Nuo seniausių laikų vienas iš filosofijos, o vėliau ir psichologijos tyrinėjimo objektų buvo laimingas gyvenimas.
Laimė- amžinas egzistencinis klausimas, kuriam taip ir nepavyksta surasti jokio konkretesnio apibrėžimo.
Tai lieka individualu. Kita vertus, žmogus turi polinkį siekti savo gyvenime pastovių, ilgalaikių dalykų- būsenų.
Taip jis linkęs siekti ilgos pastovios laimės. Mums norisi pasiekti laimę- amžino gerbūvio būseną, panašią į nirvaną.
Deja, egzistencinis gyvenimas dažniausiai mus apdovanoja viso labo atskirais įvykiais ir užuot mėgavusis ilga laime tenka pasitenkinti trumpalaikiais laimėjimais.
Taigi, laimę kaip būseną galima būtų apibūdinti kaip eilę atskirų įvykių - laimėjimų.
Kaip laimėti ir pasiekti laimingą gyvenimą- esminė antikos problema. Klestėjimas, pergalės, kultūrinis augimas, pažinimas- tokiom gana abstrakčiom sąvokom galima apibūdinti graikų gyvenimą.
Epikūras teigė- gamtą reikia pažinti, nes tai padės pasiekti laimę.
Apsišvietęs protas nustato, ką galima vadinti laime, ką ne. Džiaugsmas, malonumai padeda tapti laimingu.
Stoikams taip pat rūpi, kaip laimėti -laimės jie siekia racionalumu. Į pergales orientuojasi ir romėnai.
Seneka- likimas mus nugalės jeigu mes jo viso nenugalėsim. Viduramžiai- pralaimėjimų laikotarpis.
Tarp mąstančių žmonių vyrauja neviltis dėl realaus gyvenimo. Viduramžiai apibūdinami kaip tamsos, nevilties, pralaimėjimų epocha.
Romos imperija žlunga, prasideda barbarų antplūdžiai. Gausėjant pralaimėjimų, stiprėja religingumas, krikščionybė.
Apie pralaimėjimą moko krikščionybė. Pralaimėti moko Kristus- jeigu gavai per vieną žandą- atsuk ir kitą.
Šalia pralaimėjimo sau vietą atranda tikėjimas. Tikėjimas nebe kaip pasitikėjimas savo neišsemiamomis galiomis, bet tikėjimas aukštesne valia.
Žmogus vėl įtiki pergale. Mokslo ir Technikos pergalės žadina pasitikėjimą savimi , išauga valdžios pojūtis.
Žmogus tampa pasaulio centru. Humanizmas, kaip pergalės filosofija, teigia- kiekvienas žmogus vertingas, gali laimėti, turi teisę į laimę, į pergalę.
Viską galima įveikti, renesanso herojai drąsūs, tvirti. Atsiranda nauja laimėtojų religija reformacija. Dominuoja noras laimėti, valdyti.
Laimėjimo siūloma siekti bet kokiomis priemonėmis. Makiavelio teiginiai- tikslas pateisina priemones, laimėjimo galima siekti bet kokiomis priemonėmis, nugalėtojai neteisiami.
Pergalę galima numatyti, suplanuoti. Bet kokios galimos teigiamos pralaimėjimo pusės atmetamos. Renesansas atmeta dalį realybės, palikdamas tik tai, kas gali vesti į pergalę.
Pergalių amžius tęsiasi ilgai, prie pralaimėjimo vėl sugrįžta A.Šopenhaueris, kuriam žmogus tampa nebe visatos nugalėtoju, o gėdos dėme gamtoje, pasaulis netobulas ir blogas, o egzistavimas- nuolatinis nepasitenkinimas ir kančia.
Anot Šopenhauerio, laimės nėra, žmogus pačiu savo egzistavimu išsiskiria su laime. Šopenhaueris siūlo išeitį- ramiai pralošinėti, apriboti savo valią, taip atsiduriant ties nebūties slenksčiu.
Bene labiausiai pralaimėjimą išaukštino danų filosofas S. Kierkegaard’as. Kad savyje užaugintų tikėjimą, žmogus privalo išmokti pralaimėti.
“ Begalinė rezignacija yra paskutinė pakopa, po kurios jau eina tikėjimas, nė vienas, neatlikęs šio judesio, neturi tikėjimo.” Jis kalba apie įsikalbėtus dalykus.
Tuo tarpu pergalės atstovas- Nyčė, kuris žmogų matė kaip nuolat siekiančią laimėti, galios ir valdžios trokštančią būtybę. Priešingai, negu Kristus, mokęs atsukti priešui kitą žandą, Nyčės herojus Zaratustra sako- jei priešą kokį turit, nereikia jam geru atlyginti už blogį.Jeigu trenkė per kairį, tu trenk per dešinį.
Jis siūlo ieškot savo priešo, taiką mylėti tik kaip priemonę naujiems karams. Žmones jis ragina ne taikai, bet pergalei pasiekti.
A.Adlerio žmogus jau gimsta nepilnavertiškas, pralaimintis. Vaikystę pripildo gausiais pralaimėjimais, kurių nebepakeldamas jis visam gyvenimui išsikelia tikslus laimėti.
Tuo tarpu bihevioristai nusprendžia, kad pergalės ir pralaimėjimai sąlygoja visą žmogaus elgesį ir tokiu būdu sukuriant dirbtines pergales ar pralaimėjimus, reguliuojant jų dažnumą, galima kurti pageidautiną žmogų.
Kaip priešprieša asmens sumechaninimui iškylančios humanistinės ir egzistencinės psichologijos kryptys akcentuoja pačio žmogaus svarbą įtakojant pergales ir pralaimėjimus jo gyvenime.
Humanistinė psichologija siūlo geriau apsižvalgyti savyje ir atrasti tai, kas manyje unikalu, savita ir tokiu būdu laimėti. Norėdama padėti pralaimėjusiam žmogui, humanistinė psichologija įvardina stipriąsias jo kaip pralaimėtojo puses.
Pergalės -pralaimėjimo patologija ko gero pradeda vystytis jau vaikystėje. Žmogus jau gimdamas atsineša poreikį pralaimėti.
Tuo pačiu pralaimėjimas, kaip įvykis, nuo pat vaikystės tampa svarbia asmenybės augimo sąlyga. Jeigu vaikui neleidžiama pralaimėti (pargriūti, nusišnekėti, nusileisti), jeigu dirbtinai kuriama tik jį skatinanti ir stimuliuojanti aplinka, tikėtina kad augs desperatiškai visur laimėti siekianti asmenybė.
Viena iš asmenybės vystymosi sąlygų- leidimas pralaimėti, apsaugant nuo dirbtinai sukurtų pergalių. Vienas patologinių bruožų- visiška priklausomybė nuo pergalių, labai didelis noras visur laimėti.
Laimėjimas, suteikiantis laikiną pranašumo pojūtį gali būti viso labo tik iliuzija, anot Adlerio, viso labo tik padedanti užsimiršti savo menkavertiškumą.
Kiekviena iliuzinė pergalė žmogų tik atitolina nuo didžiausio pralaimėjimo, kuris išstumiamas į pasąmonę ir taip tik didėja jo jautrumas psichikos sutrikimams.
Noras laimėti gali pasiekti psichotinę būseną- nacių atvejis. Visur laimintis žmogus galiausiai visiškai paskęsta iliuzijose ir nutolsta nuo realybės. Maniakiškas žmogus gyvena pergalės iliuzijoje.
Dabar jau mažai kas abejoja dėl svarbaus aplinkos vaidmens psichinių negalavimų atsiradimui. Kokia yra sociokultūrinė aplinka, kurioje gyvena šiandieninis negaluojantis žmogus?
Kadangi pastaruoju metu orientuojamasi į vakarus, požiūris į psichikos sutrikimą irgi perimamas pagal vakarų modelį.
Daugėja verstinių amerikietiškų klausimynų, o tuo pačiu formuojamas ir vakarietiškas požiūris į sveikatą. Kuriamas sveiko žmogaus kaip visur laiminčio, visagalio žmogaus idealas.
Kaip ten bebūtų, dažnai mūsų norai, idealai yra linkę išsipildyti, taip žmogus įsikalba sau nenugalimojo laimėtojo įvaizdį. Vėl norisi prisiminti Kierkegaard’ą, kuris teigė, kad kaip gali būti įsikalbėta liga, taip gali būti įsikalbėta ir sveikata.
Panašu, kad tarybinis žmogus buvo sąmoningesnis ir labiau suvokė gyvenąs iliuzijoje. Kai prie vakarietiško laimingo žmogaus idealo pridedamos priemonės jam pasiekti - pramogos, narkotikai, žymiai padidėja rizika sveikam žmogui, esančiam šalia tokio laimingojo pasijusti esant gilioj depresijoj.
Tačiau ir čia tokiam atsisakančiam pasiūloma išeitis- gausus moderniausių antidepresantų pasirinkimas. Laisvojoje rinkoje visuomenė individą skatina laimėti, neretai taip juo manipuliuodama.
Tą galima stebėti pradedant loterijomis be pralaimėjimų supermarketuose, baigiant žemų pareigų išnykimu, kuomet sekretoriai, prekiautojai tampa menedžeriais, vyr.ekspertais, direktoriais.
Aplinka deja dažnai neleidžia žmogui pralaimėti, puola jį guosti, ieško laimėti padedančių jo savybių. Visuomenės normos neleidžia pralaimėti, pralaiminčius žmones ribodamos. Istorijoje pralaimėjimai dažniausiai sumenkinami, nureikšminami.
Sporte, pralaimėjus komandai jos gerbėjai lieka nepatenkinti, išgyvena didelį sunkumą, nes tai aplinkinius priartina prie jų pačių sunkių pralaimėjimų išgyvenimų, kelia nerimą. Tokiu būdu, atmetama arba ignoruojama nemaža dalis žmogiško patyrimo, neišvengiamais pralaimėjimo atvejais asmuo susvetimėja.
Prisimenant amerikiečių psichoanalitikę Horney, galima manyti kad nereta neurozių priežastis- būtinybė dalyvauti konkurencijoj į sėkmę. Norint suprasti patologišku laikomą žmogų, svarbu net tik konkrečios psichologinės teorijos rėmai, bet ir reali istorinė- kultūrinė- mitologinė aplinka, kurioje tas žmogus užaugo ir gyvena.
Taigi, vargu ar lietuviškos depresijos ar schizofrenijos atvejį gali pilnai paaiškinti kuri nors Austrijoje, Šveicarijoje ar JAV sukurta teorija. Nepaisant vis didėjančio kosmopolitizmo, lietuviška gyvenimo erdvė turi savo specifiką, kurios nežinojo nei Freudas, nei Jungas, nei didieji amerikiečiai humanistai.
Neturi Lietuva tokių žymių psichologijos klasikų kaip Freudas ar Jungas, tačiau turi savo kultūrinį ir mitologinį pagrindą, kuriuo galima remtis tyrinėjant lietuvišką psichologinę erdvę.
Pralaimėjimo- pergalės vietą lietuviškoje psichologinėje erdvėje norėčiau panagrinėti ją lyginant su kitokia - amerikietiška erdve. Visų pirma, lietuvio tipas- mokantis pralaimėti žmogus Tarpultūriniame kontekste lietuvis psichologiškai stiprus būtent savo sugebėjimu pralaimėti.
Amerikietis - amžinas laimėtojas. Amerika prasideda ir baigiasi pergale. Nori gyventi Amerikoj- laimėk. Daugeliui lietuvių duris į Ameriką atidaro pirmoji didžiulė pergalė- Žalios kortos laimėjimas.
Kitai iliustracijai pasitelksiu krepšinį, be kurio būtų sunku būtų lietuvišką psichologinę erdvę. Ką reiškia pralaimėjimas amerikiečiui, rodo ir istoriniai faktai- olimpiadoje neatsiimami sidabro medaliai.
Tada, pasak I.Kanto, žmogus gimsta nei geras, nei blogas, bet turi duomenų ir gėriui ir blogiui vystytis.
Žmoguje veikia gėrio ir blogio, tiesos ir melo svarstyklės. Jis gali tyrinėti, gali rinktis. Žmogus yra laisvas.
„ Žmogus yra pirmutinis iš visų padarų paleistas į laisvę; jis stovi tiesus. Tačiau ir savo laisve- net ir piktnaudžiaudamas ja- jis yra karalius. Jis gali rinktis ir tada, kai jo pasirinkimas būna pats blogiausias.
Galioja taisyklė, kad kuo daugiau žmogus žino, tuo jis aiškiau suvokia savo žinių kraitį. Nors žmogus ir gerai pažįsta pasaulį, lygiaverčiai plečiasi ir jo nežinojimo erdvė. Žmogus gali pažinti tik tai, kas sukuriama jo rankomis.
Žmogus iki galo negali būti aiškus. Vadinasi, pats žmogus sau yra mįslė. „. Juk žmogus iš prigimties linkęs į lengvumą. Žmogus nori būti laimingas. Ir kas galėtų pasmerkti šį natūralų ir visai pateisinamą siekį? būsenai.
Žmogus įgimtas smalsumams pažinti aplinką, gamtą, visą pasaulį. Smalsumas skatino norą pažintas žinias išreikšti, išsaugoti, perduoti kitiems.
Žmogus yra veiksmų subjektas, nuolat veikiantis aplinkoje. Jo sąveika su pasauliu yra dinamiška ir nuolat kintanti.
Žmogaus gyvenimas yra nuolatinis balansas tarp būties ir nebūties. Beje, filosofai pabrėžia, kad žmogaus gyvenimo kelias eina tarp būties ir nebūties. Nebūtis - kažkokia realybė, jos prisibijoma.
| Filosofas | Požiūris į žmogaus prigimtį |
|---|---|
| Epikūras | Gamtą reikia pažinti, nes tai padeda pasiekti laimę. |
| Stoikai | Laimės siekia racionalumu. |
| Šopenhaueris | Žmogus - gėdos dėmė gamtoje, egzistavimas - nuolatinis nepasitenkinimas ir kančia. |
| Kierkegaard'as | Žmogus privalo išmokti pralaimėti, kad užaugintų tikėjimą. |
| Nietzsche | Žmogus - nuolat siekianti laimėti, galios ir valdžios trokštanti būtybė. |
| Adleris | Žmogus gimsta nepilnavertiškas, pralaimintis. |
| Kant'as | Žmogus gimsta nei geras, nei blogas, bet turi duomenų ir gėriui ir blogiui vystytis. |
žymės:
Panašus:
- Ar Žmogus Gimtų Geras ar Blogas? Moksliniai Įrodymai ir Socialinio Kapitalo Galia
- Žmogus Voras Vaikams: Geriausi Žaislai, Filmai ir Komiksai
- Vaikiška patalynė Žmogus-voras: pradžiuginkite savo superherojų!
- Unikali "Boružėlių" grupė lopšelyje-darželyje "Berželis" Mažeikiuose – ką verta žinoti kiekvienam tėvui?
- Nepraleiskite! Kaip Išsirinkti Kokybiškus Vaikiškus Drabužius, Kad Jūsų Vaikas Būtų Stilingas ir Patogus