Antakalnis - didžiausia ir miškingiausia Vilniaus dalis, kurioje įsikūręs ne vienas institutas, ligoninė, mokymo įstaiga, ambasada. Tai vienas seniausių Vilniaus priemiesčių, kuriame 17-18 a. dalys priklausė didikams Sapiegoms, Pacams, Sluškoms, Radviloms. Jie statydinosi puošnius rūmus, veisė parkus ir sodus.
Šiandien Antakalnis žinomas ne tik dėl savo istorijos ir gamtos, bet ir dėl čia veikiančių įstaigų, tarp kurių - ir Vilniaus Antakalnio vaikų socialinės globos namai. Ši įstaiga turi ilgą ir įdomią istoriją, glaudžiai susijusią su Vilniaus miesto raida ir vaikų globos tradicijomis.
Istorija
Vilniaus Antakalnio vaikų globos namų istorija prasidėjo nuo tada, kai Tarpukario Vilniuje, dabartinėje Globos namų teritorijoje, įsikūrė katalikių moterų vienuolynas, kuris turėjo mergaičių prieglaudą. Po karo, 1945 metais, čia buvo įkurti Vaikų globos namai.
Jie skirti vaikams, netekusiems tėvų globos ir atvykusiems iš socialinės rizikos šeimų. Įstaigos užduotis - suteikti vaikams pilnaverčio gyvenimo sąlygas, sukurti kuo artimesnę aplinką šeimos gyvenimui, teikti vaikams kokybišką socialinę globą ir parengti juos savarankiškam gyvenimui bei integracijai visuomenėje.
Savanorių indėlis
Savanoriai atlieka svarbų vaidmenį vaikų globos namų gyvenime. Rūta Dambravaitė, LRT radijo žurnalistė, projekte jau antrus metus: kartą per savaitę ji lankosi vaikų namuose. Apie projektą sužinojusi iš draugės, nusprendė, kad skirti kelias valandas per savaitę vaikams - nėra taip labai jau baisu. Be to, Rūtai visada labai patiko vaikai, bendrauti su jais, tad pasiryžo juos šio to išmokyti ir susidrtaugauti.
„Mokau du berniukus. Vienam iš jų labai patinka geografija, pasaulio šalys, tad visada jam papasakoju kažką naujo šia tema. Yra vaikas, kuris labai mėgsta traukinius, vienąsyk turėjome išvyką į traukinių stotį. Projektas susikūrė 2005 m., jo sumanytojai - Lietuvos gamtos mokslų olimpiadų asociacija (LGMOA). Būtent jie sugalvojo iniciatyvą keliauti į vaikų globos namus ir parodyti vaikams, kuo gamtos mokslai gali būti įdomūs.
Iš pradžių su vaikais savanoriai iš LGMOA susitikdavo laisvu metu, rodydavo jiems įvairiausių eksperimentų. Vėliau, po maždaug ketverių metų, kilo idėja, kad savanoriai gali vaikus mokyti ne tik gamtos, bet ir kitų mokyklinių dalykų, padėdami jiems ruošti namų darbus.
Kita savanorė, Simona Burbulytė, projekte jau ketverius metus. Šiandien ji ne tik savanorė, bet ir projekto vadovė. Simona studijuoja sociologijos magistrantūroje, taip pat dirba, bet, akivaizdu - randa laiko ir vaikams. Pirmaisiais metais pradėjo mokyti du: berniuką ir mergaitę iš „Minties“ globos namų Vilniuje.
Po metų berniuką globoti pasiėmė šeima, taigi dabar Simona moko likusią mergaitę. Esmė, kad savanoriai yra ne tik mokytojai, korepetitoriai, bet ir vaikų draugai. Kartu jie leidžia laisvalaikį: vyksta į miestą, čiuožinėja ant ledo ar žiūri kokį filmą. Projektas sudarytas iš dviejų dalių: viena pusė - mokslas, o kita - buvimas vaikų vyresniais draugais. Abi pusės turi savo žavesio.
- Labai smagu, kai vaikas pasigiria, kad šiandien gavo devintuką ar dešimtuką.
- Gera, kai vaikas su tavo pagalba pagerina pažymius.
- O kita pusė irgi suteikia daug džiaugsmo: labai gera bendraujant su vaikais prisiminti savo vaikystę, paauglystę ir tuo pačiu, užmegzti tvirtus ryšius.
Per visus mokslo metus mes organizuojame dvi didžiąsias savanorių atrankas. Pirmoji vyksta rudenį, rugsėjo mėnesį, nes po vasaros nemažai savanorių tiesiog išeina iš projekto arba persikelia gyventi kitur, išvažiuoja, todėl reikia papildyti savanorių grupę. O kitas atrinkimas vyksta pavasarį, kovo ar vasario mėnesį. Nors kartais, kai pritrūksta, savo puslapyje paskelbiame, kad ieškome savanorių.
Savanoriai gali būti visokie žmonės. Nors dauguma mūsų - VU studentai, bet yra ir moksleivių. Jie geri korepetitoriai, nes dar nėra pamiršę, ko reikalauja mokykla, tad gali šauniai vaikams padėti. Taip pat dalyvauja ir vyresnio amžiaus savanorių. Pavyzdžiui, vienai iš vyriausių savanorių jau daugiau kaip keturiasdešimt.
Žiūrint iš kiekybinės pusės, vaikų pažymiai tikrai pagerėja ir, kiek mes skaičiavome, dažniausiai pažymiai pakyla vienu arba dviem balais. Kalbant apie bendravimą irgi - vaikai tikrai laukia savo savanorių, ypač mažesnieji. Kartu vaikai ir labai nusimena, kai koks nors savanoris išeina ir projekto arba tiesiog pradingsta.
Visi laukia jaunesnių savanorių - vyresnių draugų. Labai prie jų prisiriša ir visada džiaugiasi bendravimu su jais. Tai liečia mažesnius vaikus, o vyresni, maždaug nuo aštuntos klasės, jau supranta, kad artėja egzaminai, ir savanorių labiau laukia dėl pagalbos moksluose.
Pertvarkos ir ateitis
Vaikų teises ginančių organizacijų atstovai teigia, kad metas atsisakyti valstybinių globos namų. Šiuo metu globos įstaigose gyvena per 4 tūkst. „Vaikų iki trejų metų raidai toks gyvenimas yra labai žalingas. Anot D. „Mes tikime, jog Lietuva subrendo tam, kad kiekvienas vaikas galėtų gyventi šeimoje.
Tiesa, ji pabrėžė, kad negali būti jokios kalbos apie globos namų uždarymą, kol nepasirengta visus vaikus įkurdinti biologinėse ar globėjų šeimose. Anot V. V. Pleckevičienė patikino, jog dėl to stengtis turėtų visi.
Vilnius pirmasis Lietuvoje dar 2015 m. ėmėsi vaikų globos pertvarkos ir iki 2019 m. siekė uždaryti visus sostinės vaikų ir kūdikių globos namus. Šiuo metu Vilniuje išformuoti jau dveji vaikų globos namai iš keturių, skatinamas įvaikinimas, o visai vaikų globos sistemos pertvarkai savivaldybė šįmet skiria beveik 1 mln. daugiau lėšų nei praėjusiais metais - iš viso 1,5 mln. eurų.
Sostinėje jau išformuoti „Minties“ ir „Žolyno“ vaikų globos namai, o 57 šių namų vaikai gyvena šeimai artimoje aplinkoje - šeimynose - po 7-9 vaikus. Jau kitąmet planuojama išformuoti vaikų socialinės globos namus „Gilė“, kuriuose gyvena 42 vaikai, o Antakalnio vaikų socialinės globos namus numatyta perorganizuoti į daugiafunkcinį centrą, kuriame būtų teikiamos palydimosios globos, dienos centro paslaugos.
Šiuo metu Vilniuje yra 1 087 be tėvų globos likusių vaikų, tačiau net trečdalis jų - 693 - gyvena šeimoje, kiti - institucinėje globoje. Net 15-oje socialinių globėjų šeimose globojami 26 vaikai.
Sostinėje atsiranda vis daugiau įtėvių bei globėjų - per 2015 m. jų buvo 83, o nuo 2016 iki dabar net dvigubai daugiau - 217. Per šiuos metus jų planuojame parengti dar iki 160. 2017 m. sausio - gegužės mėn. sudaryta 12-a globėjų (rūpintojų) įtėvių mokymo grupių.
Pastebėta, kad Vilniuje vis daugiau šeimų žengia kilnų žingsnį ir įsivaikina mažylius - 2016 metais Vilniuje įvaikinti ir vilniečių šeimų iš kitų miestų įvaikinti - 56 vaikai, 2015 m. - 44, 2014 - 38.
Lietuvoje be tėvų globos auga 9 116 vaikų. Daugiau kaip 2 000 vaikų kasmet lieka be tėvų, o į vaikų globos namus kasdien patenka 3-4 vaikai. Apie 60 proc. Lietuvos vaikų yra globojami šeimose, 35 proc. - globos namuose ir 5 proc. - šeimynose.
Viktorijos istorija
Viktorija, užaugusi vaikų globos namuose, pasakoja savo gyvenimo istoriją. Mergaitės vaikystė prabėgo kūdikių namuose, vėliau - kurčnebylių darželyje. Ūgtelėjusi Viktorija pradėjo lankyti kurčiųjų mokyklą-internatą, tapusį tikraisiais jos namais, tačiau ir čia užsibuvo tik kurį laiką - prasidėjus internatų sistemos reorganizavimui, teko išsikraustyti - taip ji atsidūrė Vilniaus Antakalnio vaikų socialinės globos namuose.
„Buvo labai sunku - nauja vieta, nepažįstami žmonės“, - prisipažįsta Viktorija. Jai antrina ir pokalbyje kartu dalyvavusi globos namų direktorė Elvyra Lotc, su kuria mergina iki šiol palaiko labai šiltus ir draugiškus santykius. „Kuomet atvyko pas mus, Viktorijai buvo 15 metų. Buvo visko - ir ašarų, ir nenoro pasilikti. Matėme, kaip jai sunku, tad bendromis jėgomis ieškojome išeičių. Susitarėme, kad darbo dienomis ji ir toliau galės gyventi mokyklos bendrabutyje, o savaitgalius ir atostogas, kuomet mokykla uždaryta, leis pas mus. Taip po truputį Viktorija apsiprato, suradome kontaktą ir iki šiol bendraujame“, - pasakoja E. Lotc.
Jau kelerius metus mergina gyvena Vilniaus miesto savivaldybės suteiktame socialiniame būste. Į Vilniaus centre, Algirdo gatvėje esantį butą Viktorija atsikraustė prieš keturis metus. Mergina puikiai prisimena ir tikslią datą - 2017 metų kovo 27 diena. Matyt dėl to, kad šis būstas tapo tikra atgaiva širdžiai ir sielai.
Didelio pasirinkimo Viktorija neturėjo - sulaukusi 24 metų turėjo išsikraustyti iš globos namų ir pradėti savarankišką gyvenimą. Nuo ko pradėti ir kur eiti - nežinia, tad čia pagalbos ranką vėlgi ištiesė globos namų darbuotojos: kol laukė eilėje socialiniam būstui gauti, surado laikinus namus bendrabutyje.
„Iki pandemijos savanoriaudavau Vilniaus pal. kun. Mykolo Sopočkos hospise - padėdavau čia esantiems žmonėms, bendraudavau su čia dirbančiomis vienuolėmis. Deja, dėl susiklosčiusių aplinkybių dabar lankytis hospise negalima. Tačiau veiklos man tikrai netrūksta ir vieniša nesijaučiu - turiu draugų ir bendraminčių, su kuriais leidžiu laiką. Nepamirštu ir globos namų, kuriuose užaugau - palaikome ryšį ir su auklėtoja, ir su globos namų direktore“, - pasakoja Viktorija.
„Net ir globos namuose Viktoriją kitiems vaikams pateikiame kaip sektiną pavyzdį. Nepaisant to, kad turi rimtų sveikatos problemų, ji labai stipri emociškai, pozityvi pati iš savęs. Dar tuomet, kai gyveno pas mus, jos visur buvo pilna - visus pažinojo ir stengėsi bendrauti. Beje, Viktorijos dėka vaikai pramoko ir gestų kalbos, o vienas vaikinas Vilniaus kolegijoje baigė gestų kalbos studijas“, - prisimena E. Lotc.
Jau porą metų kiekvieną rytą Viktorija keliauja į darbą - kurčiųjų bendruomenė padėjo jai įsidarbinti įmonėje, užsiimančioje produktų iš popieriaus bei kartono gamyba ir pardavimu.
„Labai gaila, kad negaliu girdėti tų giesmių ir maldų, tačiau vis tiek lankausi“, - šypsosi mergina. Viktorija - išsilavinusi, viskuo besidominti, apsiskaičiusi mergina. Paklausus, kur lankėsi, ilgai vardina aplankytas šalis ir įsimintiniausias vietas. Nemažai Viktorija keliauja ir po Lietuvą - išmaišiusi įvairiausios jos kampelius.
Paklausus Viktorijos, ar ji laiminga, mergina tik nusišypso: „Būna visko, tačiau jaučiuosi laiminga. Gyvenu savo gyvenimą ir žiūriu savo kelio, nesidairydama atgalios. Jei ir yra asmeninių problemų, svarbiausia - neužsidaryti savyje, bendrauti. Tad ir kitiems palinkėčiau būti nuoširdesniais, rūpestingesniais, padėti vienas kitam ir nebijoti prašyti pagalbos“.
Apibendrinant, Vilniaus Antakalnio vaikų globos namai yra svarbi Vilniaus miesto socialinės infrastruktūros dalis, teikianti pagalbą ir paramą vaikams, likusiems be tėvų globos. Nors institucinė globa palaipsniui pertvarkoma, siekiant, kad kiekvienas vaikas augtų šeimoje, globos namai vis dar atlieka svarbų vaidmenį užtikrinant vaikų gerovę ir ateitį.
Panašus:
- Vaikų Antakalnio Poliklinika: Kaip Užsiregistruoti ir Gauti Pagalbą?
- Antakalnio ligoninės vaikų priėmimo skyrius: viskas, ką reikia žinoti
- Šokiruojanti Antakalnio Vaikų Psichiatrijos Ligoninės Istorija ir Jos Paslaptinga Dabartis
- Geriausi Nėščiųjų Kursai Antakalnio Gimdymo Namuose – Išsamūs Įvertinimai ir Tikros Motinų Apžvalgos
- Neįtikėtinas Vaikiškų Dainų Popuri Sąrašas ir Įspūdingi Chorų Pasirodymai Lietuvoje!
- Kaip Sudaryti Tobulą Vaikų Darželio Meniu: Nepakeičiamos Rekomendacijos Sveikam Augimui