Vaikų psichiatras Dainius Pūras teigia: „Pasaulis apsisprendė, kad vaikas nėra daiktas, nėra valstybės ar suaugusiųjų, kad ir tėvų, nuosavybė, jis yra pilietis. Ir valstybės, ir tėvų bendra misija yra padėti jam tapti atsakingu piliečiu.“ Tačiau Lietuva, jo teigimu, „nuslydo į tokį fundamentalistinį moralizavimą, vaikų, paauglių demonizavimą - kaip blogai, kad dabar jie turi teises.“
Vaikystės samprata ir jos apibrėžimas
Vaikystę stebėtinai sunku apibrėžti. „Ji tokia paprasta ir kartu sunki“, - sako April Nowell iš Viktorijos universiteto Kanadoje, knygos „Growing Up in the Ice Age“ autorė. Vakarų visuomenėse dažnai naudojamas paprastas chronologinis matas: pavyzdžiui, 18-ojo gimtadienio dieną galime tapti pilnamečiais. Tačiau tai toli gražu nėra universali sąvoka. „Daugelyje visuomenių perėjimas nuo vaiko prie suaugusiojo priklauso nuo to, ar žmogus turi tam tikrų įgūdžių, ar yra tam tikra asmenybė, ar turi tam tikrų gebėjimų“, - sako A. Nowell.
Vaikystę apibrėžti pagal biologinius augimo rodiklius taip pat yra problemiška. „Mūsų skeletai galutinai baigia formuotis apie 25-uosius metus“, - sako Brenna Hassett iš Centrinio Lankašyro universiteto (Jungtinė Karalystė). Be to, vaikystė yra ne tik fizinio, bet ir protinio vystymosi, mokymosi ir žaidimų metas. „Man vaikystė - tai laikotarpis, kai į jus investuoja kiti žmonės“, - sako B. Hassett.
Ilgos vaikystės evoliucija
Žmogaus evoliucijos istorija trunka apie 7 milijonus metų. „Tai padrikas fosilijų rinkinys, - sako Leipcige (Vokietija) esančio Maxo Plancko evoliucinės antropologijos instituto darbuotojas Philippas Gunzas. Jie nustatė, kad vaikų smegenys buvo mažesnės nei to paties amžiaus šiuolaikinių šimpanzių, o suaugusiųjų smegenys buvo šiek tiek didesnės nei suaugusių šimpanzių. „Taip gali būti tik tuo atveju, jei jų smegenys augo ilgesnį laiką“, - sako P. Gunzas. Taigi panašu, kad vaikystė šiek tiek pailgėjo jau prieš daugiau nei 3 mln. metų.
Mūsų pačių Homo gentis atsirado prieš 3-2 mln. metų. Palyginti su ankstesniais homininais, pirmieji Homo turėjo gerokai didesnes smegenis ir buvo pasiryžę vaikščioti stačiomis. Atrodo, kad mirties metu jam buvo maždaug 8 metai. Jo smegenys rodo spartesnį augimo tempą nei šiuolaikinių žmonių, sako B. Hassett, tačiau jo augimo trajektorija skiriasi nuo ankstesnių australopitekų. „Iki H. erectus, t. y. maždaug prieš 2 mln. metų, vaikystė gerokai pailgėja“, - sako A. Nowell.
Mūsų pačių rūšis - Homo sapiens - išsivystė maždaug prieš 300 000 metų. Mes vadovaujamės tuo pačiu penkių pakopų modeliu, kaip ir ankstesni Homo, tačiau „dar labiau sulėtėję, dar labiau išsitęsę“, - sako A. Nowell.
Fiziologiniai ir socialiniai aspektai
Palyginti su kitomis beždžionėmis, žmogaus gimdymas yra labai skausmingas ir pavojingas. Dėl to žmonių kūdikiai turi gimti dar neišsivystę ir bejėgiai. „Visada kalbame, kad pirmieji metai po gimimo yra beveik antrasis nėštumas, - sako A. Nowell.
2022 m. paskelbtame tyrime buvo nagrinėjami 28 šiuolaikinių bendruomenių jaunieji žvejai - ir nustatyta, kad vaikai lengvai išmoksta rinkti vaisius ir moliuskus, tačiau tokių išteklių kaip gumbavaisių ir žvėrių panaudojimo įgūdžiai įgyjami tik paauglystėje arba suaugus. Tai mokslininkų išvadose patvirtina idėją, kad ilga vaikystė evoliucionavo kaip laikotarpis, per kurį išmokstama sudėtingų maisto rinkimo įgūdžių.
Hiperaktyvumas ir jo įtaka
Hiperaktyvumas, kitaip vadinamas veiklos ir dėmesio bei hiperkineziniu sutrikimu, yra pernelyg didelis, išskirtinis vaiko aktyvumas. Jis priskiriamas lėtiniams sutrikimams, prasidedantiems dar vaikystėje. Jau kūdikystės periodu hiperaktyvūs vaikai dažniausiai būna itin irzlūs, daugiau verkia, blogai miega. Statistika rodo, kad keturi iš penkių vaikų, kuriems patvirtinamas hiperaktyvumas, yra berniukai.
Pabrėžtina, kad tokie neramumu, išsiblaškymu, impulsyvumu ir kartais netgi įkyrumu pasižymintys vaikai ne tik sukelia sunkumų jiems besirūpinantiems asmenims, bet ir patys patiria nelaimingumo jausmą, nes jie nebaigia pradėtų užduočių, dažnai jaučiasi atstumti, nepilnaverčiai, kartais netgi nemylimi.
Hiperaktyvumo priežastys
Hiperaktyvumo priežasčių yra daug ir jos labai įvairios. Pastebima, kad daug lemia genetika - jei bent vienas iš tėvų turėjo hiperaktyvumo sutrikimą, tai labai tikėtina, kad jis pasireikš ir vaikui.
Taip pat kai kuriais atvejais pernelyg didelį vaiko aktyvumą lemia įvairūs smegenų pakitimai, atsiradę dėl priešlaikinio ar itin sunkaus gimdymo, pavojingų medžiagų vartojimo nėštumo metu ir kitų priežasčių. Svarbų vaidmenį vaiko elgesiui turi netinkamas auklėjimas (dažnai pakeliamas balsas, psichologinio ir fizinio smurto naudojimas, vaiko poreikių nepaisymas) ir nesaugi namų aplinka, kurioje gausu konfliktų, propaguojami žalingi įpročiai, nesuteikiamas saugumo jausmas.
Manoma, kad itin didelę įtaką turi vaiko mityba - jei vaiko valgomuose maisto produktuose gausu įvairių maisto priedų, konservantų, dažų, cukraus, saldiklių, tuomet tai neabejotinai gali sukelti sunkiai valdomą vaiko elgesį.
Elgesio požymiai, bylojantys apie galimą hiperaktyvumą
Hiperaktyvumą galima įtarti, jei būdinga didelė dalis toliau nurodytų vaiko elgesio požymių ir jie trunka ilgiau nei pusę metų (šešis mėnesius). Tikslią diagnozę nustatyti gali tik gydytojas, tačiau tėvai ir globėjai atsakingi už kreipimąsi į sveikatos priežiūros specialistą ir pagalbos suteikimą laiku ne tik dėl savo, bet ir dėl vaiko gerovės.
Hiperaktyviems vaikams būdingi elgesio požymiai:
- Vaikas negali ramiai sėdėti net tuomet, kai to prašoma.
- Jis nenustygsta vietoje, nuolat aktyviai judina galūnes.
- Vaiko dėmesį labai lengvai nutraukia bet kokie aplinkos dirgikliai.
- Jis negali sukaupti dėmesio žaidžiant ar atliekant įvairias užduotis ir dažnai nutraukia dar nebaigtus užsiėmimus, imasi kelių veiklų vienu metu ir nei į vieną jų nesutelkia pilnaverčio dėmesio.
- Vaikas žaidžia pernelyg triukšmingai ar ypatingai daug kalba ir, atrodo, dažnai net negirdi, kas jam sakoma.
- Jis nutraukia kitų vaikų žaidimus arba negali kantriai sulaukti savo eilės; nesugeba tinkamai įsilieti į komandinius žaidimus.
- Vaikas elgiasi nesaugiai, pats to net nesuprasdamas ir dažnai sudaro savo gyvybei pavojingas situacijas - bėga link vandens telkinių, į judrią gatvę ar greitai kopia slidžiais laiptais.
- Jis pameta įvairius mokyklai skirtus daiktus, dėl tos priežasties dažnai ir karštligiškai jų ieško.
- Vaikas nesugeba ramiai bendrauti, atsakinėja į klausimus per anksti ir pertraukinėja pašnekovus.
Hiperaktyvumo rizika ateičiai
Teigiama, kad hiperaktyvumas susijęs su didesne rizika ateityje pasiduoti alkoholiui, narkotikams, nusikalstamai veikai ir didina tikimybę susirgti sunkiomis psichinėmis ligomis.
Svarbu suprasti ir tai, kad didesnis vaiko aktyvumas dar nerodo hiperkinezinio sutrikimo.
žymės: #Vaika
Panašus:
- Neįtikėtini ovuliacijos poveikiai: kaip keičiasi išskyrų spalva ir makšties sveikata
- Neįtikėtini Spenelių Pokyčiai Nėštumo Metu – Sužinokite, Kaip Pasikeis Jūsų Kūnas!
- Neįtikėtina tiesa apie kūdikių prakaitinį bėrimą: priežastys, gydymas ir nuotraukos, kurios privers susimąstyti!
- Kokosiniai čiužiniai vaikams: privalumai, trūkumai ir kaip išsirinkti tinkamą
- Dažnas šlapinimasis nėštumo metu: svarbiausios priežastys ir būtini patarimai