Raumenų tonusas - tai nuolatinė nevalinga raumenų įtampa. Kitaip tariant, žmogaus raumenys visada yra šiek tiek įsitempę ir ta jų įtampa kinta pagal tai, ar juda žmogus, ar ne, būdrauja ar miega, taip pat ji priklauso ir nuo emocijų, bendros savijautos, ligų.
Šio raumenų įsitempimo reikia, kad kūnas išsilaikytų tam tikra padėtimi, pavyzdžiui, sėdėti tiesia nugara, pakelta galva, stovėti. Taip pat raumenų įtempimas, ypač gebėjimas jam koordinuotai keistis, būtinas judesiams atlikti, pavyzdžiui, rankai pakelti, verstis, atsitūpti, atsistoti. Tada vieni raumenys įsitempia mažiau ir pailgėja, kiti įsitempia daugiau, šie susitraukia ir sutrumpėja. Dėl tokių kitimų galime atlikti judesius. Vadinasi, raumenų tonusas labai susijęs su motorika.
Įprastu raumenų tonusu laikomas toks raumenų įtempimas, kuris užtikrina gerą motorikos raidą, gerą kūno padėtį ir visaverčius judesius. Jei raumenų tonusas geras, kūdikis laiku išmoksta atlikti ir įvaldo įvairius judesius.
Raumenų tonusas gydytojų yra ypač stebimas ir vertinamas pirmuosius kūdikio gyvenimo metus, kol jis pradeda vaikščioti savarankiškai. Svarbiausia yra tai, ar mažylio motorikos raida nuosekli, ar atitinka jo amžių.
Tai yra ar jis laiku išmoksta pats nulaikyti galvytę, nuo nugaros apsiversti ant pilvuko, atsisėsti, šliaužti, ropoti, atsistoti, pats vienas eiti. Jei visi šie kūdikio įgūdžiai patenka į laiko ribas, kada ir turėtų atsirasti, dėl šiek tiek mažesnio ar šiek tiek didesnio raumenų tonuso jaudintis nereikėtų. Kiekvienas žmogus nuo pat gimimo turi vienokį ar kitokį raumenų tonusą ir yra „kietesnių“ ar „minkštesnių“ raumenų.
Jei kūdikis glebus, galima įtarti sumažėjusį raumenų tonusą. Mažylis tokiu atveju yra tarsi guminis, guli išskėtęs kojytes, ištiesęs pirštukus, pernelyg atsipalaidavęs, o pakeltas už pažastų, atrodytų, susmunka. Kai raumenų tonusas per didelis, kūdikis būna įsitempęs, lyg sustingęs, lošia galvytę, jo kumštukai nuolat sugniaužti, rankytės sulenktos, o kojytės įtemptos, sunku jas sulenkti. Tokį mažylį sunku rengti, prausiant nelengva išvalyti pažastis ar kirkšnis.
Tiesa, pirmus porą kūdikio gyvenimo mėnesių didesnis raumenų tonusas būdingas kiekvienam mažiukui, jis vadinamas fiziologiniu raumenų hipertonusu. Ir tai visiškai normalu.
Patys tėvai per didelio ar per mažo kūdikio raumenų tonuso, ypač jei pokyčiai nelabai dideli ir yra simetriški, paprastai nelabai pastebi. Jiems dažniausia kliūva atžalos kūno asimetrija, kai žaisliuką griebia tik viena rankyte, o kitą laiko sugniaužęs ar, priešingai, ši yra nusvirusi žemyn, kai galvytę dažniau suka į vieną ir tą pačią pusę ar pastatytas remiasi tik viena koja. Tuomet akivaizdu, kad viena kūdikio pusė veikia ne taip, kaip turėtų.
Gydytoja pabrėžia, kad iki 3-4 m. amžiaus vaikai nėra nei dešiniarankiai, nei kairiarankiai. Už gerą raumenų tonusą yra atsakingos galvos smegenys, nervų laidai ir raumenys. Galvos smegenys siunčia nervinius impulsus į raumenis. Smegenis ir raumenis jungia nervai - tik dėl jų smegenų siųsti signalai pasiekia raumenis. Tada vieni raumenys susitraukia, kiti atsipalaiduoja, dėl to žmogus gali judėti. Jei smegenyse atsiranda kokių nors sutrikimų, sutrinka siunčiami impulsai ir judesiai - vadinasi, ir motorinė vaiko raida. Sutrikimų gali būti ir nervų laiduose, raumenyse.
Pakitusio raumenų tonuso ir sutrikusios vaiko judesių raidos priežastį įvardyti ne visada paprasta. Pasaulio praktika rodo, kad pakitusį raumenų tonusą ir sutrikusią judesių raidą gydo ne vaistai, o abilitacinis gydymas - masažai, mankštos, specialios judesių aktyvinimo metodikos, kai kūdikis mokomas vieno ar kito judesio, formuojami jo įgūdžiai.
Tačiau, prieš ką nors skiriant, labai svarbu įvertinti, ar įtariami raumenų tonuso pokyčiai iš tiesų trukdo gerai kūdikio motorikos raidai. Jei mažylis visko išmoksta laiku ir pats, jokių specialių gydomųjų mankštų ir masažų gali ir nereikėti. Ypač jei pats kasdien daug ir aktyviai juda: ritasi, kažko siekia, šliaužia, ropoja, sėdasi, stojasi. Tai svarbiausia jo mankšta. Kas kita, jei esamas raumenų tonusas neužtikrina geros motorikos raidos.
Jei kūdikio motorinė raida ankstyva ir nuosekli: iš pradžių jis išmoksta nulaikyti galvytę, paskui pradeda žaisti rankytėmis, siekti daiktų, vėliau savarankiškai apsiverčia nuo nugaros ant pilvo, atsisėda, šliaužia, visais šiais laimėjimais reikia tik džiaugtis. Mažylio raida ankstyva. Tokie vaikai paprastai būna smulkesni, tvirtų raumenų, gana judrūs, aktyvūs. Kas kita, jei visi išvardyti įgūdžiai nėra nuoseklūs, pavyzdžiui, kūdikis, paimtas už rankyčių, įsitempęs stojasi ir nenori sėstis. Tokiu atveju raumenų tonusas greičiausiai yra pernelyg didelis, o judesių raida nenuosekli.
Nauda per prievartą gali nebūti labai didelė. 6 mėnesių ir vyresni kūdikiai jau skiria savą nuo svetimo ir neretai mankštos ar masažo specialisto atžvilgiu gali būti nusiteikę priešiškai. Todėl specialistai stengiasi sudaryti kuo palankesnes, kuo įdomesnes vaikui sąlygas, bando jį sudominti patrauklia aplinka, sugundyti nematytu žaisliuku, kitaip tariant, prisijaukinti. Stengtis bei padėti turi ir tėvai.
Dažniausiai pavyksta rasti nors ir nedidelį kontaktą su vaiku, bet kartais to padaryti neįmanoma. Tokių vaikų tikrai yra - jie priešinasi, rėkia iki isterijos. Ar tokiu atveju verta tęsti mankštą? Greičiausiai ne. Spręsti turi pati mama kartu su specialistais. Kartais vienintelė išeitis - reikiamus pratimus ir masažo judesius išmokti mamai ir viską atlikti namie, vis pasirodant specialistams. Tegu mamos atlikta mankšta ir nebus pati tobuliausia, bet ji bus. Antra vertus, juk masažai ar mankštos skiriami tam tikrais kursais.
Po masažų kurso ne visiems kūdikiams būna pastebimas efektas, t. y. ne visiems jie padeda. Vargu ar dėl vaiko dirglumo ir miego sutrikimų derėtų kaltinti masažą.
Vaikščiojimą pirštų galais dažniausiai lemia per didelis raumenų tonusas. Būtina masažuoti ir mankštinti pėdutes, stengtis, kad mažylė vaikščiotų avėdama čiurnas fiksuojančius batukus kietu padu. Juokas juokais, bet kai kurie tėvai tokį vaiko ėjimą net teisina, neva mažylis nori ką nors pasiekti, jo stiprios kojos, bus balerina.
Raumenų įtampai įtakos iš tiesų turi kūdikio būklė, nuotaika per apžiūrą. Neatsitiktinai gydytojas tėvams užduoda gausybę klausimų, kaip mažylis elgiasi vienomis ar kitomis aplinkybėmis, stebi jo judesius įvairiomis padėtimis. Jis juk negali kūdikio stebėti visą dieną.
Raumenų tonuso bėdos gali atsinaujinti po kelerių metų, dažniausiai dėl ligų. Tačiau tokie atvejai reti.
Vaiko vystymasis - svarbus ir natūralus procesas, kuriame svarbu leisti mažyliui laisvai judėti ir pažinti pasaulį savo tempu. Mažyliui pradėjus žengti pirmuosius žingsnius tėveliai susimąsto apie pirmuosius batukus. Vienas populiariausių mitų - būtinybė naudoti ortopedinius batus vos tik vaikui pradėjus vaikščioti.
Vaikui gimstant, jo pėdos struktūra yra visiškai kitokia nei suaugusio žmogaus. Naujagimio pėdutėse gaus riebalinio audinio, kuris saugo dar nesubrendusius kaulus bei sąnarius. Ši riebalinė „pagalvėlė“ dažnai paslepia pėdos skliauto formavimąsi, todėl vaiko pėdutės gali atrodyti „plokščios“. Kai vaikas pradeda vaikščioti, jo pėdos dar nėra pilnai susiformavusios - pirmieji žingsniai padeda stiprinti pėdų raumenis ir sausgysles, kurios prisideda prie skliauto formavimosi. 2-3 metų amžiuje daugelio vaikų pėdos vis dar atrodo plokščios dėl riebalinio audinio, nors pėdos struktūra jau vystosi. Nuo 3 iki 6 metų vaiko pėdų raumenys toliau stiprėja, o pėdos skliautas pradeda ryškėti, vykstant natūraliam vystymosi procesui, kurį skatina aktyvus judėjimas.
Kuomet vaikas pradeda vaikščioti, jo pėdoms reikia laisvės. Per daug apribota avalynė gali sutrikdyti pėdų vystymąsi, nes pėdos raumenys negauna pakankamai stimuliacijos. Vaikščiojimas basomis - natūraliausias būdas skatinti pėdų vystymąsi. Ortopediniai batai gali būti reikalingi tik esant tam tikroms specifinėms medicininėms būklėms, tokioms kaip įgimtos pėdos deformacijos ar stipri pronacija. Tačiau sveikiems vaikas nereikia jokios specialios avalynės.
Labai dažnai tėveliai nerimauja, kai jų 4-5 metų vaikui pastebimas pėdų krypimas į vidų (pronacija), tačiau pėdų krypimas į vidų dažniausiai yra natūralus vaikų augimo ir vystymosi etapas, susijęs su jų raumenų bei kaulų formavimusi. Viena iš galimų priežasčių - šlaunikaulio ar blauzdikaulio sukimasis, kai vaikų kaulai yra šiek tiek pasisukę į vidų, todėl vaikštant pėdos natūraliai krypsta. Ši būklė paprastai išnyksta savaime, vaikui augant ir stiprėjant kaulams bei raumenims. Be to, vaikai turi itin lanksčius sąnarius, kurie taip pat gali lemti pėdų krypimą. Laikui bėgant, sąnariai tampa stabilesni, ir ši problema dažnai išnyksta. Kai kuriais atvejais tai gali būti susiję su plokščiomis pėdomis, kai skliautas dar nėra pilnai susiformavęs, tačiau tai yra įprasta daugeliui vaikų iki 6-7 metų amžiaus.
Taigi, jei norite užtikrinti, kad jūsų mažylio pėdutės būtų sveikos, kuo dažniau vaikščioti basomis, ypač ant nelygių paviršių, tokių kaip smėlis ar žolė, kurie natūraliai stimuliuoja pėdų raumenis ir sausgysles. Pratimai, pavyzdžiui, vaikščiojimas ant pirštų galų, ant kulnų ar smulkių daiktų rinkimas pėdomis, taip pat padeda stiprinti raumenis ir gerina pėdos funkciją.
Nors ortopediniai batai daugeliu atvejų nėra būtini, svarbu užtikrinti, kad vaikas nešiotų patogius, judesių nevaržančius batus.
Pirmieji gyvenimo metai yra labai svarbūs kūdikio vystymuisi. Šiuo laikotarpiu smegenys ir smegenų nervų sistema sparčiai auga (vystosi), nes tarp ląstelių susidaro nauji nerviniai ryšiai. Stambioji motorika - tai valingi judesiai, kurių metu naudojamos didelės raumenų grupės, tai rankų, kojų, galvos ir liemens judesiai. Pirmiausia šie įgūdžiai pradeda vystytis. Pavyzdžiai: gulint ant pilvo galvos pakėlimas, apsivertimas, šliaužimas, sėdėjimas, ropojimas ir t.t. O kartais kūdikis bandys judėti į priekį link objekto šliauždamas ar stebėdamas objektą judės atgal, nes rankose yra daugiau jėgos nei kojose. Tam tikro etapo nesilaikymas, nebūtinai gali būti vėlavimas. Kai kurie atvejai yra lengvi ir gali išsispręsti savaime.
Jei pastebėjote, kad jūsų vaiko motoriniai įgūdžiai vėluoja, svarbu pasikonsultuoti su kineziterapeutu. Specialistas įvertina nugaros, kaklo, pečių, klubų, rankų ir kojų struktūras, raumenų jėgą, pusiausvyrą, koordinaciją, sumažėjusį judrumą, judesių amplitudės įvertinimas ir padėsime išmokti atlikti trūkstamų įgūdžių. Taip pat suteiksime patarimų, kaip skatinti motorikos vystymąsi, kokius reikėtu atlikti pratimus.
Kineziterapijos gydymas apima įtemptų raumenų atpalaidavimas, mobilizacija, pagerinti mobilumą ir judesių amplitudę, kad jūsų kūdikis galėtų judėti taip, kaip nori.
Mieli tėveliai, atkreipkite dėmesį į žemiau pateiktas pagrindines motorinės raidos būkles, kurioms esant turėtumėte kreiptis į kineziterapeutą. Kodėl ne į pediatrą, neurologą, ortopedą ar kitą specialistą? Pirma, sutaupysite brangaus laiko, kadangi kineziterapeutas (profesionalas) įvertins vaiko motorinę raidą, patars, kaip ištaisyti esamą situaciją ir padėti kūdikiui.
- Pastebite, kad 3 mėnesių ir vyresnio amžiaus kūdikio raumenų tonusas yra padidėjęs.
- Pastebite, kad 3 mėnesių ir vyresnio amžiaus kūdikio raumenų tonusas yra žemas.
Jei atsakėte teigiamai į nors vieną teiginį, tuomet kreipkitės į specialistą.
Kojos. Pirmuosius dvejus metus vaiko pėdos atrodo, tarsi būtų plokščiapadės. Mat, jo pėda dar galutinai nesusiformavo, ir vaiko kojytės yra labai putnios. Mokydamasis stovėti ir vaikščioti, vaikas mankština raumenis, kurie padeda formuoti kojos skliautą.
Kojų forma priklauso nuo kelių dalykų, tarp jų - nuo paveldimumo ir rachito (kaulų suminkštėjimo, trūkstant vitamino D). Kai kurių ir nesergančių rachitu vaikų kojytės iškrypsta. Ypač dažnai kojytės iškrypsta apkūnių, aktyvių bei stiprių vaikų. Bet linkusios krypti kojytės, vaikui susirgus rachitu, dar labiau ir greičiau iškrypsta.
Kitas faktorius, turintis įtakos kojų formai - tai nuolatinė kojų padėtis. Pavyzdžiui, kartais kojytės krypsta į vidų iš čiurnos todėl, kad vaikas visada sėdi, pasikišęs jas po savimi. Kartais pėdos iškrypsta į vidų, kai, gulėdamas ant pilvuko, vaikas visada pasuka kojas vidun.
Kai kurie vaikai pradeda šleivoti, vaikščiodami vaikštynėje, atsispirdami išoriniu pėdos kraštu. Visi vaikai, mokydamiesi vaikščioti, suka pėdas į šalis, o paskui pramokę stato jas vis tiesiau. Kai kurie vaikai suka vieną pėdą į vieną, kitą - į kitą pusę, kaip Čarlis Čaplinas. Jei pradėjęs vaikščioti vaikas stato pėdas beveik lygiagrečiai, vėliau jis gali pradėti šleivoti. Dažnai šleivoja vaikai, kurių kojos iškrypusios.
Gydytojas turi nuolat tikrinti, kaip vystosi pradėjusio stovėti vaiko kojos. Štai kodėl taip svarbu reguliariai lankytis pas gydytoją ir antraisiais gyvenimo metais. Jei gydytojas ras kokių nors defektų, išrašys ortopedinę avalynę.
žymės: #Vaiko
Panašus:
- Kraujo krešuliai nėštumo metu: priežastys, simptomai ir gydymas
- Stalo žaidimai vaikams nuo 4 metų: geriausi pasirinkimai ir patarimai
- Žaidimai vaikams nuo 8 metų: lavinantys, smagūs ir įtraukiantys
- 5 metu vaiko spaudimas: norma ir nukrypimai
- Kaip efektyviai pakelti kraujo spaudimą nėštumo metu: svarbiausi patarimai ir rekomendacijos
- Neįtikėtina Vaikų Kūrybos Galia: Įkvepiančios Citatos, Kurios Pakeis Jūsų Požiūrį