Žymių mokslininkų biografijos: nuo Greimo iki Grotthusso

Biografija - tai žmogaus gyvenimo istorija, literatūros žanras. Biografija yra seniausias pasakojimo žanras, atsiradęs antikoje. Šiame straipsnyje aptarsime žymių mokslininkų biografijas, pradedant Algirdu Juliumi Greimu ir baigiant Theodoru Grotthussu.

Algirdas Julius Greimas

Algirdas Julius Greimas (1917-1992) - vienas iš semiotikos kūrėjų, įžymus kalbininkas, lietuvių mitologijos tyrinėtojas. Jis laikomas vienu žinomiausių lietuvių tarptautiniame mokslo pasaulyje, prilygintinas Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui.

Įžymaus mokslininko gyvenimo ir darbų kelyje svarbiausią vaidmenį suvaidino prancūzų kultūra. Tačiau gyvenimo periodas Lietuvoje irgi buvo svarbus. Mąstydamas apie lietuviškąjį ir vakarietiškąjį - prancūziškąjį gyvenimo laikotarpius A. J. Greimas supranta tai kaip dviejų kultūrinių pasaulių sugyvenimą. Todėl mums tampa svarbiais visi jo gyvenimo laikotarpiai, kurie vienas kitą papildo, praturtina.

Beveik visiškai nebuvo aprašyti A. J. Greimo vaikystės ir jaunystės metai, intelektualiųjų ir estetinių ženklų genezė, jo biografiją paprastai pradėdavo nuo studijų Vytauto Didžiojo universitete Kaune.

A. J. Greimo pasisakymai apie savo vaikystę, valstybiniai ir asmeniniai archyvai, to meto spauda, pažinojusių duomenys apie Greimų šeimos gyvenimą - tai šaltiniai ruošiant darbą.

Rengdamas darbą, pirmiausiai pasirinkau ekspozicijos, turinčios ir stendinio pranešimo požymių formą. Tai suteikė galimybę operatyviai dalyvauti reikšminguose moksliniuose forumuose Prancūzijoje, Suomijoje, Rusijoje, Kinijoje. Lietuvoje, vietose, kuriose gyveno A. J. Greimas, ekspozicijos demonstravimas skatino biografijos studijas, konferencijų organizavimą, mokslininko vardo įamžinimą.

Pažymėtina, kad Vytauto Didžiojo universitete Kaune A. J. Greimas klausė įžymiausių to meto Lietuvos mokslininkų M. Riomerio (M. Römer), V. Jurgučio, V. Sezemano, J. Bučo paskaitų, kurios vėliau turėjo reikšmės semiotikos mokslo pagrindimui.

Theodoras Grotthussas

Moks­lo vy­rui, be­veik visą gy­ve­nimą pra­lei­du­siam gūdžia­me šiaurės Lie­tu­vos pa­kraš­ty­je ne­to­li Žei­me­lio, bu­vo lem­ta iš­vys­ti šį pa­saulį to­li­mo­je sak­sų žemėje. Jo tėvai, Ge­du­č­ių dva­re­lio šei­mi­nin­kai, tuo me­tu vy­ko pa­si­gy­dy­ti ir pa­si­sve­č­iuo­ti į protėvių gim­tinę.

1785 me­tų vi­duržie­my­je, sau­sio 20 die­ną, jiems stab­telėjus Leip­ci­ge, gimė sūnus. Šis iš pri­gim­ties sil­pnu­tis pa­darėlis bu­vo ne­del­siant pa­kri­kš­ty­tas Chris­tia­no Jo­han­no Diet­ri­cho var­dais.

Jau­nų­jų tėvų bi­č­iu­lis, pla­č­iai žino­mas vo­kie­č­ių ra­š­y­to­jas Chris­tia­nas Fe­li­xas Weis­se (1726-­1804) la­bai ori­gi­na­liai pa­sirūpi­no nau­ja­gi­miu: ap­si­lankęs pas Leip­ci­go uni­ver­si­te­to rek­to­rių Sa­mu­elį Mo­rusą, jis iš­rei­ka­la­vo sa­vo kri­kš­tasūniui stu­den­to pažymėjimą ­ Insc­rip­tions-Dip­loma. To­kiu gan ne­tikėtu būdu būsi­ma­sis moks­li­nin­kas, vos su­laukęs pen­kių die­nų amžiaus, „ta­po“ stu­den­tu. Uni­ver­si­te­to mat­ri­ku­lo­je bu­vo įra­š­y­ta: C. J. D. Grot­thuss Lip­sien­sis (leip­ci­gie­tis).

Mažajam Grot­thus­sui taip ir ne­te­ko pa­tir­ti tėviš­kos glo­bos. Tik sugrįžus iš ke­lionės Ewal­das Diet­ri­chas Grot­thus­sas 1786 m. pa­si­mirė.

Kal­bant apie Grot­thus­sų gi­minės iš­ta­kas vertėtų pri­si­min­ti, kad XII­-XI­II a. be­si­veržian­tys į Bal­ti­jos pa­krantę kryžiuo­č­ių pul­kai pa­vergė Dau­gu­vos ir Gau­jos upių žio­ty­se gy­ve­nu­sią ly­vių gentį. Vėliau vi­sos or­di­no užka­riau­tos žemės - da­bar­tinės Lat­vi­jos ir Es­ti­jos te­ri­to­ri­jos - pradėtos va­din­ti Li­vo­ni­jos var­du.

Ly­vių kra­š­te Grot­thus­sų iš­ta­kos ap­tin­ka­mos XV a. tarp Li­vo­ni­jos or­di­no bro­lių -­ iš­ei­vių iš Vest­fa­li­jos. Tai bu­vo lai­kai, kai ne­to­lie­se esa­nč­ių Biržų žemės val­do­vai, didžiai mo­ky­ti ir narsūs Rad­vi­los, spa­rč­iai ėmė plėsti sa­vo įtaką ir ga­lią.

Vest­fa­li­jo­je ne­to­li Nord­kir­che­no Grot­thus­sų šaknys sie­kia XII a. Vėliau jie sėkmin­gai įsit­vir­ti­no Ku­rše, turėjo Li­vo­ni­jo­je bei Ku­ršo ku­ni­gai­kš­tystėje au­kš­tus pos­tus. Il­gai­niui Grot­thus­sai ta­po įta­kin­gais žem­valdžiais Lat­vi­jos ir Lie­tu­vos pa­ri­by­je.

Tais me­tais, kai Mažvy­do „Ka­te­kiz­mui“ su­ka­ko 32-ji o Lie­tu­vos Sta­tu­tui - 50 me­tų ir kai Jo­nas Bretkūnas ga­lu­ti­nai pa­si­ryžo į lie­tu­vių kalbą iš­vers­ti Bib­liją, gimė Ot­to Grot­thus­sas (1579­-1652) - vie­nas iš būsi­mo­jo moks­li­nin­ko protėvių.

Ot­to Grot­thus­sas, įgijęs iš­si­la­vi­nimą Ros­to­ke ir po­li­tinės veik­los pa­ty­rimą Ku­ršo au­kš­tuo­menės in­tri­go­se, ener­gin­gai va­do­va­vo sa­vo kra­š­to di­duo­me­nei po­li­tinėse rie­te­no­se su Ku­ršo ku­ni­gai­kš­č­iu.

The­o­do­ro Grot­thus­so se­ne­lis Jo­han­nas Geb­har­das (1716-1771), tęsian­tis Grot­thus­sų iš Run­dalės (Ru­hen­thal) gi­minės li­niją, valdė Liel­ber­ke­no dvarą.

Jo sūnus Jo­han­nas Ul­ri­chas (1753-­1815) žino­mas kaip įta­kin­gas Lie­tu­vos ir Len­ki­jos ka­ra­liaus ka­mer­he­ris ir pas­ku­ti­nio Ku­ršo ku­ni­gai­kš­č­io Pe­te­rio von Bi­ro­no dva­riš­kis, daug dėme­sio skyręs Pe­te­rio aka­de­mi­jos Jel­ga­vo­je (tuo­met - Min­tau­ja) stei­gi­mui.

Vy­res­ny­sis sūnus (The­o­do­ro tėvas) Ewal­das Diet­ri­chas (1751-­1786) ne­norėjo tęsti gi­minės tra­di­ci­jos - tap­ti ka­riš­kiu ar vals­tybės veikėju. Būda­mas sil­pnos svei­ka­tos, jis lin­ko į mu­ziką, gam­tos moks­lus, li­te­ratūrą, mėgo rink­ti įvai­rias ko­lek­ci­jas, o ypač sve­č­iuo­tis užsie­ny­je; Ku­ršo kra­š­te jis pa­garsėjo kaip ge­ras pia­nis­tas, im­pro­vi­za­to­rius ir kom­po­zi­ci­jų kūrėjas.

Ewal­do žmo­na Eli­sa­beth Ele­o­no­ra (1755­-1831) (The­­o­do­ro mo­ti­na) bu­vo ki­lu­si iš ki­tos to­li­mesnės Be­rž­ta­lio (Bers­teln) Grot­thus­sų šakos. Ge­du­č­ių dva­re­lis - tai jos tėvo, valdžiu­sio Ga­la­muižos dvarą, krai­tinė do­va­na.

Mažasis The­o­do­ras au­go tarp protėvių il­gai kaup­tų kny­gų ir tėvo su­rink­tų au­ga­lų bei mi­ne­ra­lų ko­lek­ci­jų. Su ki­tais vai­kais jis ne­ben­dra­vo, nes ne­ra­do tarp jų ben­dra­mi­nč­ių. La­bai mėgo pie­š­ti ir ta­py­ti. Ne­galėda­mas Ge­du­č­ių užkam­py­je gau­ti dažų, ėmėsi pats juos ga­min­ti. Taip čia pra­sidėjo jo tie­sio­ginė pažin­tis su įvai­rio­mis medžia­go­mis ir jų ap­do­ro­ji­mu.

Pri­sis­kaitę įvai­rių far­ma­ko­lo­gi­jos bei che­mi­jos kny­gų, jie at­li­ko ne vieną ban­dymą. Jel­ga­va bu­vo rei­kš­min­gas to kraš­to veik­los cen­tras, turėjęs stip­rią vi­du­rinę mo­kyklą - Pe­te­rio aka­de­miją.

Nuo pat Pe­te­rio aka­de­mi­jos įkūri­mo iki sa­vo mir­ties Jo­han­nas Mel­chio­ras Got­tlie­bas Be­se­ke (1746-­1802) ėjo teisės pro­fe­so­riaus pa­rei­gas. Tai bu­vo pla­č­iai iš­si­la­vi­nu­si, ori­gi­na­li as­me­nybė, ku­ri ne tik domėjo­si dar ir che­mi­ja, zo­o­lo­gi­ja, fi­lo­so­fi­ja, bet ir rašė šiais klau­si­mais. Jis domėjo­si elek­tros rei­š­ki­niais, pa­laikė ry­š­ius su Ales­san­dro Vol­ta.

Ge­du­č­ių dva­re­ly­je jautėsi tvir­ta mo­ti­nos ran­ka. Ji siekė su­teik­ti sūnui hu­ma­ni­ta­rinį iš­si­la­vi­nimą, ku­ris ati­tik­tų tėvo puo­selėtas vil­tis.

Kruo­pš­č­iai pa­rink­ti iš­si­la­vinę mo­ky­to­jai dva­ruo­se ruošė jau­nimą uni­ver­si­te­tų au­di­to­ri­joms, nes stu­di­jos užsie­ny­je bu­vo pres­tižo rei­ka­las. To­li gražu ne vi­si baig­da­vo au­kštąjį mokslą.

Bai­gian­tis XVI­II amžiui plėtėsi vi­du­ri­nių mo­kyk­lų tin­klas; jas pradėjo lan­ky­ti ba­jo­rų vai­kai. Lie­tu­vos di­duo­menė, ne­pai­sant jos kon­fe­si­nių skir­tu­mų, pri­pažino tą patį (jau minėtą) ug­dy­mo mo­delį. Tad natūra­lu, kad jau­nų dva­ri­nin­kų gy­ve­ni­mo bruožai bu­vo pa­našūs.

1803 m. pa­va­sarį Ge­du­č­ių dva­ri­nin­kų pa­li­kuo­nis iš­vyks­ta iš Lie­tu­vos. Jam knie­ti ap­lan­ky­ti miestą, ku­ria­me iš­vy­do pa­saulį. Ge­gužės 17 d. jis tam­pa jau tik­ru Leip­ci­go uni­ver­si­te­to stu­den­tu. Jau­nuo­lis nu­si­vi­lia pro­fesūra, ku­ri tvir­tai lai­ko­si kla­si­ki­nių nuo­sta­tų.

Tų pa­č­ių me­tų ru­denį Grot­thus­sas at­si­du­ria Pa­ryžiu­je. Gar­sio­ji Po­li­tech­ni­kos mo­kyk­la (l’Eco­le Po­ly­tech­ni­que), subūru­si įžymius moks­li­nin­kus, da­ra­nč­ius per­versmą fi­zi­ko­je, che­mi­jo­je, - tai jau­no žmo­gaus vil­č­ių iš­si­pil­dy­mo vie­ta. Kaip lais­vas klau­sy­to­jas jis lan­ko Bert­hol­let, Fourc­roy, Haüy, Vau­qu­e­li­no, Thénard’o (nuo 1804 m. pa­kei­tu­sio Vau­qu­e­liną) ir ki­tų įžymy­bių pa­skai­tas.

Be abe­jonės, Grot­thussą kaip moks­li­ninką su­for­ma­vo Prancūzi­ja.

žymės: #Gimimo

Panašus:

• Mokslininkų šou vaikams: smagūs eksperimentai ir įdomūs atradimai!
• Sveikinimai gimus vaikui: gražiausi linkėjimai ir atvirukai
• Gimtadienio dainos vaikams: linksmiausios melodijos šventei!
• Sirgti nėštumo metu: Pagrindiniai simptomai ir kaip išvengti pavojų jūsų sveikatai
• Švelnus ir efektyvus kūdikio atjunkymas nuo krūties – geriausi patarimai mamoms