Vasario 7-ąją televizijos laidų vedėja, žurnalistė, moderatorė Živilė Kropaitė-Basiulė mini gimtadienį. Prieš keletą metų, Živilė išleido knygą apie savo močiutę „Fainiausia pasauly močiutė“.
Dieną prieš gimtadienį, Živilė pasidalijo jautriu įrašu, kuris mena, jog prieš mėnesį ji neteko savo mylimos močiutės, partizanų ryšininkės, knygos #FainiausiaPasaulyMočiutė herojės Onos Butrimaitės-Laurinienės. Gimtadienį mininti Živilė Kropaitė sutiko pasidalinti įrašu su portalu Žmonės.lt.
Jautrus Įrašas, Skirtas Močiutei
„Mylima mano Močiute, Šiandien lygiai mėnuo, kai Tavęs nebėr su mumis. Vakare buvau Bernardinuose. Nieko kito iš gyvųjų nebuvo, tai aš raudojau ilgai ir garsiai, kol išgirdau pagarbų „atsiprašau, tuoj uždarysiu bažnyčią.“ Rasiu dar atidarytų, Močiut. Tu niekad labiau nenudžiugdavai, nei tais atvejais, kai paskambinus pasakydavau, kad buvau mišiose, ką jau kalbėt apie išpažintį. Sekmadienį sutartinai kalbėsime maldas už Tave. Man atrodo, kad mes gražiai Tave palaidojom. Aprengėm tautiniu kostiumu, kurį buvai paruošusi. Buvo gėlių ir žmonių, daug juodos spalvos ir ašarų, slaptam kambariuky buvo ir brėėėndžiā, kaip tu mus ir mokei, kad reikia. Stovėjom prie kūno - atgiedojusi šitiekoj laidotuvių, sakei, kad šitaip pritinka. Buvo gyva arfa ir „Mėnulis tikras tėvas jo“ su Mikalaucku. Ne gyvai, bet įrašas. Užtat gyvai atėjo daug nuostabių, mums svarbių žmonių; beje, netikėtai - ir Česlovas Juršėnas. Pasakojai, kaip ėjai „prieš jį agituot“, nes ne iš tors partijos. „Ko Lietuvų nAikinat“, viešam agitaciniam susitikime klausei. Sakei, kad jis išsigando, o tada tu juokies: ko sūnų tik vienų tūrit? Papasakojau per šermenis šitą. Nepasimetė. Sakė, kad nesvarbu, kad sūnus tik vienas - užtat anūkų yra, daug pasiekę ir Lietuvą kuria. Šypsojomės. Aukštos kultūros tas Juršėnas, aukšto lygio Tu, kad net per šermenis mus prajuokini.
Laidotuvių namai, supratę, kokią Močiutę laidoja, ėmė daryt nuolaidas ir mums labai daug padėti. Bet visai tai, aišku, yra paviršius. Tau tarsi reikėdavo, kad viskas padabnai būtų paviršiuje, bet - sakytum, labai ironiška - iš nieko kito, o tik iš Tavęs, išmokau paties tyriausio ir gilumiškiausio vidinio jausmo - besąlygiškos meilės. Iš Tavęs ją patyriau, dėl Tavęs tikiu, kad ją mokėsiu perduot vaikeliam. Kad ir kokia netobula, nuodėminga ir nevykus mama moku būt. Tu tik mylėk vaikelius, mylėk, nepyk ant jų, jie gi tik vaikiukai, sakydavai. Mano vaikai nespėjo užmegzt su Tavim ryšio. Važiuot pas sunkiai besijaučiančią Promočiutę jiems buvo tiesiog nuobodu, kad ir kiek aš stengiaus… Kaip esu dėkinga, kad jiems atleidai. „Ar aš galėč pykt, Živyle? Dabok, kas svarbu geriau.“ Kas kitas man dabar taip sakys, Močiutyte? Kas kitas pamokys visko svarbiausio - visada kliautis sąžine, nuryt bereikalingus vaidus, mylėt, tikėt ir nieko niekada neskriausti. „Jei kas tavi skriaus, vaikela, atvažiuok paskalbėt su manim Švedriškēn“, sakei ligoninėje, manydama, kad mirsi iškart ir lengvai. Bet Tavo kelias į mirtį nebuvo lengvas. Toks nelengvas, kad aš iki šiandien kankinuos nesupratusi, kaip taip įmanoma: tiek lagerių, tiek mirčių, tiek atimtų jėgų, tiek siaubo ir neteisybės, ir dar ta baisi pabaiga.
Kas taip kvailai sugalvojo gyvenimo dėsnius? Tu vis bijodavai, kad tik nemirtum žiemą. Kad mums visiems neprikeltum nepatogumų. Bet nebijok, Močiute. Mums buvo visai patogu. Kitaip nei kitur, Švedriškėj buvo pasnigę. Važiavom per gražiausią pasauly girią visa kolona, beprotiškai atsargiai ir elegantiškai snyguriavo. Tą pačią girią, kur vaikystėj tu man baksnojai pirštu, kad ir ten, ir štai ten partizanų bunkeris, o aš mirksėdavau nesuprasdama, kam čia tiek apie tuos bunkerius reikia. Gerai, kad bent vėliau supratau. Keturi kunigai ir pilna bažnyčia. Daug mylimų ir gerbiamų. Meras, kuris net nesiveržė sakyt kalbos ar dar kažkaip naudotis auditorija. Tu visada sakei, kad geras Ignalynās mėras Ragaišyyyyyys, kad ir „ne iš tos partijās“. Veterinorius, gyvūnus myli, mylės ir žmones. Aš ilgai graužiaus, kad nepakalbėjo mūsų mylimas Abarius, bet paskui parašė labai gražų „vietoj in memoriam“, tai graužiaus mažiau. Man nebereik tiek graužtis dėl išorinių nesklandumų, ar ne tiesa, Močiute? Mylėt savā šeimų, mylėt Lietuvų, vyskas. Manęs niekas dabar neskriaudžia, Močiute. Labai svarbu Tau tai pasakyt Bet net ir niekam neskriaudžiant, man noris kasdien su Tavim kalbėtis. Paklaust, ką manai apie Trumpą. Kaip vyrt sriūbų. Agurkus kaip raugt ar pyragiokas kaip yškepa. Man daug kas sakė, kad ir taip ilgai gyvenai, ir taip aš turiu džiaugtis. Apsistačiau sakytojais, kad viską, ką įmanoma, padariau dėl Tavo atminimo. Apsikroviau tolimom kelionėm, tikėtojais manimi ir „mano reikšme“ saugant šitos dieviškos šalies istoriją. Gimtadienių organizavimais, vaikų ligomis, įprastu kasdieniu gyvenimu. Jau viskuo ir visaip šitą skausmą bandžiau nuo savęs nustumti. Ir mintim, kad kitur ne šimtamečiai seneliai miršta, o miršta vaikai. Ir kad kitur vyksta karas. Ir kad nieko nėra amžino, ir negi aš norėjau, kad gyventum du šimtus metų. Gal ir nenorėjau, bet vis tiek raudu, kad ne taip dažnai aplankiau. Kad vieną sykį, kai jau tau buvo labai sunku, popikčiai pasakiau, kad jau viskas, vaikus turiu vežt į būrelius. „Vaikams manęs reikia“, paaiškinau. „Ir man raikia“, sakei. Bet aš vis tiek išvažiavau. Kaip kraupiai gaila. Kiek dar daug aš nežinau apie gedėjimą. Kiek daug nežinau apie viską gyvenime. Ir kaip stipriai tikiu, kad besąlygiškos meilės pamoka mane išgelbės nuo šito kraupaus skausmo. Neturiu kito pasirinkimo. Tikėk manim ir mano gebėjimu nuo jo išsivaduot. Tikėk, kad vieną dieną užteks jėgų įžengt į Tavo namus ir sukvėpuot viską, kas Tavęs liko šioj žemėj. Geros Tau Dangiškos karalystės, #fainiausiapasaulymočiute. Myliu Tave amžinai, o pavasarį - pažadu - pakrikštysiu vaikelius“, - rašė Živilė Kropaitė.
Vasario 7-ąją Živilė pasidalijo ir gimtadienio įrašu. „Šiandien žengiu į kitą dešimtį (osiaube), į pirmą savo gyvenimo dešimtį be Močiutėlės. Tad gėles šeima pasiūlė merkt į vazą, paveldėtą iš jos. #fainiausiapasaulymočiutė Tą vazą a.a. #fainiausiapasaulymočiutė gavo savo 90-mečio proga nuo likimo bičiulio ir draugo. Kai jai buvo 90, gavo juostą su išsiuvinėtu 80. Kai prieš mažiau nei suėjo 95-eri, gavo juostą su 90. Visada atrodė jauniau, protingiau, smarkiau, žvaliau, šviesiau nei galėtum tikėtis. Tad visi ir lengvai susimaudavo į palankią jai pusę . 95 is the new 90 90 is the new 80 so one can only hope that 40 is the new 25 Būkim, kol dar esam, tiesiog būkim, kol dar galim pabūt“, - rašė Živilė.
Primename, kad Živilės močiutė mirė sausio pradžioje. „Ona Butrimaitė-Laurinienė (slapyv. Daina), 1929.03.23-2025.01.06 Atsisveikinimas Vilniuje, šarvojimo salėje Pacų g. 4 (šalia Petro ir Povilo bažnyčios) rytoj (antradienį) 16-21 val ir poryt (trečiadienį) 8.30-9.45. Šv. Mišios Švedriškės bažnyčioje trečiadienį (sausio 8d) 12.30 (Ignalinos raj). Laidosime iškart po Mišių Švedriškės kapinėse, šalia Močiutės tėvelių Jono ir Julijos, brolio Balio ir brolių partizanų Povilo (Vaidilos), Broniaus (Trimito) ir Stasiuko (Keršto). Ilsėkis ramybėje, Močiutyte“, - tąkart rašė Ž.Kropaitė-Basiulė.
Ž.Kropaitės-Basiulės močiutei buvo 95-eri. Apie ją moteris prieš trejus metus išleido knygą #FainiausiaPasaulyMočiutė. Joje sugulė jos močiutės partizanų ryšininkės, politinės kkalinės ir tremtinės Onos Butrimaitės-Laurinienė istorijos.
Gimtadienio Apmąstymai
„Nėr, sakykime, labai linksmas mano gimtadienis. Pirmoje iš nuotraukų - dukrutė, su kuria šeštadienį nugulėm į ligoninę, antroje - nežmoniško dydžio rožės, kurias „European Startup Village Alliance“ moderavimo dienos pabaigoje gimtadienio proga įteikė organizatoriai. Dar niekad gyvenime nesu gavus tokios puokštės, ir niekad gyvenime su vaiku nebuvusi ligoninėje. Po pusiau nemiegotų parų šįryt palatos „prieangyje“ tyliai išsifenavau plaukus, kad nieko negirdėtų gretimose palatose gulintys vaikučiukai, ir išsėlinau Rotušėn, kur kalbinau komisarę, du ministrus ir dešimtis žmonių, kurie nenutuokė manų kontekstų. Nesakau, kad tai labai sunkus gyvenimas - niekad taip jau ir nebesakysiu, matydama vaizdus iš Rusijos užpultos Ukrainos, kur tėvų nebeturintys vaikai vienas kitą slepia griuvėsiuose. Ir turbūt jis tiesiog atspindi bei atitinka mane - su vaikais noriu būt kiek galiu: miegoti vienoje lovoje, žindyti juos iki „per ilgai“, myluot ir nešiot kiek nebepajėgia rankos. O tada, kai galiu, - dirbti, nes darbą aš myliu ir stengiuos į jį sudėt visas nuoširdžiausias savo pastangas, visą sukauptą patirtį ir visą savo profesinę širdį. Ačiū mano šeimai, kad suteikia galimybę būti savimi - žinau, kad sunku, bet suteikdami šansą dirbti net ir „tradiciškai moterims nepriimtinomis aplinkybėmis“ jūs darote mane laimingą ir ženkliai prisidedate prie moterų ir vyrų lygybės rodiklių gerinimo. Vyrui Liudui, močiutėms Valdai ir Birutei, seneliams Vytui ir Arvydui. Net ir (vaikų) promočiutei Onai, kurios pamokymai atrodo pertekliniai, bet be proto džiaugiuosi, kad juos tebegirdžiu. Ačiū mažiausiajai mano šeimos daliai - Vėjukui ir Dorotytei. Kad tempiat už sijono ir neleidžiat išeiti, kai reikia, bet džiaugiatės, o ne verkiate, kai grįžtu. Iš to, ką esu skaičiusi, suprantu, kad tai saugus prieraišumas. Jei verktumėte man grįžtant, suprasčiau tai kaip pyktį, kad buvau išėjusi per ilgai.
Profesinė Veikla ir Požiūris į Žurnalistiką
Kaip sako pati televizijos ir radijo laidų vedėja Živilė Kropaitė, žurnalistikos profesiją ji nusižiūrėjo nuo draugės. Ir nors pirmieji žingsniai į žiniasklaidos olimpą nebuvo itin sėkmingi - neįstojusi į žurnalistiką ji ėmė studijuoti anglų filologiją Vilniaus universitete, galiausiai jos svajonės išsipildė. Maža to, anot Živilės, išsipildė daugiau, nei kada nors ji buvo pasvajojusi. Šiandien Živilę pažįsta tiek Lietuvos radijo klausytojai, tiek LRT televizijos žiūrovai.
Biografijos Faktai
- Gimimo data ir vieta: 1985 m. vasario 7 d.
- Išsilavinimas: Anglų filologija, žurnalistikos kursai, žiniasklaidos ir kultūros vadybos magistras
- Veikla: LRT radijo ir televizijos laidų vedėja, diskusijų moderatorė
Živilė Kropaitė-Basiulė, žurnalistė, radijo ir televizijos laidų vedėja, diskusijų moderatorė, savo Močiutės partizanų ryšininkės, politinės kalinės ir tremtinės Onos Butrimaitės-Laurinienės istoriją pasakoja iš nepriklausomoje Lietuvoje išaugusio žmogaus perspektyvos.
Vasario 7-ąją, močiutės gimimo dieną, Živilė jautriais žodžiais prisiminė brangų žmogų, kurio išmintis ir šviesa vis dar gyva jos širdyje. „Močiut, mano didžioji gyvenimo Karaliene, šiandien, kovo 23-ąją, Tau būtų suėję 96-eri. Pernai ir vėl gavai juostą su 5 nubrauktais metais - dovanotojai atsiprašinėjo, atvežė paskui naują, bet mes taip juokėmės, taip mums patiko! Nelabai kas ir patikėjęs būtų, kad Tau buvo 95-eri, kaip ir aš nelabai patikėjau, kad kada nors Tu išeisi. O ką, jei būtume dar įkalbėję lašelinę, paspaudę, paraginę, ką nors dar išbandę, ką, jei iki paskutinės akimirkos drauge pabuvus… Ką, jeigu būtum spėjus pasakyt dar vieną kokią protingą mintį. Jei būtų mums laimė sudalyvaut kartu dar vienoj gimtadienio fiestoj. Jei dar bent pora metelių… Kad anūkų ir proanūkių prisiminimai apie Tave gyvesni būtų… O jei būčiau padarius nors viena klaidele mažiau. Šito etapo klausimai dar neapleidžia, ir kaži, koks ten jų bus amžinasis likimas. Bet šiandien Tavo gimtadienis, apie Tave. Labai tikiu, kad Tau viskas aišku ir logiška. Kad žinai, jog būtent taip „norėjo Dievulis“. Kada nors šitą dieną paversim didžiule per kartų kartas besitęsiančia švente, bet kol kas tai dar vis dėlto labai liūdna.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Živilė Vaškytė: Šokiruojanti biografija ir neįtikėtina karjeros kelionė
- Živilė Ramoškaitė: Atvira Muzikologės ir Muzikos Kritikės Gyvenimo Ir Kūrybos Istorija
- Neįtikėtina Sauliaus Skambino ir Živilės Barzdaitytės Kelionė: Nuo Draugystės Iki Laimingos Šeimos
- Partizanų Vadų Biografijos: Paslaptys, Iššūkiai ir Naujos Interpretacijos
- Šokiruojanti tiesa apie cigarečių rūkymo žalą nėštumo metu: kaip tai veikia vaisių ir motiną
- Viso Kūno Raumenų Skausmas: Atraskite Tikras Priežastis Ir Efektyviausius Gydymo Būdų Sprendimus