Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras yra ant kalvos, o pagrindinė Vasaros gatvėje registruota įstaiga yra Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras, kurį miestiečiai žino kaip Vasaros ligoninę. Po šios įstaigos skėčiu yra daugiau skyrių: nuo dienos stacionaro iki Valgymo sutrikimų centro.
Vasaros Gatvės Istorija
Ieškant informacijos apie šią gatvę internetuose atrodo, kad tai viskas, kas čia egzistuoja. Tomo Vaisetos knygoje „Vasarnamis“ pasiskaičiau apie ligoninės atsiradimą: „Antakalnyje, tuometiniame Vilniaus priemiestyje, miškingame Sapiegos parke, stovėję rūmai ligonine paversti 1920 metais. Iš pradžių čia gydyti tuberkulioze sergantys žmonės, o 1927 metais atidaryta psichiatrijos ligoninė.
Lenkijos užimtame Vilniuje tarpukariu ligoninėje buvo nedaug vietų: iš pradžių 120, vėliau šis skaičius išaugo iki 230. Ten, kur dabar gėrimų parduotuvė, anksčiau buvo Antakalnio gyventojams žinoma „Ryto“ parduotuvė, vaikai joje pirkdavo saldainius, sausainius. Julija gyveno Vasaros gatvėje apie dvidešimt metų, kol baigė mokyklą.
Jai ši gatvė reprezentavo Vilniaus įvairovę - gyventojai buvo ne tik lietuviai, bet ir rusai, baltarusiai, lenkai, totoriai. Iš visų sezoninių gatvių Vasaros atrodė tamsiausia - Pavasario gatvė ant kalno, joje daugiau šviesos, pastatai kitokie, net Rudens gatvė ne tokia tamsi. O Vasaros gatvė lyg duobėj.
Gatvėje buvo prieškario namų bei kelios 90-ųjų prakutusių garsleivų penkių aukštų pilaitės. Greta - maži namukai, lyg butukais suskirstyti, nes vieną dalinasi dvi šeimos. Vasaros gatvės bendruomenė glaudi, pastatus vadina ne namo numeriais, o žmonių pavardėmis. Prosenelių namai buvo vieni pirmųjų šioje gatvėje - didelis medinis namas ir trys pastatai ten, kur dabar garažai.
Proseneliai buvo pasiturintys žmonės, juos išbuožino ir 1940-aisiais namą nacionalizavo - įkeltos septynios svetimos šeimos. Po Nepriklausomybės atkūrimo žemę atgavome, valstybė tuos žmones iškėlė, jie gavo butus. Kai jį griovė, sienose aptiko ir dokumentų, ir šautuvų. Vaikystėje bijodavom psichiatrijos ligoninės.
Vasaros Gatvė Šiandien
Daug žalumos, stirnos ant kalno ganosi. Čia rojaus kampelis, maža kišenėlė, kurion įnėrus atsiduri visai kitame pasaulyje. Pasiilgai šviesos Vasaryne - kopi į kalną. Keliaudamas į dienos stacionarą jautėsi lyg eidamas į bendraminčių klubą: „Dienos stacionaras buvo pačiame viršuje, Olimpe, išeidami mes leisdavomės į kasdienybę. Ramino pastatų masyvas, šlaitas, apaugęs brandžiais medžiais. Iki šiandienos nežinojau, kaip gatvė atrodo žemėlapyje.
Gatvelė kilo aukštyn, debesų link, o pačioje viršūnėje stūkstojo apleista medinė troba su gerai išsilaikiusia terasa, tad užsikabarodavau ten. Iš viršaus buvo matyti visas kvartalas, iš pažiūros tykus ir žalias kaip miškas, bet gerai žinojau, kad Vasaros gatvė mane apgaudinėja. Išties ji kupina žmonių istorijų ir jausmų. Žinoma, gausiausiai jų išspjaudavo ligoninė.
Apleistos Ligoninės Atmosfera
Didelis ligoninės pastatų kompleksas, hektarai aptvertos teritorijos ir rudeniškai vaiduokliškas vaizdas. Tarytum didelis parkas, liūdnas ir niūrus parkas, kuriame atokiau nuo kitų pastatų stovi pamirštas ir jau apie dekadą nefunkcionuojantis pastatas. Ligoninės teritorijoje sutiktos dvi baltais chalatais vilkinčios moterys paaiškina, kad tai buvęs VAIKŲ SKYRIUS ir jau apie dešimt metų jis yra neveikiantis.
Įėjus vidun greitai supranti, kad ekskursija nebus maloni - pastatą, kuriame turbūt nebelikę nei vieno sveiko lango, kiaurai veria vėjas, varva lubos ir byra tinkas. Pastatas siaubo nesukelia, tačiau vaikų žaislai ir piešiniai ant sienų sukelia šiurpiai liūdnas emocijas. Daugybė palatų ir procedūrinių kabinetų, kurie išklijuoti plytelėmis, poilsio kambariai bei priimamasis gerokai išskiria šį pastatą iš kitų, kuriuose esu apsilankęs.
Prietaringiems ar jautriems žmonėms nerekomenduočiau čia eiti. Pastatas rudeniškame fone ir varnų debesyje tikrai atrodo mistiškai (o gal romantiškai) vaiduokliškas. Skaitytojas Jonas prisipažino ne kartą kvietęs dvasias įvairiausiais būdais, tačiau nė karto jam nebuvo taip baisu, kaip naktį apsilankius apleistoje psichiatrinėje ligoninėje. Tačiau kartą su draugais jie nusprendė užsukti į pastatą, kuriame anksčiau buvo ligoninė, po to - psichiatrinė ligoninė, kurioje buvo gydomi ir vaikai.
Pasakojimai iš Apleistos Ligoninės
„Sulaukę vidurnakčio, šviečiant mėnuliui, mes leidomės į rūsius, kur laikė lavonus. Nusileidus pradėjau daryti nuotraukas, naudodamas blykstę. Iš karto pastebėjau, kad kažkas yra ne taip. Ekrane pasirodė veidas, tačiau fotografuoti nenustojome. Greitai pajutome, kad vaikštant ėmė stipriai krėsti šaltis, atrodė, kad nuolat kažkas seka iš paskos, nors ten nieko nebuvo.
Atidžiau apžiūrėjus visas nuotraukas pamačiau aiškų ir ryškų veidą. Kitose nuotraukose - visą žmogaus siluetą. Dar kitoje, gerai įsižiūrėjus, koridoriaus gale pamatėme pasikorusį mažą vaiką, o šalia jo nuleidę galvas stovėjo kiti vaikai“, - pasakojo skaitytojas. Jis pripažino - po apsilankymo pastate negalėjo užmigti tris paras.
Apleistų vietų entuziastų teigimu, jose neabejotinai vaidenasi. Neurologas Jokūbas Fišas DELFI yra pripažinęs, jog mums dar daug kas nepažįstama. „Apie psichiką, sielos reikalus, dvasinius dalykus žinome labai mažai, be to, ne viskas racionaliai paaiškinama. Yra labai daug metafizinių aiškinimų, Rytų medicinos požiūrių ir tai - daug sudėtingiau, nei mes mokėmės.
Praktika rodo, kad gyvenimas ir žmogus yra sudėtingesnis, platesnis, įvairiapusiškesnis. Kunigas A. Valkauskas įsitikinęs, kad taip ir dėl to pataria šventinti butus, ligonines, nes su malda mes viską pavedame Dievo angelų globai. Manome, kad esame techniški žmonės, kuriems viskas aišku. Tačiau net aukšto lygio fizikams aišku, kad niekas šiame pasaulyje neaišku“, - sakė egzorcistas.
Kitų Ligoninių Likimai
Vasaros pabaiga atnešė ne tik karščius, bet ir visą krūvą naujų apleistų vietų. Kalbėsime apie buvusią Šv. Roko ligoninę, dar visai neseniai pasitraukusią iš Liepkalnio. Kadaise ši Vilniaus dalis priklausė vienai žymiausių LDK didikų giminei - Tyzenhauzams, kurių vardu 1916 metais pavadintoje gatvėje ši ligoninė dabar ir yra.
2013 metais prasidėjo didelė restruktūrizacija - Vilniaus universitetinės slaugos ir ilgalaikio gydymo ligoninė buvo apjungta su Sapiegos ligonine ir pavadinta Šv. Roko (sergančiųjų globėjo) vardu. Ligoniai ir administracija buvo pamažu keliami į naujas patalpas - tarp jų ir į buvusią Antakalnio vaikų polikliniką - vieną žymiausių Antakalnio apleistų vietų, galutinai sutvarkytą vos prieš metus, žiniasklaidai pakėlus didelį skandalą.
Remiantis iš raštelių pastato viduje, į naujas patalpas ligoninė persikraustė šių metų gegužės 23 dieną. Pagrindinė akių ligoninės dalis - gražūs trijų aukštų neorenesanso stiliaus rūmai, nors ir gerai apdūlėję, bet dar nepraradę savo grožio. Pastatas tuščias ir išvalytas - autentikos čia nėra, tačiau ir benamių ar paauglių primėtytų šiukšlių niekur nesimato.
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Nerimstanti Tiesą! Apleistos Vaikų Poilsio Stovyklos Lietuvoje, Kurias Turite Pamatyti!
- Apleistos vaikų stovyklos Lietuvoje: paslaptinga praeitis ir šiandienos realybė
- Vaikų Antakalnio Poliklinika: Kaip Užsiregistruoti ir Gauti Pagalbą?
- Atopinis dermatitas kūdikiui: efektyvūs gydymo būdai ir nepakeičiama priežiūra
- Šiltas vilnonis megztukas kūdikiui: gražiausi mezgimo raštai ir stilingos idėjos