Vytautas Didysis (apie 1350-1430 m. spalio 27 d.) laikomas žymiausiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovu.
Tiksli Vytauto Didžiojo gimimo data nėra žinoma. Manoma, kad jis gimė 1350-aisiais.
Užtat mirties laikas nustatytas - 1430 m. spalio 27-oji.
Vytauto Didžiojo Valdymas
Per visą savo valdymo laikotarpį Vytautas siekė dviejų pagrindinių tikslų - pašalinti kryžiuočių keliamą grėsmę ir įtvirtinti Lietuvos savarankiškumą.
Pirmasis tikslas buvo pasiektas kartu su pusbroliu Jogaila - Lenkijos karaliumu laimėjus Žalgirio mūšį.
Akivaizdu, kad jis pasiekė ir antrąjį tikslą - Vytauto išugdytas suverenumo siekis didikų širdyse liepsnojo ilgus šimtmečius po jo mirties.
Vytauto Didysis, nors ir netapo nominuotu karaliumi, ko gero, Lietuvai padarė daugiau negu visi kiti kunigaikščiai.
Vytauto Didžiojo asmenybės kultas ir šiandien turi stiprų patriotizmo užtaisą.
Atmetę jo biografijos „juodas dėmes“, šnekas apie tariamą jo žiaurumą ir despotizmą, pomėgį puotauti (nors pats visiškai nevartojo svaigalų) ir t.t., turėtume susikurti jei ir ne genijaus, tai bent tikro „valstybės vyro“ modelį.
Ilgus šimtmečius neblėsta pagarba ir meilė vienam paslaptingiausių valdovui, o jos (paslaptys) iki šiol neatskleistos…
Viena iš paslapčių - Vytauto Didžiojo išvaizda.
Autentiškų jo atvaizdų neišliko, tik majestotinis antspaudas, kuriame veido bruožų išskirti neįmanoma.
Trumpą žodinį Vytauto išvaizdos apibūdinimą pateikė lenkų kronikininkas, istorikas ir diplomatas Janas Dlugošas (lenk. Jan Długosz): „Buvo liesas ir nedidelio ūgio, nes to, kurio gamta nebuvo linkusi apdovanoti ypatinga išvaizda ir ūgiu, kitomis ypatybėmis gausiai apdovanojo”.
Žinoma, kad Vytautas neželdino barzdos, kaip ir kiti to meto lietuviai, valgė santūriai, nevartojo svaigiųjų gėrimų.
Mokėjo rašyti ir skaityti, kalbėti vokiškai, lotyniškai, rusiškai, suprato totoriškai, buvo lankstaus proto ir ryžtingas.
Vytauto Didžiojo valdymo laikotarpiu net tris kartus buvo bandoma Lietuvai suteikti karalystės statusą.
Pirmiausiai, karaliaus karūną iausiai buvo numatytVytautui Didžiajam 1398 m. rūpinosi Lenkijos karalius Jogaila.
Tačiau, Vytautui pralaimėjus Vorsklos mūšį su totoriais 1399 m., šie ketinimai sužlugo.
Antrą kartą Vytautui karūną siūlė Šventosios Romos imperijos regentas Zigmantas Liuksemburgietis - 1410 m., Žalgirio mūšio išvakarėse.
Vytautas suprato, kad tuo siekiama išardyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą prieš Vokiečių ordiną.
Vytautui ši sąjunga buvo labai reikalinga ir jis šio pasiūlymo nepriėmė.
Trečią kartą Lucko suvažiavime (1429 m.) buvo iškelta karūnavimo idėja.
Vytautas palankiai sutiko dabar jau Šventosios Romos imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio pasiūlymą.
Dar 1429 m. liepos mėn. imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis Vytautui rašo: „Karaliaus vainikas ir atskiros insignijos su dideliais papuošalais jam ir jo žmonai jau paruoštos.
Vytauto Didžiojo karūnacija buvo numatyta 1430 m. rugpjūčio 15 d. per Žolinę.
Karūnos Vytautui Didžiajam ir jo žmonai buvo pasiųstos per Lenkiją, neįtariant, kad lenkai išdrįs trukdyti karūnas gabenusiems imperatoriaus pasiuntiniams.
Pirmoji pasiuntinių grupė, vežusi svarbius karūnacijos dokumentus, prie sienos buvo sulaikyta, o dokumentai atimti.
Kita pasiuntinių grupė, vežusi karūnas, per sieną nebevažiavo.
Sužlugus rugpjūčio 15-sios dienos karūnacijos iškilmėms, Vytautas karūnacijos iškilmes nukėlė į rugsėjo 8 d. - per Švč. M. Marijos gimimo šventę.
Tačiau karūnos vėl nepasiekia Vilniaus - lenkams vėl sustiprinus sargybą pasienyje, karūnų pasiuntiniams nepavyko pervežti.
Karūnacija nukeliama dar kartą - į rugsėjo 29-ąją - šv. Mykolo dieną.
Imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis dabar žada karūnas pasiųsti per Prūsiją.
Vytautui labai rūpėjo sulaukti karūnų, todėl jis pataria imperatoriui Zigmantui su karūnomis atvykti slaptai, nevažiuoti su tokia didele palyda ir daugeliu žmonių.
Zigmantas pažada tai padaryti lapkričio 8 d., bet naujoji karūnacijos data jau negali išgelbėti padėties.
1430 m. spalio 27 d. Vytautas miršta taip ir nesulaukęs pažadėtos karūnos.
Prieš mirtį Vytautas testamentu savo įpėdiniams nurodo jį palaidoti šalia pirmosios žmonos Onos Vilniaus katedroje, ten pat turi po mirties atgulti ir antroji žmona Julijona.
Suiručių ir karų niokojama, po gaisrų ne kartą perstatyta Katedra apgaubė paslaptimi Vytauto Didžiojo palaidojimo vietą.
Šiandien niekas nepasakys, kur ilsisi brangūs palaikai: Vilniaus Katedroje, kitoje sostinės bažnyčioje, o gal net kitame mieste?
Tačiau ir šiandien archeologų tarpe gyva viltis, kad Vytauto Didžiojo palaikus slepia Katedros požemiai.
Gal jie tikrai buvo atrasti kartu su karališkais palaikais po 1931 m. potvynio?
Šiuo metu yra žinoma Vytauto Didžiojo mirties vieta - Trakai, data - 1430 spalio 27 d. ir palaidojimas Katedroje po šv.
Kunigaikštienė Ona
Ne mažiau svarbi ir įtakinga Vytauto žmona kunigaikštienė Ona (gimimo data nežinoma, mirė 1418).
Ji padėjo Vytautui pabėgti iš ordino nelaisvės, pasirašinėjo svarbias politines sutartis.
Pavyzdžiui, 1392 m. savo parašu patvirtino Astravos sutartį, kuria Vytautas paskirtas Lenkijos karaliaus Jogailos vietininku LDK.
Ne kartą dalyvavo pasirašant sutartis su ordinu.
Pats įspūdingiausias pasakojimas apie Vytautą ir Oną, minimas visuose mokykliniuose istorijos vadovėliuose, prilygsta nuotykių romano epizodui, nors tai realus įvykis, užfiksuotas istoriniuose šaltiniuose.
1377 m. mirus Vytauto dėdei Algirdui, kilo kova dėl valdžios tarp Vytauto ir Jogailos, kuriam tuomet atiteko Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostas.
1382 m. Vytautas prie Trakų pateko į Vokiečių ordino remiamo Jogailos nelaisvę ir buvo įkalintas Krėvos pilyje.
Iš nelaisvės kunigaikštis pabėgo padedamas išmintingos žmonos.
Pabėgimo iš Krėvos pilies istorija metraščiuose aprašoma taip: „Didysis kunigaikštis Vytautas griežtai saugomas sėdėjo Krėvos pilies menėje, o dvi moterys vaikščiojo patalo kloti į kunigaikštienės menę, stebimos sargybinių.
Ir didžioji kunigaikštienė išgirdo iš žmonių, kad jei didysis kunigaikštis Vytautas ilgiau sėdės nelaisvėje, jam nutiks taip, kaip ir tėvui (Vytauto tėvas Kęstutis buvo nužudytas).
Ir tuomet ji jam štai ką patarė: kai ateis tos moterys vėl patalo kloti, tegu apsirengia vienos iš jų drabužiais ir išeina su kita.
Galiausiai po ilgų ir permainingų kovų 1392 m. Vytautas atgavo Trakų kunigaikštystę ir tėvo Kęstučio valdas.
Jis taip pat buvo pripažintas Jogailos atstovu LDK ir gavo valdyti sostinę Vilnių.
Nors po Onos mirties Vytautas vedė dar kartą, pirmoji žmona išliko svarbiausia jo gyvenimo moterimi.
Tai liudija Vytauto priešmirtiniu testamentu vadinamas dokumentas, kurį kunigaikštis pasirašė 1430 m. spalio 21 d., likus 6 dienoms iki mirties.
Dokumente Vytautas skelbia, kad Vilniaus katedrai skiria didelę pinigų sumą, ir nurodo, jog nori būti palaidotas Katedroje, prie Šv.
Vytauto Didžiojo kultas
Tarpukario Lietuvos prezidentas Antanas Smetona esą puikiai išnaudojo Vytauto Didžiojo vardą, kad išryškintų savo asmenybę: 1930-aisiais Didžiojo kunigaikščio mirties 500-ųjų metinių šventė nustelbė visas kitas.
Filosofas Klemensas Ruginis, svarstydamas apie kulto atsiradimą, rašė, kad pagrindinis jo tikslas - „kurti tautinę kultūrą“ kaip tautos gyvybės ir išlikimo pagrindą.
Tam tauta turi turėti vedlį, genijų, savo didvyrį.
Jam atsirasti reikalinga dirva ir palankios sąlygos.
Tauta su savo didvyriu apsaugo jos laisvę ir nepriklausomybę, veda į klestėjimą.
Istorikas Dangiras Mačiulis, nagrinėjęs 1930-ųjų - vadinamųjų Vytauto Didžiojo metų - kampanijos prasmę, rašo, kad po nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. tautos idealo ir didvyrio paiešką skatino aiškus ir konkretus tikslas - atgauti 1920 m. spalio 9 d. lenkų užimtą Vilnių ir Vilniaus kraštą.
Tuo buvo pagrįsta ištisa valstybinė programa, paversta „tautos egzistavimo pamatu“.
Joje buvo rašoma, kad Vilniaus susigražinimas yra „kiekvieno lietuvio tautinis ir politinis idealas“.
Vytauto Didžiojo asmenybė tam labai tiko: visą laiką buvo tvirtinama, kad jis palaidotas lenkų užgrobto Vilniaus arkikatedros rūsyje, po šv. Mykolo Arkangelo altoriumi, kuris 1530 m. sudegė ir ne kartą degė vėliau.
Ilgą laiką buvo rinktasi, kas vertesnis būti tautos didvyriu - Gediminas ar Vytautas.
Nulėmė pastarasis, ir dar 1920 m. buvo pradėti leisti pašto ženklai, kuriuos lydėjo tokie Maironio žodžiai: „Išbraukime Vytauto Didžiojo laikotarpį iš mūsų istorijos, ir tuomet kokia karčia ironija skambės mūsų tautos himno žodžiai…“
Ruošiantis paminėti jo bandymo karūnuotis ir mirties 500-ąsias metines, Vytauto Didžiojo garbinimo kampanija nustelbė net tais pačiais metais tylomis paminėtą šv. Augustino 1500 m. mirties sukaktį.
Juo labiausiai žavėjosi tautininkai ir krikdemai.
Pirmiesiems tai buvo stiprios valdžios ir tautos gerovės simbolis bei puikus patriotizmo pavyzdys jaunimui.
To meto valdantieji panaudojo ir kitą jo nuopelną: Vytautas Didysis pasižymėjo tolerancija tautinėms mažumoms.
Žydams pirmiau negu visoje Europoje jis suteikė daug privilegijų, buvo atidus atsivežtų totorių, karaimų poreikiams.
Vytauto Didžiojo išaukštinimo kampanija davė rezultatų.
1930 m. buvo atlikta moksleivių apklausa.
Į klausimą „Į kokį mirusįjį ar dar gyvenantį asmenį norėtum būti panašus ir kodėl?“ dauguma jaunimo pirmą vietą skyrė Vytautui Didžiajam, paskui sekė Augustinas Voldemaras, Napoleonas, Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Vaižgantas, Kipras Petrauskas, Mussolinis, Edisonas, Smetona, Maironis…
Įdomu, kad vieną iš 1926 m. gruodžio 17-osios perversmininkų ir po trejų metų nušalintą nuo valdžios A. Voldemarą moksleiviai „pastatė“ į antrą vietą, o A. Smetoną - net į septintą.
Taigi, Vytautas Didysis tuomet įkūnijo tautininkų valdomos valstybės tikslą - išvaduoti Vilnių.
D. Mačiulis tvirtina, kad taip A. Smetona ieškojo būdų nuraminti tautą po perversmo, nukreipiant jos dėmesį į patriotinius idealus.
Kartu buvo stiprinamas autoritarinis tautininkų lyderio režimas, pasinaudojant vieno didvyrio asmens kultu, kuriama nauja „tautos vado“ idėja.
Nepaisant, kad jo kultu naudojosi to meto politikai, Vytauto Didžiojo pavyzdys ugdyti tautos, ypač jaunimo, patriotizmą buvo įkvepiantis.
Istorikas A. Nikžentaitis, nagrinėjęs Vytauto Didžiojo kulto Lietuvoje apraiškas XV-XX a., tvirtina, kad jos atsirado daugiausiai dėl Didžiojo kunigaikščio sugebėjimo įkūnyti savarankiškos valstybės valdovo idealą.
Nuo 1389 m. iki mirties jis vadovavo lietuvių diduomenės kovai prieš lenkų įsigalėjimą Lietuvoje.
Žalgirio mūšis (jo metinės pažymimos neatsiejamai nuo kunigaikščio) įrodė Vytauto Didžiojo galią Vakaruose.
Vokiečių ordinas buvo galutinai palaužtas, kol po sėkmingo žygio į Prūsiją pagal Melno taikos sutartį kryžiuočiai pagaliau atsisakė užgrobtos Žemaitijos.
Jo žygis iki Juodosios jūros taip pat turėjo neįkainojamą reikšmę: Vakarai ir slavų kraštai įsitikino, kad su LDK reikia skaitytis.
Tai buvo jo milžiniškas nuopelnas, stiprinant valstybingumą.
Ne šiaip sau XV a. II pusėje lenkų kronikininkas Janas Dlugoszas rašė: „Mūsų laikais žmonės laikosi nuomonės, kad joks jo laikų kunigaikštis negalėjo prilygti Vytautui nei dosnumu, nei veiklumu.
Jis pirmasis savo tamsią, silpną ir nežinomą tėvynę savo žygių šlove bei darbų garsumu išvedė į šviesą ir iškėlė.
Po jo valdę kunigaikščiai nesugebėjo jos išlaikyti tokiame lygyje.
Paskutiniai Vytauto gyvenimo metai ir mirtis
Ginčijamasi tik dėl mirties priežasties: ar jis mirė nuo voties petyje, kuriai pratrūkus, buvo užkrėstas kraujas, ar nukritęs nuo žirgo, kai po Jogailos priėmimo Vilniuje su svečiais pavargęs jojo į Trakus.
Esą susitrenkęs jis jau negalėjo laikytis balne, todėl toliau važiavo žmonos Julijonos vežime.
Tai nenuostabu, nes mus skiria beveik šeši šimtmečiai.
Žinome Vytauto mirties datą - 1430 m. spalio 27 d.
Vytautas buvo neįtikėtinai ilgai kaip tiems laikams gyvenęs valdovas.
Ne tik Vytautas - Jogaila irgi.
Turime tokią porą labai ilgai gyvenusių ir valdžiusių valdovų.
Bet mes tiksliai nežinome jų gimimo datų - nei Jogailos, nei Vytauto.
Tai mums neleidžia būti visiškai tikrais, kokio amžiaus jie mirė.
Esama istoriografinių bandymų smarkiai juos pajauninti.
Tradiciskai manoma, kad abu jie gimė apie 1350 m.
Tai reikštų, kad Vytautas mirė būdamas maždaug 80-ies, o Jogaila būdamas maždaug 84-erių metų.
Tiesa, lenkų istorikas Tadeuszas Wasilewskis beveik 15 metų pajaunino Jogailą.
Jis mano, kad iš tikrųjų Jogaila gimė apie 1362 m.
Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad Vytautas, net jei buvo ir šiek tiek jaunesnis, nei priimta manyti, 1430 m. jau buvo senas žmogus.
Vytautas rūpinosi savo sveikata, ji kartais pablogėdavo - tai liudija išlikę laiškai.
Juose minima, kaip jis kviesdavosi gydytojus, dažniausiai iš Vokiečių ordino valstybės - sau ir savo žmonai.
Vis dėlto informacijos, kad Vytautas 1430 m. jau būtų sunkiai sirgęs ar turėjęs nuolatinių sveikatos problemų, šaltiniuose nėra.
Priešingai, šaltiniai liudija, kad 1430 m. Vytautas veikė labai politiškai aktyviai, ruošėsi savo karūnacijai, net buvo ištrūkęs pamedžioti.
Žinome, kad jis paskutiniais savo gyvenimo metais medžiojo, kad keliavo iš Vilniaus į Trakus.
Jei būtų turėjęs didelių sveikatos problemų, jis tikrai nebūtų keliavęs iš vienos savo rezidencijos į kitą, vis tiek čia dienos kelionė.
O kad gydytojus kartais pasikviesdavo, tai būnant tokio amžiaus tai natūralu.
Ir ne tik būnant tokio amžiaus.
Be to, dar prieš keletą metų, 1426-1428 m., Vytautas atliko pora karinių žygių į Pskovą ir Naugardą, taip pat apkeliavo beveik visą LDK, greičiausiai besirengdamas savo karūnacijai.
Manau, kad tos medžioklės, kariniai žygiai ir šalies apvažiavimas rodo gerą jo formą.
Juk jei jo sveikata būtų prasta, vargu ar jis būtų toks mobilus.
Šiaip to meto istoriniuose šaltiniuose, ypač laiškuose, tikrai kartais galima rasti duomenų apie vieno ar kito valdovo sveikatą, patiriamas problemas.
Bet apie Vytautą nieko panašaus nėra.
Tačiau, net jei ir palyginti sveikas, Vytautas visgi buvo senas žmogus, kuriam kiekvienas incidentas galėjo kelti grėsmę.
Daugelis yra girdėję legendą, kad Vytautas mirė nukritęs nuo žirgo.
Apie tai kronikos išties rašo: pirmasis maždaug 30 metų po Vytauto mirties apie tai užsiminė žymus lenkų kronikininkas Janas Dlugošas.
Istorikai pripažįsta, kad Dlugošas toli gražu ne visuomet yra patikimas autorius ir tikrai galima į jo žodžius žiūrėti skeptiškai.
Bet visgi galvočiau, kad kažkoks incidentas galėjo įvykti.
Ir tas incidentas lėmė staigų Vytauto sveikatos pablogėjimą, o netrukus ir mirtį.
Mes turime labai svarbų dokumentą, surašytą 1430 m. spalio 21 d., likus 6 dienoms iki Vytauto mirties.
Tą dieną jis paskelbė apie didelę paramą, skiriamą Vilniaus katedrai.
Ir tas dokumentas neabejotinai turėjo testamento požymių.
Vienas svarbiausių tokių požymių - dokumente Vytautas numatė savo galimą laidojimo vietą.
Aiskiai nurodyta, kad tai turi būti būtent Vilniaus katedra, prie Šv. Mykolo altoriaus, šalia pirmosios žmonos Onos.
Galima galvoti, kad spalio 21 d. Vytauto sveikata jau buvo ganėtinai smarkiai pablogėjusi, jei jis rūpinosi tokiais dalykais.
Žinoma, kad Vytautas mirė Trakuose.
Laidotuvės po to įvyko greitai.
Tais laikais būdavo įvairiai, bet kadangi atstumas nuo Trakų iki Vilniaus nedidelis, tai po 8 dienų jau buvo suorganizuotos laidotuvės.
Palaidotas jis Vilniaus katedroje, kaip ir numatė paskutinė valia.
Apskritai tuomet katedra jau pamažu tapo Lietuvos elito nekropoliu, ir tai buvo natūrali Vytauto laidojimo vieta.
Lenkų sąmokslas
Garantuotai pasakyti neįmanoma, bet visgi nemanau, kad labai pagrįstos kalbos apie galima lenkų sąmokslą prieš Vytautą, siekiant, kad šis nebūtų karūnuotas.
To meto šaltiniuose absoliučiai jokių duomenų ar bent užuominų apie sąmokslą visiškai nėra.
Aš manau, kad jei to meto didikai būtų turėję bent įtarimų, kad Vytautas galėjo tapti sąmokslo auka, tai vis tiek Švitrigailos, Ordino ar Romos karaliaus Zigmanto Liuksemburgo susirašinėjimuose tai būtų išlindę.
Taip, vėlyvaisiais viduramžiais politinių oponentų nuodijimo atvejų Europoje pasitaikydavo, Pavyzdžiui, Jogailos brolis Skirgaila, kadaise karaliaus atstovas Lietuvoje ir rimtas Vytauto oponentas, buvo nunuodytas 1394 m. Kijeve.
Neįmanoma šio nunuodijimo su Vytautu susieti tiesiogiai - tokių duomenų tiesiog nėra.
Bet akivaizdu, kad Skirgailos mirtis buvo Vytautui naudinga.
Be to, Jogaila ir lenkai tada nebuvo nusiteikę kažkaip ypatingai neigiamai Vytauto atžvilgiu.
Taip, jie trukdė Vytauto karūnacijai dėl politinių sumetimų.
Bet turime atkreipti dėmesį, kad karūnacijai neįvykus, vis dėlto Jogaila su lenkų didikais patys pas Vytautą atvyko į Vilnių, su juo susitiko.
Ryškaus konflikto, mirties-gyvybės lygį galinčio pasiekti susidūrimo tuomet tarp Jogailos ir Vytauto tikrai nebuvo.
Čia daugiau XX a. pirmosios pusės stereotipai apie lenkų-lietuvių istorinį susipriešinimą.
Neturime tiesioginių šaltinių, bet neabejotinai laidotuvės turėjo būti itin iškilmingos.
Kaip žinia, Lietuvoje po Vytauto mirties jo kultas susiformavo labai greitai.
Lietuvos diduomenės aplinkoje Vytautas greitai tapo simboline figūra - jis simbolizavo Lietuvos savarankiškumą, Vytauto laikų LDK sienas didikai suvokė kaip tarsi idealią valstybės teritoriją.
Tai liudija, kad jo mirtis turėjo sukrėsti to meto Lietuvos elitą, visuomenę.
Ir tai suprantama - Vytautas labai ilgai valdė.
Nuo 1392 m. realiai jis dominavo Lietuvos politinėje scenoje.
Todėl daugeliui didikų buvo sunku net įsivaizduoti Lietuvą be Vytauto.
Juk 38 metus jis buvo valdovas, niekas jokio kito valdovo neatsiminė.
Čia verta pastebėti, kad ir vėliau LDK valdę Jogailaičiai gana vykusiai integravo Vytautą, jo įvaizdį į savo atmintį, nors jis ir nebuvo jų tiesioginis protėvis.
Jogailaičiai puoselėjo Vytauto atminimą matydami, kad tai Lietuvoje yra labai svarbus vardas.
Po Vytauto Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Jogailos brolis Švitrigaila.
Ne, tikrai ne Švitrigaila nebuvo Vytauto pasirinktas žmogus, nes jis buvo vienintelis visą gyvenimą, tegu ir nesėkmingai, bandęs kvestionuoti jo monarchinę valdžią.
Vytautas kelis kartus jį net buvo įkalinęs.
Nebuvo jis ir Jogailos kandidatas, nors ir buvo jaunesnysis brolis.
Jogaila mąstė dinastinėmis kategorijomis.
Jis turėjo du sūnus.
Vienas jų pagal dinastinę logiką vėliau natūraliai galėjo tapti Lenkijos valdovu, kitas - Lietuvos.
Kaip, beje, vėliau ir įvyko.
Tačiau Švitrigaila bent kuriam laikui tokią paveldėjimo logiką sugriovė.
Aš manau, kad Švitrigaila buvo tiesiog lietuvių didikų pasirinkimas.
Nors pagal Horodlės unijos nuostatas naują LDK didįjį kunigaikštį turėjo paskirti Jogaila, pasitaręs su didikais, didikai susitarimo nesilaikė, apsisprendė patys ir Jogailą pastatė prieš faktą.
Jogailos sūnus Kazimieras Jogailaitis LDK didžiuoju kunigaikščiu tapo tik vėliau, 1440 m.
Tiesa, Vytautas turėjo kelis artimus giminaičius, apie kuriuos tarsi ir galima galvoti, kad jie galėjo tapti jo įpėdiniais.
Bet tam kliudė skirtingos priežastys.
Visų pirma, dar buvo gyvas jauniausias Vytauto brolis Žygimantas Kęstutaitis.
Jis 1432 m. ir nuvertė Švitrigailą bei tapo didžiuoju kunigaikščiu.
Tačiau visas Vytauto gyvenimas ir santykiai su broliu rodo, kad tarp jų nebuvo ypač artimo ryšio.
Visų pirma, net aštuonerius metus, 1390-1398 m., Vytautas jo neišpirko iš Vokiečių ordino nelaisvės, buvo palikęs įkaitu.
Kitus įkaitus, kurių 1390 m. paprašė ordinas, Vytautas išpirko anksčiau, o savo tikro brolio Žygimanto - ne.
žymės:
Panašus:
- Drabuziai vaikams Vytauto pr.: stilingas pasirinkimas už gerą kainą!
- Neįtikėtina Druskininkų ir Vytauto Ligoninės Istorija: Atraskite Paslaptis, Kurios Jus Nustebins!
- Atrask Stilingiausius Vaikiškus Drabužius Vytauto pr. Parduotuvėse – Nepraleisk Geriausių Pasiūlymų!
- Skubi pagalba užspringusiam kūdikiui: ką daryti, jei kūdikis užspringo pienu?
- Balionai vaikų gimtadieniui: neįtikėtinos idėjos nepamirštamai šventei!