Juda link pabaigos pokalbiai su bičiuliais, vis susirenkant prie balto popieriaus lapo ir bandant apsibrėžti - kur link judame ir judėsime po epidemijos, kas mes tokie ir ką mums primena šis netikėtai galingas ir sąmonę keičiantis virusas.
Bet kokia nauja pradžia, nauja statyba turėtų prasidėti nuo medžiagų patikrinimų. Negalime pastatyti šeimos, valstybės, pasaulio neatsisukę į save. Pirmiausia tikrinu save. Atlieku sąžinės sąskaita.
Bet stop. Nepriimkim kaip skambių ir mus „prasminančių“ frazių kaip antai „išlipti iš komforto zonos“. Juk visi puikiai supranta, kad tai iš tikrųjų nieko nepasako apie žmogaus veiksmus. Tai tik trumpalaikis savęs įgalinimas kažkokiam veiksmui, kad galėtume uždėti grotažymes, kad štai - ėmiau ir išlipau. Tad natūraliai truputį apgauname save, nes neatliekame pokyčio pilna koja. O tame „norėjime išlipti“ esti dar vienos blogio šaknies daigelis.
Mokytojo vaidmuo ir sąmoningumas
Jį visai nesunku aptikti tokį suvešėjusį pastarąjį dešimtmetį. Norą mokyti kitus. Vadinasi, surandu kažką, ką galiu pavadinti tuo garsiuoju „išlipimu“, neva tai įvykdau, tampu „specialistas“ ir jau puolu mokyti. Tampu „mokytoju“. Mokau.
Svajuočiau, kad pavyktų pasiekti tokį sąmoningumo etapą, kai suprastume, kad žodis „mokytojas“ vis dėlto turi ypatingą prasmę, skirtingai naudojamą įvairiose kultūrose, ir kad mes negalime staiga tapti mokytojais. Negalime staiga žinoti atsakymų į visus kylančius klausimus, nes tai mane artina apsčios žiniuonystės link, kuri man nebeleidžia augti ir tobulėti kaip dvasios žmogui. Nes dėviu pseudorūbą.
Priešingai negu tikrieji MOKYTOJAI, kurie niekada nėra stovinčio vandens būsenos. Jiems neužtenka vieną kartą išlipti, jie tai daro savo gyvenimu, savo poelgiais, savo kartais nebyliu asistavimu.
Širdis kaip moralinis kompasas
Norėtųsi, kad ne paskutinėje vietoje imtume statyti širdį, o keltume ją į centrų centrą, kuris neleistų nukrypti sąžiningumo svertuose ir pradedant bet kokias statybas - santykių, darbų, skyrybų, - būtų pirminis tiesos kertinis akmuo. Tikiu, kad jei nenuspręsime šito laiko tiesiog išgyventi, pralaukti, išbūti, išeisime kitokie.
Pokyčių baimė ir atsakomybė
Nebesitenkinantys akinančiom dienraščių nuotrumpom, trumpų interviu skoniu ar instagramo svertais, nes toks būvis mums nekainuoja nieko. Absoliučiai nieko. Ir geriausias šito laiko patikrinimas bus tas, kad nebegalėsime teisintis laiko neturėjimu, darbų gausuma.
Galvoju, kad noras keistis gimsta tada, kai kažkas mūsų netenkina, bet pats pakeitimas dar nereiškia, kad tai pabaiga. Čia galima prisiminti „Gyvulių ūkio“ scenarijų, kuris, nors ir įkvepiantis, bet labai primenantis nūdieną.
Svajonė būtų tokia, kad atsigręžus į save, savo prigimtį, pašaukimą nesinorėtų pataikauti, nutylėti, bijoti nesutikti. Kiekvienas jau pašauktas įvykdyti savo gyvenimą, norėtųsi, kad tai būtų paskata ne atidėlioti, o su pasitikėjimu ištarti „taip“. O tame „taip“ sutalpinti tai, kas buvo nutylėta tiek laiko, bet dabar išdrįsta pripažinti.
Ir ne kažin kam, o pirmiausia SAU. Nesvarbu, užsidengus akis, patvinus ašarom ar norint slėptis iš gėdos prieš save. Linkiu patikėti, kad nėra NĖ VIENO, kuriam tai būtų lengva ir labai malonu. „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį.“ (Jn 8)
Noriu palinkėti, kad šitie žodžiai nebūtų tolimi. Esant keitimosi būvio jie padeda laisvėti. Ir net jei baisu ir negražu, tai tik nuostabiau, nes tai ir parodo mūsų nebaigtinumą, netobulumą, kuris reiškia, kad dar tiek daug liko.
Tiek daug nepažinto ir naujo. Kuo dabar galiu pradėti gyventi. Rasti gyvybės šaltinį, kuris apstus tikrojo pažinimo, tikrojo gyvenimo.
Aplinkosauga ir darnus vystymasis
Labai norėtųsi, kad pasibaigus karantinui ir investuojant į ekonomikos atsigavimą būtų nepamiršta aplinkosauga ir klimato kaita. Pandemijos pabaiga būtų puiki proga ne skubėti skatinti vartojimą, bet įgyvendinti darnaus vystymosi principus ir sprendžiant vieną problemą kartu spręsti ir kitas problemas (angl. multisolving), t. y. Taip pat tai proga sulėtėti ir kurti naujas įpročius.
Pavyzdžiui, tikiuosi, kad nuotolinis darbas parodys, kad galima išvengti daugybės lėktuvų skrydžių (verslo kelionių), nes sprendimus galima priimti ir internetu. Dirbant iš namų galima taikyti lankstesnį darbo grafiką ir sumažinti piko valandų transportų kamščius miestuose. Per šį karantiną Niujorke dviračių dalinimosi paslaugų (bike sharing) naudojimas padidėjo 67 proc., tai labai norėtųsi, kad ir pasibaigus pandemijai šie skaičiai išliktų panašūs.
Šalies gerovės matavimas per BVP skatina tikėjimą, kad tik ekonominis augimas gali atvesti prie geresnio gyvenimo. Tačiau tuomet visi kiti rodikliai (ir aplinkosauga) yra nustumiami į šalį. Norėtųsi, kad planuojant valstybės prioritetus būtų galvojama apie žmones ir aplinką.
Šiuo keliu jau eina N. Zelandija su savo gerovės biudžetu (well-being budget), Butano karalystė su bendru nacionalinės laimės rodikliu (gross national happiness), Ekvadoras su savo socialine gero gyvenimo filosofija (Buen vivir). Norint spręsti klimato kaitos problemą, reikalingas nuolatinis atmosferos taršos mažėjimas. Ir tai galima pasiekti, jei būtų laikomasi principo „mažiau yra daugiau“.
žymės:
Panašus:
- Žmogus Voras Vaikams: Geriausi Žaislai, Filmai ir Komiksai
- Vaikiška patalynė Žmogus-voras: pradžiuginkite savo superherojų!
- Atskleista: Kaip Gimsta Žmogus – Prigimties Paslaptys, Karma ir Dvasinio Tobulėjimo Kelias
- Šlapimo Pūslės Uždegimas Vaikams: Pagrindiniai Simptomai, Efektyvus Gydymas ir Patikima Profilaktika
- Neįtikėtina tiesa apie kūdikių prakaitinį bėrimą: priežastys, gydymas ir nuotraukos, kurios privers susimąstyti!