Apie Vaižgantą daug rašyta, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas nuo 1994 m. leidžia naujus jo Raštus (jau išėjo 14 tomų). Vis dėlto apie J. Tumo Kauno laikotarpio veiklą atsiranda naujos medžiagos, padedančios geriau suprasti jo asmenybę. Nuo pat 1920-ųjų J. Tumas aktyviai bendradarbiavo su Švietimo ministerija.
Vaižganto Darbas Knygų Leidimo Komisijoje
Jos padaliniai buvo Knygų leidimo komisija bei Knygų ir mokslo priemonių tikrinimo komisija. Yra žinoma, kad Knygų leidimo komisija (toliau - Komisija) iš viso išleido 530 numeruotų leidinių. Komisijos sekretorius L. Gira pateikia išsamų 666 spaudinių, kuriuos ši Komisija patikrino 1924-1931 m., sąrašą.
Iš Komisijos protokolų aiškėja, kad daug knygų recenzavo S. Čiurlionienė, nemažai J. Balčikonis, J. Baronas, M. Biržiška, V. Dubas, L. Gira, M. Grigonis, V. Kamantauskas, A. Kasakaitis, V. Krėvė-Mickevičius, Z. Kuzmickis, P. Mašiotas, J. Račkauskas, P. Ruseckas, J. Talmantas, J. Vokietaitis ir kt. 1924-1932 m. J. Tumas parašė septyniasdešimt aštuonias recenzijas, kuriose įvertino aštuoniasdešimt du leidinius. Vienuolika recenzijų, kiek išplėstų, 1922 m. išspausdino „Tėvynės balse“ ir „Krašto balse“ bei 1925 m. „Lietuvoje“ ir „Lietuvyje“.
Pirmąją recenziją Vaižgantas parašė 1924 m. gegužės 13 d., paskutiniąją - 1932 m. balandžio 15 d. Chronologiškai recenzijos atrodo taip:
- 1924 m. - trylika
- 1925 m. - dvidešimt devynios
- 1926 m. - penkios
- 1927 m. - šešios
- 1928 m. - aštuonios
- 1930 m. - trys
- 1931 m. - dvylika
- 1932 m. - dvi
L. Giros žodžiais, „kan. Tumas pasižymėjo K-jos recenzentų tarpe kaip punktualiausias, greičiausias recenzentas, jo niekada nereikėdavo raginti paskubinti recenzavimą. Rašė Vaižgantas tikrai greitai. Štai 1924 m. lapkričio 13 d. jis „atpliekia“ net tris recenzijas apie A. Tolstojaus „Aelitą“, R. Tagorės „Gitanžali“ ir S. Šemerio „Granata krūtinėje“.
1925 m. gruodžio 22 d. Vaižgantas recenzuoja K. Hamsuno „Viktoriją“ ir B. von Suttnerio „Šalin ginklus“. 1928 m. gegužės 27 d. parašo recenzijas apie H. G. Wellso romaną „Pasaulių karas“ ir P. Mašioto knygelę „Būta ir pramanyta“. O tų pačių metų lapkričio 20 d. recenzuoja J. Petrulio parengtą „Aušros“ poeziją bei Č.
Kalbos Svarba Vaižganto Recenzijose
Aptardamas recenzuojamos knygos turinį, J. Tumas visad pareikšdavo teigiamų ar neigiamų pastabų, susijusių su kalba. Nepalankaus vertinimo susilaukė tie lietuvių autorių kūriniai, kuriuose gausu svetimžodžių ir netaisyklingų gramatinių konstrukcijų. Ta prasme kritikuojamas Dėdės Atanazo apsakymas „Mirtis“, A. Lasto poema „Lietuvos knygnešio likimas“, B. Vargšo-Laucevičiaus „Katoržnikas“, V. Butlerio romanas „Už ką?“.
Anot Vaižganto, A. Lasto poema „Lietuvos knygnešio likimas“ aktuali savo tema, tačiau nerekomenduotina moksleiviams dėl prastos kalbos ir dėl to, kad „visur kyšo poezijai netinkama marksistinė tendencija“. Komisija, pasiremdama kritišku Vaižganto atsiliepimu, 1925 m. spalio 6 d. posėdyje taip pat pripažino, kad A.
Įdomu, kad aptardamas G. Petkevičaitės atsiminimus „Iš mūsų vargų ir kovų“ bei „Karo metų dienoraštį“ - rinkinį „labai gražiai beletristiškai sustilizuotų įspūdžių“ - Vaižgantas, be kita ko, pakartojo 1922 m. sakytą mintį apie G.
Knygų Tinkamumas Moksleiviams
Recenzijų pobūdį, kaip minėta, nulėmė specifiniai poreikiai - knygų tinkamumas moksleiviams. Jiems turėjo būti siūlomi kūriniai, kurių turinys moralus ir kurie ugdė jaunosios kartos dvasines vertybes. Šiam aspektui Vaižgantas skyrė daug dėmesio.
Jis pažymėjo tuos lietuvių autorių kūrinius, kurie „pirkte paperka jauną, nekritingą skaitytoją be galo švaria dvasia, jaunu idealizmu, moralybe“ (žr. recenziją apie R. Striupo apsakymų knygą „Žmogus žmogui“, kurią Komisija, remdamasi Vaižganto teigiamu atsiliepimu, 1924 m. spalio 11 d. posėdyje pripažino „mokyklų knygynams leista“).
Geru pavyzdžiu Vaižgantas laiko vaikams skirtą P. Mašioto knygelę „Būta ir pramanyta“. Jos autorių recenzentas teigiamai vertina už gebėjimą „parinkti alegoriškai ar simboliškai pamokinančių pasakojimų“, už mokėjimą „lietuviškai reikšti mintį, savą ar svetimą“.
Tačiau apibūdinęs K.
Chrestomatijų ir Antologijų Vertė
Recenzuodamas lietuvių autorių kūrinius, Vaižgantas pabrėžė chrestomatijų ir antologijų, „kurios populiarina poetus“, vertę. Gerai atsiliepiama apie suvalkiečių poezijos antologiją „Sūduva“, J.
Tumo recenzijos spausdinamos iš originalų, kuriuos saugo Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius (F1 - F 334). Sulyginusių tekstus su mašinraščių, esančių Lietuvos centriniame valstybės archyve (F 391, Ap. 4, B. 1795), nuorašais, reikia pasakyti, kad jie padėjo rekonstruoti kai kur gana išblukusias autografų vietas. Kita vertus, nuorašuose apstu klaidų.
Tenka pripažinti, kad VDU bibliotekos rankraštyno vedėja Elena Eimaitytė (1906-1989, nuo 1952 m. - Kačinskienė), ant kiekvienos recenzijos dėdama spaudą ir pasirašydama po frazės „nuorašas tikras“, elgėsi ne visai atsakingai. Remiantis Komisijos posėdžių protokolais, pavyko nustatyti kai kurių J. Tumo nedatuotų recenzijų tikslesnį parašymo laiką, kuris nurodomas laužtiniuose skliausteliuose kaip ir dauguma kitų patikslinimų. Vaižganto tekstai pateikiami išlaikant autentiškumą, taisyta tik rašyba ir skyryba.
Pateikiami realijų ir personalijų paaiškinimai. 1924-1929 m. Vaižganto recenzijos pasirašytos parašu Doc. J. Tumas, 1930-1932 - parašu Dr. J. Tumas.
Vaižgantas - Kultūros Tarpininkas
Daug kartų manęs klausė (ypač mokiniai): o kuo tas Vaižgantas apskritai svarbus? Literatūros istorijos argumentas ne visada veikė, tiesą sakant, man regis, kad jis ir nėra pats svarbiausias matuojant Tumo įtaką lietuvių kultūrai. Kertinis yra šio žmogaus kaip kultūros tarpininko vaidmuo.
Pirma, jis iš tiesų dirbo tiesioginį kultūros organizavimo darbą (redaktorius, leidėjas, kritikas, draugijų, įvairių iniciatyvų spiritus movens). Antra, tarpininko tapatybė buvo jo kultūrinė laikysena. Nusprendęs būti slieku, juodadarbiu, mėšlavabaliu (visi žodžiai iš laiškų kultūros bendradarbiams), orientavo veiklas kaip „trąšą dirvai“, matė savo kultūrinę darbuotę kaip pamatą ateities kartoms.
Beje, skaitant Tumo laiškus retsykiais atrodo, kad ir ankstyvuosius grožinius tekstus jis ėmėsi rašyti kaip kultūros projekto dalį be didelių meninių ambicijų, juos ir vėliau įvardijo kaip „tarpinę stotelę“ link tikrosios lietuvių literatūros.
Dalydamasis savo talento dovanomis, jis tapo stambaus masto kultūriniu influenceriu, o turint galvoje, kad jo veikimo laiku intensyviausiai formavosi lietuvių kultūra ir literatūros kanonas, galime nutuokti, kokia didelė tokio „dirvos purenimo“ reikšmė.
Kultūros sociologai pabrėžia, kad meno lauke reikšmingiausi vaidmenys neretai priklauso tarpininkams, kurie „valdo“ kultūrą ir jos apibrėžtis, nuo jų priklauso kitų meno ir kultūros veikėjų pripažinimas ir pan.
Vertinimas Vertimų ir Knygų Turinio
Pirmiausia atkreipkime dėmesį, kad Vaižgantas pripažino vertimų svarbą, nepriešino jų su savąja, tautine, literatura. „Gerų knygų geras vertimas tai toks pat literatūros turtas, kaip ir jos pačios kūryba: lygiai sotina žmones sveiku dvasios maistu ir sklandžia, taisyklinga kalba“.
Ši pastaba - iš 1918 m. atsiliepimo apie Voroneže išleistą Hanso Christiano Anderseno pasakų rinktinę. Antra, Vaižgantas labai seniai ir labai paprastai įvardijo pagrindinį gero vertimo kriterijų. 1900 m. „Žinyčioje“ jis rašė: „Vertimas tuomet tebus geras, kad skaitytojas nepažins, jog tai vertimas.
Recenzijoje jis pabrėžia, kad knygas būtina cenzūruoti visų pirma dėl kalbos. Tačiau rūpėjo Vaižgantui ir verstinių knygų turinys, o rašant apie vaikų ir jaunimo literatūrą - ir jų poveikis skaitytojui. Šio pobūdžio knygų vertinimai įdomūs, o kai kuriais atvejais - ir aktualūs.
Pasaulinė Klasika Vaikams
Pirmiausia Vaižgantas buvo dėmesingas pasaulio klasikai, knygoms, kurios nebuvo rašytos vaikams, bet ilgainiui pasidarė vaikų, ypač paauglių, skaitomos. Tokių, perėjusiųjų, knygų atmainą Vaižgantas aiškiai matė, skyrė, tik apibūdino ją savaip. 1915 m. rašydamas apie Selmos Lagerlöf Legendas apie Kristų, jis samprotauja:
„Ilgaamžių knygų yra nemaža; tokių, kurias myli ir mėgsta rinktiniai žmonės: mokslo, poezijų. Maža bet tėra tokių, kurias mylėtų ir mėgtų griežtai visi pasaulio žmonės, dideli ir maži, mokyti ir prasčiokai. Į tokias pridera: „Robinzonas Kruzė“, Bičer-Stovienės „Dėdės Tomo gryčelė“, Edmondo de Amicis „Širdis“. Ir ne taip seniai pamėgta ir griežtai į visas literatūrines kalbas išversta Lagerlöf knygutė“.
Danielio Defoe knygos reikšmę jis buvo įvardijęs ir anksčiau, rašydamas apie Jeronimo Ralio ir Jurgio Šlapelio išverstą Robinzono gyvenimą ir jo nelaimes (1914), pabrėžė šios knygos reikšmę apskritai, minėjo ankstesnius jos sulietuvinimus ir apibendrino: „Bevelytume, kad kiekvienuose lietuvių namuose jaunuomenė turėtų savo knygų rinkinėlyje ir „Robinzono“ šį paskutinį leidimą“.
Bendrojo skaitymo knyga Vaižgantas laiko ir italo Edmondo de Amiciso Širdį, nors, kaip dabar žinome, ji buvo kurta labiau kaip jaunimo, pedagoginė lektūra. Tokios knygos esančios „[v]iso pasaulio turtas, jos patinka, dera ir naudingos skaityti visiems - vaikams, jaunuomenei ir suaugusiems. Tai geriausios auklėjimo knygos.
Jos žadina širdies jausmus, duoda gilaus savo pareigų supratimo, mokina artimo meilės, užuojautos, luomų ir stovių lygybės, tvarkos ir mokslo pamėgimo. Jas skaitydami galime išmokti mylėti tėvus ir tėvų žemę, ginti nuskriaustuosius“.
Išvados
Ši apžvalga atskleidžia, kokį didelį indėlį Juozas Tumas-Vaižgantas įnešė į lietuvių literatūrą, ypač vaikų ir jaunimo srityje. Jo recenzijos ir vertinimai padėjo formuoti jaunų skaitytojų moralines vertybes ir ugdyti meilę gimtajai kalbai ir kultūrai.
Panašus:
- Neįtikėtina Bernardo Brazdžionio kūryba vaikams: atraskite magišką pasaulį!
- Neįtikėtina Vaikų Kūrybos Galia: Įkvepiančios Citatos, Kurios Pakeis Jūsų Požiūrį
- Kaip Išlaisvinti Kūrybinę Energiją: Būtini Žingsniai Kūrybai Atverti
- Medinių Dirbinių Albumas: Atraskite Unikalius Dizainus ir Kūrybišką Pritaikymą
- Kaip lengvai paaiškinti vaikams pralaimėjimo svarbą ir mokyti juos iš jo