Elektroninis dienynas
2022 m. spalio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Geg    
  1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Ankstyvaisiais naujaisiais laikais individų socialinis stabilumas priklausė visų pirma ne nuo valstybinių institucijų, bet nuo tarpusavio pagalbos tinklų, susidedančių iš artimųjų, giminaičių ar draugų.

Besiplečiančiuose miestuose gyvenusiems žmonėms, kurie būdavo palikę savo bendruomenes ir nebepriklausė tarpusavio pagalbos tinklams, senatvės, negalios ar ligos atveju pagalbą užtikrindavo špitolės ‒ įvairių konfesinių bendruomenių įsteigtos viešos socialinės globos ir gydymo institucijos.

Šia disertacija siekiama visapusiškai ištirti šio fenomeno raidą XVI‒XVIII a. Vilniuje: kokie socioekonominiai, kultūriniai ir religiniai procesai veikė špitolių tinklo formavimąsi, kaip šios institucijos būdavo administruojamos, kokie individai būdavo jose globojami arba gydomi, kokią reikšmę špitolės turėjo miesto ekonominiame ir religiniame gyvenime ir kokią įtaką šioms institucijoms turėjo Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos imperijos politika XVIII a. 2 pusėje.

Tyrime ypatingas dėmesys skiriamas iki tol menkai ištirtai špitolių klientūrai. Tai leidžia geriau suvokti, kokia buvo skurdo, senatvės, negalios ar ligos samprata arba kokią reikšmę individo socialiniam stabilumui turėdavo šeima ar bendruomenė.

Kartu špitolių istorijos tyrimas yra neatsiejamas nuo platesnių medicinos istorijos tyrinėjimų. Tyrimas paremtas plačia pirminių šaltinių baze: špitolių, miesto savivaldos, bažnytinių institucijų dokumentacija, vilniečių testamentais, naratyviniais šaltiniais ir XVIII a. periodika.

Špitolės Vilniuje XVI-XVIII amžiais

Paprasčiausia būtų pasakyti, kad knygoje yra tiriama Vilniaus špitolių („juridiškai savarankiškos globos ir gydymo institucijos“, p. 13) veikla XVI-XVIII a.

Tačiau tai būtų didelis supaprastinimas. Anot autoriaus, „šioje knygoje į špitoles žiūrima ne tik kaip į institucijas, kuriose pagalbos ieškodavo gyvenimo negandų naštos prislėgti ar ligų pakirsti žmonės, bet ir kaip į miesto religinio ir ekonominio gyvenimo subjektus“ (p. 12). Taigi akivaizdu, kad knygoje špitolės tiriamos ne vien į plotį (kaip buvo anksčiau), bet ir į gylį.

Ir iš tiesų knygoje sužinome ne vien kiek ir kur špitolės aptariamuoju laiku buvo (turime ir išlikusių pastatų šiandien), bet kas jose gyveno, gydėsi, dirbo, kaip atrodė jų vidus.

Jakulis leidžiasi į kruopštų šaltinių skaitymą ir pateikia skaitytojui juose atsispindinčius socialinius su špitolėmis susijusių žmonių bruožus - jų profesijas, statusą, kilmės vietą ir daugelį kitų.

Tokio pobūdžio giluminis tyrimas nebūtų įmanomas be tiek gero istorinio, tiek istoriografinio konteksto išmanymo. Skaitytojas su kontekstu supažindinamas jau pirmajame skyriuje „Skurdas, vargšai ir špitolės viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų Europoje“.

Čia nubrėžiamos visos esminės gairės, kurias turi suprasti skaitytojas, sklaidysiantis tolimesnes knygos dalis. Perskaičius pirmąjį skyrių, smalsesnis skaitytojas turėtų pasijusti ambivalentiškai.

Viena vertus, gautos puikios ir koncentruotos europinės kontekstinės žinios. Kita vertus, nualintiems socialinės Europos Viduramžių ar Ankstyvųjų naujųjų laikų istorijos knygų lietuvių kalba trūkumo, norisi tų žinių gauti dar daugiau. Ir jų bus. Beveik kiekvienas aspektas, kurį paliečia autorius, yra pagrindžiamas europiniu ar kaimyniniu kontekstu.

Būtent dėl šios priežasties mes galime pagaliau suprasti, kad Vilniaus šaričių špitolė pirkdavo vaistus Karaliaučiuje, kadangi tai buvo vienas iš egzotinių vaistų importo į mūsų regioną centrų.

Jakulio knyga skaitytojui pateikia ne vien išsamią špitolių tinklo istoriją, bet ir parodo, su kokiais sunkumais susiduria istorikas, tyrinėdamas iki-moderniųjų laikų istoriją.

Anokia čia paslaptis, kad Vilniaus miesto archyvas pražuvo XVII a. viduryje dėl maskvėnų okupacijos, ką ir kalbėti apie vėliau siautusias negandas (karus, okupacijas) ar (ne)natūraliai neišlikusius (ar vis dar neatrastus) šaltinius.

Tad neturėtų būti keista, kad daugumos kylančių klausimų atsakyti nepavyksta dėl paprasto šaltinių trūkumo. Tačiau ir nepilni archyvų duomenys yra naudingi. Ypač mokant juos gerai pateikti, pritaikant skirtingus tyrimo metodus.

Todėl knygoje yra daugybė lentelių ir grafikų, kurie ne vien papildo sklandžiai parašytą tekstą, bet ir atskleidžia tam tikrus tyrimo aspektus, kurie neišryškėtų juos aprašant.

Viena įdomiausių knygos dalių - paskutinysis skyrius, aptariantis paskutinius LDK gyvavimo dešimtmečius ir trečiąjį ATR padalijimą.

Kalbėdami apie istoriją ir lūžinius momentus esame įpratę mąstyti tam tikrais periodais ar epochomis. Daugumai besidominčiųjų istorija vienas iš tokių lūžinių momentų - ATR valstybės gyvavimo pabaiga 1795 m.

Po šių metų dažniausiai užbrėžiame brūkšnį ir sustojame. Viskas, po to tik Rusijos imperijos istorija. Vis dėlto institucijų ir įvairių struktūrų istorija rodo ką kita. Tą puikiai galime pamatyti ir minėtame skyriuje.

Jakulis išanalizuoja, kokia situacija buvo su špitolių institutu ir institucijomis tais svarbiais lūžiniais metais, kaip kito, persiorganizavo ir persiformavo pats rūpybos bei globos tinklas Vilniaus mieste.

Taigi nebūtų perdėta pasakyti, kad lietuviškoje LDK istoriografijoje atsirado nauja socialinės istorijos knyga, kuri ne vien svariai išplečia ir patikslina istoriografijos žinias, kaip nurodyta Gintauto Sliesoriūno anotacijoje, bet ir praturtina mūsų visų vaizduotę bei supratimą tiek apie Vilniaus miesto, tiek apie istorijos paraštėse likusių žmonių istoriją.

Žmonių, kurie gal nors ir nebuvo patys žinomiausi, bet gyveno ir dirbo mieste žymiuoju Vilniaus baroko laiku.

Pabaigai svarbu pažymėti, kad knyga praturtinta ne tik lentelėmis bei grafikais, bet ir iliustracijomis, kurios papuošia ir svariai papildo tekstą. Prieduose esantis Vilniaus miesto žemėlapis su pažymėtomis špitolių vietomis - praturtina mūsų supratimą apie senojo miesto erdvę, o atsakingai parengta asmenvardžių rodyklė padės ne tik šaknų ieškantiems genealogams, bet ir ateities Vilniaus bei LDK tyrinėtojams.

žymės:

Panašus: