžiuojasi savo vaikų "pasiekimais". Tačiau reikia būti atsargiems, aiškinant apie piniginius reikalus. Vaikai nesupranta daugumos smulkmenų.
Apie pagyrimus
Tereikia nueiti į vaikų žaidimų aikštelę, apsilankyti mokykloje ar nuvykti į vaikų gimtadienio šventę ir būtinai išgirsite nuolat pasikartojantį šūksnį „Šaunuolis!“. Net kūdikėliai susilaukia pagyrimo, kai sugeba suploti delniukais („Šaunuolis, kaip tu moki ploti!“). Daugelis knygų ir straipsnių nepataria imtis bausmių, kokios jos bebūtų - nuo „lupimo“ iki prievartinio atskyrimo (vadinamosios „pertraukėlės“). Vienas kitas autorius net siūlo susimąstyti, ar verta vaikus papirkinėti apdovanojant žvaigždute ar skanėstu. Kad išvengtume nesusipratimų, pabrėžiu: šiuo straipsniu neketinu kelti jokių abejonių dėl to, kaip svarbu palaikyti ir padrąsinti vaikus, juos mylėti, apkabinti ir padėti jiems gerai jaustis. Tačiau apie pagyrimus visai kita kalba.
Tarkime, pagyrimu apdovanojate dvimetį, kuris sugebėjo pavalgyti neišsiterlindamas, ar penkiametį už tai, kad susirinko ir į vietą sudėjo piešimo priemones. Kam tai naudinga? Rheta DeVries (Rita Devryz), Šiaurės Ajovos universiteto edukologijos profesorė, pagyrimus vadina „pasaldinta kontrole“. Kaip ir paskatinimas materialiomis dovanomis (ar baudimas!), gyrimas yra būdas padaryti su vaikais taip, kad jie tenkintų mūsų norus. Šis metodas gali veiksmingai padėti pasiekti mūsų tikslą (bent jau laikinai), bet jis labai skiriasi nuo bendradarbiavimo su vaiku: pvz., pakvietimo pasikalbėti, kas padeda sklandžiai darbuotis klasėje (ar šeimoje), ar pamąstyti, kokį poveikį tai, ką padarėme (ar ko nepadarėme), turėjo kitiems. Pagyrimai gali būti veiksmingi - bent trumpą laiką, - nes maži vaikai trokšta mūsų pritarimo. Bet mes turime būti atsakingi ir šia vaikų priklausomybe nesinaudoti savo patogumui. „Šaunuolis!“ už ką nors, kas palengvina mūsų gyvenimą, yra naudojimasis vaiko priklausomybe. Darome vaikus priklausomus nuo pagyrimų.
Vietoje to, kad padidintų vaiko savivertę, pagyrimai gali padidinti vaiko priklausomybę nuo mūsų. Kuo dažniau kartojame vaikui „Man patinka, kai tu…“ ar „Šaunuolis! Puikiai ….!“, tuo labiau vaikai ima pasitikėti ir remtis mūsų vertinimais, mūsų sprendimais, kas gera ar bloga, o ne mokosi galvoti patys. Trumpai tariant, „Šaunuolis!“ neprideda vaikams pasitikėjimo savimi, atvirkščiai, galiausiai priverčia juos jaustis mažiau saugiais. Pagyrimai net gali sukurti užburtą ratą: kuo daugiau mes giriame, tuo daugiau pagyrimų reikia vaikui, todėl pagiriame dar truputį. Liūdna, bet dalis šių vaikų taps suaugusiais, kurie ir toliau jaus poreikį, kad kas nors paglostytų galvą ir patvirtintų, kad jiems gerai sekasi.
Jau nekalbant apie priklausomybę, vaikas turi teisę džiaugtis savo pasiekimais, didžiuotis tuo, ką išmoko. Be to, vaikas turi teisę pats nuspręsti, kada taip jaustis. Bet nuolatinis vertinimų srautas vaikų raidai nėra nei būtinas, nei naudingas. Deja, tikriausiai net nepagalvojome, kad šūksnis „Šaunuolis!“ yra toks pat įvertinimas kaip ir „Nevykėlis!“. Ryškiausia teigiamo įvertinimo ypatybė yra ne ta, kad jis teigiamas, o ta, kad tai įvertinimas. Aš tikrai nuoširdžiai džiaugiuosi, kai mano dukrai pavyksta ką nors padaryti pirmą kartą ar kai ji sugeba tai padaryti geriau nei anksčiau. Bet stengiuosi susilaikyti nuo nervinį tiką primenančio poreikio tarti „Šaunuolė!“, nes nenoriu išsklaidyti jos džiaugsmo. Noriu, kad ji savo džiaugsmu dalintųsi su manimi, o ne lauktų mano sprendimo.
Pasakymas „Gražiai nupiešei!“ gali paskatinti vaiką piešti tol, kol mes žiūrime ir giriame. Tačiau, įspėja Lilian Katz (Liliana Kac), viena iš didžiausių autoritetų šalyje mažų vaikų ugdymo klausimais, „kai tik nustosime rodyti dėmesį, daugelis vaikų nebesiims veiklos,“ už kurią buvo giriami. Nerimą keliantis Joan Grusec (Džoanos Gruzeč) iš Toronto universiteto tyrimas parodė, kad maži vaikai, kurie buvo dažnai giriami už dosnumą, kasdienybėje buvo linkę būti šiek tiek mažiau dosnūs už kitus vaikus. Kiekvieną kartą išgirdus „Šauniai pasidalinai!“ ar „Aš didžiuojuosi tavo pagalba!“ jų noras dalintis ar padėti mažėjo. Dalinimasis ir pagalba vaikams tapo ne vertybėmis savaime, o būdu sulaukti suaugusiųjų pritarimo. Ar pagyrimai motyvuoja vaikus? Žinoma. Motyvuoja siekti pagyrimų.
Kodėl taip nutinka? Iš dalies todėl, kad pagyrimai sukuria įtampą ir verčia stengtis ir kitą kartą pasirodyti taip pat gerai, ir ši įtampa trukdo. Iš dalies todėl, kad giriami vaikai mažiau linkę rizikuoti - o juk rizika yra kūrybiškumo pagrindas! Pavyzdžiui, vaikas gali pasidalinti užkandžiu su draugu tikėdamasis pagyrimo arba norėdamas, kad jo draugas galėtų pasisotinti. Giriant už dalijimąsi šie skirtingi elgesio motyvai yra ignoruojami.
Tai priklauso nuo konkrečios situacijos. Tačiau svarbu, kad viską, ką sakome vaikams, sakytume nuoširdžiai ir iš meilės vaikui kaip žmogui, o ne už ką nors, ką vaikas padarė. Jei pagyrimais sieksime paskatinti pageidaujama elgesį ir išgyvendinti netinkamą, mūsų pasiekti rezultatai nebus ilgalaikiai. Net kai šis metodas veikia, negalime tvirtai pasakyti, kad vaikas „gerai elgiasi“, nes tiksliau būtų teigti, kad pagyrimai valdo jo elgesį. Alternatyva pagyrimams yra bendradarbiauti su vaiku, ieškoti jo elgesio priežasčių. Mums gali tekti pakeisti savo reikalavimus, o ne tiesiog ieškoti kito būdo priversti vaiką paklusti. Be to, turime įtraukti vaikus į sprendimo priėmimo procesą. Jei vaikas padaro ką nors, kas trikdo kitus, daug veiksmingiau už grasinimus ar „kyšius“ būtų tiesiog susėsti kartu ir paklausti: „Kaip manai, ką galėtume padaryti, kad išspręstume šią problemą?“. Taip ne tik padėsime vaikui išmokti spręsti problemas, bet ir parodysime, kad mums rūpi, kaip jis jaučiasi. Žinoma, bendro sprendimo paieškos procesas reikalauja laiko ir kūrybiškumo, rūpesčio ir drąsos. Daug lengviau mestelėti „Šaunuolis!“, kai vaikas elgiasi, kaip mums atrodo tinkama.
Taigi, ką galime daryti kitaip?
- Nieko nesakyti.
- Aprašyti, ką matote. Paprastas teiginys be jokių įvertinimų („Tu pats apsiavei batus“ ar tiesiog „Tau pavyko“) parodo vaikui, kad jūs pastebėjote. Be to, toks pasakymas leidžia vaikui didžiuotis tuo, ką jis padarė. Kartais gali prireikti ir išsamesnio aprašymo. Jei vaikas pasielgia rūpestingai ar dosniai, galite švelniai atkreipti jo dėmesį į tai, kokį poveikį jo veiksmai turėjo kitiems: „Pažiūrėk į Ramunę!
- Mažiau kalbėti, daugiau klausti. Klausti dar geriau negu tiesiog aprašyti, ką matote. Kodėl turėtumėme pasakyti vaikui, kuri jo piešinio dalis paliko didžiausią įspūdį mums, jei galime paklausti, kas labiausiai patinka jam pačiam? Tikėtina, kad klausimai, pvz., „Ką buvo sunkiausia nupiešti?“ ar „Kaip tu sugalvojai, kaip nupiešti tinkamo dydžio pėdas?“, pagilins susidomėjimą piešimu.
Ar tai, kaip reaguojame, padeda vaikui patirti jausmą, kad jis valdo savo gyvenimą, - ar verčia jį nuolat laukti mūsų pritarimo? Svarbiausia ne išmokti naują „scenarijų“, o susimąstyti apie tai, kokius ilgalaikius tikslus keliame augindami vaikus ir kokį poveikį turi mūsų žodžiai.
Kaip priimti kritiką?
Jeigu išgirdę kritiką sugebame ramiai susidėlioti visus argumentus už ir prieš, tai padeda mums keisti save, auginti savo asmenybę, tobulėti. Tokia nuostata leidžia mums atsistoti į lygiavertę padėtį su kritiką išsakiusiu asmeniu, leidžia jaustis visaverčiais - nežemina mūsų ir mes nežeminame kitų. Dažnai išsakytą kritiką lydi didelis emocijų pliūpsnis: „Tu labai didelis pikčiurna“; „Tu labai įžeidi“ ir pan. Pažiūrėkime: vieni vaikai ramiai reaguoja į kritiką, kiti susigūžia ar apsiverkia, treti agresyviai ginasi. Vaikai mokosi pažinti save ir kitus, atpažinti savo ir kitų jausmus bei emocijas, juos įvardyti ir tinkamai išreikšti.
žymės: #Vaika
Panašus:
- Vaikas karščiuoja ir viduriuoja: ką daryti? Patarimai tėvams
- Nuo kokio amžiaus vaikas gali sėdėti automobilio priekyje? Saugos patarimai
- Vaikas auga": geriausios knygos apie vaikų auginimą ir vystymąsi
- Žuvis Nėštumo Metu: Svarbiausi Patarimai, Ką Valgyti ir Ko Vengti Sveikai Mamai!
- Neįtikėtini Vaikiško Tortų Receptai Vienerių Metų Šventei – Paslaptis, Kurią Būtina Išbandyti!