Ne vienas mūsų barame savo atžalas, tūnančias prie kompiuterio ir laisvalaikiu žaidžiančias kompiuterinius žaidimus. Daugelio tėvų ir pedagogų nuomone, kompiuteriniai žaidimai žaloja vaikų smegenis, skatina smurtą, nekantrumą, dėmesio stoką, sociofobiją. Tačiau mokslininkai įžvelgia vis didesnę kompiuterinių žaidimų naudą.
Moksliniai tyrimai apie kompiuterinių žaidimų naudą
Mokslininkai ir psichologai visame pasaulyje tiria, kokį poveikį žmogaus elgsenai ir sveikatai daro kompiuteriniai žaidimai. Atlikti tyrimai rodo, kad pranašumų sąrašas ne trumpėja, o ilgėja. Viskonsino universiteto psichologas C. Shawnas Greenas mano, jog kompiuteriniai žaidimai keičia smegenis fiziologiškai, kaip mokymasis skaityti ar groti pianinu.
Problemų sprendimo įgūdžių tobulinimas
Žaidžiant tenka priimti įvairius iššūkius. Daugelis žaidimų, pavyzdžiui, „Angry Birds“, tobulina problemų sprendimo įgūdžius.
Motorikos ir orientacijos erdvėje lavinimas
Žaidžiant veiksmo žaidimus, vienu metu tenka atlikti keletą veiksmų, pavyzdžiui, bėgti ir šaudyti. Todėl gerėja rankų judesių koordinacija, smulkioji motorika ir orientavimasis erdvėje. Greitas orientavimasis, reakcija ir kūno judesiai - visa tai reikalinga vienu metu siekiant vieno tikslo. Suaugusiųjų tyrimai parodė, kad kompiuteriniai žaidimai gerina sugebėjimus atlikti smulkias chirurgines procedūras.
Strateginio mąstymo ugdymas
Žaidžiant vystymo arba strateginius žaidimus, pavyzdžiui, „Civilization“, „SimCity“, „Age of Empires“, „Railroad Tycoon“, išmokstama valdyti ribotus išteklius ir nuspręsti, kaip geriausia juos panaudoti. Žaidimas reikalauja strategiškai numatyti keletą žingsnių į priekį, kurti planus ir skaičiuoti.
Pasirengimas stresinėms situacijoms
Žaidimai, imituojantys stresą keliančius veiksnius, anot mokslininkų, gali būti gera mokymo priemonė norint įgusti valdyti realaus pasaulio situacijas. Manoma, kad žaidimai gali būti naudingi rengiant pilotus, karius, chirurgus.
Greitas mąstymas ir sprendimų priėmimas
Greitai mąstant greičiau analizuojama ir priimami sprendimai. Kartais žaidėjai tai daro beveik kiekvieną žaidimo minutę.
Charakterio savybių ugdymas
Žaidimai gali ugdyti charakterio savybes, tokias kaip tikslumas, atkaklumas ir budrumas. Pavyzdžiui, veiksmo žaidimai lavina tikslumą, kadangi juose reikia greitai ir tiksliai priimti sprendimus norint išlikti. Ši savybė gali būti naudinga ir realiame gyvenime. Atkaklumas - savybė, be kurios žaidėjams nepavyksta pasiekti aukštesnio žaidimo lygio. Bandydami vėl ir vėl žaidėjai išmoksta nepasiduoti, siekti tikslo nepaisant nesėkmingų bandymų. Veiksmo žaidimai taip pat lavina budrumą. Išlikti budriems tam tikrose profesinėse veiklose, pavyzdžiui, karinės rengybos, yra tiesiog būtina savybė.
Mokslinis mąstymas
Kai kurie mokslininkai mano, kad žaidimai primena mokslininko darbą laboratorijoje. Žaidžiant reikia išsikelti hipotezę, kad laimėtum žaidimą. Bandydamas tai įgyvendinti, žaidėjas ieško sprendimų ir tikrina įvairius metodus, versijas, naudoja skirtingas priemones. Jei metodas neveikia, žaidėjas keičia pačią hipotezę.
Žinių įgijimas
Žaidimai suteikia žinių. Žaidžiant mokomasi naudotis įvairiais žemėlapiais, rasti kelius, atpažinti pasaulio šalis, pažinti kultūras, istoriją. Įgundama susikurti žinių saugojimo sistemą atmintyje, t. y. atsirinkti, ką būtina atsiminti, kas gali būti svarbu, o kas nėra reikalinga. Žaidžiant pagerėja gebėjimas greitai ir tiksliai atpažinti vaizdinę informaciją. Žmonės, kurie nuolat žaidžia, greičiau įsisavina vaizdinę informaciją ir mokosi. Jie taip pat yra atsparesni aplinkos trikdžiams, blaškantiems dėmesį.
Ekspertų nuomonės apie kompiuterinių žaidimų naudą ir žalą
Vilniaus universiteto Visuomenės sveikatos instituto profesorius Arūnas Germanavičius LRT duotame interviu yra sakęs, kad mato abi žaidimų puses: „Žinoma, tam tikri kompiuteriniai žaidimai yra reikalingi, kad žmogus išmoktų naujų dalykų. Tai, pavyzdžiui, gali būti pritaikoma medicinoje, reabilitacijoje, po insulto, galvos smegenų pažeidimų. A. Germanavičiaus nuomone, svarbiausia - kiek laiko praleidžiama prie kompiuterio. Maždaug 14 proc. žmonių, kurie dirba prie kompiuterio 6-7 val. per parą, gali atsirasti priklausomybė.
Amerikos pediatrų akademija ir Kanados pediatrų asociacija teigia, jog vaikams iki 2 metų amžiaus iš viso nereikėtų žaisti elektroninėmis priemonėmis (telefonais, planšetiniais ar kitokiais kompiuteriais). Pavyzdžiui, jei pirmus 2-2,5 metų vaikas nemato ar negirdi, nesusiformuoja nerviniai tinklai, atsakingi už girdimųjų ar regimųjų stimulų suvokimą. Vėliau, pašalinus priežastis, dėl kurių vaikas negirdi ar nemato, jis jau neišmoks kalbėti, jo rega nebus pakankama.
VU Psichologijos instituto profesorė psichologė-psichoterapeutė R. Jusienė sutinka, kad kompiuteriniai žaidimai paauglius veikia nevienodai - vieni yra pažeidžiamesni, kiti jiems atsparesni. Ekspertė pabrėžia, kad saugia riba, kiek laiko paaugliai be didesnių neigiamų padarinių gali praleisti žaisdami kompiuterinius žaidimus, laikomos 3 valandos. „Jeigu būna 4 valandos ir daugiau per dieną, jau randam tikrai labai daug įvairiausių neigiamų pasekmių“, - tvirtina R. Jusienė.
VU Psichologijos instituto profesorė antrina kolegės minčiai, jog tėvai, matantys, kad jų vaikai prie kompiuterinių žaidimų praleidžia nemažai laiko, neturėtų beatodairiškai visiškai jų iš savo atžalų atimti. „Jeigu pasižiūrėtume į tą grupę vaikų, kurie galimai patyrė agresiją, smurtą, apleistumą ar kitus dalykus, jie iš tikrųjų ir atsigręžia į kompiuterinius žaidimus, nes ten randa daug gerų dalykų. Žaidimuose jie paprastai save realizuoja, jaučiasi kažką galintys. Vaikams trūksta, ypač mūsų ugdymo sistemoje, galimybių bandyti nebijant suklysti. O žaidimuose jie gali bandyti ir bandyti. Ir ta apdovanojimų sistema yra kokia puiki, sako: „Šaunuolis, eik pirmyn.“ O to taip trūksta vaikui“, - apie kompiuterinių žaidimų naudą kalba R. Jusienė.
Praktiniai patarimai tėvams
Kviečiame atlikti eksperimentą: šeimoje paskelbti „savaitę be ekranų (arba be telefonų)“.
- Naudojantis elektroniniais prietaisais smegenyse gaminasi adrenalinas ir dopaminas, o šie hormonai daro stiprią įtaką vaikų smegenims. Būtina daryti pertrauką.
- Gyvas bendravimas kur kas vertingesnis už vaizdo žaidimus ir socialinę žiniasklaidą. Per savaitę be žaidimų jūsų vaikas vėl ims domėtis jo gyvenime esančiais žmonėmis. Mūsų vaikams desperatiškai reikia stipraus ryšio su tėvais, o ne nuolatinio kontakto su kompiuteriu, išmaniuoju telefonu.
- Kompiuteriniai žaidimai, socialinė žiniasklaida mažina vaikų motyvaciją siekti kitų, vertingesnių dalykų.
- Žaidimai ekranuose nėra realūs žaidimai. Tikras žaidimas yra sudėtingas biologinis smegenų procesas, kuris vyksta realiame trijų dimensijų gyvenime, pasitelkus rankas, fizinį aktyvumą ir vaizduotę - vis to nėra žaidžiant žaidimus ekrane. Nuo žaidimų elektroniniuose prietaisuose vaikai gali pasidaryti irzlūs, jiems bus sunku susikaupti.
- Savaitė be ekranų suteiks mums galimybę iš naujo įvertinti galimą priklausomybės problemą šeimoje, peržiūrėti šeimos taisykles, nubrėžtas ribas.
Ugdymo specialistai atkreipia dėmesį, kad vaikai dažnai prie ekranų laiką leidžia dar ir todėl, jog tiesiog nežino, ką daugiau galėtų veikti. Jei tėvai nežino, ką veikti kartu su vaikais, nemoka su jais užsiimti ir tiesiog įduoda į rankas telefonus, planšetes, kompiuterius, tai aišku, kad atžalos su jais ir žais. Juk nieko kito su šia įranga jie veikti nemoka.
Skaičiuojama, kad mokyklinio amžiaus vaikas prie išmaniųjų įrenginių turėtų praleisti ne daugiau nei 1-2 val. per dieną. Pradinių klasių moksleiviai laisvalaikiui prie kompiuterių kasdien galėtų skirti apie 1 val., o vyresni mokiniai - iki 2 val.
L. Sergejevienė atkreipia dėmesį, kad kompiuteriniai žaidimai gali būti ne tik žala, bet ir nauda. Pastebėta, kad kai kuriuos vaikus kompiuteriniai žaidimai veikia teigiamai, suteikia pasitikėjimo savimi, jie greičiau orientuojasi situacijoje ar erdvėje, mokosi logiškai mąstyti, geba planuoti, greičiau pateikia skirtingus problemos sprendimo būdus, yra savarankiškesni, lengviau bendrauja su bendraamžiais, labiau kontroliuoja savo emocijas, mėgsta lyderiauti, įgyja geresnes anglų kalbos žinias.
Pašnekovė skatina tėvus stebėti vaikus ir atkreipti dėmesį į ženklus, rodančius, kad atžala per daug laiko skiria kompiuteriniams žaidimams:
- Vaikas pradeda nekontroliuoti situacijos: viršija žaidimams skiriamą laiką, žaidžia intensyviau reikšdamas stiprias emocijas, žaidžia dažniau, nei buvo sutarta, bando žaisti pasislėpęs, t.y. žaidimas tampa svarbiausia gyvenimo dalimi;
- Vaikas po žaidimo būna prastos nuotaikos, apatiškas, niekas jo nedomina. Jis apie nieką realybėje nesvajoja, o gyvena tik kompiuterinių fantazijų šalyje;
- Vaikas jaučiasi išsekęs, pavargęs, mieguistas;
- Vaikas geba puikiai orientuotis virtualioje erdvėje, tačiau atsidūręs tikrovėje neretai sutrinka;
- Vaikas tampa paviršutiniškas, išsiblaškęs, nervingas. Jam sunku susikaupti, koncentruoti dėmesį;
- Vaikas tampa uždaresnis, atsiskyręs, sunkiai bendrauja su bendraamžiais ir suaugusiaisiais;
- Atsiranda primityvus polinkis į smurtą, agresiją. Vaikas nesuvokia tokio elgesio padarinių.
Edukaciniai žaidimai
Š. Ledo teigimu, dalis kompiuterinių žaidimų yra sukurti edukuoti. Taip vaikus galima mokyti labai specifinių dalykų: abėcėlės ir skaičių pažinimo, tokių buities įgūdžių kaip tvarkymasis ar augintinių vedžiojimas lauke, asmeninės higienos (prausimosi, dantų valymo) įpročių, arba net kaip apsisaugoti nuo pandemijos.
J. Bagdanavičiūtės teigimu, nėra abejonių, kad gyvensime išmaniau, tvariau ir atsakingiau. Kadangi žaidimai yra viena labiausiai įtraukiančių veiklų, žaisdami patiriame panašias emocijas, kaip ir realiame gyvenime.
Kompiuteriniai žaidimai kaip mokymo priemonė
Nors dažniausiai kalbant apie kompiuterinius žaidimus įprasta pabrėžti jų žalą, tenka pripažinti, jog jie neretai tampa neatsiejama vaikystės dalimi. Tačiau nereikėtų manyti, kad tokios veiklos reikėtų vengti ir stengtis atžalas nuo jos atpratinti. Žinoma, kaip ir bet kuriuo kitu atveju balansas yra reikalingas, tačiau taip pat vertėtų žinoti ir tai, jog vaizdo žaidimai gali būti labai naudingi vaikų vystymosi procesuose.
Kai kurie mokslininkai teigia, jog užsiimdami tokia veikla, vaikai tobulėja trijose srityse: planavimo, organizavimo ir lankstaus mąstymo. Yra tikimybė, kad visus šiuos įgūdžius jiems pavyks pritaikyti ir realiame pasaulyje.
Kompiuteriniuose žaidimuose dažnai reikia priimti komandinius sprendimus, kurti strategijas ir imtis lyderio vaidmens - visa tai suteikia pasitikėjimą savimi. Jei vaikai negali pasižymėti mokykloje ar sporte, užsiimdami šia veikla, jie taip pat gali pasijausti reikšmingi.
Psichologinė nauda
Pašnekovė kompiuteriniuose žaidimuose įžvelgia ir psichologinę naudą. Anot jos, tyrimais įrodyta, kad kompiuteriniai žaidimai atpalaiduoja, mažina stresą. Sėkmingas virtualių užduočių atlikimas sukelia dopamino, malonumo hormono išsiskyrimą. Be to, žaidimų metu žaidėjai dažnai turi daugiau kontrolės nei realiame gyvenime. Jie gali valdyti situacijas, išspręsti problemas ir priimti sprendimus. Tai irgi suteikia pasitenkinimo jausmą.
Gerinami socialiniai įgūdžiai. Žaidimus galima žaisti dviese ar net komandomis. Pasak L. Gudaitės-Berckatienės, taip mokomasi išgirsti, išklausyti vienas kitą. „Žaidžiant kartu su tėvais įžvelgiamas ir auklėjimo aspektas. Vaikai stebi, kaip tėvai reaguoja, sprendžia įvairiausias situacijas, iškilusius iššūkius. Laikas kartu kuria saugumo jausmą, stipresnį tarpusavio ryšį, pasitikėjimą, galimybę atsiskleisti, atsipalaiduoti“, - teigia ji.
Apklausa apie vaikų laisvalaikį
„Spinter“ atliktos mokslo ir menų mokyklos „Taškius“ inicijuotos apklausos „Ką laisvalaikiu labiausiai mėgsta veikti pradinukai?“ duomenys rodo, kad 47,5% suaugusiųjų mano, jog vaikams labiausiai patinka žaisti žaidimus telefone, kompiuteryje ar planšetėje; 3,1% - skaityti knygas; 22,8% - bendrauti su draugais; 12,5% - bendrauti su tėvais ir šeima; 11,7% - žaisti kieme.
Lina Sergejevienė, mokslo ir menų mokyklos „Taškius“ pagrindinio ugdymo vadovė, nesistebi, kad vaikai mėgsta žaisti kompiuterinius žaidimus, tačiau ji atkreipia dėmesį ir į kitą medalio pusę - vaikai laiką leidžia prie ekranų, nes tiesiog nemoka kitaip leisti laisvalaikio.
Lyginant su vyresniąja karta, vaikai technologijų nebijo, bet jei suaugusieji nemoko, kaip naudotis kompiuteriu, vaikai geba tik žaisti.
L. Sergejevienė akcentuoja, kad kuo vaikai mažesni, tuo labiau kompiuteriniai žaidimai kenkia jų smegenų raidai. Manoma, kad ilgalaikis elektroninių priemonių naudojimas vaikystėje gali būti susijęs su vaikų psichikos sutrikimais. Taigi ikimokyklinio amžiaus vaikams kompiuteriniai žaidimai nerekomenduojami, o pradinukams reiktų kruopščiai parinkti kompiuterinius žaidimus ir griežtai riboti jų žaidimo laiką.
„Kalbant apie vaikus ir kompiuterinius žaidimus, itin svarbus suaugusiojo vaidmuo, kuris stebi ir kontroliuoja šį procesą. Vaikams reikėtų pasiūlyti socialinius, nesmurtinius ir edukuojančius žaidimus. Svarbu pabrėžti, kad žaidimams skiriamas laikas būtų adekvatus ir neišstumtų realaus pasaulio potyrių iš vaiko gyvenimo“, - kalba L. Sergejevienė.
Inžinerinis mąstymas žaidimuose
Dauguma vaikų jau yra išmėginę įvairius kompiuterinius žaidimus, tačiau nei vienas iš jų nežino, kad žaidžiant žaidimus sprendimui priimti taiko būtent inžinerinį modelį.
Šios stovyklos tikslas nėra žaisti žaidimus, šios stovyklos tikslas - išmokyti vaikus skaidyti bei grupuoti problemas, siekti tobulėti, priimti teisingus sprendimus, panaudoti visas gyvenimo situacijas kiek įmanoma palankiau, suburti komandą ir atrasti savo rolę joje.
Žaidimų pavyzdžiai ir jų nauda
- Minecraft: Išgyvenimas negyvenamoje saloje, mokantis įgyti reikalingus įrankius ir žinias.
- Fortnite: Teisingų sprendimų priėmimas, mokantis prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimus.
- Clash Royale: Maksimali nauda iš turimos situacijos, mokantis įvertinti galimybes ir ieškoti sprendimų.
- Asphalt 9: Amžinas tobulėjimas, mokantis varžytis prieš save ir nuolat tobulėti.
- Arena of Valor: Tinkamiausia rolė dirbant komandoje, mokantis atrasti savo vietą ir dirbti kartu su kitais.
Rekomenduojamas laikas prie ekranų
Psichologė pabrėžia, kad svarbiausia, jog žaidimai netaptų pagrindine vaiko veikla. Jo dienotvarkė turi būti tinkamai subalansuota. Vaikams turi būti nustatytas laikas skirtas mokslams, miegui, kitiems hobiams, gyvam bendravimui. Svarbu nepamiršti ir fizinio aktyvumo.
Anot jos, nuo 3-5 m. prie ekranų rekomenduojama praleisti apie 30 min., ne daugiau valandos. Tokio amžiaus vaikams internetiniai žaidimai turėtų būti kaip papildoma priemonė, skirta tik mokymuisi, bendravimui, pažinimui. 6-12 m. vaikams prie ekranų žaidžiant, žiūrint filmus ar kitaip leidžiant laisvalaikį rekomenduojama praleisti apie pusantros valandos, o vyresniems - 13-18 m. vaikams iki 3 val. per dieną. Žinoma, tarp žaidimų svarbu daryti pertraukas.
Šeimos psichologė teigia, kad žaidimai dažniems tėvams vis dar atrodo beprasmė veikla, tuščia pramoga, kuri žaloja ar bukina, tačiau toks požiūris, anot jos, yra klaidingas. „Dažnai nuogąstavimai apie žaidimus kyla iš elementarios žinių, domėjimosi apie žaidimų atnešamas naudas stokos, todėl tėvams siūlyčiau ne smerkti, o prisijungti prie vaikų ir pažaisti kartu. Ypač su mažesniaisiais - tėvai turi būti kuo labiau įsitraukę į jų laisvalaikį. Juolab, kad vaikas nuo mažų dienų turi būti susipažinęs su tuo, kaip bendrauti internete, socialiniuose tinkluose, mokytis žaidimus rinktis sąmoningiau“, - pasakoja psichologė.
| Amžius | Rekomenduojamas laikas prie ekranų | Pastabos |
|---|---|---|
| Iki 2 metų | Nerekomenduojama | |
| 3-5 metai | 30 min - 1 val | Kaip papildoma mokymosi priemonė |
| 6-12 metų | Iki 1.5 val | Pertraukos būtinos |
| 13-18 metų | Iki 3 val | Pertraukos būtinos |
žymės: #Kudikiams #Zaidimai #Kudiki
Panašus:
- Stalo žaidimai vaikams nuo 4 metų: geriausi pasirinkimai ir patarimai
- Linksmiausi pažintiniai žaidimai vaikams: idėjos ir patarimai
- Žaidimai mažiems vaikams: lavinantys ir smagūs užsiėmimai
- Daržovių Lekštė Vaikams: Skaniausi Receptai ir Naudingi Patarimai, Kad Vaikai Valgytų Su Malonumu!
- Lioton 1000 nėštumo metu: svarbiausia apžvalga, naudojimo ypatumai ir atsargumo patarimai