Martino Bello filmas „Gatvės vaikai“ pasakoja tokių herojų istorijas - prieš beveik keturiasdešimt metų sukurtas dokumentinis filmas, nufilmuotas paprastai, ne plačiaekraniu, bet televiziniu formatu, tačiau pralenkiantis daugelį naujų ir pikantiškesnių „Kino pavasario“ dalyvių.
Režisierių Martiną Bellą sukurti šį filmą paskatino jo žmona fotografė Mary Ellen Mark. 1983 m. vasarą ji kartu su rašytoja Cheryl McCall nuvyko į Sietlą Vašingtono valstijoje norėdama pavaizduoti, kad net ir mieste, kuris garsėja aukščiausia gyvenimo kokybe Amerikoje, egzistuoja nepastebimų benamių ir desperatiškų paauglių kasta. Jos užmezgė ryšius su grupele Sietlo paauglių, neturinčių nuolatinės gyvenamosios vietos, ir neilgai trukus „Times“ žurnale pasirodė straipsnis „Prarastųjų gatvės“.
Mary Ellen Mark įtikino savo vyrą, kad jos įamžinti herojai ir jų gyvenimai verti būti ne tik spaudoje, bet ir kino ekrane. „Gatvės vaikai“ - 1984 m. filmas apie devynis paauglius beviltiškose situacijose Sietle, „geriausiame gyventi Amerikos mieste“.
Jie visi nepilnamečiai, ir kiekvienas kovoja dėl dar vienos išgyvenimo dienos ir bent šiek tiek meilės - vogdami, landžiodami po šiukšlynus, pardavinėdami savo kūnus ar narkotikus. Per daug jauni, dar vaikystėje įmesti į net ir kai kuriems suaugusiesiems nepažįstamą purviną gatvių pasaulį, šie bėgliai ir atsiskyrėliai gyvena diena iš dienos, iš paskutiniųjų kabindamiesi į gyvenimą.
Žiurkius knaisiojasi po šiukšliadėžes, Tiny yra keturiolikmetė prostitutė, kurios mama jos profesiją vertina kaip pereinamąjį etapą, vaikiško veido Shellie pardavinėja savo kūną, o septyniolikmetis Dewayne’as užsiima smulkiomis aferomis ir vagystėmis ir laukia į laisvę išeinant tėvo. Paauglės, jau žinančios, kas yra minetas, ir iš to užsidirbančios pragyvenimui ir retoms linksmybėms. Tėvai, sėdintys kalėjime arba vos suduriantys galą su galu, dirbantys bankrutuojančiose užkandinėse.
Tobulame pasaulyje šie vaikai neturėtų žinoti viso to, ką žino būdami tokie jauni, bet pasaulis netobulas. Jie pažįsta gatvę, jie gatvės gudruoliai, ir gatvė yra greičiausiai vienintelė vieta, kur jie atsidurs, ir vienintelė sritis, kurioje jiems prireiks žinių, nes jie neskaitys knygų ir nepateks į universitetus.
Jiems nelemta skristi, nebent šokant nuo tiltų ar skraidant nuo narkotikų. Išsiversdami tokiomis sunkiomis sąlygomis, jie, turėdami palankias galimybes, galbūt galėtų labai daug. Bet iki savo galimybės jie paprasčiausiai gali nespėti išlikti.
Režisieriui Martinui Bellui nereikia sudėtingos kino kalbos, jam pakanka rodyti ir fiksuoti realybę fotoreportažo tikslumu. Nepaisant to, filmo scenos nenusileidžia geriausiems Europos ir Holivudo vaidybiniams filmams: scena, kur Dewayne’as pro stiklą kalbasi su kalėjime bausmę atliekančiu tėvu, įkvėpė Holivudo vaidybinį filmą „Amerikietiška širdis“ ir primena panašų Wimo Wenderso filmo „Paryžius, Teksasas“ epizodą.
„Gatvės vaikų“ paslaptis, kad Bellui tiesiog pakanka fiksuoti savo herojus, nes jie rašo ir atlieka savo pačių gyvenimą. Filmo herojai savo gyvenimais parašo scenarijų, pagal kurį ne visi sutiktų vaidinti, o juo labiau - jį gyventi. O scenaristai dažniausiai bando pavaizduoti iliuziją gyvenimo, kurio patys negyvena.
Nors gali pasirodyti, kad filmo pagrindinė funkcija - socialinė kritika, filmas tiesiog nagrinėja amžiais besikartojantį gyvenimo fenomeną. Ir šiandien gimę vaikai ne visi turi šiltus namus ir mylinčius tėvus, ir rytoj gimsiantys vaikai ne visi turės šiltus namus ir mylinčius tėvus. Ši istorija, nepakankamos meilės, nemeilės ir nepriežiūros istorija, kartojosi, kartojasi ir kartosis.
Tai tęsis amžinai ir to negali pakeisti visa karaliaus kariauna, nepakeis nei didėjantis nevyriausybinių organizacijų, nei įvairiausių užimtumo centrų skaičius. Manau, kad net ir nuoširdžiausias neoliberalas, tikintis visiška žmogaus atsakomybe už savo paties likimą, pažiūrėjęs šį filmą, pagalvotų apie tai, ką anglų poetas Williamas Blake’as apdainuoja savo eilėraštyje: „Kiekvieną rytą ir kiekvieną naktį kai kurie gimsta saldžiam malonumui, kai kurie gimsta nesibaigiančiai nakčiai.“ Ir nėra jokių objektyvių priežasčių nei paaiškinimų, kodėl vieni kenčia, o kiti ne.
Sietlas 1984 m. pagal statistinius rodiklius buvo the most livable city - miestas, kuriame buvo kokybiškiausios gyvenimo sąlygos Amerikoje. Nepaisant to, Dewayne’as vis tiek septyniolikmetis pasikorė, Roberta buvo miške pasmaugta serijinio žudiko, Lou žuvo peilių grumtynėse, o Patti mirė nuo AIDS. Tik keliems iš herojų pasisekė, jie sukūrė šeimas, tapo paprastais darbininkais, advokatais ar socialiniais darbuotojais.
Kiekvienas gimsta be savo sutikimo ir tada turi gyventi. Bet kai kurie to nori, jaučia alkį gyvenimui ir gyvena taip, kad nori gyventi amžinai, iš visų jėgų besipriešindami aplinkai, o kai kurie nenori - jiems gyvenimas tampa našta ir jie kasdien galvoja, kaip išeiti.
Paauglio gyvenime turėtų būti kažkas, kas suteiktų jam valios ir noro gyventi bent jau iki 27-erių. Bet tiesa nėra tai, kas turėtų būti, kad ir kaip tai būtų gražu, bet tai, kas yra, kad ir kaip tai būtų žiauru. Dažnai elemento, suteikiančio valios ir noro gyventi, nėra nuo pat pradžių, o kartais jis tiesiog išsenka.
Vienas iš herojų pradeda filmą žodžiais: „Aš mėgstu skraidyti. Tu vienas, aplink tylu ir ramu, tave supa tik giedras, mėlynas dangus. Niekas nesikabinėja. Niekas nesako, kur tau eiti ar ką daryti. Vienintelis blogas dalykas, kad po skrydžio reikia vėl nusileisti ir grįžti į pasaulį.“ Viename iš filmo epizodų jis nuo tilto šoka į upę, trumpai patirdamas skrydį. Dewayne’o tėvui buvo likę tiek nedaug laiko kalėjime, bet išėjęs jis nebespėjo pamatyti gyvo sūnaus.
Ką kaltinti? Valstybė juk negali atiduoti savo pinigų visiems, kurie nėra pasiruošę išlaikyti netyčiukus. Valstybė juk negali paleisti pirma laiko nusikaltėlio tik dėl to, kad jis turi paauglį sūnų, kuriam reikia tėvo. Netyčiukai gimsta prieš savo valią, neatsiklausus jų, ar jie nori atsidurti tokiame pasaulyje, ir tuomet bando kabintis į gyvenimą. Kartais jie įsikimba niekieno nepadedami, o kartais kabinasi, bet niekaip nepavyksta net ir su pagalba, ir tuomet jie paleidžia gyvenimą.
Kartais žmogiškas kilnumas kaip potvynis veržiasi per kraštus, bet kartais atsiranda tik smulkaus lietaus pavidalu, o kai jo labiausiai reikia, užklumpa sausra. Pažiūrėjus šį filmą Verbų sekmadienio ar Velykų pamokslas gali skambėti naiviai, o šventinis stalas atrodyti kaip apsimetinėjanti jaukumo ir šeiminės darnos iliuzija.
Arba pasirenkame tokių istorijų nepasakoti ir matyti tik gerąsias, kurios skatina mūsų optimizmą, arba, nors ir pasakojame, nenorime gatvėse matyti jų herojų. Juk žmonių atjauta ne begalinė. O tokių istorijų ir herojų bus visada, ir jie nusipelnė bent jau tiek, kad kažkas už juos ir už jų neįvykusią vaikystę sukalbėtų maldą.
„Gatvės vaikai“ - filmas visiems, kuriais nėra kam pasirūpinti, ir visiems, kurie žino, kad naktis gali būti labai tamsi ir kad kartais nėra kitos išeities, kaip tik su ja susidraugauti.