Baigęs pradinę mokyklą, vaikas ateina mokytis į penktąją klasę, kur jo laukia didesnė mokykla, daugiau vaikų ir nepažįstami mokytojai.
Penktokų amžiaus tarpsniui yra būdinga tai, kad 10 - 11 metų vaikai jau patenka į paauglystės krizę. Sudėtingas jis ne tik patiems paaugliukams, bet ir aplinkiniams - tėvams, mokytojams.
Šiuo metu įvyksta svarbių asmenybės pokyčių - tiek fizinių, tiek psichologinių, tiek socialinių. Todėl paaugliukai tampa tarsi nuolat sau prieštaraujantys nesusipratėliai.
Tėvų vaidmuo ir pagalba
Labai svarbu, kad tėveliai, stebėtų savo atžalas: jų elgesį ir emocijas. Pamatę, kad vaikas elgiasi neįprastai (pasidaro ramus, tampa dirglus, aktyvus, pasyvus), raskite laiko paklausti, kas atsitiko.
Dažnai vaikas pradeda keistis anksčiau, nei parneša pirmas pastabas ar blogus pažymius. Jei vaikas pradeda pasakoti, kad mokytojas ant jo “užsisėdo” nepastebi, rašo tik blogus pažymius, nuolat pateikia klasei kaip blogą pavyzdį, reikėtų jį pasisodinti, paimti už rankos ir pažiūrėti į akis.
Tėvų akyse vaikas turėtų pamatyti ramybę, stiprybę ir pasitikėjimą juo. Vaikas turi suprasti, kad jam atsivėrus ir išsipasakojus, jūs ne pamokslausite, bausite ar barsite, o padėsite rasti išeitį iš, atrodo, “beviltiškos” situacijos, paremsite jį.
Kartais tėvai per daug padeda vaikams - tvarko jų kambarius, darbo stalą, įkyriai kontroliuoja, atlieka už juos pamokas. Tokie vaikai nesugeba savarankiškai susikurti palankių mokytis sąlygų. Svarbiausia - nepersistengti.
Nereikia per daug padėti. Įsikišti verta tik tada ir tik tiek, kiek reikia padėti labai nenašiai besimokančiam vaikui. Kartais verta pabūti mokymosi partneriu, pvz.: kai vaikas mokosi eilėraštį ar užsienio kalbą.
Jeigu vaikui kyla mokymosi sunkumų mokykloje, nelaukite, skubėkite į mokyklą.
Nepabijokite ieškoti pagalbos, patarimo, padrąsinimo pas mokykloje dirbančius specialistus. Būkite drąsūs, iniciatyvūs, geranoriški.
Vaikas ir mokykla
Šiame amžiuje vyksta dideli pokyčiai vaiko socialinėje aplinkoje - vaikas pradeda lankyti mokyklą - susiduria su sistemingo mokymosi pradžia.
Jei dirbate su pirmomis klasėmis turbūt pastebėjote, kad vaikams patinka „rimti užsiėmimai“ - skaitymas, rašymas, aritmetika. Vaikai vis dar yra priklausomi nuo tėvų, bet jau labiau orientuojasi į bendraamžius.
Viskas prasideda nuo to, kad vaikas kartu su kitais klasės draugais mokinasi bendrus dalykus, atlieka tokius pat namų darbus - taip vaikas pradeda jaustis klasės dalimi. Vyrauja nuomonė, kad egzistuoja vaikų visuomenė, kurios centras - mokytojas. Ji vėliau perauga į paauglių visuomenę.
Mokykliniame amžiaus vaikams tenka vis daugiau atsakomybės už savo elgesį. Jie išmoksta pasirinkti drabužius ir juos sutvarkyti, pasigaminti pusryčius. Jei yra pateikiama užduotis visai klasei - tik vaikai turintys aukštesnį atsakomybės laipsnį pergalvoja, kaip ją atlikti.
Žaidimų svarba
Mokyklinio amžiaus vaikų svarbiausias užsiėmimas yra mokymasis, bet vis dar svarbūs tebėra žaidimai su draugais, kurių neturėdami vaikai būna labai nelaimingi. Žaidimas - tai manipuliavimas žaislais, socialinių vaidmenų mokymasis.
Žaisdamas vaikas kaupia patirtį, susidaro veiklos įgūdžius, perpranta žmonių tarpusavio santykius, sprendžia problemas, mąsto, kuria. Svarbu, kad vaikas žaistų turinčius ugdymo funkciją žaidimus - lavinančius smulkiąją motoriką, praplečiančius žodyną.
Žaidimais galima ne tik mokyti, bet ir gydyti - paprastai tuo naudojasi psichologai. Per žaidimą lengviau atsiranda kontaktas su vaiku. Vaikas lengviau save išreiškia per žaidimą ar kitą neverbalinę veiklą nei išsako tai žodžiais.
Jei vaikas bijo tamsos, sugalvokite žaidimą, kuris žaidžiamas tamsoje - taip vaikas nugalės savo baimę.
Pažymių įtaka ir savęs vertinimas
Žinių vertinimas pažymiais gali sukelti vaikui psichinę įtampą mokykloje. Pažymiai yra skirti įvertinti vaiko žinias, pastangas mokantis, tačiau daugelis tėvų pažymius supranta kaip vaiko asmenybės įvertinimą.
Per didelis pažymių sureikšminimas didina įtampą, nerimą ar baimę. Nuo to, koks aplinkinių požiūris į vaiką, didžia dalimi priklauso ir jo paties nuomonė apie save.
Tad mokymosi rezultatai įtakoja vaiko savęs vertinimą. Nuolatinė įtampa, laukiant nepalankaus aplinkinių įvertinimo gali suformuoti baimę dirbti kitų akivaizdoje, pavyzdžiui, deklamuoti prieš klasę, spręsti uždavinius lentoje ir panašiai.
Pasitikėjimo savimi vystymąsi veikia daugelis faktorių. Ankstyvoje vaikystėje lemiamą įtaką vaiko požiūrio į save formavimuisi turi tėvų elgesys.
Jeigu tėvai myli savo vaiką, tenkina jo psichosocialinius poreikius, priima jį tokį, koks jis yra, vaikas pats ima pozityviai vertinti save. Jei vienas iš tėvų ar abu tėvai yra ypatingai reiklūs, griežti, arba jeigu jie stengiasi vaiką apsaugoti nuo bet kokio gyvenimiško išbandymo, trikdydami jo savarankiškumą, vaikas gali pradėti jaustis nieko nesugebantis ir menkas.
Draugai taip pat įtakoja požiūrio į save formavimąsi - ypatingai mokykliniame amžiuje. Tada vaikai bendrauja su daug bendraamžių ir nesąmoningai lygina save su jais.
Pasitikėjimo savimi stoka nebūtinai susijusi su gabumų trūkumu. Priešingai, menkas pasitikėjimas savimi yra tėvų ar visuomenės suformuotų nerealių lūkesčių ir standartų rezultatas. Dėl to vėliau įgyjamos tam tikros gyvenimo nuostatos.
Išaiškinkite vaikui, kad iš nesėkmės galima daug ko išmokti, kad ji - normali gyvenimo dalis. Vaikas save vertina kai juo rūpinamasi. Išklausyti vaiką jo nevertinat, kad ką jis besakytų. Visada atminti vaikų vardus, nes tai yra jų unikalumas.
Visada palaikyti abipusį dalijimąsi. Kalbėdamiesi su vaikais, visada pabrėžkite, kad jūs panašūs į juos. Niekuomet neapsimetinėkite. Jie jaučia ar jūs kalbate nuoširdžiai, ar ne. Visada atsargiai abejokite vaiko fantazijomis.
Vaikai dažnai pateikia nerimą kaip esamą, svajonę - kaip egzistuojančią. Melas parodo, kad vaikas nepajėgia susitvarkyti su tikrove. Meluoti niekas staiga nepradeda. Tai vyksta dėl to, kad vaikas nežino kas bus po to.
Kartais patys pastumiame vaikus į melą. Pvz., vaikas nori išsinešti naują žaislą į lauką. Mes sakome: -„Jei leis tėtis - neškis”. Vaikas gerai žino, kad neleis. Atsargiai elkitės su savo neigiamais jausmais, nes vaikai gali galvoti, kad tuos jausmus sukėlė jie. Visada leiskite vaikams valdyti aplinką fiziškai.
Niekuomet nebandykite vaiko pasitikėjimo. Visuomet įpinkite į santykius sėkmę: tikėkite, kad ir mažiausias dalykas turi pasisekti, tada vaikas pradeda pasitikėti savimi. Visuomet pripažinkite vaiko rodomą dėmesį bei rūpinimąsi.
Mes norime, kad vaikai būtų aktyvūs, bet baudžiame už klaidas. Tada vaikas bijo padaryti klaidų ir nėra aktyvus. Vaikas paliekamas po pamokų, kad nepadarė namų darbų. Niekad neturėkite vaikams neišsakytų laukimų. Nelaukite, kad vaikui vos tai pasakius jis iš karto pasikeis.
Norėdami pakeisti vaiko elgesį tiksliai pasakykite, kaip jis turi elgtis ir kodėl jūs to norite. Visuomet prisiminkite, kad jūs esat modelis vaikams. Jie elgiasi taip, kaip jūs. Dalinkitės su vaiku savo patyrimu. Juk jie jaučia, kad pasakojame tik mums reikšmingiems žmonėms.
Smerkti galima vaiko elgesį, bet ne jo asmenybę. “Man nepatinka tai, ką tu padarei, bet tai nereiškia, kad nepatinki tu“. Jei jus pykdo ar skaudina vaiko elgesys - pasakykite jam tai, pradėkite nuo AŠ. “Aš pykstu, kai tu….” Taip vaikas nesijaus kaltinamas ir nejaus reikalo gintis, teisintis.
Nepamirškite vaiko pagirti už gerą elgesį. Veikite kaip tiltas tarp vaiko ir išorinio pasaulio. Vaikų patirtis ribota ir pasakodami apie savo vaikystę jūs parodote elgesio modelį.
Leiskite vaikams pasirinkti. Mes sakome, kad reikia elgtis taip ir taip, o ar negeriau būtų sakyti „Ar ne geriau būtų elgtis taip ar taip“. Leiskite pajusti vaikui to pasirinkimo pasekmes. Vaikas nepareina laiku valgyti pietų - reikia viską nuimti. Tegul valgo šaltą maistą.
Pripažinkite vaiko teisę į jausmus, kokie jie bebūtų. Skatinkite vaiką išsakyti, ką jis išgyvena, skirkite tam pakankamai laiko.
Šeimos įtaka
Šeima - tai vieta, kurioje vaikas ugdomas pačiu šeimos gyvenimo modeliu. Gera, dora, išsilavinusi šeima doroviškai brandina vaiką. Šeima, kaip ir mokykla, sudaro įtakos vaikui sistemą.
Visi tėvai nori, kad jų vaikai būtų saugūs ir laimingi. Niekas sąmoningai nesistengia padaryti vaiką baikštų, drovų, netaktišką, nepakenčiamą. Tačiau augant dalis vaikų įgyja nepageidaujamų bruožų, ima jaustis nesaugūs ir neišmoksta gerbti savęs nei kitų.
Šeima yra pirmoji aplinka, kurią vaikas pradeda sąmoningai suvokti. Augdamas vaikas prisitaiko prie aplinkos, perima dalį tėvų manierų, dažnai pradeda elgtis ir mąstyti kaip jo tėvai bei artimieji. Tėvų atsakomybė už besiformuojančią asmenybę yra labai didelė. Svarbi šeimoje vyraujanti aplinka, tėvų tarpusavio santykiai bei asmeninis pavyzdys.
Su laiku vaikas augdamas susikuria savąją autonomiją. Tėvai ir vaikai tampa labiau nepriklausomi vieni nuo kitų, o tai ne visada lengva priimti. Tėvai gali nerimauti, kad nebegali savo rūpesčiu garantuoti vaiko fizinio ir emocinio saugumo.
Kartais jie gali pasijausti nebereikalingi, nes vaikai siekia vis daugiau laiko praleisti ne su jais, o su bendraamžiais. Tėvams iškyla svarbus uždavinys - įveikti savo nerimą ir parodyti vaikui pasitikėjimą juo, palaikyti jo pastangas tapti savarankiškesniu.
Tai, kad vaikui labiau rūpi bendravimas su vienmečiais, nereiškia, kad tėvai jam nebesvarbūs. Šiuo metu labai svarbus yra bendravimas su savo lyties tėvu. Mergaitės, bendraudamos su mamomis, jas stebi ir mokosi, kokia turi būti moteris.
Patarimai tėvams
Vaiko pasiekimams mokykloje tėvai yra ne mažiau svarbūs nei mokytojai. Toks jūsų elgesys leis vaikui išsiugdyti pasitikėjimą savimi, savo sugebėjimais. Tai padės siekti geresnių rezultatų gyvenime.
Padėkite vaikui sustiprinti pozityvų savęs vertinimą. Jį auklėdami nustatykite aiškias leistino elgesio ribas, kad vaikas visada žinotų, kaip gali elgtis, o kaip ne. Rodykite vaikui, kad priimate jį ir leidžiate elgtis taip, kaip jis nori, jei neperžengia leistinų ribų.
Pasitikėkite savimi ir savo vaiku.
Psichikos sveikata
Psichikos sveikata - tai natūrali būsena, leidžianti žmogui jausti darną su jį supančia aplinka, užtikrinanti gebėjimą įveikti stresus, palaikanti tikėjimą savo bei kitų verte. Ji nėra atskiras vienetas, o - bendrosios žmogaus sveikatos dalis.
Psichikos, socialinė ir fizinė sveikata yra tarpusavyje susijusios ir viena nuo kitos neatsiejamos. Normalus vystymasis ir psichikos sveikata vaikystėje yra sinonimai.
Psichikos sutrikimai pasireiškia kaip kraštutinis psichikos sveikatos negalavimas. Atidus vaiko būklės įvertinimas gali padėti anksčiau nustatyti ar įtarti psichikos sutrikimą.
Rizikos faktoriai
Stiprūs neigiami išgyvenimai šeimoje neabejotinai turi įtakos vaiko asmenybei ir kartu ugdymo procesui mokykloje. Alkoholizmas - tai dažno alkoholinių gėrimų vartojimo sukelta liga.
Vaikui saugumo jausmą kuria tėvai nuo pat jo gimimo. Tačiau tokioje šeimoje tėvai vaiko saugumo negalima užtikrinti. Vaikas mato, kaip jo tėvo elgesys tampa neprognozuojamas ir gąsdinantis. Jis mato savo tėvą ar motiną apsvaigusius ir praradusius orientaciją, silpnus ir tuščiažodžiaujančius, apsiašarojusius ir tironiškus, patenka į pasaulį, esantį už vaiko suvokimo ribų.
Žino, kada tėvams nieko nėra svarbiau už degtinę. Nors sergantys alkoholizmu tėvai gali labai mylėti savo vaiką, bet negali juo nuosekliai rūpintis. Toks vaikas gali turėti psichologinių, sveikatos, elgesio ar mokymosi problemų.
Skyrybos sunkus procesas ne tik sutuoktiniams, bet ir jų vaikams. Vaikams tėvų skyrybos gali atrodyti pasaulio pabaiga. Retai jos būna ramios, dažniausiai - triukšmingos. Kiekvienas vaikas savaip reaguoja į tėvų skyrybas.
Tai priklauso nuo tėvų konflikto stiprumo, vaiko amžiaus, charakterio savybių, emocinės patirties, vaiko atsiskyrimo nuo draugų ar bendraklasių. skausmas ir liūdesys - gali pasireikšti labai įvairiai.
Vaikai elgiasi taip, lyg būtų mažesni. Pyktis - vaikas skirsto į balta ir juoda- “blogi” jei pykstasi, “blogas” jei išėjo. Pykti gali ant vieno iš tėvų ar ant gyvūnų, daiktų. Vaikai jaučiasi įžeisti.
Gėda dėl tėvų skyrybų - vaikas slepia tai nuo bendraamžių, vengia kalbėti apie skyrybas. Po skyrybų vaikai turi daugiau elgesio problemų, nei vaikai iš neišsiskyrusių šeimų. Kita vertus, nesutarimai šeimoje turi įtakos vaiko elgesiui dar prieš skyrybas.
Pagalba vaikui išgyvenant sunkumus
Mokytojui: vaikui būtina suprantamai paaiškinti skyrybų priežastis. Reikėtų vaikui leisti išreikšti savo jausmus - pyktį, liūdesį, skausmą saugiai, kad vaikas žinotų, jog už tai nebus nubaustas.
Vaikui būtina žinoti, kad net po skyrybų jis turės abu tėvus ir galės juos mylėti. Paprastai per 2 - 3 metus įsivyrauja pusiausvyra.
Mokytojui: būkite kartu su vaiku, neslėpdami savo išgyvenimų ir tiesos. Suteikite galimybę kalbėtis apie mirusį žmogų. Atsakykite į vaiko klausimus. Jei vaikas nori dalyvauti laidotuvėse, būtų gerai jam paaiškinti laidotuvių apeigas.
Čia būtų galima išskirti daug specifinių situacijų, kada vaikas jaučiasi blogai, yra pažeistos jo teisės.
Epidemiologiniai tyrimai rodo, kad 14 - 20 proc. vaikų kenčia nuo psichikos sutrikimų. Labiausiai paplitę yra dėmesio, aktyvumo ir nuotaikų sutrikimai.
Nerimo ir depresiniai sutrikimai dažniausiai pasitaiko tarp paauglių mergaičių nei tarp berniukų. 1 - 6 proc. vaikų turi specifinių mokymosi, tarimo ir kalbos, socialinio bendravimo, tuštinimosi, šlapinimosi sutrikimų. Vystymosi, reaktyvaus prieraišumo sutrikimus bei mutizmus patiria mažiau nei 1 proc. vaikų.
Epidemiologiniais tyrimais nustatyta, kad keturiems iš penkių pas psichiatrą apsilankiusių vaikų psichikos sutrikimai neatpažįstami. Tėvai dažniausiai į pediatrus ar neurologus kreipiasi ne dėl pakitusio elgesio ar emocinės būklės, o tuomet, kai vaiko elgesys pradeda jiems trukdyti arba tada, kai vaikas ima skųstis somatiniais simptomais. Vaiko elgesys yra ne priežastis, bet pasekmė.
Šie sutrikimai dažnai kyla dėl nemokėjimo mokytis ir nesugebėjimo prisitaikyti prie individualaus mokymo stiliaus. Reikėtų stiprinti mokymosi motyvaciją, pasitikėjimą savo jėgomis, įvertinti turimus resursus ir atrasti, kaip jie galėtų padėt vaikui susidaryti naujus įgūdžius, įsisavinti informaciją. Galbūt vaikui lengviau prisiminti ne vaizdinę informaciją, bet gaunamą lytėjimu.
Naudinga vaikui padėti susisteminti medžiagą, ją atpasakoti, įsiminti, daryti planus. Toks vaikas paklaustas tyli - taip elgtis gali pamokų metu, o su draugais ar tėvais būti aktyvus, kalbus. Vaikas taip elgiasi, nes yra neįprastoje aplinkoje ir jam reikia laiko adaptuotis. Tylinčiam vaikui reikalinga saugi aplinka.
Galima būtų pokalbį pradėti apie vaikui įprastus, jam svarbius dalykus. Reikėtų tokį vaiką įtraukti į bendrą veiklą - tegul tai būna per rankas siunčiamas kamuoliukas sustojus rautu. Vyresnėse klasėse gali pasitaikyti tylėjimas „iš principo“.
Nereikėtų kovoti su tokiais vaikais. Priežastys gali būti įvairios - įgimtas savisaugos, kovos už būvį ar vyravimo poreikis, socialinis išmokimas (tėvas muša mamą, brolis muša vaiką) ir palaikymas („mokėk apsiginti“, „duok atgal“), išmokimas stebint (laidos per televiziją).
Reikėtų iširti vaiko elgesio motyvus: galbūt jis jaučiasi nesugus, nepilnavertis. Galbūt reikėtų formuoti adekvataus socialinio išmokimo ir bendravimo įgūdžius.
žymės: #Vaiko
Panašus:
- 2 metų vaiko auklėjimas: patarimai, iššūkiai, sprendimai
- Vaiko auklėjimas nuo 1 metų: patarimai ir gudrybės sėkmingam ugdymui
- Kraujo krešuliai nėštumo metu: priežastys, simptomai ir gydymas
- Stalo žaidimai vaikams nuo 4 metų: geriausi pasirinkimai ir patarimai
- Privalomi kūdikio higienos reikmenys: pilnas ir patikimas sąrašas kiekvienai mamai
- Vaikų Galvos Skausmas Kaktos Srityje: Sužinokite Pagrindines Priežastis ir Efektyviausius Gydymo Būdų