Alfredas Vilius Oras - žymus lietuvių rašytojas, satyrikas ir prozininkas. Jo gyvenimas, paženklintas tremties ir lagerio patirties, atsispindi kūryboje, ypač romane "Sustiprinto režimo barakas". Ši knyga, pelniusi pripažinimą Lietuvoje, atskleidžia sudėtingą sovietinio lagerio realybę ir žmogaus išlikimo kovą.
Ankstyvieji metai ir šeima
Alfredas Vilius Oras šiltai prisimena gimtąjį Radviliškį: „Čia - namai, kupini sekmadienio, senelės rūbų klosčių kvapų. Tėvo - batsiuvio - artelės šurmulio, knygų skaitymo vakarų. Juose dalyvavo tėvo draugas Aleksas Puzanauskas - vėliau Šiaulių teatro režisierius, Stasys Paska, vėliau - Vilniaus operos ir baleto teatro solistas.“
Batsiuvių artelės šurmulys neužmirštamas. Laukujos durys beveik neužsidarydavo. Tai sugrįžęs į gimtuosius Aukštelkus (už septynių kilometrų į šiaurę nuo Radviliškio) su glėbiais naujienų iš laikinosios sostinės įgriūva visai Lietuvai plačiai žinomas tenisininkas Vilius Variakojis (1937 ir 1939 m. Artelės sielos dvi: tėvas ir jo draugas Aleksiukas-Puziniukas. Aleksiukas-Puziniukas kaip ir šeimos narys. Jei per ilgai užsibūdavo, nakvodavo pas mus. Iš prigimties jis artistas, o ir skaitovas nepralenkiamas. Balsas skambus, dikcija aiški, lietuvių kalba švari, be tarmiškų nukrypimų. Kai skaitė „Dėdės Tomo trobelę“, suvokęs, koks sunkus, be jokių prošvaisčių juodaodžių gyvenimas, nejučia paleidau dūdas. Senelė ištraukė mane iš kampo, kur sėdėjau prisidengęs lango užuolaida, išsinešė ir sėdėjo prie lovelės, kol užmigau. Prisimenu, Puziniukas minutėlei pritilo, apgailestaudamas, kad neteko vieno klausytojo. Kai skaitė J. Marcinkevičiaus „Sukaustytus latrus“, buvau metais vyresnis ir supratau, kad kalinių gyvenimas - ne pyragai. Artelėje buvo svarstomos ir ateities problemos. Nuoširdžiai stebėjausi, kodėl beveik visi nori būti artistais, siūlė tai vieną, tai kitą veikalą, kuris labiau galėtų sujaudinti žiūrovą, bet ta nelaboji pasaulinė krizė mostelėjo nedoru sparnu ir artelė per vieną vasarą nusikapanojo. Visi kurpaliai, batsiuvio įrankiai buvo sukrauti į dėžes ir drauge su įdubusiomis kėdutėmis atsidūrė malkinėje.
Šeimoje - geležinė tvarka. Mama pamaldi ir rimta. Tėvas griežtas, bet teisingas. Prasikaltai - būsi nubaustas. Malkų supjaustysi ir suskaldysi dvigubai. Vienas nušluosi šaligatvį ir bruką iki gatvės vidurio… Visi jo įsakymai nepikti, ištarti su slapta šypsena. Rytą atsikėlęs rasdavau gatvę nušluotą. Neklausdavau kas. Žinojau - arba mama, arba senelė. Labai nemėgdavo, kai iš krepšinio aikštelės grįždavau, kaip jis sakydavo, „po vištatupio“. Kartą prasitarė, argi aš nesuprantu, kaip jaudinasi mama, o ir jis pats sėdi lyg ant adatų. Laikai neramūs. Susigėdęs paaiškinau: vyrų krepšinio kamuolys sukiužęs, pilvotas, o mano - tvirtas apvalutis. Užsižaidė vyrai… Nieko nepasakė, o beveik po savaitės pirštu dūrė į naujai pasiūtą krepšinio kamuolį: „Nunešk vyrams… Kamerą patys nusipirks.“ Žinojau, kaip sunku krepšinio kamuoliui atrinkti odą. Ne visur ji vienodo storio. Kartais viena išpjova gali sugadinti visą darbą. O kiek reikia pastangų, jėgų ir užsispyrimo, norint jį išversti.
Taigi tėvas ne tik kalbus, bet ir aštrialiežuvis. O mėlyno kraujo - irgi ne prūdai. Vienas kitas decilitras, o elegancijos dar mažiau. Kas paaiškins - su kuo ji valgoma? Be abejo, aš nusidavęs į tėvą - žemiškas, mužikiškas.
Viename interviu Alfredas Vilius Oras yra sakęs: „Viską nulemia tavo pasaulėžiūra. Ir tu negali nuo jos pabėgti. Mano tėvas buvo patriotas, šaulys, jaunalietuvis, tautininkas. Ir man pasirinkti nebuvo sunku. Vokiečių laikais jis platino laikraštėlius. Ir aš platinau. Mes žinojom, kad esam už Lietuvą be fašistų ir be bolševikų. Ir kai aš įstojau į pogrindinę „Trispalvės“ organizaciją, priklausiusią Kęstučio junginiui - viskas man buvo aišku.“
Paaiškinant žodžius „viskas buvo aišku“: Mūsų „Trispalvės“ organizacija (aštuonios merginos ir penki vaikinai) priklausė Kęstučio junginiui. Dar vaikštant Radviliškio gatvėmis buvo aišku, kad mūsų laukia kalėjimas ir lageris. Juk mes prisiekėme tarnauti Lietuvai. Ir tu eini nepriekaištaudamas sau, o didžiuodamasis, kad pasirinkai tikrąjį kelią.
„Už tėvynę - 5 metai lagerio, 4 tremties. Mūsų šeimoje 11 patyrusių tremtį ir kalėjimus, lageryje atsėdėjusių 16 metų, tremtyje išbuvusių 84 metus, 1 nuteistas rusų tribunolo ir sušaudytas (kapas nežinomas), 5 jau mirę. Žinau, šiandien atlikčiau tą patį“, - esate sakęs. Iš šalies žiūrint - Jūsų šeima išskirtinė, ir tai, kiek suprantu, nulėmė Jūsų pasirinkimus.
Kūrybinis kelias ir kūryba
Dar gyvendamas ne Lietuvoje pradėjote kurti epigramas. Buvau prirašęs apsčiai. Spausdino Irkutsko ir Krasnojarsko sričių dienraščiai. Net honorarą mokėjo. O kadangi knyga kainavo apie rublį, žiūrėk, dešimt knygų ir nusiperki. Išsaugojau ne visas epigramas. Kažkur keli segtuvai dulksta… Įsidrąsinau sykį vieną kūrinėlį pasiųsti į „Krokodilą“. Už honorarą nusipirkau Iljos Erenburgo devyntomį, sukėlusį daug prieštaringų vertinimų.
Buvau prirašęs apsčiai. Spausdino Irkutsko ir Krasnojarsko sričių dienraščiai. Net honorarą mokėjo. O kadangi knyga kainavo apie rublį, žiūrėk, dešimt knygų ir nusiperki. Išsaugojau ne visas epigramas. Kažkur keli segtuvai dulksta… Įsidrąsinau sykį vieną kūrinėlį pasiųsti į „Krokodilą“. Už honorarą nusipirkau Iljos Erenburgo devyntomį, sukėlusį daug prieštaringų vertinimų.
„Satyrikas? Lyrikas? Prozininkas? Reikėtų mane sukapoti dalelėmis. Nežinau, ko būtų daugiausia. Nežinau. Visad apgailestausiu, kad dar nesukūriau tokio kūrinio, kurį pavadinčiau tobulu. Tobulybė yra neaprėpiama. Ji - nepasiekiama“, - taip kalbėjote 2010 metais. Šiandien Jus pažįstame visų pirma kaip novelių romano „Sustiprinto režimo barakas“ autorių. Ši knyga pateko į 2012 metų Geriausių knygų suaugusiems penketuką, taigi beveik „tobula“. Ar Jūs pats ja esate taip labai patenkintas, kaip kad skaitytojai?
Esate pasakęs, kad „kiekvienos parašytos knygos nebemėgstu. Ypač jei joje yra man intymesnių dalykų. Juos skaitytojas vertina.
Jūs pasakėte - „beveik tobula“. O iki normalaus tobulumo tiek, kiek iki Sirijaus žvaigždyno. Šia knyga esu patenkintas, nes gerai žinau, kad geresnės nebeparašysiu. Nėra nei laiko, nei noro. Jei viena kita knyga iššoks iš atminties, tai bus tik silpni atšvaitėliai, menki virpesiai viso to, kas praėjo pro šalį. Paanalizuokim - kas ta kupra? Iš ko ji susideda? Iš kokių cheminių elementų? Kas tai - pašvinkusios mėsos gabalas? Gal neišsipildžiusių lūkesčių, svajonių, nevilties drebutiena? Perėjusi į kitą būseną. Pasireiškianti sapnais, košmarais, haliucinacijomis. Kodėl kasnakt ieškai žibinto, kuris tave išvestų į šviesų atvirą lauką? Kodėl brendi siauromis gatvelėmis, kol visiškai paklysti - ir nebežinai, kur eiti? Kodėl negęsta noras vis ką nors statyti ir karštligiškai ieškai lentų, tinkančių durų varčioms? Kodėl brendi purvinomis gatvėmis? Dumblo vis daugiau, vandens daugiau, o tu nemoki plaukti… reikia žengti dar vieną paskutinį žingsnį ir tu jau nugarmėsi gylyn. Ir prieš tave ūmai atsiranda šluotelė pernykščių žolių. Čiumpi už jų ir jauti - kyli į viršų. O ten kažkur laužas… Ir žinai, kas sėdi prie to laužo. Kodėl ir atmintis negali nurimti?
Vytautas Rubavičius, recenzuodamas Jūsų romaną, rašė: „Skaitydamas tokią literatūrą ypač aiškiai pajunti, kad atmintis visada veikia sykiu su kūrybine vaizduote, kad atmintis ir vaizduotė yra du tos pačios misterijos aspektai. Be jų - jokios paveikios literatūros, jokio paveikaus išgyvenimų išsakymo. Bendrais žodžiais niekaip neperteiksi nei skausmo, nei nevilties, nei patirtos prievartos, nei apreiškimo šviesos. Faktai fakteliai taip pat turi tam tikrą reikšmę - juos lygindami būsimi tyrinėtojai gali aptikti įvairių reikšmingų istorinių smulkmenų, tačiau tik literatūra, atminties literatūra pajėgi mus, skaitytojus, įtraukti į šiurpaus egzistencinio išgyvenimo properšą, šitaip plėsdama mūsų asmeninės ir istorinės savivokos patirtį bei akiplotį, taip pat tvirtindama mūsų žmogiškosios bendrystės saitus.“ Taigi, mielas Vladai, kad Jūsų gyvenimas vertas romano, Jūs jau įrodėte. Be asmeninės patirties Intos gulage „Sustiprinto režimo barako“ turbūt neįmanoma būtų parašyti. Nes tai „gyvenimo patikrinta ir užgrūdinta ištarmė“.
Beveik visi herojai turi prototipus. Sovietinis lageris - įvairiausių „herojų“ galerija. Pasirink pats, kas tau arčiau širdies. Ar vagį žmogžudį, kuriam kam nors „išleisti dvasią“ „dva raza pliunut’“ (du kartus nusispjauti), arba kokį nors „dvasną“, kuris jau nebesupranta, kas jis yra ir dėl ko gyvena. Mes juos vadinome „pingvinais“. Jie Borios ir jo jaučio Sevos kontingentas. Įmeta su apatiniais rūbais į iš žalių ir dar kvepiančių lentų sukaltą dėžę (neva grabą) ir neskubėdami pagarbiai praveža pro visą zoną, primindami, kad visų laukia panašus likimas. Visi - matyti, regėti, su kai kuriais bendrauta, kalbėta.
Dar paklausiu ir apie novelę „Kandidatas į… Ginesą“ iš rinkinio „Stiklinė aguonų“. Labai smagu, kai vyras rašytojas taip taikliai pasakoja apie vyrus - „ne šios žemės piliečius“, kokių mūsų gildijoje tikrai netrūksta. Valentinas Sventickas yra pasakęs, kad daugeliui rašytojų (ypač emigrantų) ganėtinai pasisekė - jie turėję nepaprastai geras žmonas… Jos buvo ir vaikų augintojos, ir duoną uždirbdavo, ir namus remontuodavo, ir savo vyrų kūrybos vadyba užsiimdavo. Taigi ar Laurutis turi prototipą?
Be abejo, ir Laurutis turėjo savo prototipą. Su juo kartu dirbau. Tai darbų mokytojas. Labai mėgo medį. Nuostabus žmogus. Į savo sandėliuką prisinešė iš girios kelmų, šakų, lentgalių atsivežė iš lentpjūvės, net žieves ir tošeles susirinko. Kiekvienas mokinys gaudavo skirtingą užduotį. Žurnalą palikdavo mokytojų kambaryje. Grįžęs iš atminties surašydavo visiems pažymius. Pavaduotoja įžiūrėjo „aferą“. Gavęs pastabą, kitą dieną į mokytojų kambarį įėjo su didžiuliu pusmaišiu.
Atleiskit! Paprašysiu man padėti, pagelbėti. Štai čia 5b klasės berniukų darbai. Jūs atsiverskite žurnalą, o aš iš maišo trauksiu dirbinius, skelbsiu mokinio pavardę ir pažymį. Ant stalo suguldė vaikų išskaptuotus įvairaus dydžio šaukštus, kelias dėžutes, ant kurių dangtelių galima buvo atpažinti Žemaitę, Maironį, Vaižgantą, Kudirką, Basanavičių. O V. Sventickas teisus. Mano žmona nepaprasta. Keletą novelių esu parašęs pagal jos papasakotas istorijas. Tokia yra novelė „Sugrįžimas“, atspausdinta knygoje „Balandis ir bandonija“. Kitos dar stalčiuose. Anais laikais mes prenumeruodavome daug leidinių, be kurių gyventi tiesiog neįmanoma. Žmona turėjo daugiau laiko negu aš. Ji man patardavo, ką skaityti verta ir ko ne.
Jūs esate minėjęs, kad „Sustiprinto režimo baraką“ rašėte dvidešimt metų. Kaip visa tai vyko?
Jokių užrašų iš lagerio neatsivežiau. Žinios iš penktojo olpo (ypatingojo lagerio punkto) vienareikšmės: atims kiekvieną mažiausią popieriuką. O jei pradėsi šiauštis - tavo išvykimas „į laisvę“ bus atidėtas neribotam laikui. Romaną pradėjau rašyti 1989 metais Lampėdžiuose, kur ilsėjomės su žmona po jos pirmos operacijos. Pirmiausia pradėjau rašyti vaizdus iš „buro“. Supratau, kad tai gali būti nuobodu skaitytojams. Ir tada atsirado „Neparašyti laiškai senelei“, kuriuos sukišau į tekstą „atsipūtimui“. Kita vertus, mėgstu rašyti kelis kūrinius iškart. Kai su vieno kūrinio herojais susipyksti, imi nebesutarti, griebiesi kito.
Gyvenimas po tremties
Po aštuoniolikos metų (1966) grįžęs į Lietuvą buvau nustebintas ir nudžiugintas: prieš dvi dienas baigėsi Sovietų Sąjungoje įvairiems netikšoms ir pašlemėkams taikomas gyvenamosios vietos apribojimo terminas. Jau šis tas: mat kategoriškai atsisakęs bendradarbiauti su tais, kurie mane įkalino ir ištrėmė, gavau verdiktą: apie kūrybinį kelią ir knygas, draugas Kalvaiti, gali nė nesvajoti. Bet tai tik pusė bėdos. Švietimo ministerijos Kadrų skyriaus viršininkas, išgirdęs, kur išduotas diplomas, ilgai rūkė, pūsdamas „Kazbeko“ dūmus pro pravirą orlaidę. „Rusų kalbos mokytojai reikalingi Trakuose ir Vilkaviškyje.
Padėjo įsitvirtinti anksčiau iš Sibiro grįžusių draugų giminaičiai - trejus metus dirbau auklėtoju Veliučionių specialiojoje profesinėje technikos mokykloje. Gavau butą. Senas partietis įsiuto. Brūkštelėjo tiesiai į saugumą: „Butai pas mus dalijami liaudies priešams.“ Atvažiavo patikrinti. Kaip pirštu į akį. Teko keltis kitur. Į provinciją. Baigęs trijų mėnesių durpyninkystės kursus, tapau durpių gamybos meistru ir baro viršininku Tytuvėnų durpyne. Vėliau dirbau Tytuvėnų žemės ūkio technikume, Kelmės rajono neakivaizdinėje vidurinėje mokykloje ir laisvalaikiu vis rašinėjau.
Norėčiau paaiškinti žodžius „viskas buvo aišku“. Mūsų „Trispalvės“ organizacija (aštuonios merginos ir penki vaikinai) priklausė Kęstučio junginiui. Dar vaikštant Radviliškio gatvėmis buvo aišku, kad mūsų laukia kalėjimas ir lageris. Juk mes prisiekėme tarnauti Lietuvai. Ir tu eini nepriekaištaudamas sau, o didžiuodamasis, kad pasirinkai tikrąjį kelią. O apie haliucinacijas aš jau rašiau. Jos kankina iki šiol.
Išlikimas ekstremaliomis sąlygomis
Kaip manote, kas žmogui padeda išlikti ekstremaliomis sąlygomis, kai jam į nugarą nuolatos alsuoja baimė? Baimė mirti iš bado. Baimė būti užmuštam. Humoras? Žvilgsnis iš šalies į save? Kiti, šalia esantys, gerumo nepraradę žmonės, tokie kaip kunigas Kazimieras Vasiliauskas, kaip Efendijevas? Gebėjimas greitai ir taikliai įvertinti situaciją? O gal tik atsitiktinumas? Jūs esate sakęs, kad kiekvieno patirtis net ir lageryje yra individuali.
Kas neleido praskysti? Gal Dievas padėjo. Gal likimas. Gal mano paties nuostatos, pasaulėžiūra. Manau, yra daug elementų, žmogų veikiančių iš visų pusių. Kai išlaipino 1948-ųjų gruodžio 25-ąją, Intoje buvo 44 laipsniai šalčio. Plonos kojinės privirusios prie batų. Griuvinėdami, vienas kitą keldami, ragindami dar turėjome eiti apie dešimt kilometrų. Atsiliekančius šaudė. Mirusius metė į griovius. Tai tik nedidelis epizodas, kuris irgi formuoja tavo žvilgsnį į pasaulį. Lageryje plazdeno viena visiems kaliniams žinoma frazė, apibūdinanti tokių darbo stovyklų kūrimo turinį ir esmę: „Nuo dienos davinio nemirsi, bet mergaičių nepamylėsi.“ Kažkur „viršuje“ buvo paskaičiuota, kiek reikia duonytės ir košytės, kad kalinys ne tik nepakratytų kojų, bet dar ir dirbtų. Kad kęstų nuolatinį alkį, bet turėtų ir šiek tiek vilties. Baimės būti užmuštam patyrė nedaug kas. Buvusių recidyvistų neliko. Juos perkėlė į kitus lagerius, čia liko visi nuteisti pagal 58 straipsnį (58.10 - agitacija prieš sovietų valdžią; 58.11 - grupinis pasipriešinimas (be ginklo); 58.8 - ginkluotas pasipriešinimas). O politiniai kaliniai - šviesus kontingentas - inteligentai: studentai, gydytojai, mokytojai, dailininkai, rašytojai… Mums išgyventi padėjo azerbaidžaniečiai - Efendijevas, Azizovas, Aivazovas, buvę Kaspijos jūros naftininkai. Jie visi buvo mėtomi po lagerius nuo 1937 metų. Žmonos pakeitė gyvenamąsias vietas, todėl jie dažnai gaudavo siuntinius. Į valgyklą neidavo. Vadinasi, likdavo didžiausi obeliskai pietinės ir vakarinės košės bei žuvies, kurios jie irgi nemėgo. O savaitgaliais - Kazimiero Vasiliausko verdama košė, tikra dovana išbadėjusiems, prie nugaros pridžiūvusiems pilvams. Ypač jaunimui, kuris pateko į lagerį dar nesubrendęs. Pavyzdžiui, atvažiavęs svėriau trisdešimt aštuonis kilogramus, išvažiavau prisiauginęs dvidešimt. Dešimčia centimetrų ūgtelėjau, nuo metro šešiasdešimt aštuonių iki metro septyniasdešimt aštuonių.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Alfredo Romerio Biografija: Įdomiausi Faktai ir Neatskleisti Asmenybės Puslapiai
- Ar per karštas oras gali pakenkti jūsų kūdikiui? Sužinokite svarbiausius faktus!
- Karšto Oro Pavojai Nėštumo Metu: Efektyvūs Būdai Apsisaugoti ir Išlaikyti Sveikatą
- Sužinokite, kodėl jūsų vaikas vaikšto ant pirštų galų ir kaip tai išspręsti!
- Bridžitos Džouns Kūdikis: Įdomiausia Apžvalga, Kurią Privalote Perskaityti!