Demokratija nėra prigimties dovana, ji yra kovos laimėjimas. Ilgos kovos su barbariškais atskiro asmens ir visuomenės instinktais.
Demokratijos reikšmė būsimai Lietuvai
Demokratijos problema svarbi būsimai Lietuvos valstybei, bet ji nėra tik išimtinai lietuviška ir tik su Lietuvos valstybe susijus. Ji yra visuotinė ir visuotinai aktuali. Tiesa, niekas demokratijos neginčija ir prieš ją nepasisako. Demokratija pripažįstama kaip savaime suprantamas pozityvus dalykas, tačiau skirtingi žmonės demokratijos žodyje regi skirtingą turinį.
Pasisakymai “Į pilnutinę demokratiją” tenka vertinti kaip naują žingsnį lietuvių pastangose ir kelyje į tobulesnį demokratijos supratimą, kuriame pirmatakų kai kurios idėjos yra įaugę, išplėtotos ir papildytos ar pakoreguotos naujais proto bei gyvenimo patirties laimėjimais.
Kultūros ir religijos laisvė demokratinėje valstybėje
Kultūros ir religijos sritis yra ypatingai glaudžiai susijusi su žmogaus asmeniu. Totalizmas yra baisus ne tik tuo, kad paneigia politines laisves bei teises ar kad pajungia žmogų ūkio bei technikos vyksmui. Totalizmas, svarbiausia, baisus ypačiai tuo, kad verčia asmenį prisiimti jam svetimas pažiūras, sistemas, net meno stilių. Totalizmas pasmaugia kūrybos laisvę dvejopu būdu: draudžia viską, kas nesutinka su generaline linija, ir įsako visą kultūros kūrybą rikiuoti pagal generalinės linijos šabloną.
Demokratinėje valstybėje taip pat nebuvo ir nebus visai viskas leidžiama net ir kultūros kūryboje. Visada bus dalykų, kurie bus varžomi. Jų apimtis ir pobūdis priklauso nuo tautos tradicijų, jos dvasios ir kultūros lygio. Todėl demokratijos vykdymas kultūros ir religijos srityse valstybėje yra pats svarbiausias.
Kiekvienas kultūrinis kūrinys, - vis tiek, ar jis bus filosofinis, ar meninis, ar pedagoginis, - yra ne kas kita, kaip bet kurios žmogiškosios idėjos apipavidalinimas. Tačiau kiekviena žmogiškoji idėja savo ruožtu turi daugiau ar mažiau, ryškių ar neryškių pasaulėžiūrinių bruožų, tų bruožų, kurie kyla iš žmogaus atsakymo į būties ir gyvenimo tikslo klausimą. Taigi ir kiekvienas kultūrinis kūrinys yra daugiau ar mažiau pasaulėžiūrinis.
Tačiau kaip tiktai todėl, kad kultūra yra esmingai susijusi su pasaulėžiūra, kultūros kūryba priklauso sąžinės laisvės sričiai. Sąžinė apima žmogaus įsitikinimus, jo filosofiją ir religiją. Taigi pasaulėžiūra yra sąžinės turinys. Žmogus nori ir turi pagal savo įsitikinimus ne tik mąstyti, bet ir gyventi. Jeigu tad valstybė skelbia įsitikinimų laisvę, o neleidžia šių įsitikinimų reikšti asmens ir bendruomenės gyvenime, tokia valstybės skelbiama įsitikinimų laisvė tėra laisvės apgavystė.
Politinė ar kitokia grupė - skelbdama sąžinės laisvę ir kartu darydama prierašą, jog toji sąžinės laisvė nereiškia, “kad Bažnyčia, panaudodama autoritetą ir žmonių religinius įsitikinimus, kištųsi ir darytų savo politiką, tą politiką vestų į mokyklą, į socialinius žmonių santykius”, - galvoja ir elgiasi nedemokratiškai. Jos skelbiamoji sąžinės laisvė tėra laisvės fikcija, nes skelbti sąžinės laisvę ir sykiu neleisti su savo pasaulėžiūra eiti į kultūrinį (mokykla) ir socialinį (socialiniai santykiai) gyvenimą yra, Jules Simono žodžiais tariant, “melas akims dumti”.
Savo sąžinei, savo vidaus pasauliui žmogus iš kitur laisvės nereikalingas, nes žmogaus vidaus pasaulio jokie išoriniai varžtai nepaliečia. Dėl vidaus pasaulio laisvės valstybė neturi ko pasakyti. Savo įsitikinimus reikšti žodžiu šiandien leidžiama visose demokratinėse valstybėse. Bet turi ateiti laikas, kada savo įsitikinimus, kiek jie nepažeidžia kitų laisvės, bus galima laisvai reikšti ir darbu.
Objektyvinis kultūros ir religijos gyvenimas yra sąžinės laisvės dirva, kurioje valstybė negali nieko įsakyti. Kaip valstybė negali apspręsti žmogaus sąžinės, taip lygiai ji negali apspręsti nė iš sąžinės kylančių darbų bei institucijų. Demokratinė valstybė, gerbdama ir saugodama sąžinės laisvę meno ir mokslo kūryboje, su didesniais sunkumais praktiškai nesusiduria. Neturi taip pat sunkumų sąžinės laisvę vykdydama ir religinių bendruomenių, jų apeigų bei organizacijos atžvilgiu.
Švietimas ir auklėjimas
Tie sunkumai atsiranda paprastai jaunimo švietimo bei auklėjimo srityje. Nors demokratinės konstitucijos ir laiduoja tėvams pirmenybės teisę spręsti, koks auklėjimas turi būti teikiamas jų vaikams, - praktiškai dažniausiai pati valstybė stengiasi įsigyti švietimo bei auklėjimo monopolį. Vienur tatai vykdo per valstybinių mokyklų tinklą, privatinių nerengdama, kartais joms nė mokyklos teisių nepripažindama. Kitur tatai vykdo netiesioginiu būdu, nesiimdama mokyklos monopolio, neskelbdama valstybinės mokyklos pirmenybės prieš privatinę, bet privatinę mokyklą palikdama jos pačios likimui, jos išlaikymą palikdama jos laikytojams, tiksliau - lankytojams.
Tatai verčia šeimas, ypatingai mažiau pasiturinčias, naudotis valstybės mokyklomis, nors tai eitų nekartą prieš tėvų sąžinę. Taip praktiškai yra pažeidžiamas tėvų teisėtas noras savo vaikus auklėti sau patinkamos pasaulėžiūros dvasia. Ruošdamas žmogų gyvenimui, ugdymas savaime reikalingas tam tikro nusistatymo tiek paties žmogaus, tiek gyvenimo atžvilgiu, - reikalingas pasaulėžiūros. Nepasaulėžiūrinis ugdymas yra negalimas.
Šalia šeimos ugdymas paprastai vyksta mokykloje. Mokyklos ugdymas yra, kitoks ir negali būti, pasaulėžiūrinis. “Dėl to vieno fakto, kad dėstoma tikyba, mokykla dar netampa suderinta su Bažnyčios ir krikščioniškosios mokyklos teisėmis ir verta katalikų auklėtiniams lankyti. Tam tikslui būtinai reikia, kad visas dėstymas ir mokyklos santvarka, mokytojai, programos ir knygos kiekvienoje mokslo šakoje būtų tvarkoma pagal krikščioniškąją dvasią”. Pasaulėžiūra mokykloje turi būti ne įnamis, bet viską apimąs ir viską tvarkąs šeimininkas.
Valstybei esant nekompetentingai spręsti mokyklos auklėjamąją kryptį ir jos dvasią, savaime aišku, reikalinga sukurti tokią švietimo bei auklėjimo organizaciją, kuri įgalintų tėvus vykdyti iš jų sąžinės einančius mokyklinius uždavinius, kuri betgi atsižvelgtų ir į valstybės teises mokyklos srity. Valstybė nėra tik mokyklos ūkio vedėjas. Geriausia, kad mokyklos laikytojas būtų mokinių tėvai, praktiškai - tėvų pasaulėžiūrinės bendruomenės.
Tačiau kol mūsų mokyklinės organizacijos idealas bus pasiektas, praeis laiko. Šiame pereinamajame tarpsnyje valstybės ir vietos bei veikmens savivaldybių laikomose mokyklose ugdomąją kryptį tėvai sprendžia tuo būdu, kad valstybė periodiškai (kas 10 metų ar kitais laiko tarpais) atsiklausia tėvų dėl mokyklos krypties. Kurią mokyklos kryptį kurio mokyklinio rajono tėvų dauguma pasirenka, toji mokyklos kryptis tame rajone iki naujo tėvų balsavimo yra privaloma. Tačiau jei kelių komplektų mokykloje susidarytų bent vienas komplektas kitos mokyklinės krypties mokinių, tai tasai komplektas ir turi būti skiriamas šios krypties mokyklai.
Sąžinės laisvei praktiškai vykdyti šalia vietos bei veiksmens savivaldybių demokratinė valstybė turi sudaryti sąlygas ir kultūrinei savivaldybei susiorganizuoti. Reikia apgailestauti, kad Lietuvos nepriklausomybės pradžioje, sprendžiant švietimo organizacijos reikalą, žymus vaidmuo buvo skirtas vietos savivaldybės kompetencijai, bet visiškai buvo išleista iš akių kultūrinės savivaldybės kompetencija; išleista iš akių, kad kultūros srityje valstybės kompetencija, anot J. Ateities Lietuvos konstitucija turi aiškiai nustatyti ne tik kultūrinės savivaldybės kompetenciją, bet ir pagrindinius jos organizacijos dėsnius: kiek narių pasaulėžiūrinė bendruomenė turi turėti, kad įgytų bendruomenės teises, t. y. Pasaulėžiūrinės bendruomenės nariais yra pilnateisiai krašto gyventojai, kurie valstybės nustatyta tvarka, periodiškai gyventojų atsiklausiant, laisvu noru pasisako priklausą tai ar kitai pasaulėžiūrinei bendruomenei. Suprantama, žmogus yra laisvas ir jokiai pasaulėžiūrinei bendruomenei nepriklausyti ir kultūrinėje savivaldybėje nedalyvauti.
Kultūros svarba tautai
Nelaikysime kultūringu krašto, kuris turės vieną antrą įžymesnį mokslininką, rašytoją, menininką, bet kurio gyventojų didžioji dalis bus neraštinga ir svetima kultūros kūrybai. Tam turi padėti mokyklų ir kitų kultūros įstaigų vienodas paskirstymas per visą kraštą, užuot jas telkus tik atskiruose centruose. Tam turi padėti ir gabiųjų atranka mokyklose. J. Mausbachas teisingai pastebi, kad “ypatingų tautos asmenų rengimas yra sąlyga kiekvienam žymesniam istoriniam gyvenimui ir kiekvienai kultūros pažangai”. Bet kūrėjų negalima pagal reikalą išsimokslindinti kaip amatininkų, nes kūrėjas su savo talentu gimsta. Nepasiturintieji jaunieji talentai turi gauti viešosios paramos savo moksliniams ar meniniams gabumams subrandinti.
Tautos kultūriniai santykiai su kitomis tautomis, - savųjų kultūros laimėjimų perteikimas svetimiesiems ir kitų tautų kultūrinės kūrybos panaudojimas savajai ugdyti, - yra nė kiek nemažesnės reikšmės, kaip krašto politiniai ar ūkiniai santykiai su kitais kraštais. Todėl reikia sudaryti sąlygas žymesniesiems lietuvių mokslo ir literatūros veikalams išeiti svetimomis kalbomis, o žymesniesiems kitų tautų mokslo ir literatūros veikalams išeiti lietuvių kalba. Mūsų menininkų parodos turi lankyti užsienio kraštus, o savo ruožtu užsieniečiai menininkai su savąja kūryba turi būti įgalinti prisistatyti mūsų tautai.
Tik šiuo keliu lietuvių tauta bus įgalinta įsijungti į visuotinę kultūrą, pasinaudoti jos laimėjimais ir ją praturtinti savaisiais.
Socialinė demokratija
Politinė demokratija nustato asmens santykius su valstybės valdžia, šitie santykiai betgi tėra žmonių gyvenimo santykių visumos dalis. Tad vien politinės demokratijos žmonių gyvenimo santykių visumai tvarkyti neužtenka. Teisingai yra pastebėjęs Mainco vysk. E. Ketteleris: “Nei spaudos laisvė, nei draugijų laisvė, nei rinkimų laisvė, nei parlamentas, nei gražios kalbos, nei tautos suverenumas negali papenėti alkanųjų, pridengti nuogųjų, paguosti nuliūdusiųjų, pagelbėti ligoniams”. Taigi šalia asmens politinių santykių su valstybe yra lygiai svarbūs žmogaus santykiai su ūkiu.
Socialinė demokratija yra ne kas kita, kaip demokratijos principo, t. y. Kaip politinė demokratija jau yra panaikinusi privilegijuotuosius valdančiųjų luomus ir krašto politinę valdžią atidavusi į tautos rankas, taip socialinėje demokratijoje turi išnykti krašto turtų susitelkimas nedaugelio rankose ir krašto ūkinės gerovės dalininkais turi pasidaryti visi krašto gyventojai. Krašto gerovė priklauso tautai.
Ateities Lietuvoje socialinė demokratija turi apsaugoti mūsų tautą nuo tautos pajamų susitelkimo tik atskirų asmenų ar bendrovių rankose, turi įgalinti tautos pajamas pasiskirstyti per visą tautą. Krašto ūkinė gerovė niekados neturi būti matuojama tautos pajamų matematiniu vidurkiu 1-nai galvai, nes tos pajamos faktiškai gali būti susitelkę tik nedaugelio rankose, tautos plačiųjų sluogsnių tik nežymia dalimi teužkliuvę. Todėl vienas iš svarbiųjų socialinės demokratijos uždavinių yra sudaryti sąlygas kiek galima lygiau tautos pajamoms, o tuo pačiu ir krašto ūkinėms gėrybėms pasiskirstyti.
Politinės lygybės laikais rėžianti socialinė nelygybė yra skaudus socialinio bei ūkinio gyvenimo iškrypimas. Žinoma, krašto ūkinių gėrybių pasiskirstymo matematinės lygybės pasiekti niekada nebus galima. Tačiau reliatyvi lygybė turi būti siekiama.
(a) Žemės ūkis. Tam neužtenka tik pačios žemės našumą kelti, bet privalu įgalinti žemės ūkį ir kitais atžvilgiais savo įnašą į bendrąsias tautos pajamas įstangiai didinti. Turi būti visuotinis žemės ūkio i...
Panašus:
- Nepraleisk! Angelo Kostiumas Berniukui – Stilingas ir Įsimintinas Karnavalo Hitų Pasirinkimas!
- Angelo bučinys kūdikiui – stebuklingas prisilietimas, kurį turi žinoti kiekviena mama!
- Neįtikėtinas Angelo Ašara Pyragas – Tobulas Skonis Jūsų Šventėms!
- Smagiausios vaikiškos dainelės apie Katinėlį ir Gaidelį – dainuokime kartu!
- Kaip savarankiškai mokėti Sodrai motinystės išmokai: svarbiausios sąlygos ir išmokos