Visi tėvai stengiasi aprūpinti vaikus tinkama mityba, pilnaverčiu vystymusi, poilsiu ir gerais žaislais, tačiau kartais vaikų elgesys tampa nenuspėjamas. Netgi patys ramiausi ir paklusniausi vaikai ima rodyti kaprizus, pavirsdami mažaisiais diktatoriais. Vaikų kaprizai - tai audringi pykčio pasireiškimai, kai vaikas pradeda verkti, rėkti, voliotis ant grindų, trypti kojomis, spardytis, kandžiotis, svaidyti daiktus, draskytis. Žinoma, tai mėgsta daryti maži vaikai, o ne paaugliai.
Pagrindinės kaprizų priežastys
Nustatyto amžiaus, kurį būtų galima vadinti kaprizų amžiumi, vaikai neturi. Tėvų pataikavimas - pagrindinė vaikų kaprizo priežastis. Kuo skausmingiau vaikas priima tėvų neigiamus atsakymus, tuo labiau jis linksta į kaprizus. Kai tik jis supras, kad rodydamas kaprizus jis gali išsireikalauti tam tikrų dalykų, tai tokius metodus jis vartos dažnai.
Dažnai kaprizai kyla dėl netaisyklingo dienos rėžimo, ypač mažiems vaikams. Vaikas gali pasidaryti irzlus ir pradėti verkti, jei Jūs pažeidėte nustatytą maitinimo rėžimą bei miegą.
Pusantrų metų mažylio maištas dažnai sukelia tėvų susierzinimą - tačiau psichologai tikina, kad tai ne vaiko charakterio yda, bet savojo „aš“ pajautimo padariniai. Pasiekę 18 - 24 mėnesių tarspsnį, vaikai išgyvena laikotarpį, kai paleisti tėtį ir mamą staiga vėl tampa sunkiau, nei jau buvo. Tuo metu svarbu neatstumti mažylio, neversti jo atssiskirti. Pasijutęs saugus, jis ir vėl elgsis kaip įprasta.
Mąstote, kodėl jūsų vaikas ožiuojasi? Ogi dėl to, kad kol kas nemoka kitaip išreikšti savo emocijų ir su jomis tvarkytis. Be to, mažasis suvokia, kad turi jums ypatingų galių - tad visais būdais bando, kiek gi jam leisite.
Dar viena padidėjusio kaprizingumo priežastis - ilgesys. Dabartinis gyvenimas šuoliais neleidžia šeimoms būti kartu tiek, kiek reikėtų. Tuo tarpu buvimo kartu su mama poreikis vaikui iki trejų metų yra labai svarbus. Tyrimai rodo, kad iki metų vaikas, paliktas su močiute ar aukle galvoja, kad mama ir tėtė nebegrįš. Jis mąsto: „Jei nematau, vadinasi, nėra“. Nuo metų iki trejų mažyliai palaipsniui suvokia, kad mama išeina, bet ji ir grįžta, tačiau ilgesniam laikui paliktas toks pyplys patiria didelį stresą. Jis ilgisi, o „atgavęs“ tėvus nežino, kaip reaguoti - nes nori prisiglausti, bet kiek nepasitiki jais: „O kas, jei vėl išeis?“. Kaip vaikas reaguoja į mamos ar tėvo išėjimą ir grįžimą, priklauso nuo jo jautrumo. Mažiau sutrikdyti, saugumo jausmą iš mamos dar iki metų gavę vaikučiai yra emociškai stabilesni, tad paleidžia mamą lengviau, greitai susitaiko su tuo, kad jos dabar nėra, žaidžia, valgo, o susitikę, lengvai priima. Jautresni, nesaugiai besijaučiantys mažiukai itin maištauja prieš tai, kad bus palikti, gali liūdėti, prastai valgyti ar miegoti, o sulaukę grįžusių tėvų dar kone visą dieną vaikščioti aplinkui, žiūrėti į juos kaip į nepažįstamus.
Kaip elgtis tėvams?
Psichologai teigia, kad 18-24 mėnesių krizė - viena sunkiausių, nes tai kaprizų ir ribų nustatymo laikas. Kai tik vaikas pradeda rodyti kaprizus, imkite demonstruoti vaikui meilę: apkabinkite, pasistenkite nukreipti dėmesį, tačiau neduokite jokių dovanėlių. Jei kaprizų nepavyko išvengti, nekreipkite į jį dėmesio, palikite jį ramybėje, tegu išsirėkia. Nekreipkite dėmesio į aplinkinius, nesinervinkite net ir tada, jei tai vyksta viešoje vietoje. Jei Jūs užėjote į vaikiškų prekių parduotuvę ir vaikas ėmė reikalauti visko iš eilės, rėkti ir trypti kojytėmis, tiesiog išveskite jį iš parduotuvės.
Nuo pat pradžios elkitės protingai, kad vėliau nereikėtų nerimauti. Kai kaprizų banga nurims, švelniai pasikalbėkite su vaiku ir įtikinkite jį, kad taip elgtis negražu. Auklėti vaikus reikia tik teigiamomis emocijomis, o ne rėkimais, įžeidinėjimais ir bausmėmis. Nesigėdykite parodyti meilę ir dėmesį, nes juk ir pats kaprizingiausias bamblys savo tėvams yra geriausias, talentingiausias ir gabiausias.
Patarimai, kaip reaguoti į vaikučio kaprizus:
- Šalia „negalima“ sakykite ir „galima“, taip leisite vaikui rinktis ir jis nesijaus tik kontroliuojamas. Pavyzdžiui: „Negalima atidarinėti šio stalčiaus, bet gali pažaisti su šia spintele“.
- Nuoseklumas. Riba, kuri šiandien yra, o rytoj nebėra, nes mama pavargusi - vaikui tiesiog neegzistuoja.
- Kartojimas. Tokio amžiaus vaikams būtina kartoti, ko iš jų norima. Be to, būtina skirti pakankamai dėmesio, nes kartais vaikai ožiuojasi, reikalaudami tėvų dėmesio, kurio jiems stinga.
Taigi šiuo laiku kylantys vaiko kaprizai tėra negebėjimas suvaldyti savo emocijų, vaikui dar trūksta patirties kaip tinkamai parodyti nuovargį ar išreikšti nepasitenkinimą veikla, kurios daryti nenori.
Taip pat V. Čioraitienė primena, kad elgesio ribos vaikui tiesiog būtinos. Tėvai, niekada nesakantys „ne“, iš tiesų ne padeda, bet kenkia savo vaikui, kuris, galėdamas daryti bet ką, jaučiasi nesaugus. Tačiau ribos turėtų būti pagrįstos. Pamąstykime, kiek kartų draudžiame tai, ko iš tiesų daryti negalima, ir kiek mūsų draudimų susiję su tuo, kad vaiko veikla paprasčiausiai trukdo mums ilsėtis ar užsiimti savo reikalais?
Jei vis dėlto labai įsižeidėte ir nuoskauda trukdo toliau bendrauti, galite apie tai pranešti: „Jaučiuosi įžeista, manau, kad turėtum atsiprašyti“. Jei reakcijos nesulaukiate, neverskite vaiko atsiprašyti. Geriau parodykite, kaip tai daroma. Garsiai pasakykite, ką norėtumėte išgirsti iš vaiko: „Atsiprašau, mama, nenorėjau tavęs įžeisti“ ar pan.
žymės: #Vaiko
Panašus:
- Kraujo krešuliai nėštumo metu: priežastys, simptomai ir gydymas
- Stalo žaidimai vaikams nuo 4 metų: geriausi pasirinkimai ir patarimai
- Žaidimai vaikams nuo 8 metų: lavinantys, smagūs ir įtraukiantys
- 5 metu vaiko spaudimas: norma ir nukrypimai
- Mitai ir prietarai apie nėštumą: ar tikrai pavojinga valyti langus?
- Neįtikėtini faktai apie vaikų globos namų priežiūrą Lietuvoje, kurių nežinojote!