Mokymasis kalbėti yra ypatingas procesas, nes vaikai per gana trumpą laiką (maždaug trejus metus) įgyja pagrindines sakytinės kalbos žinias, kurios vėlesniais gyvenimo metais vis tobulėja. Viena iš sąlygų, kad vaikas sėkmingai išmoktų kalbėti, yra normaliai išsivystę kalbos mechanizmai. Vaikui gimus visi kalbos organai: liežuvis, lūpos, plaučiai ir t.t., - fiziologiškai būna susiformavę, bet naudojami lavėja toliau. Kartu bręsta ir smegenų centrai.
Normaliomis sąlygomis augantis vaikas kalbėti išmoksta bendraudamas su suaugusiais žmonėmis. Jeigu kalbinio bendravimo nėra, vaikas kalbėti neišmoksta. Tik gimęs kūdikis pradeda skleisti biologinius garsus, o po jų seka dažniausiai literatūroje išskiriami šie mokymosi kalbėti etapai: vogravimas, čiauškėjimas, holofrazės, dviejų žodžių stadija, telegrafinė kalba ir daugiažodinė stadija.
Kaip ir bet kokių kitų įgūdžių, taip ir sakytinės kalbos mokymasis vyksta palaipsniui, o kiekvienas iš paminėtų etapų turi skirtingą vaidmenį kalbėjimo raidoje. Kiekvieno vaiko kalbėjimo raida yra savita, todėl galima tik apytiksliai, preliminariai nurodyti kiekvienos stadijos pradžią ir pabaigą. Nebūtinai visi etapai to paties amžiaus vaikams prasidės vienu metu, tačiau kai kuriose stadijose į amžių reikėtų atkreipti dėmesį ir, jei kyla nerimas, visada galima kreiptis į specialistus konsultacijai.
Kalbos raida nuo gimimo iki 1 metų
- 1 mėnuo. Pirmą savaitę nuo stipraus garso naujagimis krūpčioja, mirkčioja, nuo vidutinio - pasikeičia pulsas, kvėpavimas. Ketvirtosios savaitės pabaigoje pastebimas raminantis lopšinės poveikis. Naujagimio garsai (rėkimas, verkšlenimas) yra reakcija į išorinius ir vidinius dirgiklius.
- 2-3 mėnesiai. Antro mėnesio pabaigoje-trečio pradžioje prasideda aktyvesnis suaugusiojo ir kūdikio bendravimas. Kūdikis pradeda čiauškėti. Čiauškėjimas padeda susidaryti ryšiams tarp kalbos padargų. Čiauška ir kurti kūdikiai! Apytikriai iki šešių mėnesių įvairių tautybių kūdikiai čiauška vienodai.
- 5-6 mėnesiai. Kūdikiai pradeda tarti pirmuosius skiemenis: au, ai, eu. Šiuo metu jie jau turi suprasti dažnai vartojamus žodžius žinomoje aplinkoje, tariamus įprastine intonacija, sugeba parodyti, kur yra lėlė, mama, brolis. Antrame pusmetyje prasideda elementarus, nepilnas kalbinis bendravimas, nes kalba tik suaugusysis, o vaikas atsako mimika, gestu, veiksmu.
- 6-7 mėnesiai. Kūdikis čiauškėdamas vis dažniau pradeda tarti gimtosios kalbos garsus. Bendraujant nuolat girdimi garsai įtvirtinami. Nuo šiol vis svarbesnį vaidmenį atlieka klausos analizatorius. Kūdikis kas mėnesį balsių ir priebalsių taria vis daugiau.
- 10-12 mėnesių. Garsų sumažėja. Prasideda tylos laikotarpis - pasiruošimas prasmingam kalbėjimui. Vaikutis turi pradėti tarti pirmuosius prasmingus žodžius, garsų junginius, pažinti atskirai pavaizduotus, o pusantrų metų - ir siužetiniame paveikslėlyje nupieštus daiktus. Pirmiausia vaikas išmoksta suprasti artimiausių aplinkos daiktų pavadinimus, paskui - suaugusiųjų vardus, kūno, veido dalių pavadinimus. Vaikai sužino daugelio veiksmų ypatybių pavadinimus, vertinančius žodžius (gerai, blogai).
Kalbos raida antraisiais gyvenimo metais
Antraisiais gyvenimo metais vaikas pradeda suprasti ir vykdyti nurodymus: paimti, padėti ar atnešti daiktą, pažįsta artimuosius - brolius, seseris, žino jų vardus. Jie lengvai atlieka judesius, geba patys valgyti. Mažieji jau gali pasakyti apie 20 žodžių (pavadinti aplinkos daiktus ir pan.). Antraisiais gyvenimo metais vaikai domisi aplinkos daiktais, klausinėja apie juos.
Reaguoja į kitų žmonių jausmus, gali tuos jausmus išreikšti žodžiais. Palaipsniui vaikai tampa vis labiau ir labiau savarankiški ir nepriklausomi. Jūsų vaiko norai gali dažnai keistis: vienu metu jis gali norėti laisvės ir drąsiai leistis tyrinėti nepažįstamą teritoriją, o kitu bėgti pas jus nusiraminimo ar pritarimo. Tad pirmiausia suteikite vaikui laisvę tyrinėti ir paskatinkite, tačiau būkite netoliese, kai vaikui jūsų prireiks.
Apie antrus metus vaikai dažnai pradeda mokytis atlikti gamtinius reikalus į puoduką. Tai svarbus įvykis vaiko savarankiškumui. Šiuo metu svarbu nedaryti vaikui spaudimo ir nereikalauti iš jo to, kam jis pats dar nesijaučia pasiruošęs, tačiau labai svarbu draugiškai paskatinti, padrąsinti ir padėti vaikui atlikti „reikalus“ pačiam. Tai stiprina vaiko pasitikėjimą savimi ir jūsų tarpusavio ryšį. Kai jam pavyksta, pastebėkite ir pagirkite.
Svarbu nepamiršti, kad nėra jokių terminų, iki kurių vaikas turėtų išmokti. Nėra reikalo rungtyniauti su kitais vaikais - kiekvienas turi savo tempą, kuriuo mokosi. Tai labai svarbu ugdant vaiko emocinį stabilumą bei savivertę. Šiuo metu vaikui svarbu judėti - judėjimas teikia daug džiaugsmo ir padeda lavinti ir pažinti savo kūną. Mažyliai lipa aukštai, vartosi, šoka nuo laiptų, ir šokinėja per balas ar ant lovos.
Dviejų metų vaikai pajaučia savo galias, savo autonomiškumą ir nepriklausomybę nuo suaugusio žmogaus. Jie jaučiasi galintis patys nuspręsti ir įgyvendinti savo sprendimus. Dviejų metų mažylis praktiškai supranta visus įprastus žodžius, kuriais suaugusieji vadina aplinkos daiktus. Būdami dvejų metukų vaikai gerai skiria net ir vienu garsu besiskiriančius žodžius.
Štai mama sako „rengsimės į lauką“, jis drąsiai sako „ne“ ir nubėga įgyvendinti savo sprendimo, mama sako „eikime valgyti“, jis vėl sako „ne“. Nustatykite vaikui aiškias taisykles ir jų laikykitės. Taip pat, šiuo metu vaikai dažnai išgyvena įvairias baimes, ir jūs negalite tam užkirsti kelio. Leisdami vaikui susidurti su savo baimėmis, padėsite greičiau jas įveikti ir ugdysite jo pasitikėjimą savimi bei jumis.
Kalbos supratimas, tarimas ir žodynas dvejų metų
- KALBOS SUPRATIMAS. 2m. vaikas supranta beveik visus suaugusiųjų žodžius, kuriais įvardijami artimiausios aplinkos daiktai, suvokia, ko iš jo norima, vykdo instrukcijas.
- TARIMAS. Antrųjų m. pradžioje pradedami tarti pirmieji prasmingi žodžiai, garsų junginiai. Pirmieji žodžiai paprasti, vieno ar dviejų vienodų skiemenų žodžiai. Dažniausiai kalboje nevartoja s, š, č, ž, dž, dz, r, ch, kartais ir lengvesnių l, k, g, t garsų. Tai fiziologinis šveplavimas. Lavėjant kalbos aparatui, garsų tarimas tikslės, kalba aiškės.
- ŽODYNAS. 2 m. vaikas klausia „kas čia?“, vartoja „mano“, „aš“, „noriu“, pasako artimųjų vardus. Pasirodo dviejų žodžių sakiniai.
Ikimokyklinukas mokosi kalbėti
Ikimokyklinis amžius (3-5 metai) yra laikomas tarpsniu, kai sakytinės kalbos mokymasis vyksta intensyviausiai. Labai svarbu suprasti, kuo vaiko sakytinė kalba yra ypatinga šiuo laikotarpiu, todėl toliau verta aptarti dvi raidos stadijas: telegrafinės ir daugiažodinės kalbos. Ši raida vyksta, kai vaikas yra 3-5 metų amžiaus.
Telegrafinės kalbos stadija prasideda vaikui sulaukus maždaug 2,5-3 metų. Pagrindinis požymis, parodantis šio etapo pradžią - mažylis pradeda kalbėti ilgesniais nei dviejų žodžių sakiniais. Ši stadija yra laikoma svarbiausia vaiko kalbos vystymosi procese, nes, jai pasibaigus, jis jau pradeda kalbėti laisvai. Aplinkiniams tampa daug paprasčiau bendrauti su vaiku, nes jis jau turi gana platų žodyną: tiek aktyvų (kiek žodžių jis supranta ir pasako pats), tiek pasyvų (kiek žodžių supranta, bet dar negeba jų pasakyti pats).
Mokslininkai teigia, kad šiame amžiuje jau galima suprasti apie 75 proc. vaiko kalbos, nes telegrafinės kalbos laikotarpiu trejų metų ikimokyklinuko žodynas išauga iki maždaug 900 žodžių. Jį sudaro įvairios kalbos dalys: veiksmažodžiai, daiktavardžiai, būdvardžiai, įvardžiai. Vaikas ima varijuoti naujai išmoktais žodžiais ir juos visaip derinti.
Telegrafinės kalbos etapas palaipsniui pereina į daugiažodinę stadiją, kurioje vaikai išmoksta kalbėti sakiniais, sudarytais iš trijų, keturių ar net penkių žodžių. Šis etapas tęsiasi maždaug nuo 2,5 iki 6 metų amžiaus. Daugiažodinė stadija laikoma paskutiniu sakytinės kalbos raidos etapu, kurio metu mažylio kalba tampa panašiausia į suaugusiųjų. Visiškai nebelieka čiauškėjimo - tai reiškia, kad po visais vaiko pasakytais sakiniais slypi ketinimas bendrauti: jis gali pasakyti, ką galvoja, apibūdinti, kaip jaučiasi ar papasakoti kokią nors istoriją.
Užsienio tyrėjai pastebėjo, kad, sulaukus penkerių metų, aktyvus žodynas siekia apie 6 tūkstančius žodžių ir plečiasi maždaug papildomais 20 žodžių per dieną: pradedami naudoti jungtukai, prielinksniai, prieveiksmiai. Jei mokymasis kalbėti vyksta įprastai, be sutrikimų, galima tikėtis, kad, pasibaigus ikimokyklinio amžiaus tarpsniui, vaiko žodynas jau sieks apie 13 tūkstančių žodžių.
Kalbos supratimas, tarimas ir žodynas
- KALBOS SUPRATIMAS. Vaikas vis tiksliau supranta būdvardžius “didelis”, “geras”, pradeda suvokti antonimus - “karšta - šalta”, “galima - negalima”, žino priešdėlius “ant”, “po”.
- TARIMAS. Tokio amžiaus dauguma vaikų taria priebalses t, d, k, g tačiau vis dar gali kilti sunkumų su š, ž, c, č, dž, r.
- ŽODYNAS. Žodynas sparčiai gausėja. Pamatęs pažįstamą daiktą į jį ne tik rodo, bet ir pasako pavadinimą. Jei nežino, domisi „kas čia?“ Paklausus pasako savo vardą, amžių, lytį. Nuo dviejų žodžių pereinama prie trijų žodžių sakinių. Pradeda naudoti laikus, daugiskaitą, kalba tampa vis labiau atitinkanti norminę kalbą.
Ketvirtųjų metų vaikų kalba gramatiškai gana taisyklinga, klaidų mažėja. Tinkamai vartojami linksniai, skaičiai, giminės, žodžiai tarpusavyje derinami. Sparčiai tobulėja rišlioji kalba. Pradėdami sakinį jie dažnai sako „o“, ar daro pauzę po pirmo žodžio. Vartojamų žodžių reikšmės gana tikslios, bet šio amžiaus ir vyresni vaikai dar nesupranta daugelio žodžių perkeltinės reikšmės. Tai rodo, kad vystosi vaiko mąstymas.
- 4-tieji metai - kūrybos etapas. (pvz.: „gegutė geguoja“). garsus, tačiau kai kurie vaikai garsus l, r, š, ž, dž, č gali išmokti tarti taisyklingai ir vėliau (iki 5-ių metų).
- nepažįstamais jau turėtų susikalbėti ir be „vertėjo“.
- dabarties (esamojo laiko) įvykius, bet ir apie tai, ką veikė anksčiau (darželyje, svečiuose).
- vaikas nesugeba atsakyti į paprastus klausimus (kas? kur?
- 5 - iaisiais metais vaikai domisi ne tik daiktu, bet ir jo spalva, savybėmis, mėgsta skaičiuoti.
- ilgesniais sakiniais, sudarytais iš 5 - 6 žodžių.
- Iki 5 m. 6mėn. - 6 m. vaikas turėtų tarti visus gimtosios kalbos garsus taisyklingai.
- sudėtingumo ir ilgumo žodžius. ir rišlūs.
Žinoma, sakiniai dar neprilygsta literatūrinei kalbai. Penkiamečių pasakojimai dažnai be pradžios ir pabaigos, šokinėjama nuo vieno įvykio prie kito, keičiami ir painiojami erdvės bei laiko vaizdiniai. Klausytojo klausimai sukelia nepasitenkinimą. Prieš pradedant lankyti mokyklą, vaiko žodynas vis labiau artėja prie suaugusiųjų. Tobulėja sudurtinių žodžių daryba. Tėveliams reikėtų atkreipti dėmesį į išlikusius tarimo trūkumus. Jie gali peraugti į rašytinę kalbą.
Vaikai, lankantys darželį, per specialias pratybas yra mokomi atskirti žodžio ribas, skiemenuoti, nurodyti garso vietą žodyje. Plečiantis pažinimo interesams, vaikas pradeda naudotis kontekstine kalba. Norint ją suprasti, nebūtina žinoti situaciją. Vyresnio amžiaus vaikams atsiranda būtinybė paaiškinti žaidimo taisykles, o aiškinant būtina nuosekliai išdėstyti faktus, nurodyti pagrindinius ryšius. Nors išsamų aiškinimą priešmokyklinukai dažnai pakeičia paprastesne situacine kalba. Taip atsitinka dėl besibaigiančios išorinės kalbos perėjimo į vidinę. Tai nėra blogai.
Vaikai lengviau sugalvoja siužetą, vartoja vertinančių posakių. Bet pratybų metu kalba kur kas primityviau.
Jei viskas vyksta ne pagal planą...
Pastaruoju metu daugėja vaikų, kurie, sulaukę 3 metų ir vyresnio amžiaus, dar negeba laisvai kalbėti. Manoma, kad taip nutinka dėl galimai lėtesnio sakytinės kalbos mokymosi proceso. Tokiu atveju būtų prasminga pabandyti atpažinti, kokiame sakytinės kalbos etape šiuo metu yra mažylis.
Taip pat papildomai galima įvertinti šiuos keturis aspektus: kiek žodžių vaikas supranta ir pasako pats; ar jis dėlioja, derina žodžius; kiek žodžių supranta, net jei ir negeba jų pasakyti pats; ar jis supranta kalbą, kurią girdi (pavyzdžiui, ar įvykdo prašymą „Paduok kamuolį“).
Kai atpažįstamas dabartinis vaiko sakytinės kalbos vystymosi etapas ir įvertinamos jo galios ir sunkumai šioje srityje (pavyzdžiui, galbūt jis puikiai suvokia prašymus, bet dar negeba tinkamai derinti žodžių), tuomet galima tikslingai skirti laiko bei pastangų jo sakytinės kalbos lavinimui. Daugėja vaikų, kurie, sulaukę 3 metų ir vyresnio amžiaus, dar negeba laisvai kalbėti. Nors įgūdžių sklandžiai kalbėti trūkumas čia ir dabar gali atrodyti natūralus ir sunkumų nekeliantis dalykas, ateityje jis gali paveikti psichologinę bei socialinę vaiko gerovę, nes kalba glaudžiai siejasi su kitomis gyvenimo sritimis.
Anot tyrimų rezultatų, vaikai, turintys sakytinės kalbos vartojimo sunkumų, yra labiau pažeidžiami: kyla rizika patirti mokymosi, ypač skaitymo ir rašymo, sunkumus, socialinę atskirtį, bendraamžių patyčias. Visos šios neigiamos patirtys gali kelti elgesio ir emocijų sunkumus: nerimą, depresiškumą.
Kadangi sakytinė kalba - bendravimo pagrindas, natūralu, kad, įgūdžių stoka šioje srityje sukelia bendravimo sunkumų. Negebėjimas tinkamai išsakyti savo minčių kelia nesusipratimus su šeimos nariais, bendraamžiais, tad tikėtina, kad mažasis gali apskritai nebenorėti bendrauti, tapti uždaresnis, vienišesnis. Atvirkščiai - jį reiktų kuo daugiau įtraukti į pokalbius, suteikiant saugią aplinką kalbėjimo įgūdžiams ugdyti. Tai reiškia, kad jei vaikas bando ką nors pasakyti, nors ir netaisyklingai - svarbu nesijuokti, netaisyti jo, bet pagirti už pastangas ir paskatinti kalbėti daugiau.
Jei jūsų vaiko kalbos vystymasis, lyginant su kitais jo amžiaus vaikais, labai atsilieka. Sunku pritaikyti moksliškai pagrįstus vidurkius, todėl stebėkite vaiko bendraamžius. Nederėtų pradėti neigti vaiko kalbos būklės ir galvoti - „išaugs“ , nereikia ir panikuoti, kad čia kas nors ypatingai blogo.
Patyręs logopedas paprastai gali atsakyti į šiuos klausimus labai kvalifikuotai. O jei reikia, neabejotinai padės. Pagalba gali būti profesionali. Nereikėtų pasikliauti legendomis, kad vaikai nuo trejų metų staiga pradeda kalbėti. Nors yra buvę, kad vaikai iš karto pradeda kalbėti sakiniais. Bet kaip bus jūsų vaikui - niekas nežino. Beje, kartais užtenka 3-6 užsiėmimų ir, jei kalbėjimo sutrikimas yra lengvas, vaiko kalba pasitaiso. Jei delsite, yda tik stiprės.
Ištaisyti 3-4 metų vaiko šveplavimą kur kas lengviau ir trunka trumpiau negu šešerių. Tada kalbėjimo įgūdžiai jau būna labai stipriai automatizuoti.
Atėjus laikui lankyti ikimokyklinę įstaigą
Gebėti sklandžiai kalbėti tampa ypač svarbu pradėjus lankyti ikimokyklinę įstaigą, nes kyla noras ne tik išreikšti savo jausmus bei poreikius, bet ir suprasti kitą asmenį, užmegzti socialinius santykius. Žinoma, šis noras kyla ir anksčiau, kol vaikas auga ir daugiausia laiko praleidžia su savo tėvais, tačiau ikimokyklinėje įstaigoje jį apsupa visiškai nauji ir nepažįstami žmonės, kuriems kalbėjimo kokybė yra svarbesnė, nei tėvams. Jei vaiko sakytinė kalba nėra aiški, tėvai dažniausiai geba suprasti jo kūno kalbą, tačiau tai gali būti sudėtinga pedagogams ar kitiems vaikams, kuriems gali prireikti daugiau laiko perprasti vaiko nežodinius signalus.
Jei ikimokyklinėje įstaigoje vaikas lieka nesuprastas dėl neaiškaus kalbėjimo, lieka nepatenkinti jo poreikiai, tikėtina, kad jis pradės nenorėti jos lankyti. Tuomet galima būtų jam pademonstruoti, kad suprantame, jog jam sunku, bet motyvuoti, kad lankyti šią įstaigą svarbu ir toliau. Kai kurie tyrėjai teigia, kad, esant neaiškiai ikimokyklinuko sakytinei kalbai, po kurio laiko ji patobulės, jei vaikas įstaigą lankys reguliariai.
Kaip padėti vaikui lavinti kalbėjimo įgūdžius?
Sėkmingas mokymosi kalbėti procesas, vedantis link taisyklingos sakytinės kalbos, panašios į suaugusiųjų, priklauso ne tik nuo biologinių faktorių (pavyzdžiui, paveldimumo, ligų), bet ir nuo socialinės aplinkos veiksnių. Visų pirma, kaip ir minėta, vaiko gebėjimas kalbėti pastebimai patobulėtų, jei jis reguliariai lankytų ikimokyklinę įstaigą. Tai - vieta, kur patogu mokytis kalbėti per socialinį bendravimą su kitais vaikais. Sakytinės kalbos mokymosi procesas vyksta žaidžiant žaidimus, klausantis bendraamžių ir bandant išreikšti save. Taigi, jei vaikas visiškai negeba kalbėti ar turi skurdžius sakytinės kalbos įgūdžius, tėvų, senelių ar kitų artimųjų pareiga būtų užtikrinti reguliarų ikimokyklinės įstaigos lankymą.
Jei vaikas kalba, tačiau netaisyklingai (nederina galūnių, giminių, skaičiaus, žodžių pagal prasmę), jam tikslinga kuo daugiau bendrauti su suaugusiaisiais. Juk taisyklingos sakytinės kalbos geriausiai galima išmokti iš įgudusių jos vartotojų. Taigi, mažyliui būtų naudinga sakytinės kalbos mokytis ir per socialinį bendravimą su pedagogais: ikimokyklinės įstaigos auklėtojais, muzikos, šokių ar kitų būrelių mokytojais, sporto treneriais. Mokslininkai teigia, kad pedagogai gali įtraukti vaikus į tikslingus pokalbius, kurie reikalauja sudėtingo žodyno vartojimo, jų metu naudojami atviri klausimai ir pasirenkamos mąstymą lavinančios temos.
Svarbiausia, kad tie pokalbiai atlieptų vaikų interesus. Tokiu atveju jis bus labiau įsitraukęs ir susidomėjęs dalyvavimu pokalbyje. Tai, kuo vaikas domisi, ir jam kylančius kalbėjimo sunkumus galima aptarti su ugdytojais ir bendradarbiauti lavinant vaiko sakytinę kalbą. O kaip prisidėti galėtų tėvai? Vaiko sakytinės kalbos ugdyme tėvai yra patys svarbiausi asmenys.
Ankstesniuose tyrimuose mokslininkai nustatė, kad vaikų, kurių sakytinės kalbos raida yra įprasta, tėvai skiria daugiau laiko pokalbiams su jais, negu vaikų, kurių sakytinės kalbos raida galimai sulėtėjusi. Natūralu, kad kuo daugiau žodžių atžala girdi nuo ankstyvojo amžiaus, tuo platesnis jos žodynas. Girdėdami kuo daugiau įvairių žodžių, vaikai sužino, kokiame tiksliai kontekste jie turi būti vartojami. Taip jie išmoksta atskirti skirtingas žodžių kategorijas: veiksmažodžius, būdvardžius, prieveiksmius ir kt., ką turėtų gebėti daryti ikimokyklinukas.
Siekdami lavinti savo atžalų sakytinės kalbos įgūdžius, tėvai turėtų su vaiku ne tik daug, taisyklingai ir įvairiai kalbėti (parinkdami skirtingą intonaciją, balso garsumą, skirtingas pokalbių temas), bet ir pateikti jam grįžtamosios informacijos, pavyzdžiui, linksėti galva, atsakant į jo pasisakymus. Pastebėjus, kad atžala ėmė varijuoti naujai išmoktais žodžiais ir juos visaip derinti, reikia skirti daugiau dėmesio skirtingų žodžių formų mokymui. Pavyzdžiui - savo kalboje vartoti sinonimus: įprastą žodį „bėgti“ keisti žodžiais „lėkti“, „skuosti“, „rūkti“ ir t.t.
Šių dienų visuomenėje itin paplitę išmanieji prietaisai, kuriais labai sėkmingai naudojasi ir suaugę, ir vaikai, todėl gyvo bendravimo vis mažėja, tačiau jis turėtų būti pirmoje vietoje: prasminga kartu su vaiku aptarti daiktus ir veiksmus, kai, pavyzdžiui, rengiamasi, vaikštoma lauke, prausiamasi, važiuojama į svečius. Gyvas bendravimas turėtų būti dažnas, aktyvus siekiant geriausių vaiko sakytinės kalbos vartojimo rezultatų.
Atkreipkite dėmesį į savo kalbą, kalbėkite pilnais sakiniais, net jei visiems aišku, kurį žodį turėjote mintyse. Jei kreipiatės tiesiai į vaikutį - kalbėkite lėčiau, atskirkite žodžius, reikalaukite iš vaiko to paties.
Vaikas ne tik išmoksta tari žodžius, sudaryti sakinius, bet ir mokosi bendrauti. Mažasis klausosi, ką kalba suaugusieji, jam patinka klausytis pasakų ir eilėraščių. Atkreipkite dėmesį, kad pasakose, kurios skirtos šiam amžiui, yra daug pakartojimų. Katinėlis eina už kalnelio net tris kartus, trys paršiukai stato tris namus, senelė vis kartoja sakinį apie dureles, kurios pačios atsidaro. Šiuolaikiniai tėvai mano, kad jei jie mokėsi „Mano batai buvo du“, tai jų vaikams reikia kažko naujo. Tačiau laiko patikrinta vaikų literatūra, natūraliai tinkanti ankstyvajam ugdymui, retai yra pakeičiama lygiaverte naujesne. Vaikams nenusibosta klausytis tų pačių pasakėlių ir eilėraštukų, dažniau atvirkščiai - jie vis prašo pasekti tą pačią pasakėlę, vėliau jau ir patys pradeda sekti, ypač jei pasakėlėje yra eiliuotų intarpų.
Šiuo metu stebėkite, kad vaikai nepradėtų kalbėti per greitai, tai pakankamai dažnai būna netaisyklingo kalbėjimo susiformavimo priežastimi. Neskatinkite vaikų vartodami „vaikiškus“ žodžius. Šių žodžių laikas jau praėjo, jie atliko savo vaidmenį, laikas užleisti vietą deramai tariamiems žodžiams. Bet galite vietoje sunkiai tariamo žodžio pasiūlyti lengvesnį. Tęsiasi vaikų fiziologinis šveplavimas. Baigiasi fiziologinis šveplavimas. Kasdienėje kalboje vaikai gerai taria 2-3-4 skiemenų žodžius. Tobuliau taria ilgesnius žodžius, tačiau dar pasitaiko, kad sukeičia žodžiuose garsus, kuriuos šiaip jau taria gerai. Toliau gausėja žodynas. Žodžių atsarga labai priklauso nuo gyvenimo sąlygų ir auklėjimo. Šiuo metu vaiką domina žodžių forma, jis sukuria naujų žodžių.
Apibendrinimas
Apibendrinant galima teigti, kad mokymasis kalbėti - iš tiesų sudėtingas procesas, reikalaujantis daug žinių ir pastangų ne tik iš pačių vaikų, bet ir iš aplinkinių: tėvų, pedagogų, artimųjų. Tačiau tinkamas sakytinės kalbos vartojimas suteikia daug galimybių: jausmų, poreikių išraišką, santykių kūrimą, kas yra ypač svarbu kiekvienam iš mūsų. Ikimokyklinis amžius - tas etapas, kai vaikai nemažą dienos dalį pradeda leisti atskirai nuo savo tėvų. Šiame etape jiems jau prireikia pasinaudoti minėtomis galimybėmis, todėl prasminga pažinti vaikų sakytinės kalbos vystymosi ypatumus ir padėti jiems įgyti pakankamus kalbėjimo įgūdžius.
žymės: #Vaiko
Panašus:
- Kraujo krešuliai nėštumo metu: priežastys, simptomai ir gydymas
- Stalo žaidimai vaikams nuo 4 metų: geriausi pasirinkimai ir patarimai
- Žaidimai vaikams nuo 8 metų: lavinantys, smagūs ir įtraukiantys
- 5 metu vaiko spaudimas: norma ir nukrypimai
- Neįtikėtini sveikinimai mamai gimtadienio proga, kurie sušildys jos širdį!
- Nosies lašai vaikams: kaip pasirinkti, tinkamai naudoti ir rūpintis