Zitos Kelmickaitės gyvenimas ir šeima: prisiminimai, tradicijos ir įžvalgos

Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės vie­šo­sios bib­lio­te­kos Bib­liog­ra­fi­jos-in­for­ma­ci­jos sky­riaus sa­lė sau­sa­kim­ša - Z. Kel­mic­kai­tės cha­riz­ma trau­kia. Nuo mė­sos iki kars­tų, nuo Aukš­tai­ti­jos kai­mo iki Aust­ra­li­jos did­mies­čio, nuo te­le­vi­zi­jos už­ku­li­sių iki et­nog­ra­fi­jos iš­sau­go­ji­mo - mar­gas te­mas su­si­ti­ki­me su gau­siai su­si­rin­ku­siais šiau­lie­čiais ap­ta­rė et­no­mu­zi­ko­lo­gė, te­le­vi­zi­jos, ra­di­jo lai­dų ir ren­gi­nių ve­dė­ja doc. „Jūs neį­si­vaiz­duo­ja­te, koks yra įdo­mus mū­sų Lie­tu­vos žmo­nių gy­ve­ni­mas! Kar­tais jie to­kie įdo­mūs, kad aš ne­su­gal­vo­čiau to­kio siu­že­to, jei rei­kė­tų ro­ma­ną ra­šy­ti“, - pa­ti­ki­na Z. Kel­mic­kai­tė.

Gyvenimo akimirkos ir įžvalgos

Fil­muo­ti vie­ną iš sa­vo te­le­vi­zi­jos lai­dų ji nu­vy­ko į Aukš­tai­ti­jos kai­mą, kur pa­gal re­ko­men­da­ci­jas žmo­nės na­muo­se tu­ri daug se­no­vi­nių daik­tų. „Nu­sis­te­bė­jau ir už­klau­siau, ko­dėl. Ji sa­ko: aš mer­gos vai­kas bu­vau, mes sep­ty­ni mer­gos vai­kai... „Net pri­tū­piau! Paaiš­kė­ja, kad še­ši vai­kai bu­vo nuo vie­no vy­ro, o pa­sku­ti­nio­ji - nuo ki­to. Ver­tė­si šei­ma sun­kiai. Vai­kai ma­ty­da­vo, kaip žmo­nės val­go viš­tie­ną, o skū­re­lę nu­me­ta ir sva­jo­jo, kad jiems ati­duo­tų. Kas jos tė­vas mo­te­ris ne­ži­no­jo, nes ma­ma apie tai pri­si­pa­ži­no tik pri­bu­vė­jai prieš gim­dy­mą - ji gra­si­no­si ne­priim­ti gim­dy­mo, jei ne­pa­sa­kys. Ar suau­gu­si pa­ti nie­ko ma­mos ne­klau­sė? „Ma­ma pa­sa­kė, kad ne­gar­bin­ga apie tai kal­bė­ti...“ - pri­si­pa­ži­no mo­te­ris. „Kas da­bar taip pa­sa­ky­tų? Įsi­vaiz­duo­ki­te, kiek tuo me­tu bu­vo gar­bin­gu­mo, žmo­nių su­pra­ti­mo“, - ža­vė­jo­si Z. Kel­mic­kai­tė.

Čia pat pri­du­ria, Aukš­tai­ti­jai esan­ti šiek tiek sko­lin­ga - vis į Dzū­ki­ją ar Že­mai­ti­ją va­žiuo­ja. Į Su­val­ki­ją la­bai re­tai, nes ten su­dė­tin­giau žmo­nes pra­kal­bin­ti: „Dzū­ke­lis at­si­duo­da iš­kart - cakt ir vis­kas! O su­val­kie­tis, vai­ke­li, ni­kaip!

Z. Kel­mic­kai­tė at­sklei­dė te­le­vi­zi­jos dar­bo už­ku­li­sius - mon­ta­vi­mo niuan­sus, vaiz­do svar­bą. Lai­dų ve­dė­ja nie­ka­da ne­ga­li pa­ro­dy­ti žmo­gaus ne­gra­žaus, vi­sus sty­ran­čius plau­kus su­žiū­ri. „Kai ji šo­nu at­si­suks - jos kar­pa bus pen­kis kar­tus di­des­nė ir vi­sa ek­ra­ne. Įkal­bi­nė­ju ją pa­si­suk­ti į ki­tą pu­sę, o ji vis tiek ne. Kaip man jai da­bar pa­sa­ky­ti, kad dėl tos kar­pos?“ - keb­lią si­tua­ci­ją pri­si­mi­nė Z. Kel­mic­kai­tė. To­kiais at­ve­jais ten­ka im­tis su­bti­lios dip­lo­ma­ti­jos. „Te­le­vi­zi­jo­je vis­kas pen­kis kar­tus di­di­na­si. Tai yra di­džiu­lė iliu­zi­ja, di­džio­ji ap­gau­lė, - pri­du­ria. Ren­giant re­por­ta­žą itin svar­bus vi­sos ko­man­dos su­si­klau­sy­mas ir su­si­kal­bė­ji­mas - skir­tin­gi žmo­nės tą pa­čią si­tua­ci­ją, vaiz­dą ma­to ki­taip.

Žur­na­lis­tė Z. Kel­mic­kai­tė at­sklei­dė: „Ten­ka įvai­riai su­ktis iš si­tua­ci­jų, kol žmo­gų pra­ra­ki, kol jis ta­vi­mi pa­ti­ki. Bend­ra­vi­mas su už­sie­nio ša­ly­se gy­ve­nan­čiais lie­tu­viais Z. Kel­mic­kai­tei su­tei­kė ga­li­my­bę pa­ma­ty­ti po­žiū­rių skir­tu­mus. Ji pa­ste­bi, jog Ame­ri­ko­je pa­šne­ko­vai gy­ve­na ne dėl vai­kų, anū­kų, bet sau - iš to lie­tu­viai ga­lė­tų pa­si­mo­ky­ti. „Pas mus vi­si de­juo­ja, kad nėr pi­ni­gų!“ - pa­žymi Z. Kel­mic­kai­tė. Ka­na­do­je ji su­si­dū­rė su si­tua­ci­ja, kaip pi­ni­gų pra­si­ma­ny­ti. Vie­tos bend­ruo­me­nės sen­jo­rai sa­va­no­riau­ja skirs­ty­da­mi daik­tus, ku­riuos kaip ne­be­rei­ka­lin­gus vi­si su­ne­ša. Ka­lė­di­niu lai­ko­tar­piu iš daik­tų spor­to sa­lė­je su­ren­gia­mas tur­ge­lis, ku­ria­me ga­li­ma įsi­gy­ti nuo pu­sės bu­te­liu­ko kve­pa­lų iki su­rū­di­ju­sių vi­nių, pa­veiks­lo, dvi­ra­čio ar mu­zi­ki­nės dė­žu­tės.

„Ko­dėl lie­tu­viai bi­jo kal­bė­ti apie mir­tį?“ - svars­tė Z. Kel­mic­kai­tė. „Tai jau tams­ta ga­lit įpirk­ti to­kią bran­gią mė­są“, - pa­rep­li­ka­vo ša­li­mais pa­gy­ve­nu­si mo­te­ris. „Ir jūs ga­lit sau leis­ti, tik ke­tu­ri li­tai!“ - šyp­te­lė­jo Zi­ta. „Sa­kau, o kur dė­si pi­ni­gus? Ne­gi kars­tui tau­pai? Sa­kyk, kiek da­bar smer­čiui rei­kia pa­si­dė­ti? Sep­ty­nių tūks­tan­čių?“ - kont­raa­ta­kuo­ja Z. Kel­mic­kai­tė. „Ne­gi auk­si­nį kars­tą pirk­si?!“ - klau­sia Zi­ta. Mo­te­ris aiš­ki­na, kad rei­kia ba­liui po lai­do­tu­vių, nes koks šim­tas žmo­nių grei­čiau­siai ateis.

Nor­ve­gi­jos Ro­ga­lan­do sa­lo­je lie­tu­vių bend­ruo­me­nė Z. Kel­mic­kai­tei įsi­mi­nė kaip stip­ri, nes iš­lai­ko tra­di­ci­jas, ger­bia te­nykš­čius pa­pro­čius. Ge­riau­sia do­va­na per Pir­mą­ją ko­mu­niją - tau­ti­nis kos­tiu­mas, ku­riam pirk­ti pi­ni­gus de­da­si vi­sa gi­mi­nė. Šie­met di­džiau­sią įspū­dį Z. Kel­mic­kai­tei pa­da­rė su­si­ti­ki­mas su nor­ve­gų šei­ma, kurioje ji su­pra­to itin ver­ti­na­mą tra­di­ci­jos tęs­ti­nu­mą. Nor­ve­gas, pas ku­rį ati­te­kė­jo že­mai­tė mar­ti, pa­ro­dė sa­vo my­li­miau­sią skai­to­mą kny­gą. Vy­ro žmo­na di­džiuo­da­ma­si pa­pa­sa­ko­jo, jog yra krikš­to suknelės sau­go­to­ja. Ją jai pa­ti­kė­jo jos mo­čiu­tė. Suk­ne­lę mo­te­ris sko­li­na, bet ne­duo­da nie­kam ki­tam skalb­ti, ly­gin­ti. Gal­būt jau­ni­mas ne­kant­rus, su­ga­dins. „Ta­da su­pran­ti, kad tra­di­ci­ja atei­na la­bai pa­pras­tai, ge­bė­ji­mas pa­si­džiaug­ti pa­pras­tais da­ly­kais“, - ža­vė­jo­si Z. Kelmickaitė.

Kelmickaitės požiūris į gyvenimą ir visuomenę

Ener­gin­ga mo­te­ris vi­sa­da ge­rai pa­me­na, kur tu­ri bū­ti ir be pa­pil­do­mų pri­mi­ni­mų. Mo­te­ris sa­ko taip ug­dan­tį sa­vo at­min­tį. Ta­čiau sa­vo svei­ka­ta ener­gin­go­ji Zi­ta per daug ne­si­rū­pi­na ir sa­vęs ne­tau­soja. „Naudojuosi man gamtos suteiktu energijos rezervu, o kaip bus toliau - pažiūrėsim. Taip, kaulai lūžta, bet ir kosminiai laivai dūžta“, - greitakalbe išberia Z. Kelmickaitė.

Z. Kelmickaitė sako verčiau filmuosianti paprastus gražius mažų miestelių žmones, tikrus mūsų šalies grynuolius. Kadaise dvi kadencijas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nare atbuvusi veiklioji muzikologė ir šiemet prieš valdžios rinkimus buvo kviečiama kandidatuoti į Seimą. Tačiau politikos duonos jau ragavusi moteris šį kartą atsisakė. „Visi mane kvailino, kad atsisakiau tokios progos, bet man atrodo, kad svarbu priklausyti sau ir daryti tai, kas labiausiai patinka. O savo kraštui padėti gali dirbdamas įvairiose srityse“, - įsitikinusi televizijos ir radijo laidų vedėja.

Anot Z. Kelmickaitės, jei žmogus bijo pasijuokti iš savęs, jam „šakės“. Lietuvos televizijos laidos „Auksinis balsas“ vertinimų komisijoje sėdinti muzikologė dažnai sulaukia klausimų, kodėl jauniesiems kolegoms, laidos vedėjams Giedriui Savickui ir Andriui Rožickui leidžia ją traukti per dantį. „Jeigu nori kitą su švitriniu popieriumi pašveisti, turi ir save pašveisti. Nežinau, kodėl žmonės ieško kliaučių ir nori pasirodyti geresniais, nei yra. Mes bijome pasirodyti paprasti, bet juk viskas tėra žaidimas“, - sako žinoma moteris. Todėl ji nesislapstydama važinėja visuomeniniu transportu, apsipirkinėja turguje ir nebijo kalbėti net tokiomis temomis, kurios kitiems atrodo nepatogios.

Z. Kelmickaitė visą gyvenimą klausė mamos patarimo viešai neniurzgėti ir neverkšlenti, jei sunku, jei kažko trūksta. Ji sakė: „Mama mokė per gyvenimą žengti pakelta galva. Todėl kai man būna skaudu ar sunku, niekas to nemato. Laimei, tai būna labai retai. Nesu linkusi savęs gailėtis“.

Šeima ir asmeninis gyvenimas

Garsi moteris sako charakterio savybes, ypač dainavimą ir pasiutimą, paveldėjusi iš abiejų - ir tėvo, ir mamos - giminių. „Mano mama yra iš keturiolikos vaikų, o tėvas - iš septynių. Visi buvo gerai parištais liežuviais ir labai dainingi. Nenusileisti, nepasiduoti, visa avantiūra - iš mamos. Sakė, niekada negalima nuliūsti“, - prisiminė Z. Kelmickaitė.

Šeimos nesukūrusi moteris sako tik dabar suvokusi, kad vyrai skiriasi nuo moterų. Anksčiau maniau, kad visi turi būti tokie patys energingi, veiklūs kaip ir aš. Prisitaikyti prie kito žmogaus tvirto charakterio Zitai visada atrodė sudėtinga ir net sunkiai suprantama. Todėl nuolat užsiėmusi ir nuo nieko priklausyti nenorėjusi moteris taip ir nesiryžo sukurti šeimos. O tuoktis vien „dėl akių“ jai neatrodė svarbu. Štai pusseserė Regina Zanotkienė papasakos apie dar negirdėtą faktą - žinomos moters mylimąjį. Laidos vedėja Edita Mildažytė atvykusių moterų klaus, kodėl legendinė muzikologė liko vieniša. R. Zanotkienė atskleis, kad ji tokia buvo ne visada.

Kalbant apie vaikystę, Z. Kelmickaitė visada atsimena du dalykus: „Ryškiausiai - mutoninius kailinius, kurių be galo nemėgau. Jie buvo tokie sunkūs ir stori... Su tokiais kaip meška galėjai gulėti pusnyje! Sovietiniais laikais pinigų nebuvo - turtingesnių vaikai rėdidavosi paltukais, o mus rengdavo mutoniniais kailiniais. Bjauresnio dalyko negalėjo būti... Nors galėjo - veltiniai batai. Jų išvis nekenčiau. Ir dar labai ryškiai atsimenu, kai per pietus nenorėdavau eiti miegoti vadinamo pokaičio. Bet buvau nuo mažens gudri: kumštuku patrindavau akeles, kol įrausdavo, ir taip žiovaudama apsimesdavau, kad miegojau. Matyt, nuo mažens norėjosi mažiau miego, daugiau veiksmo“.

Atsisveikinimas

2023 m. gegužės 27 d. mirė muzikologė, laidų vedėja Zita Kelmickaitė. Atsisveikinimas su Z. Kelmickaite vyko Vilniuje, Šv. Jonų bažnyčioje. Mišios už Z. Kelmickaitę buvo aukojamos Šv. Jonų bažnyčioje gegužės 29 d. Urna bus išnešama 10.30 val. antradienį, laidotuvės vyks Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje. Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir premjerė Ingrida Šimonytė pareiškė užuojautą dėl muzikologės, laidų vedėjos Zitos Kelmickaitės mirties.

žymės: #Vaikai #Vaika

Panašus:

• Neįtikėtina Gydytojos Zitos Alseikienės Gyvenimo Istorija, Kuri Pakeitė Medicinos Pasaulį!
• Hipiai: gėlių vaikai - laisvės ir meilės filosofija
• Bembis ir jo vaikai: jautri istorija apie gamtą ir šeimą
• Neįtikėtinos Velykų Dovanų Idėjos Vaikams – Atraskite Tobulą Dovaną, Kuri Nudžiugins!
• Kelionės nėštumo metu: kaip saugiai keliauti automobiliu, traukiniu, lėktuvu ar laivu