Henrikas Radauskas - vienas didžiausių XX amžiaus lietuvių poetų, modernus klasikas, mėgstamas daugelio literatūros žinovų, poezijos skaitytojų, mielai skaitomas ir mokinių. Apžvelgus visą bibliografiją galima pastebėti, jog nors ir esama išsamių H.Radausko poezijos studijų, kūrybos tyrinėjimų nėra labai daug.
Henrikas Radauskas: Gyvenimo kelias ir kūrybos bruožai
Poetas, vertėjas Henrikas Radauskas, kaip ir dvynys brolis Brunas, gimė 1910 m. balandžio 23 d. Krokuvoje (Lenkija), kurių tėvai - lietuvis Bernardas Radauskas ir pusiau lenkė, pusiau vokietė Amalija Kieragga. 1914 m. rudenį jie traukiniu iškeliauja į Sibirą. Ten dėl chaotiškos padėties nustojus veikti viešosioms mokykloms tėvai Henriką su Brunu leidžia mokytis pas buvusį gimnazijos mokytoją. Jau čia Henrikas pasižymėjo kaip kalbos mokėjimu stiprus mokinys.
Nebūdami identiški dvyniai, vaikai skyrėsi iišvaizda: Brunas buvo daug tvirtesnis, aukštesnis už savo brolį, be to nors ir Henrikas kokia rimtesne liga nesirgo, tačiau skųsdavosi kažkokiais žnaibymais krūtinėje. Toli užbėgant į ateitį, - tik apie penketą metų priš savo mirtį Henrikas kreipėsi į brolį daktarą, pprašydamas nurodyti širdies specialistą. Rašytojas mokėsi Panevėžio gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje, tačiau 1930 m. Henrikas ryžtasi atsisakyti mokytojo profesijos (kuriai dėl savo nesocialaus būdo vargu ar buvo tinkamas) persikelia į Kauną ir stoja į Hamanitarinių mokslų fakultetą literatūros studijuoti.
Jis gilinasi tik į tuos dalykus, kurie jį domina. Hentikas studijavo ketverius metus, šalia to stropiai lankė Balio Sruogos Teatro seminarą, bet diplomo niekad neįsigijo. Dirbo VDU Humanitarinių mokslų fakulteto biblioteninku (1934 - 1936), Klaipėdos radiafono pranešėju (1936 - 1937), Švietimo ministerijos Knygų leidybos korektoriumi (1938 - 1940). 1940 - 1941 m. - Švietimo liaudies komisariato Meno reikalų valdybos sekretorius, 1941 - 1944 m. - Valstybinės leidyklos Kaune redaktorius, nuo 1943m. pabaigos - leidybos viršininkas. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1949 mm. persikėlė į JAV. Gyveno Baltimorėje, Čikagoje, kur dirbo fizinį darbą, 1959 - 1969 m. - Kongreso bibliotekos Vašingtone tarnautojas.
Eilėraščius periodikoje pradėjo publikuoti nuo 1929 m., o pirmajį poezijos rinkinį Fontanas išleido 1935 m.. Šia knyga į lietuvių literatūrą Radauskas iš karto įėjo kaip brandus poetas. Čia išryškėję jo kūrybos principai - poleminis santykis su lyrine poezijos tradicija, poetinės kalbos juvelyrinis meistriškumas - išlieka ir vėlesniuose Radausko rinkiniuose, išleistauose jau emigracijoje (strėlė danguje, 1950; Žiemos daina,1955), rinktinėse Eilėraščiai (1965, jjoje skelbiamas ir naujos kūrybos rinkinys Žaibai ir vėjai), Eilėrščiai, 1965 - 1970 (1978).
Radauskas yra parengęs Lenkiškai lietuvišką žodyną (1939 ), išvertęs į lietuvių kalbą R. Martino du Gard’o romaną Senoji Prancūzija (1938), G. de Maupassant’o, B. Schulzo prozos, J. Baltrušaičio, J.W. Goethe’s, H. Heine’s, Cz. Miloszo, B. Pasternako ir kt. autorių poezijos, yra paskelbęs recenzijų, kritikos straipsnių. 1970 m,. rugpjūčio 27 d. Henrikas Radauskas pasak jo išeivijos draugų pirmiausia buvo meno žmogus, tikras “menų alkoholikas”, laikęs meną vienintele ir absoliučia vertybe, savo religija. Gerbdamas žmogaus genijų, jis buvo abejingas visiems kitiems “dievams”, stačiai nemėgęs meno nesuprantančių žmonių.
“Poeto padėtis, - sakęs H.Radauskas, - yra ypatinga: laiminga kitiems nepasiekiamų aukštumų vienatvė.” Vienatvės jausmas jį lydėjo visą gyvenimą. Apie savo kūrybą jis vengė kalbėti, kūrybiniais rūpesčiais nesidalydavo net su artimiausiais draugais, griežtai saugojo nuo pašalinių savo poetinio pasaulio rimtį. Poetas buvo labai reiklus savo kūrybai, tai matyti iš jo prakalbos rinktinei Eilėraščiai, kurioje tvirtinama: “Betaisant seniau prašytus dalykus, pasirodė, kad žodžiai, ilgokai išgulėję eilutėse, kartais nenorėdavo užleisti vietos kitiems. Tokiu atveju tekdavo išmesti visą eilėraštį, kas galbūt sumažino knygos balastą.
Kūrybos bruožai ir poetinis pasaulis
Individualistinis uždarumas, aplinkai rodomas atšiaurumas ar abejingumas, ssavotiškas aristokratiškumas buvo sąlygotas poeto asocialumo, visos jo pasaulėžiūros. Ilgainiui tas vienišumo ir atsiskyrėliškumo jausmas stiprėjo, o atitrūkimas nuo žmonių negalėjo vienaip ar kitaip neatsiliepti ir H. Radausko poezijai - neabejotinai siaurino jos akiračius, didino hermetiškumą , kultūros klodų, o ne tikrovės realijų vaidmenį. Poetui artimas neoromantikų požiūris, kad poezija yra “naujos rūšies tikrovė”, kad ji “pirmiausia turi tarnauti grožiui”, o ne kokiems nors utilitariniams tikslams, kad kūrybos žiedus reikia saugoti nuo “pasaulio triukšmo ir chaoso”. Tai požiūris be jokios abejonės vedęs į estetizmą .Kaip ir daugelis neoromantikų, jis manė, kad menas - harmoningas proto, jausmų ir vaizduotės derinys.
Kaip ir kiti lietuvių neoromantikai, H. Radauskas nesitenkino tik savo literatūros tradicija, bet ieškojo peno kitose literatūrose, ypač XX a. pasaulinės poezijos lobyne. Bene labiausiai jį traukė rusų poetai - A. Achmatova, B. Pasternakas ir kt.. Artimas H. Radauskui buvo B. Pasternako lyrizmo pobūdis - poetas vengia intymaus dienoraščio, slepia savąjį aš, tartum visi daiktai eilėraštyje kalbėtų patys už save. H. H. Radausko poetinis kelias ėjo be didesnių vingių, bemaž vientisa linija. Patyrinėjus vvisą poeto kūrybą, į akis krinta nuolatinės pastangos siekti tobulumo. Teisingiausia bus pasakius, kad H. Radauskas nuolat keitėsi, nors ir tos pačios poetinės sistemos ribose - ją varijuodamas, tobulindamas, bet už jos neišeidamas.
Antai pirmajame eilėraščių rinkinyje Fontanas dar būta modernistinio eksperimentavimo, vėliau įsigali klasikinio žodžio ir vaizdo santūrumas, atsiranda didesnio poetinio gilumo, skvarbesnė darosi mintis. Rinkinyje Strėlė danguje, kuris laikomas bene geriausia jo knyga, 8visi daiktai ir reiškiniai prasišviečia pro lengvą elegijos ar melancholijos šydą, ir vis dėlto dominuoja gyvenimo vitalizmo , nuolatinio gyvybės atsinaujinimo motyvas, žavėjimasis pasaulio ir kūrybos stebuklu. Rinkinyje Žiemos daina didesnė pusė eilėraščių gamtinės tematikos. Gamta, jos reiškiniai poetui - tik išeities taškas, o projelcija visada nukreipta į žmogų, jo būtį ir kūrybą. Čia daug vaizduotės žaismo, bet ima ryškėti mirties motyvas, gausėja šaltų spalvų.
Dar toliau šia linkme sukama skyriuje Žaibai ir vėjai. Apskritai ir Žiemos dainoje, ir Žaibuose ir vėjuose, ir paskutinių penkerių gyvenimų metų eilėraščiuose daiktų bei reiškinių pasaulį ima gožti platus ir įvairus kultūrinis sluoksnis - nuo antikos per viduramžius, Renesansą, baroką iki mūsų laikų. Paskutiniuose poeto eilėraščių rinkiniuose labai pagausėjo dailės ir muzikos motyvų. H. tvirtina, kad ilgainiui keičiasi ir jo poezijos nuotaikos: nyksta giedrios peizažinės miniatūros, pasaka darosi vis niūresnė, vis labiau įsigali siurrealistinė vizija, žlugimo, mirties tema, suskamba šiurkštesnė gaida, disonansai, o liūdesį ir melancholiją nustelbia siaubas, šiurpas, košmaras, nykuma ir mirtis. Nors panaši tendencija iš tiesų pastebima, vis dėlto tai pernelyg kategoriški tvirtinimai.
Tiesa, groteskinių vaizdų, būties antonomijų eilėraščiuose vis daugėja, bet jos tartum negriauna vienybės vaizdo, nepaneigia amžinų gėrio ir blogio, meilės ir teisingumo kategorijų. Galima būtų konstatuoti ir vis stiprėjantį iintelektualinį pradą, refleksiją , nors poetas labiau mėgsta vaizdų kalbą negu autoanalizę ar tiesioginį minties išsakymą. Kartu H. Radausko poezijoje yra tokių ypatybių, kurias galime laikyti pastoviomis, nesikeičiančiomis, einančiomis per visą jo kūrybinį kelią. Pirmiausia tai pasakytina apie jo poezijos lyrizmo pobūdį. Kitaip negu daugelis lietuvių neoromantikų, jau pirmajame eilėraščių rinkynyje Fontanas H. Radauskas vengia jausmingumo, išpažinties lyrikos, intymumo, atviro širdies balso.
Tarp jo poezijos lyrinio subjekto, arba lyrinio “aš”, ir realaus autoriaus visados nemaža distancija, nes čia, kaip ir mmoderniojoje prozoje, “aš” - tai ir “jis”. Taip susilpnėja konfliktas tarp veido ir kaukės, nes tekste lieka beveik tik kaukės. H.Radauskas atmeta romantikų ekspersijos aspektą, ir jo eilėraštis nebėra scena, kur vaidinama iš gyvenimo ir jo išreiškimo drama. “ Ilgus aamžius poetų kankintos širdies funkcijas H. Radausko santykyje su realybe atlieka akys ir ausys, regėjimo ir girdėjimo pojūčiai”. Būtent antilyrizmu H.Radauskas labiausiai ir konfliktuoja su savo bendralaikiais. Tai, kas turėtų būti lyrinis subjektas, čia pasakoja istorijas, pats jose nedalyvaudamas, arba stebi savo surežisuotą vaizdų ir žodžių spektaklį.
Taigi Radausko eilėraštis “ne yra, o vyksta”. Mes galime kalbėti apie naratorių , apie poetinio pasakojimo subjektą, bet kalbėti apie lyrinį subjektą tekstas mums beveik “neduoda duomenų”.
Eilėraščio "Fontanas" analizė
Geltonas lapas. Henriko Radausko eilėraštis “Fontanas”, pasirodęs 1935 metais to paties pavadinimo eilėraščių rinkinyje, yra vienas sudėtingesnių mmūsų poezijos aukso fondo tekstų. Eilėraštis tik dviejų strofų, bet jau pirmuosius kartus skaitydamas jauti, kad aštuonios eilutės slepia svarbių dalykų, - negi atsitiktinai sutampa ailėraščio ir visos knygos pavadinimai? Aišku, galima pasitenkinti paslapties nuojauta, ypač kai pasitiki poetu, neabejoji, kad jo paslaptis turėtų būti konceptuali. Pirmojoje analizės dalyje iš lėto skaitysime abi strofas, pamažu megzdami tarp eilėraščio figūrų - vaizdų nusidriekiančiusasociacijų - panašumų ir skirtybių - ttinklus.
Kaip žinia, eilėraštis tik skaitomas nuo pirmo žodžio einant paskutiniojo link, o suprantamas jis mintimis nuolatos grįžtant atgal, kiekvienas perskaitytas žodis gali atskleisti naujus ankstesnio teksto prasmės niuansus. Taigi šitas mūsų skaitymas nuo pradžios jau bus fiktyvus, jame nefiksuosime tų prasmės hipotezių, kurios kilo pirmųjų skaitymų metu ir atkrito “užsikabinus” už to eilėraščio prasmės varianto, kurį čia ir noriu pateikti. Tai akivaizdžiai konstatuojantis daiktų padėtį sakinys; kalbantysis subjektas neišsiduoda jokiomis gramatinėmis formomis. Apie subjektą galima spręsti tik pagal vaizdą sudarančių atributų pobūdį.
Vaizde komponuojamos trys figūros: parkas, cementinė urna ir ant jos gulintis lapas. Cementinė urna, parkas jau signalizuoja apie tam tikrą vaizdo stilių - užbėgdami į priekį, pavadinsim šį stilių “klasicistiniu”. Parkas su cementine urna rodo, kad tai prancūziškas, “pagerintos” gamtos parkas. Cementinė urna irgi netikras, pagražinimuisi skirtas artefaktas. Be to, urna jau degradavusi, nebe kokio marmuro ar bent granito, o - cemento. Urnos pirmoji funkcija - indas, į kurį supilami mirusiojo pelenai. Taigi scenovaizdis - jau ne visai autentiškas klasicizmo parkas su teatrališkai ant urnos nukritusiu, t.y. mirusiu, geltonu lapu. Pilka cemento spalva kontrastuoja ssu lapo geltoniu.
Dar vienas kontrastas paremtas kultūros (urna, parkas, kaip padaryti daiktai) ir gamtos (lapas) priešprieša; bet lapas miręs, todėl opozicija nėra intensyvi. Geltonas lapas. Joje susiduriame su pirmosiomis komplikacijomis. Iš inercijos juk galime perskaityti ir taip: Geltonas lapas didelis. Ruduo. Šitoks sintaksinis posakio dviprasmiškumas vadinamas amfibologija (sintaksinė kalbos figūra). “Didelis” būtų lengvai suprantamas ir šioje pozicijoje beveik lauktinas lapo apibūdinimas. O ką reiškia “ didelis ruduo”, nėra aišku. Šita frazė priverčia stabtelėti, atkreipia į save dėmesį.
Ruduo akivaizdžiai siejamas su gyvybės pabaiga (ką tik nukritęs lapas dar ant urnos, dar nepasiekė žemės), o tai literatūriškas gamtos procesų antropomorfizavimas. Taigi kol kas turime peizažinę lyriką su klasicizmo prieskoniu, kurioje galioja tradiciniai simboliai, o įtarimą ir įtampą kelia grubokas žemojo stiliaus “cementas” ir dirbtinis rudens apibūdinimas, kurio prasmė dar nėra aiški. Aišku, kad fontanas ir liūtas pratęsia cementinės urnos, o bendresne prasme - parko izotopiją; dabar jau parke yra visa, kas jjame turi būti: medžiai, vanduo. “skulptūrinės kompozicijos” - žmogaus sukurta dirbtinė aplinka, skirta poilsiui, grožėjimuisi. Sustingusiam pirmųjų eilučių vaizdui liūtas suteikia dinamikos, nors fontanas nėra natūrali gyvybė, gamta.
Liejasi. upeliu rodo norą imituoti gamtą ar bent kalbėti apie kultūrą gamtos terminais. Vandens simgolis čia turi bent porą reikšmių: jo tėkmė, tam tikra gausa ir nenutrūkstama dinamika galėtų iš tolo asocijuotis su gyvybe; be to, vandens tekėjimas - tai laiko bėgimas, ir šia prasme gali būti siejamas su gamtos ciklais, rudens atėjimu, artėjančia mirtim. Viena yra neabejotina - vandens tekėjimas šioje strofoje atstovauja kažkokiam pozytiviam poliui, o cementinė urna - jo priešprieša - yra kažkas sustingusio, jau mirusio ir - stilistiškai smuktelėjusio. Fontaną aprašančios eilutės galėtų būti laikomos konstatuojamojo pobūdžio, bet subjektą vėl apčiuopiame iš objekto apibūdinimų: vanduo yra pasidabruotas ir liejasi kaip upelis.
Pasidabruotas - dirbtinė spalva (užsimezga spalvinė izotopija: natūrali geltona ir pasidabruota). Tai kultūros siūlomą upelį primenančios srovės apibūdinimas. Kita vertus, apie fontaną kalbama kaip apie gamtos objektą, pasitelkus upelio terminą. Epitetas pasidabruotu implikuoja kažkokį šviesos šaltinį - saulę, mėnulį ar dar ką nors; kol kas to neįmanoma sukonkretinti. būdinga ir rudens, apskritai, “metų laikų” topika. Bet ar čia ji rimtai traktuojama? Ar ant urnos nukritęs geltonas lapas nėra sentimentalus - miesčioniško skonio, kai pasitenkinama ir netikrais daiktais, - grožėjimosi, o gal ir tam tikro “išgyvenimo” objektas?
Taigi šitas vaizdas: vertybė ar pseodovertybė? Kol kas tai tik nuojautos, ypač kai trečia ir ketvirta eilutė - prie jų neprikibsi - tarsi paneigia iškilusias abejones, verčia konstatuoti, kad pirmojoje strofoje pateiktas pasaulis yar stabilus savo mirtimi (t.y. laiko bėgsmu, vedančiu į mmirtį) ir dirbtinumu. Štai ir pasirodo stambūs lapai vietoj neteisingai perskaitytų didelių lapų; mūsų intuicijos buvo pagrįstos, šiam prasmės universumui jų reikėjo. Tiesa, neatrodo, kad ši tema būtų labai svarbi, stambumas čia reiškia ne kokį nors perteklių, o, kartu su fontano vandens liejimusi, intensyvų judėjimą žemyn, dar sustiprinant rudens, kaip ėjimo mirtin, izotopiją ir logiškai čia numanomąstambių ašarų metaforą.
DDidelės ašaros reiškia didelį liūdesį, o tai jau ilgą literatūrinę tradiciją turinti rudens aprašymo topika. Apie šią eilutę tariantįjį galima pasakyti, kad jis mąsto labai tradiciškai, peizažas perdėm literatūriškas ir vėlgi - sentimentalus. Einam toliau. Vien fonetiškai žiūrėdami į antrosios strofos pirmą ir antrą eilutes, matome, kad staigiai keičiasi fonetinė izotopija: ..el.la.lie.rk./Dv.rn.kr.ks. Liepos verkia ir varnos kranksi yra simetrinėje pozicijoje, fonetiškai šių frazių paralelė rodo ne tik du skirtingus polius, bet ir perėjimą: iš pradžių švelnus, dainingas (sakėm - s...
Kultūrinis kontekstas ir kūrybos įvertinimas
H. Radauskas buvo europinės kultūros žmogus, kurio gyvenime greta rašymo svarbią vietą užėmė menas. Pasak artimo H. Radausko bičiulio poeto Alfonso Nykos-Niliūno, menai jam buvo absoliutus pasaulio centras, vienintelė asmeninė obsesija. Rašytojas žavėjosi baroko muzika, antikos mitais, impresionistų tapyba, rusų simbolistais ir akmeistais, mėgo lankytis teatre, kine. Pasak poeto Kornelijaus Platelio, H. Radausko poetinė klausa unikali, meninis ir poetinis išsilavinimas įspūdingas. Tokią klausą išsiugdyti padėjo gilinimasis ne tik į akmeistų, lietuvių kolegų, bet ir į prancūzų, vokiečių, lenkų, vėliau anglų poetų kūrybą.
H. Radausko eilėraščiuose atsiskleidžia eilėraščio vaizdo ir muzikos dermė. K. Platelio teigimu, jo eilėse nuolat kas nors vyksta, ir ne pagal įprastą kasdienybės logiką, o pagal jo meno dėsnius. Daiktai, gamtos reiškiniai ir žmonės dalyvauja tame vyksme susidurdami netikėtais palyginimais, metaforomis, sąskambiais. Nekeista, kad H. Radausko eilėraščiai daugybę metų traukia muzikantų dėmesį. „Žiemos pasaka“, „Gėlė ir vėjas“, „Vienaragis“, „Vakaras“... Tai vos keli H. H. Radausko poezija dažnai vadinama modernistine: dėl netikėtų palyginimų, metaforų, vaizdinių, ironiško ir ssaviironiško žvilgsnio, eilėraščio, kuriamo ne kaip jausmų ar idėjų išraiška, o kaip poetinis pasakojimas.
Kita vertus, poeto T. Venclovos teigimu, H. Radauskas nėra tipiškas modernistas. Pasak jo, jei modernizmas įteisina „išcentrines“, daugiabriaunes struktūras, jungia nesuderinamus, stilistiškai priešiškus elementus - H. Radauskas, nepaisant nieko, yra gerokai „įcentrinis“. Jo poezijoje išsaugoma vientisa eilėraščio kompozicija, stilius ir tonas. Tūkstančiuose eilučių vargiai galima rasti bent vieną netikslų ar disonuojantį rimą. Nepaisant šių sau paties poeto taikomų apribojimų, H. H. „Radauskas ne tik savo kūryba teigė, bet ir pasisakymais gynė poezijos vertybes, ypač nuo kokius nors išeivių bendruomenės apdovanojimus už menkavertę kūrybą gavusių eiliuotojų, taip keldamas ne tik poezijos, bet ir jos refleksijos lygį.
Sako jį buvusį sunkaus būdo. Būdą žmogus išsineša, jis pamažu išbyra iš amžininkų prisiminimų, o tekstuose lieka tik mūsų Mielasis Henrikas“, - rašė Kornelijus Platelis (Mielasis Henrikas, 2020 m. „Lengva, taikli, bet vidumi kiek nyčiška strėlė lekia į dangų (eil. rink. „Strėlė danguje“, 1950 m.), kalbos fontanas (eil. rink. „Fontanas“, 1935 m.) trykšta gelminėmis prasmėmis, strofose lyg katastrofose žaidžia žaibai ir vėjai (eil. rink. „Žaibai ir vėjai“, 1965 m.), o žiemos diena (eil. rink. „Žiemos diena“, 1955 m.) spindi kaip tobulas nuo klišių apvalytas, estetikos vaizdą ir tobulai precizišką formą įgavęs kristalas“, - mintimis dalijosi rašytojas Vainius Bakas (V. Bakas apie H. Radauską: „Lengva, taikli, bet vidumi kiek nyčiška strėlė lekia į dangų“, 2020 m.
„Henrikas Radauskas yra mūsų literatūros klasikas ir Lietuvos pasididžiavimas. Išeivijoje tatai pripažinta jau seniai. Čia esama Radausko kulto. Tačiau svarbiau už kultą - kuris poetams paprastai neišeina į sveikatą - yra tai, kad daugelis mūsų Radauską moka atmintinai, cituoja laiškuose ir pokalbiuose, tiesiog myli. Jis yra dažnos asmenybės dalis. Šiais laikais poetui tai labai retas daiktas.“, - 1981 m. teigė T. Venclova (Nenugalimoji arkadija (Henrikas Radauskas.
Pagrindiniai Henriko Radausko kūrybos etapai
| Etapas | Rinkinys | Ypatybės |
|---|---|---|
| Ankstyvasis | Fontanas (1935) | Modernistinis eksperimentavimas, poleminis santykis su tradicija. |
| Emigracijos | Strėlė danguje (1950) | Elegijos ir melancholijos šydas, gyvenimo vitalizmo motyvas. |
| Brandos | Žiemos daina (1955) | Gamtos tematikos eilėraščiai, mirties motyvo ryškėjimas. |
| Vėlyvasis | Žaibai ir vėjai (1965) | Kultūrinis sluoksnis, siurrealistinė vizija, žlugimo tema. |