Virgilijus Urbonavičius - žymus lietuvių fotografas, kurio darbai pasižymi individualiu autoriniu braižu ir stilistika. Jo gyvenimas ir kūryba glaudžiai susiję su Lietuva, jos žmonėmis ir kultūra.
Ankstyvasis gyvenimas ir kilmė
Virgilijus Urbonavičius gimė Lietuvoje, Kluoniškių kaime ant Nemuno kranto. Jo tėvas Motiejus dirbo durpių įmonėje Ežerėlyje. Seneliai Uršulė ir Vincas Urbonavičiai augino Virgilijų Kluoniškių kaime.
Prisimena, kai susirinkdavo kaimo vyrai poilsiui su pypkėm ant suolų ir svarstydavo apie tai, ar ateis amerikonai lietuvių gelbėti. Tad mano kilmė tiesiogiai susijusi su lietuvišku kaimu, gal todėl gerai pažįstu paprastą žmogų, jis man artimas.
Fotografijos kelio pradžia
Fotografuoti V. Urbonavičius pradėjo būdamas moksleiviu. Fotoaparatą nusipirko už savo uždirbtus pinigus, per atostogas uždarbiaudavo kaime: vieną vasarą dirbo traktorių prikabinėtoju (traktorininkų padėjėju), o kitą vasarą durpyne.
Pirmose fotografijose buvo durpyno vaizdai ir, žinoma, artimieji, draugai. 1958 m. išvažiavo į Vilnių - įstojo į universitetą.
Technologinius sprendimus, kompozicinius ar stilistinius metodus atrasdavau pats. Tik įstojęs į universitetą (studijavau rusų kalbą, o vėliau žurnalistiką) pradėjau dirbti laikraštyje „Tarybinis studentas“ ir užpildydavau visą numerį - rašydavau straipsnius ir publikuodavau fotografijas.
Įtaka ir mokytojai
Profesionali ano meto fotožurnalistika, į kurią įsiliejau, buvo stipriai ideologizuota, fotožurnalistai buvo praėję stalinizmo mokyklą, nesiorientavau į juos, todėl negaliu vadinti jų mokytojais. Mokiausi pats iš savęs. Dirbau intuityviai. Tuo metu buvau vienas, kuris fotografavo netradiciškai, neformaliai. Buvo „atšilimas“, todėl galėjau ypatingai nevaržomas dirbti naujai - nesiekiau įtikti, siekiau išreikšti savo santykį su fotografuojamu objektu.
Mano fotografijos centre visada išliko žmogus, jau nuo pirmųjų dienų labai aiškiai suvokiau, kas man svarbu. Tuomet seriją pavadinau „Lietuvos žmonės“, kurią tęsiau visą gyvenimą. Tai ne portretai, ne tipažai, tai daugiau kontekstinės situacijos, kuriose „kalba“ mano herojų žvilgsniai - tai yra mano fotografinės kalbos raktas. Mano fotografijos yra atviros interpretacijai, jų neveikia laikas, nes jau tada jos nebuvo angažuotos istorinei situacijai. Man rūpėjo egzistenciniai dalykai. Beje, ir dabar jie man labiausiai rūpi.
Mano pasaulėjautą ir individualų fotografinį žvilgsnį suformavo ne fotografijos menas. Tuo metu, kai pradėjau sekti pasaulio fotografijos procesus, aš jau buvau atradęs save. Jų knygas gaudavau iš Vokietijos, Lenkijos, pirkdavau antikvariniuose knygynuose Maskvoje ir Peterburge. Labai anksti įsigijau Edwardo Steicheno „Family of Man“ - turiu savo egzempliorių. Man buvo svarbu, kad fotografija galėjo veikti kaip literatūra.
Tačiau mano pirmieji mokytojai buvo rašytojai: Albertas Camus, Franz Kafka, Jean-Paul Sartre’as, Williamas Faulkneris, Jackas Kerouacas, Gabrielis Garcia Marquezas, Kōbō Abe, Fiodoras Dostojevskis, Michailas Bulgakovas, įtakojo ir kinematografas: Ingmaras Bergmanas, Michelangelo Antonioni, Luisas Buñuelis.
Darbo metodai ir priemonės
Jau seniai nespausdinu fotografijų pats. Turiu laborantą, vienintelį Vilniuje, kuriuo pasitikiu. Jis puikiai supranta mano stilistiką ir profesionaliai atspaudžia fotografijas, o aš visą kūrybinį laiką skiriu darbui su archyvu. Nebuvau prisirišęs prie kurio nors vieno fotoaparato, daug jų pakeičiau: Liubitel, Smena, Fed, Zenit, Kijev 6, Pentacon Six, Nikon, Canon, Hasellblad, paskutinis - Mamiar-Z professional. Nedirbau su stovu, nes mano fotografijai būdingas spontaniškumas, ieškojimas išskirtinio momento. Tačiau dirbau tik juostiniais, nemėgstu skaitmeninių, kurie niveliuoja atsakomybę.
Pripažinimas
Pirmas pripažinimas Lietuvoje atėjo su pirmosiomis publikacijomis spaudoje. Nereikėjo ilgai laukti, kol mane supras ir pastebės. Jau 1961 m. buvau populiariausias fotografas Lietuvoje, o 1962 m. dalyvavau visasąjunginėje jaunųjų fotografų parodoje „Mūsų jaunystė“, kurioje mano fotografija „Žiemos geometrija“ buvo pažymėta ir atspausdinta žurnale „Sovetskoje foto“.
Svarbiausias sėkmingą kūrybinę karjerą lėmęs įvykis buvo 1969 m. paroda „9 Lietuvos fotografai“ Maskvoje. Naujas meno fotografijos pristatymas kardinaliai pakeitė požiūrį į šią sritį, o lietuvių fotografai buvo ne tik pagaliau tinkamai įvertinti, bet iškopė į pirmųjų gretas. Toks pripažinimas man ir mano kolegoms atvėrė platesnę galimybę rodyti darbus užsienyje, kur taip pat sulaukėme pripažinimo.
Esu įtrauktas į prestižines enciklopedijas, apdovanotas Lietuvos Respublikos kultūros ir meno nacionaline premija.
Nemėgstu jokių triukų, jokių paparaciškų sensacijų, gal todėl visos geriausios fotografijos padarytos kaimo ir miesto gatvėse, o pagrindiniai herojai - eiliniai praeiviai. Fotografuojant man visada buvo svarbus vidinis kontaktas. Atrodo, akimirksnio susitikimas, o tiek daug pasakantis. Pasitikėjau savo intuicija, dirbau visiškai spontaniškai. Vertinu fotografiją pagal skverbimąsi į žmogaus sielą - visada stengiausi ištraukti, kas geriausia. Mano pasisekimo receptas labai paprastas - reikia mylėti žmones.
Bendražygiai ir Lietuvos fotomenininkų sąjunga
Lietuvių fotografai sėkmingai išnaudojo chruščiovinį atšilimą. Tas dešimtmetis buvo tikro kūrybinio pakilimo metai. Niekas tuščioje vietoje neatsiranda. Jeigu nebūtų tiek talentingų fotografų, tai nebūtų judėjimo, pavadinto lietuvių fotografijos mokykla, ir nebūtų pripažinimo. Tai - Vitas Luckus, Aleksandras Macijauskas, Romualdas Rakauskas, Algimantas Kunčius, Liudas Ruikas, Virgilijus Šonta.
Viena priežasčių, kodėl 1969 metais buvo įkurta Lietuvos fotografijos meno draugija, buvo ta, kad fotografijai reikėjo savo namų. Tai buvo pirmoji Sovietų Sąjungoje fotomeninikus vienijanti organizacija. Buvau ir iniciatorius, ir pagrindinis organizatorius, ir pirmininkas.
Šiuo metu didelį dėmesį skiriu jaunimui, ir jau ne vienas talentingas naujos kartos kūrėjas debiutavo sąjungos parodose bei leidžiamuose metraščiuose. Brandžiausius savo gyvenimo metus, nuo trisdešimties, tarnavau fotografijos idėjai, todėl sąjungos ir jos narių likimas man svarbus, rūpi lietuvių fotografijos ateitis.
Asmeninis gyvenimas ir tikėjimas
Esu katalikas. Seneliai buvo mano pagrindiniai gyvenimo mokytojai. Patys tikintys ir mane augino kataliku. Nenoriu atsisakyti jų tikėjimo ar ieškoti pakaitalų. Man pasisekė, kad sutikau monsinjorą Kazimierą Vasiliauską. Jis buvo tarpininkas tarp Dievo ir manęs. O po monsinjoro mirties savo sielovadą patikėjau Bernardinų bažnyčios rektoriui Juliui Sasnauskui.
Gyvenimas ir kūryba dabar
Aš gimiau, kai fotografijai suėjo šimtas metų. Fotografavau penkiasdešimt metų, o dabar jau nebefotografuoju - pasikeitė socialinė aplinka, nebeliko mano herojaus. Dabar pagrindinį laiką skiriu archyvui. Fotografija mane velniškai išsekina, net per naktį sudirgintos smegenys negali pailsėti. Vis dažniau apima faustiškas džiaugsmas - verčiu anų laikų fotografijas ir žvelgiu į jas nueinančio žmogaus jausmu.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Virgilijus Noreika: Neįtikėtinas Gyvenimo Ir Kūrybos Kelias, Kuris Įkvėpė Lietuvą!
- Virgilijus Noreika: Išskirtinė Biografija, Šeimos Paslaptys ir Amžinas Atminimas
- Neįtikėtina Sauliaus Urbonavičiaus-Samo gyvenimo istorija: Atrask paslaptis, kurios keičia požiūrį!
- Neįtikėtinos Rudens Atostogų Idėjos su Vaikais Lietuvoje – Pramogos Visai Šeimai!
- Vaikiškos Indiškos Palapinės: Atraskite Geriausius Tipus ir Nepakeičiamus Privalumus!