Druskininkai, seniausias Lietuvos kurortas, yra įsikūręs pietinėje šalies dalyje, kurį kerta didžiausia Lietuvos upė Nemunas. Tai piečiausias Lietuvos miestas, kuriame gyvena 12 441 gyventojas.
Ankstyvoji Druskininkų istorija
Druskininkų kaimo pavadinimas minimas 1765 m. Pirmiausia pasakytina, kad vardas turi priesagą -ininkai. Gyvenamųjų vietų vardų, sudarytų su priesaga -ininkai arba -ninkai, yra nemažai. Pietų Lietuvai tokia gyvenamųjų vietovių vardų daryba ypač būdinga (Dulgininkai, Ilgininkai, Obelninkai ir kt.).
Archeologiniai duomenys liudija, kad Druskininkų apylinkėse žmonės gyveno akmens amžiuje: prie Ratnyčios aptiktos 7 stovyklavietės, priskiriamos laikotarpiui nuo ankstyvojo mezolito iki neolito pabaigos, o tarp Druskininkų ir Švendubrės (aukštame Nemuno krante) - 6 mezolito pabaigos ir neolito. Tačiau šios pirmosios gyventojų žymės dar nėra pagrindas kalbėti apie ankstyvą gyvenvietės atsiradimą dabartinio miesto vietoje. Apie Druskininkus galima kalbėti tik nuo XVI a. Ankstyviausias istorijos šaltiniuose kol kas aptiktas vietovės paminėjimas (Druski) gali būti siejamas su 1596 m., kuomet „kaimas atiduotas ponui Voropajui“.
Nuo druskingų versmių kildinamas ir vietovės pavadinimas. Vietovės vardas susijęs su druska. Druskininkas - asmuo, vertęsis druskos gamyba, pardavimu, pristatymu. Jau labai seniai čia tryško mineralinių druskų turinčios versmės. Pati gyvenvietė žinoma nuo seno. Dabartinio miesto ir jo apylinkių teritorijoje aptikta mezolito ir neolito archeologinių radinių: akmeninių kirvukų, titnago dirbinių, keramikos liekanų.
Pirmas iki šiol žinomas rašytinis šaltinis, minintis Druskininkus, yra Lietuvos Metrika. Joje rašoma, jog 1596 m. Druskininkų apylinkių šaltinių gydomąja galia pirmieji įsitikino vietiniai kaimiečiai. Jie pastebėjo, kad, pabraidžiojus po kai kuriuos prie Nemuno esančius šaltinius, greičiau išgyja žaizdotos kojos, o karvės, geriančios šaltinių vandenį, pasidarė ėdresnės, kailis švaresnis. Dėl to apie XVII-XIX a. pr. apsukresni druskininkiečiai pradėjo „gydyti“.
Druskininkai XVIII amžiuje
XVIII a. Druskininkai tebuvo eilinis Lietuvos kaimas su 5 valstietiškomis sodybomis. Jis priklausė Pervalko seniūnijai, kurią sudarė 2 miesteliai: Pervalkas ir Ratnyčia, 16 kaimų (tarp jų ir Druskininkai) su 1 palivarku, 2 užusieniai (lauko gale esantys nedideli žemės lopinėliai), 3 (suprantama, ir Druskininkų) ežerai ir 3 užutekiai. Pervalko seniūniją, tai reiškia ir Druskininkų kaimą, XVIII a. valdė Oginskių giminė.
Druskininkų kaimo šeimose gyveno suaugę tėvai su savo paaugusiais vaikais, taip pat su savo broliais, arba su brolėnais ir jų vaikais, svainiais bei su pagalbininkais: mergomis ir bernais, kurie, matyt, padėdavo apdirbti žemę, pagelbėdavo ūkyje. Populiariausias druskininkiečių vyriškas vardas buvo Kazimieras. Valstiečių pavardės tipiškai lietuviškos, dauguma pravardinės kilmės. Per visą XVIII a. Druskininkuose pastebime nepertraukiamą Sūručių ir Dailidžių giminių tąsą. Įdomu, kad XVIII a. pabaigoje Druskininkų kaime vyravo Sūručių giminė, kurių buvo net 3 šeimos, iš 6.
Druskininkiečių kasdieninis gyvenimas per daug nesiskyrė nuo kitų valstiečių: jie privalėjo mokėti mokesčius, 3 dienas per savaitę atlikti lažą dvare, valdytojui teikti grybų virves, o valdytojas turėjo teisę juos siųsti 3 kartus per metus į Vilnių. Be žemdirbystės, kai kurie druskininkiečiai vertėsi bitininkyste. 1769 m. Laurynas Sūrutis turėjo 15 drevių, o Stanislovas Dailidė tik 2, tačiau to, matyt, pakako, kad aprūpintų medumi likusius kaimynus. Apskritai druskininkiečiai buvo gana pajėgūs valstiečiai.
Šio kaimo valstiečiai įvardijami kaip bajorai, tačiau tai nereiškia, kad jie priklausė kilmingųjų luomui. Šis pavadinimas tuo metu įvardijo viršutinį valstietijos sluoksnį: jie buvo ne privataus dvaro valstiečiai, o priklausė valdovo dvarui ir jų išnaudojimas nebuvo toks didelis.
XVIII a. pabaigoje Druskininkuose atsirado karčemėlė, kur gyventojai galėdavo liūdnai arba linksmai praleisti laiką. Iki tol druskininkiečiams artimiausios karčemos buvo tik Pervalke ir Ratnyčioje. Išpažinties ir poteriauti jie vykdavo į Ratnyčios bažnyčią, pastatytą dar 1650 m. Tokia druskininkiečių komunikacinė erdvė, prasidėjusi nuo gretimų kaimų ir Ratnyčios ar Pervalko miestelių, nusitęsdavo iki Vilniaus miesto. Tai galėjo stipriai įtakoti druskininkiečių pasaulėžiūrą ir savimonę.
XVIII a. garsus pasakojimais apie liaudies daktarus Sūručius ir gydymo tikslais jų naudotas stebuklingas Druskininkų versmes. Kai 1772 m. Lietuvos ir Lenkijos valstybė prarado druskų kasyklas Lenkijoje, sūriais Druskininkų šaltiniais susidomėjo ir Valdovo rūmai. Druska - svarbus kasdieninis produktas: ji buvo ir iki šiol vartojama greitai gendantiems maisto produktams konservuoti bei maistui paskaninti. Ekonominiu atžvilgiu druska Lietuvoje buvo svarbi importo prekė, nes vietinės šalis neturėjo. Dar nuo viduramžių lietuviai druską pirko iš Rygos, Rusijos, Lenkijos.
Ieškodamas pakaitalo tam, kas prarasta, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis įsakė ištirti visus šalies teritorijoje esančius sūrius vandenis. Deja, ištyrus šaltinius, buvo nuspręsta, kad jie netinkami valgomajai druskai gaminti, bet yra labai panašios cheminės sudėties į jau žinomus Europos mineralinius vandenis, naudojamus gydymui.
1789 m. Druskininkais susidomėjo Gardine posėdžiavusio Seimo nariai. Jų paskatintas vietovę aplankė šalies valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis, kuris 1794 m. birželio 20 d. dekretu Druskininkus paskelbė gydomąja vietove. Vyriausias Druskininkų gidas Vytautas Valentukevičius pripažino, jog diskusijų dėl Druskininkų įkūrimo datos beveik nebūta. „Ta tema buvo atlikta daug tyrimų, mokslininkai pateikė savo įžvalgas, bet įkūrimo data nepasikeitė. Caro laikais buvo švenčiamas kurorto šimtmetis, o lenkmečiu, 1934 metais, iškilmingai buvo paminėtos Druskininkų įkūrimo 140-osios metinės“, - pasakojo V.
Druskininkai XIX amžiuje: Kurorto plėtra
1795 metais, sužlugus Lietuvos ir Lenkijos valstybei, Druskininkai atiteko carinei Rusijos imperijai. Kol Europą draskė suirutės ir karai, Druskininkams neskirtas reikšmingesnis valstybės dėmesys, nors neoficialiai mineralinės ir purvo vonios jau veikė nuo XIX šimtmečio pradžios.
Tikru kurortu Druskininkai tapo po Vilniaus universiteto profesoriaus I. Fonbergo atliktų ir 1835 m. išspausdintų Druskininkų šaltinių mineralinio vandens cheminės sudėties tyrimų. Pagrindinis Druskininkų mineralinių vandenų kurorto organizatoriaus ir formuotojo vaidmuo atitenka Grigorijui Dopelmajeriui. Jis tiesiogiai užsiėmė ir kurorto įrengimu. 1837 m., jam vadovaujant, buvo sudarytas „Specialios įstaigos prie Mineralinių šaltinių įrengimo projektas“, kuris 1837 m. gruodžio 31 d. buvo pateiktas svarstyti Nikolajui I-ajam, o 1838 m. sausio 4 d. jo patvirtintas. Druskininkų mineralinių vandenų plėtojimui ir statyboms Kredito bankas 26 metams skyrė 25 000 rublių sidabru dydžio paskolą.
Per keletą metų buvo nusausinta „mineralinio slėnio“ pelkėta dirva, šaltiniai nukreipti į medinių rentinių talpyklas, pastatytos vonių maudyklės, mineralinio vandens statiniai, balaganai nevedusiems ir namai šeimoms, šaltinių sargybinio būdelė, įrengtas keltas per Nemuną ir kt. 1839 m. Nuo 1862 m., nutiesus Sankt Peterburgo - Varšuvos geležinkelį, kelias nuo Gardino iki Druskininkų sutrumpėjo daugiau nei dvigubai, o XIX a.
1841 m. įsteigta Druskininkų gydytojų draugija, kurios tikslas buvo gerinti ir plėsti Druskininkuose kurortinį gydymą. Gydytojo K. Volfgango pastangomis, 1844 m. Gardine pradėtas leisti žurnalas „Druskininkų šaltinių undinė“. Gydytojo J. Pileckio iniciatyva buvo atidaryti gailestingumo namai, neturtingų žydų ligoninė, vaikų prieglauda. 1853 m. pradėjo veikti Gardino pašto kontoros Druskininkų skyrius. Vėlesniais metais buvo atidaryta kepykla, skerdykla, ledainė, parduotuvės, konditerija, traktieriai, maniežas. 1860 m. pradėjo veikti Gardino apskrities ligoninės skyrius. Pastatytas koncertams, susirinkimams ir spektakliams taip vadinamas «вокзал» (Vauxhall, Kurhauzas, Kurzalas).
Druskininkai buvo garsūs ne tik visoje carinės Rusijos imperijoje, bet ir už jos ribų, ir ne vien sūriais šaltiniais, bet kaip ir pramogų nestokojanti vieta. Čia vykdavo koncertai, spektakliai, šokiai; poilsiautojai žaisdavo tenisą ir kroketą; gydėsi ir poilsiavo šalies šviesuomenė: literatai - J. I. Kraševskis, E. Ožeškova, J. Čečiota, V. Syrokomlė, kompozitorius S. Moniuška, dailininkas N. Orda, mineralogas T. Zanas ir kiti. Tų laikų Druskininkai pasauliui išaugino du genijus - dailininką ir kompozitorių M. K. Čiurlionį ir skulptorių Ž.
1863-1864 m. sukilimas, apėmęs apie Druskininkus esančias gubernijų teritorijas, taip pat paliko pėdsakų Mineralinių vandenų gyvenime: nekilnojamąjį turtą galėjo įsigyti tik pravoslavai, laikinai nustojo veikti Nemuno perkėla, buvo sugriežtintas atvykimas į kurortą, netgi uždrausta viešose vietose kalbėti lietuviškai ir lenkiškai bei vilkėti gedulą reiškiančius juodos spalvos drabužius.
1865 m., po įvykusių Druskininkų mineralinių vandenų pardavimo derybų, kurorto savininku tapo pulkininkas Konstantinas Štrandmanas. 1876 m. Druskininkų mineraliniai vandenys perėjo valstybės patarėjo Vladimiro Džuljanio nuosavybėn, o 1882 m. Druskininkuose įsteigta akcinė bendrovė „Druskininkų mineralinių vandenų draugija“. Nuo to laiko prasidėjo naujas kurorto plėtros etapas.
1896 m. Gardino gubernijos valdybos Gydymo skyrius išdavė leidimą pardavinėti Druskininkų provizoriaus S. Milicerio sukurtą pušų ekstraktą vonioms. 1870 m. Druskininkuose pradėti kumyso gamybos bandymai, o jau 1897 m. 1878 m. įsteigtas Gydomosios fizkultūros skyrius. 1899 m. vasarą Ratnyčios upės žiotyse įrengtos kaskados - maudyklės. Šalia buvo nutiesti ir pasivaikščiojimo takai. 1894 m. 1910 m.
Druskininkai XX amžiuje
Audringas mokslo-technikos progresas palietė ir kurortą - buvo suprojektuotas ir nuvestas telefoninis ryšys tarp Druskininkų ir Ratnyčios. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse kurortas pasiekė savo apogėjų. Dar niekada savo gyvavimo istorijoje jis nebuvo taip gausiai lankomas. 1913 m. čia jau gydėsi 18 600 (9 proc. visų Rusijos kurortuose gydytų ligonių) žmonių.
Vokietijos karo žvalgybos duomenimis, Druskininkų kurorte gyveno 2825 žmonės, gatvės buvo negrįstos, „daug daržų ir laisvų plotų“, 3 medinės bažnyčios, paštas ir telegrafas, vaistinė, per Ratnyčėlę buvo 8 m pločio ir 20 m ilgio tiltas. Vokiečių okupacijos metais kurorto galimybės nebuvo išnaudotos. Jame gydėsi ir ilsėjosi beveik išimtinai kariškiai. Sudegusios vilos nebuvo atstatomos, kai kurios tik paremontuotos, gydyklos nebuvo tvarkomos. 1919 m. Druskininkuose tebuvo 1284 nuolatiniai gyventojai - mažesnė pusė 1909 m.
Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę ir prasidėjus kovoms su lenkais ir bolševikais, lietuvių daliniai 1920 m. liepos 18 d. Pagal Druskininkų miesto muziejaus ir gido V. Valentukevičiaus teigimu, Druskininkai buvo populiarūs tarp turtingesnių Rusijos, Lenkijos gyventojų. Kaip pasakojo V. Valentukevičius: „Kurorte vykdavo šokiai, kuriuose lankydavosi poilsiautojai. Gydytojai dalyvaudavo šokiuose, jie stebėjo, kaip šoka jų pacientai ir patarinėdavo jiems, kokius šokius jiems galima šokti, o kokie gali būti kenksmingi sveikatai“.
Druskininkų ligoninės chirurgijos skyrius ir Vytautas Kvedaras
„Jaustis šimtu procentų geras negali niekada. Chirurgija gali pažerti ir pažeria įvairiausių netikėtumų“, - sako Lietuvos nusipelniusio gydytojo vardą gavęs Druskininkų ligoninės Chirurgijos skyriaus vedėjas, chirurgas Vytautas Kvedaras.
„Bendrosios, kaip aš vadinu buitinės, chirurgijos lygis Lietuvoje išties gan aukštas. Tarptautiniuose draugijos posėdžiuose dažnai ne pats siurbiu informaciją iš kolegų, o perteikiu patirtį kitiems, dalinuosi operacinio darbo niuansais. - Sakykite, ar ilgai trunka tapti geru chirurgu? - Jaustis šimtu procentų geru chirurgu negali niekada. Specialybė gali pažerti ir pažeria įvairiausių netikėtumų. Bet išties yra laikotarpis iki vadinamojo persilaužimo, kuomet eidamas į operacinę jauti didelį stresą ir lauki, kad visa ta įtampa kuo greičiau baigtųsi. Paskui ateina momentas, kai procedūra tampa ne nerimo šaltiniu, o gražiu procesu. Sakyčiau, man šis etapas truko iki ketverių šešerių metų. Mūsų laikais studentai buvo ruošiami kitaip, neturėjome tokios ilgos rezidentūros, buvo tik vieneri metai internatūros. Tą profesinį tikrumą turėjome užsiauginti jau darbo vietoje.
- Daug kas priklauso nuo aplinkos - kur patenki, kaip noriai ir sklandžiai tau perduoda žinias, padeda dirbti. Aš patekau į geras rankas. Turėjau šaunų kolektyvą, puikų mokytoją, tuometį Chirurgijos skyriaus vedėją, šviesaus atminimo gydytoją Antaną Lenkutį. O paskui tas tobulėjimas vyko toliau ir tebevyksta. Atsiranda naujos metodikos, reikia įvaldyti naujas technikas... Chirurgija - nuolatinis mokymasis ir niekada nebus, kad visą gyvenimą darysi tai, ką vienąkart išmokai. - Mano srities chirurgija yra atviroji ir laparoskopinė. Atviroji chirurgija turi savo šarmo. O kai atsirado laparoskopijos metodas, jis iškart tapo mano profesinės meilės objektas.
- Esate Tarptautinės universitetinės kolorektalinių chirurgų draugijos (ISUCRS) narys, bendraujate su užsienio kolegomis. - Pasauliniame kontekste atrodome gan neblogai. Esame kažkur per vidurį. Tačiau bendrosios, kaip aš vadinu buitinės, chirurgijos lygis Lietuvoje išties gan aukštas. Tarptautiniuose draugijos posėdžiuose dažnai ne pats siurbiu informaciją iš kolegų, o perteikiu patirtį kitiems, dalinuosi operacinio darbo niuansais. Beje, ir pats Lietuvos dalyvavimas šios draugijos veikloje gan aktyvus, gerbiamas prof.
- Jūs - savo srities profesionalas, galėjęs rinktis darbą bet kurioje Lietuvos ligoninėje, tačiau likote Druskininkuose. - Visų pirma, Druskininkai yra antroji mano meilė po chirurgijos. Kita vertus, nesinorėjo dairytis nieko daugiau, nes Druskininkų ligoninėje buvo sudarytos visos sąlygos išpildyti profesines ambicijas. Ilgus metus teko administruoti chirurgijos profilį, turėjau sprendimų ir veiksmų laisvę, galėjau numatyti tam tikras plėtros kryptis.
- Esate ir savivaldybės tarybos narys. - Vertinu žmonių pasitikėjimą, kad jie išrinko į savivaldybės tarybą. Politinė komanda ir jos lyderis generuoja daug idėjų, kurias pavyksta įgyvendinti. Viskas orientuota į žmogų, mūsų vaikus, anūkus, miesto ateitį. Tai džiugina.
- Paminėjote, kad Druskininkai - viena jūsų gyvenimo meilių. Tačiau pats esate kaunietis. - Geras klausimas! Mentalitetas skiriasi. Bet apibūdinti kuo - sunku. Kauniečio paveikslas visiems žinomas, na, o Druskininkų gyventoją vienareikšmiškai apibūdinti nėra paprasta. Į šį miestą kėlėsi iš tremties grįžę žmonės, taip pat savitą charakterį turi gyventojai arčiau Baltarusijos, Lenkijos sienos. Druskininkiečių mentalitetą turbūt ir sudaro visa ta įvairovė.
- Grįžtant prie medicininių temų, Lietuvos medikai skundžiasi dideliu darbo krūviu, perdegimu. - Įvairiai. Teko bendrauti su Šri Lankos medikais, ten krūviai išties nežmoniški - jie anksti pradeda, vėlai baigia, neturi nei šventinių dienų, nei savaitgalių.
- Sakyčiau, kad didelė atspirtis buvo man hobis. Mėgstu žvejoti, tad vietoj to, kad po sunkaus budėjimo snausčiau ar voliočiausi lovoje, važiuodavau žuvauti.
- Tokių vietų nei vienas žvejys neišduoda! Gydytojas V.Kvedaras - visuomenininkas, politikas, chirurgas gimė 1957 m. rugsėjo 13 d., Kaune. 1981 m. baigė Kauno medicinos institutą. Nuo 1982m. dirba Druskininkų ligoninėje. Nuo 1999m. Vilniaus chirurgų draugijos valdybos narys, priklauso Tarptautinei universitetinei kolorektalinių chirurgų asociacijai, Lietuvos gydytojų sąjungai.
Druskininkai šiandien
Šiemet Druskininkai švenčia 230 metų įkūrimo sukaktį. Savaitraštis „Mano Druskininkai“ nusprendė dar kartą druskininkiečiams, kurorto svečiams ir visai Lietuvai pristatyti svarbiausius Druskininkų istorijos puslapius. Bandysime mūsų kurorto istoriją pateikti Druskininkų gidų asociacijos narių akimis, taip, kaip jie mūsų miestą pristato kurorto svečiams. Tai nebus tiksli faktografija, daugiau - per emocijas ir įvairias detales perteikta Druskininkų istorija. Penkiuose šio ciklo straipsniuose išgirsime gidų pasakojimus apie įvairius mūsų kurorto gyvenimo laikotarpius, prisiminsime tamsiuosius ir šviesiuosius mūsų kurorto gyvenimo etapus, pasidžiaugsime tuo, kuo dabar mes, druskininkiečiai, galime didžiuotis. V.
„Druskininkai ir jų datos yra ateitis, Druskininkai priklauso nuo žmonių, kaip jie elgiasi su tuo miestu. Kokią pagarbą jam skiria žmonės, tokią pagarbą miestas atiduoda žmonėms. Vilniaus katedros požemiuose yra palaidotų druskininkiečių, kurie gyveno Druskininkuose, šlovino Druskininkus, todėl jie ten garbingai ilsisi.“
Lankytinos vietos ir kultūra
Druskininkuose gausu kultūrinių ir kitų lankytinų objektų. Apie juos rašoma leidinyje „Istoriniai ir kultūros objektai Druskininkuose ir Gardine = Historical and cultural objects in Druskininkai and Grodno = Исторические и культурные обьекты в Друркининкай и Гродно“: [projektas „Turizmo skatinimas didinant regionų istorinį ir kultūrinį žinomumą“] (Druskininkai, 2011). Išsamioje „Kultūros paminklų enciklopedijoje: „Rytų Lietuva. I“ pateikiama lankytinų objektų sąrašas.
Druskininkų gidų asociacija parengė ir išleido „Druskininkų krašto lankytinų kultūros objektų rodyklę“, o Druskininkų turizmo ir informacijos centras nuolat rengia naujausios informacijos leidinius.
Muziejai Druskininkuose:
- Druskininkų miesto muziejus (M. K. Čiurlionio g. 59).
- Druskininkų rezistencijos ir tremties muziejus (Vilniaus al. 24).
- Miško muziejus „Girios aidas“ (M. K. Čiurlionio g. 116).
- Mikalojaus Konstantino Čiurlionio memorialinis muziejus (M. K. Čiurlionio g. 35).
- Antano Dambrausko memorialinis kambarys (Vilniaus al. 24, II aukštas).
- Vytauto Kazimiero Jonyno galerija (M. K. Čiurlionio g. 41).
Paminklai Druskininkuose:
- Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė (Nemuno pakrantėje).
- Donatas Banionis (prie sveikatingumo ir poilsio centro „Grand SPA Lietuva“).
- Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (M. K. Čiurlionio skvere).
- Karalius Mindaugas (Vasario 16-osios g. 6).
- Vincas Krėvė-Mickevičius (M. K. Čiurlionio-V. Krėvės gatvių sankirtoje).
- Žakas Lipšicas (šalia Žako Lipšico memorialinio muziejaus).
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Druskininkų globos ir slaugos namai: apžvalga ir kontaktai
- Druskininkų globos namai: pagalba ir parama vaikams
- Druskininkų senelių globos namai: kaip išsirinkti geriausius?
- 15 Mėnesių Vaiko Raida: Svarbiausi Etapai ir Patarimai Tėvams
- Neįtikėtini Vaikų Gimtadienio Sveikinimai: Gražiausi Linkėjimai Mažiesiems, Kuriuos Mylės Kiekvienas!