Vaiko teisės ir pareigos mokykloje

Kiekvienos vasaros pabaigoje ištinka mokyklos pasiruošimo karštinė, kai prekybos centrai prisipildo kanceliarinių priemonių, nusidriekia eilės prie uniformų, socialiniai tinklai mirga nuo informacijos, kaip pasiruošti mokyklai, kaip motyvuoti vaikus ir pan. Į šį jau ne kartą vaikų užduotą klausimą Google paieška siūlo daug atsakymų, vienas iš jų - mokykla suteikia akademinių žinių, kurių reikia norint gauti išsilavinimą. Mokykloje įgyjami svarbūs emociniai ir socialiniai įgūdžiai, o naujos žinios mums leidžia labiau pasitikėti savimi, priimti sprendimus, dalintis vertingomis įžvalgomis su kitais. Taigi abejonių, kam ta mokykla ir kodėl reikia mokytis, kaip ir turėtų nekilti.

Visų pirma, svarbu įsisąmoninti, kad vaikas turi teisę ne tik mokytis, bet ir žaisti. Vadinasi, kaip ir visais kitais gyvenimo atvejais, taip ir šiuo, reikia atrasti ir išlaikyti pusiausvyrą tarp vaiko teisės mokytis ir teisės žaisti. Metodai, kaip ir vaiko poreikiai, gali būti skirtingi. Svarbiausia, kad mokymasis atitiktų vaiko galimybes ir poreikį įgyti žinių, socializuotis ir pasiruošti savarankiškam gyvenimui.

Kaip žinoma, vaiku laikomas asmuo iki 18 metų, kurio įstatyminiu atstovu yra tėvai arba globėjai. Nepaisant to, augant vaiko gebėjimams, atsakomybė pačiam priimti tam tikrus su jo gyvenimu susijusius sprendimus taip pat didėja. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnyje nustatyta, kad asmenims iki 16 metų mokslas privalomas. Tai yra ne tik vaiko teisė, bet ir pareiga. Vaikas iki 16 metų negali nutraukti mokymosi pagal privalomojo švietimo programas, privalo reguliariai lankyti mokyklą, be pateisinamos priežasties nepraleisti pamokų ir kitų privalomų ugdymo proceso užsiėmimų.

Vis dėlto, kaip skelbia Valstybės duomenų agentūra, mokyklos nelankančių vaikų skaičius vis dar išlieka pakankamai didelis, t. y. 16-17 tūkst. vaikų iki 16 metų. To priežastys įvairios. Primintina, kad pagal Švietimo įstatymą, tėvai (globėjai) privalo vaiką, kuriam tais kalendoriniais metais iki balandžio 30 dienos yra suėję 5 metai, leisti mokytis pagal priešmokyklinio ugdymo programą. Priešmokyklinis ugdymas gali būti teikiamas vėliau tėvų (globėjų) sprendimu, bet ne vėliau, negu vaikui tais kalendoriniais metais sueina 6 metai. Taip pat tėvai (globėjai) privalo vaiką, kuriam tais kalendoriniais metais sueina 7 metai, leisti mokytis pagal pradinio ugdymo programą. Tėvai, netinkamai vykdantys šias pareigas, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Vis dėlto, valstybė nesiekia bausti tėvų - pirmiausia ji siūlo pagalbą vaikui ir šeimai.

Kaip minėta pirmiau, augant vaiko gebėjimams, didėja ir jo galimybės pačiam priimti sprendimus. Pavyzdžiui, vaikas nuo 14 metų turi teisę pasirinkti vieną iš privalomojo dorinio ugdymo dalykų: tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos tikybą arba etiką.

Vaiko teisė į nuomonę ir dalyvavimą

Vis dėlto, reikėtų nepamiršti, kad visus sprendimus dėl vaiko turėtume priimti ne taip, kaip suaugusiems atrodo geriau, o kartu su vaiku. Vaiko nuomonės išklausymas ir vaiko dalyvavimas priimant su jo gyvenimu susijusius sprendimus - tai vienas svarbiausių vaiko teisių apsaugos principų. Todėl tėvai, spręsdami su vaiku susijusius klausimus, turėtų bandyti tartis tarpusavyje, įgyvendinti ne savo svajones ir ne siekti pateisinti savo lūkesčius turėti „tobulą” vaiką, o padėti vaikui susivokti greitai besikeičiančiame pasaulyje ir atrasti jame savo vietą.

Mokslas valstybinėse ir nevalstybinėse mokyklose

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnyje nustatyta, kad mokymas valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas. Švietimo įstatyme nurodyta, kad mokymas valstybinėje ir savivaldybės mokykloje pagal priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programas ir profesinio mokymo programas, skirtas pirmajai kvalifikacijai įgyti, yra nemokamas. Tačiau nevalstybinėje mokykloje mokestį už ugdymą, mokymą nustato mokyklos savininkas (dalyvių susirinkimas).

Girdime diskusijas apie tai, kad mūsų šalyje vis labiau jaučiamas vaikų suskirstymas į tuos, kurių tėvai gali apmokėti vaikų ugdymo išlaidas privačiose mokyklose, ir tuos, kurie lanko nemokamas ugdymo įstaigas. Gali skirtis ne tik ugdymo paslaugų kokybė, pvz., geresnės mokymo priemonės, mažesnės klasės ir pan., bet ir pasiekti rezultatai. Vis dėlto, jei vertintume baigiamųjų egzaminų rezultatus, jie rodo, kad nemažą dalį geriausių įvertinimų surenka vaikai ne iš didžiųjų miestų ir privačių ugdymo įstaigų, o besimokantys valstybinėse ar savivaldybių mokyklose.

Švietimo įstatyme nustatyta, kad individualiomis mokymosi priemonėmis (pratybų sąsiuviniais, rašymo priemonėmis, skaičiuotuvais ir kitomis) mokinį aprūpina tėvai (globėjai). Pažymėtina, kad mokiniams, kurie mokosi pagal priešmokyklinio ugdymo programą ar pagal pradinio ugdymo programą pirmoje ar antroje klasėje, nemokami pietūs skiriami nevertinant šeimos gaunamų pajamų be atskiro tėvų (globėjų) prašymo.

2023 m. valstybė truputį padidino finansavimą švietimui, tačiau, kaip matyti, mokytojai ir toliau lieka nepatenkinti per mažu darbo užmokesčiu ir per dideliu darbo krūviu. Verta sutikti, kad ne kiekvienas gali būti mokytoju, todėl pasirinkusiems šį kelią ir norintiems bei galintiems juo eiti, turėtų būti teisingai atlyginta. Tačiau „teisingai” kiekvienas supranta skirtingai.

Straipsnis skirtas Tarptautinei vaikų gynimo dienai - birželio 1-ajai - paminėti. Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro specialistai siekia atkreipti visuomenės dėmesį į būtinybę saugoti ir gerbti vaikų teises. Valstybės, kurios siekia, kad jų visuomenė būtų demokratiška, humaniška ir teisiškai išprususi, stengiasi savo vaikams sukurti visapusiškai palankią ir sveiką vystymosi, augimo bei ugdymosi aplinką, kurioje nepažeidžiamos jų teisės. Vaiko teisių įgyvendinimas kiekvienoje šalyje pasireiškia skirtingai. Daugelis pasaulio valstybių yra ratifikavusios Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją (toliau - Konvencija) ir įgyvendindamos vaikų teises stengiasi priimamus teisės aktus derinti su Konvencijos nuostatomis. Lietuva - viena iš 192 pasaulio valstybių, ratifikavusių Konvenciją ir tuo įsipareigojusi kurti ir tobulinti vaikų apsaugos teisinę sistemą. Kuriant naujus įstatymus, poįstatyminius teisės aktus, kaip numato Konvencija, pirmiausia atkreipiamas dėmesys į vaiko interesus. Valstybė įsipareigoja teikti vaikams tokią apsaugą ir globą, kokios reikia jų gerovei užtikrinti - gyventi ir sveikai vystytis. Tai reiškia, kad vaikams turi būti sudarytos visos sąlygos augti sveikoje aplinkoje.

Kaip teigia Pasaulio sveikatos organizacija, „vaikai negali valdyti juos supančios aplinkos ir nuo suaugusiųjų priklauso, kokioje aplinkoje jie gyvena, mokosi, kartais dirba ir žaidžia“ (2004). Taigi, kokią aplinką sukursime vaikams, priklauso nuo mūsų, suaugusiųjų. Nuo to, kokius sprendimus priimsime, priklausys jų gerovė ir gyvenimo kokybė.

Vaikų teisės į sveikatą mokykloje

Vaikai daug laiko praleidžia ugdymo aplinkoje. Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme teigiama, kad sveikatos priežiūros mokykloje paskirtis - padėti mokiniams saugoti ir stiprinti sveikatą, sukurti tokias sąlygas vaikams, kurios atitiktų teisės aktų reikalavimus ir būtų palankios sveikatai: užtikrintų galimybę visapusiškai vystytis asmenybei, būti sveikam ir augti sveikoje aplinkoje. Sveikatos ugdymas mokyklose turėtų būti kasdienis ir neatsiejamas nuo kitų veiklų.

Mokykloje už vaiko sveikatą yra atsakingi ne tik visuomenės sveikatos priežiūros specialistai, bet ir pedagogai, mokyklos valgyklos personalas, net patalpų tvarkytojas, nes kiekvienas iš jų atlieka veiksmus, kurie susiję su vaikų sveikata. Pavyzdžiui, mokytojai atsakingi už psichosocialinį mokinių, klasės, visos bendruomenės klimatą, sveikatos žinių sklaidą bei visos mokyklos sveikos aplinkos formavimą, valgyklos personalas atsakingas už higieną ir sveiką maistą, patalpų tvarkytojas - už aplinkos tvarkymą ir higienos palaikymą tam skirtomis sveikatai nekenksmingomis priemonėmis ir t. t. Taigi už vaikų teisę į sveikatą esame atsakingi visi, taip pat ir patys vaikai.

Vaiko teisės - tai tam tikros sąlygos ir priemonės, kurias turi užtikrinti kiekviena valstybė, kad vaikai augtų laimingi ir sveiki. Visi vaikai gimsta turėdami vienodas teises - nesvarbu, kur jie gyventų ir kokie jie būtų. Kaip jau minėta, vaiko teisės yra įtvirtintos Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje (toliau - Konvencija). Daugelis Konvencijos nuostatų yra susijusios su vaikų sveikata:

• apsauga nuo bet kokios diskriminacijos (taip pat ir sveikatos srityje) (2 str.),
• svarbiausia - vaiko interesai (3 str.),
• gyventi ir sveikai vystytis (6 str.),
• vaiko dalyvavimas, nuomonės išklausymas (12 str.),
• vaiko nuomonės išsakymas, informacijos gavimas, perdavimas (13 str., 17 str.),
• teisė į apsaugą nuo įvairaus pobūdžio smurto: fizinio, psichologinio (19 str.),
• turintis psichinių ar fizinių sutrikimų vaikas turi turėti galimybes į pilnavertį gyvenimą, kuris garantuotų jo orumą, ugdytų pasitikėjimą savimi, leistų aktyviai dalyvauti visuomenės veikloje (23 str.),
• teisė būti sveikam, į sveikatos apsaugą, sveikatos ugdymą (24 str.),
• teisė į reguliarų paskirto gydymo tikrinimą (25 str.),
• teisė į deramą gyvenimo lygį (27 str.),
• teisė mokytis (28 str.),
• teisė į poilsį ir laisvalaikį (31 str.),
• teisė būti apsaugotam nuo ekonominio išnaudojimo ir nuo bet kokio darbo, kuris gali būti pavojingas sveikatai (32 str.),
• apsauga nuo neteisėto narkotinių priemonių ir psichotropinių medžiagų vartojimo, gaminimo ir pardavinėjimo (33 str.),
• teisė būti apgintiems nuo seksualinio išnaudojimo (34 str.),
• teisė nepatirti kankinimų ar kitokio žiauraus, nežmoniško arba orumą žeminančio elgesio ar bausmių (37 str.),
• teisė fiziškai ir psichologiškai nukentėjus nuo bet kokio pobūdžio smurto ar išnaudojimo, tuo pačiu ir nuo karinių veiksmų, gauti reabilitaciją (39 str.).

Pakomentuosime plačiau šias Konvencijos nuostatas. Pavyzdžiui, 2 str. kalbama apie diskriminaciją, kad jos negalima naudoti prieš vaiką, kurio tėvai ar teisėti globėjai yra kitos rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos ar politinių pažiūrų. Kad ir koks būtų vaikas ir jo tėvai (teisėti globėjai), vaikas negali būti diskriminuojamas, kai sprendžiami jo sveikatos ar kiti klausimai. Vaikas turi būti apsaugotas nuo diskriminacijos ir nebūti auka ar įkaitu dėl savo tėvų statuso, veiklos ar jų įsitikinimų. Todėl imantis bet kokių su vaiku susijusių veiksmų reikia paisyti vaiko interesų. Tai garantuoja Konvencijos 3 str. Reikia užtikrinti, kad savo veiksmais nepadarytume žalos vaikui, siekti, kad nenukentėtų jo fizinė ir psichinė sveikata. Laikantis šios nuostatos, būtina atsižvelgti į kiekvieną vaiką individualiai, nes kiekvieno vaiko interesai, poreikiai yra skirtingi. Sprendžiant klausimus, susijusius su vaiko sveikata, prioritetas turi būti skirtas vaiko interesams, jo teisių įgyvendinimui.

Mokykloje vis dar dažnai pasitaiko diskriminacijos apraiškų. Ne paslaptis, kad mokytojai dažnai stengiasi to nepastebėti arba laiko tai nereikšmingu dalyku, tačiau nuolat diskriminaciją patiriantis vaikas dėl to labai išgyvena, kenčia jo psichinė sveikata, kartais tai gali privesti prie savęs žalojimo ar net savižudybės. Todėl kiekvieno pareiga būti dėmesingu, laiku užkirsti kelią diskriminacijos apraiškoms.

Atėjęs į pasaulį žmogus turi teisę į gyvybę, laisvę ir asmens neliečiamybę. Tai visuotinis žmogaus teisių principas, kuris galioja ir kiekvienam vaikui. Apie tai kalbama ir Konvencijos 6 str., kuris nustato vaiko teisę į gyvybę ir galimybę augti bei sveikai vystytis. Šio straipsnio nuostatos įpareigoja visus suaugusiuosius, institucijas, valstybes užtikrinti vaiko teisę į gyvybę ir vystymąsi: apsaugoti jį nuo visų rūšių smurto formų, kankinimų, žeminimų, prievartos, išnaudojimo ir kitokių veiksnių, kurie pakenktų jo gyvybei ar sveikatai. Vaikai mokykloje praleidžia daug laiko, todėl ten jie turi jaustis saugiai, būti sveikatai palankioje aplinkoje. Tuo turi pasirūpinti mokyklos administracija, mokytojai, visuomenės sveikatos specialistai, dirbantys mokykloje, kt. personalas.

Gerbdami vaiko teises, pripažįstame jį kaip aktyvų tesės subjektą, todėl spręsdami visus klausimus, susijusius su vaiku, turime išklausyti ir vaiko nuomonę. Vaiko teisė į savo nuomonės išsakymą, teisė būti išklausytam, teisė gauti informaciją, susijusią su jo interesais, yra apibrėžtos Konvencijos 12, 13 ir 17 str. Mokykloje vaikas, dalyvaudamas kasdieniame gyvenime, nuolat atsiduria situacijose, kuriose gali reikšti savo nuomonę sveikatos ir kitais klausimais, atstovauti savo interesams, dalyvauti priimant sprendimus. Tai ne tik atsakinėjimas pamokų metu, bet ir dalyvavimas mokyklos savivaldoje, diskusijose dėl sveikesnės mitybos, fizinio aktyvumo, turiningo laisvalaikio praleidimo ar prevencinėse programose. Mokyklos vadovų pareiga - atsižvelgti į vaiko nuomonę, ją gerbti. Jeigu daugiau pasitikėsime vaikais ir leisime laisvai diskutuoti jiems rūpimais klausimais, suteiksime jiems patiems daugiau pasitikėjimo savimi, ugdysime atsakomybę už priimtus sprendimus, suteiksime galimybę būti visaverčiais bendruomenės nariais. Vaikai, spręsdami savo sveikatos klausimus, kaupia patirtį, kuri ateityje pravers sprendžiant kitus klausimus. Sveikatos ugdymas mokykloje turėtų būti prioritetinė kryptis visą vaiko ugdymo laikotarpį. Vaikai mokykloje turi teisę gauti patikimos informacijos sveikatos klausimais, atitinkančios jų amžių, ir gebėti tinkamai ja pasinaudoti. Vaikai turi teisę naudotis žiniasklaida, dalyvauti TV ir radijo laidose, spaudoje, reikšti savo mintis jiems prieinama forma: žodžiu, raštu, meno kūriniais ar kitaip.

Nors vaikai ir turi teisę laisvai reikšti savo nuomonę (ši teisė apima laisvę ieškoti, gauti ir perduoti bet kokio pobūdžio informaciją), tačiau ji gali būti kai kuriais atvejais ribojama įstatymu, kad nepažeistų kitų asmenų teisių ir reputacijos bei apsaugotų kitų asmenų sveikatą ir dorovę - tai nustatyta Konvencijos 13 str. Apie tai, kad vaikas turi teisę į žiniasklaidos priemones, nacionalinius ir tarptautinius informacijos šaltinius, teigiama ir Konvencijos 17 str. Vaikas turi turėti teisę prieiti prie šios informacijos, ypač prie tokios, kuri prisideda prie vaiko socialinės, dvasinės ir dorovinės gerovės, skatina jo fizinį bei psichinį vystymąsi.

Smurto prevencija mokykloje

Konvencijos 19 str. pasisakoma prieš bet kokio pobūdžio smurtą vaikų atžvilgiu: negalima vaiko įžeidinėti, tyčiotis, ignoruoti, grubiai elgtis, bausti fizinėmis bausmėmis, išnaudoti (įskaitant ir seksualinį išnaudojimą), apleisti ir kt. Mokykloje vaikas turi būti apsaugotas ne tik nuo bendraamžių smurto, patyčių, bet ir nuo mokytojų naudojamo psichologinio smurto. Mūsų mokyklose yra nemažai ir itin žiauraus smurto apraiškų. Dažnai suaugusieji stengiasi to nepastebėti arba tam yra abejingi ir taip tampa smurtautojo bendrininkais. Todėl didžiausia suaugusiųjų pareiga - laiku pastebėti ir apsaugoti vaiką nuo visų rūšių fizinio ar psichologinio smurto. Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, ar vaikas nepatiria smurto namų aplinkoje ir ar nemato smurtaujant kitų asmenų. Jis turi teisę būti apgintas nuo tokio pobūdžio išnaudojimo ir smurto - teigiama Konvencijos 34 str. Vaikai, susidūrę su smurtu, išnaudojimu, žeminimu, patyčiomis, patiria ilgalaikius psichologinius išgyvenimus - žalojama jų psichinė sveikata. Tokiais vaikais turėtų rūpintis mokyklos specialistai, suteikti jiems psichologinę pagalbą.

Kai mokykloje pasitaiko smurto apraiškų, mokyklos administracija turėtų nedelsdama reaguoti ir užkirsti joms kelią, sukurti prevencijos planą, kuris padėtų vaikams spręsti iškilusias problemas (pavyzdžiui, užtikrinti vaikui konfidencialumą, padėti vaikui kreiptis pagalbos į kitas nepriklausomas institucijas, taip pat nukreipti pas nepriklausomus specialistus: gydytojus, psichologus, advokatus). Mokykla turėtų nuolat kelti pedagogų kvalifikaciją smurto prevencijos klausimais, rengti akcijas prieš smurtą, diskusijas grupėse, vykdyti įvairias socialines programas, jų metu šviesti ir teikti informaciją vaikams. Vykdydami prevencines (ar drausminimo) priemones, turėtume būti atsargūs, kad nepadarytume vaikams žalos. Negalima persistengti - šios priemonės turi nežeminti vaiko orumo (28 str. 2 d.).

Negalią turinčių vaikų teisės

Vis dar pasitaiko atvejų, kada negalią turintis vaikas yra diskriminuojamas, varžomas jo dalyvavimas visuomeninėje veikloje, prieš jį smurtaujama (ypač globos namuose). Konvencijos 23 str. nuostatos nusako neįgalaus vaiko teisę į pilnavertį gyvenimą: gauti išsilavinimą ir profesinį pasirengimą, gauti visas įmanomas sveikatos paslaugas, lygias teises ir galimybę dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Mokyklos administracija turėtų pasirūpinti fizine mokyklos aplinka, kad negalią turintis vaikas galėtų patogiai atvykti į pamokas, sudaryti vaikui specialią ugdymo programą, teikti informaciją apie galimybę dalyvauti visuomeninėje veikloje, veikiančias neįgaliųjų organizacijas, konsultuoti tėvus dėl mokykloje ir už jos ribų teikiamų paslaugų. Mokykla turi turėti pedagogų, kurie padėtų negalią turinčiam vaikui, stengtųsi visapusiškai jį integruoti į mokyklos gyvenimą.

Vaiko teisė į sveiką aplinką ir tinkamą gyvenimo lygį

Mokykloje vaikai praleidžia daug laiko, tad kalbėdami apie vaiko teisę būti sveikam, teisę į sveikatą, buvimą sveikoje aplinkoje bei sveikatos švietimą (24 str.), turime siekti, kad visos šios vaiko teisės būtų įgyvendintos. Būtina pasirūpinti, kad mokykloje netrūktų higienos priemonių (muilo, rankšluosčių, šepečių ir kt.), kad patalpos būtų nuolat vėdinamos, valomos tokiomis priemonėmis, kurios nebūtų kenksmingos žmogaus sveikatai, nesukeltų alergijų. Patalpų apšvietimas turi atitikti higienos normų reikalavimus, vaikų suolai - jų amžių ir ūgį. Kad būtų išvengta traumų bei susižalojimų ir užtikrintas vaikų saugumas, reikia pasirūpinti saugiais laiptų turėklais, neslidžia grindų danga, lygiais bėgimo takeliais, saugiomis sporto bei kitomis mokymosi priemonėmis ir t. t. Mokykloje vaikai turi ne tik gauti žinių apie sveiką mitybą, bet ir galimybę visi būti pamaitinti šiltu maistu, aprūpinti geriamuoju vandeniu. Konvencijos 27 str. kalbama apie vaiko teisę į tinkamą gyvenimo lygį, tad mokykla turi pasirūpinti visais vaikais, ypač tais, kurių socialinė padėtis yra sunki, kad tie vaikai bent kelis kartus per dieną gautų maisto. Mokykloje vaikai turėtų būti maitinami tam skirtose patalpose prie stalo, maistas turi atitikti vaikų amžių ir sveikos mitybos reikalavimus. Tik pamaitinti vaikai gali normaliai vystytis fiziškai, dvasiškai, protiškai ir socialiai.

Rūpinantis tinkamu vaiko gyvenimo lygiu, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad mokykloje vaiko aplinka atitiktų jo amžiaus poreikius: turėtų būti tinkamai sutvarkytos erdvės, skirtos mokymuisi, laisvalaikio leidimui, žaidimams, popamokinei veiklai.

Kalbėdami apie vaikų sveikatą, negalime nepaminėti, kad vaikai, turintys sveikatos problemų, negali būti diskriminuojami (2 str.) ar varžoma jų teisė į dalyvavimą (12 str., 13 str.). Mokykloje dirbančių sveikatos priežiūros specialistų pareiga - atkreipti dėmesį į sveikatos problemų turintį vaiką, padėti jam adaptuotis aplinkoje, sekti jo būklę visu ugdymosi laikotarpiu, laiku reaguoti į iškilusias problemas, konsultuoti vaiką ir jo tėvus (teisėtus globėjus) sveikatos klausimai. Atkreiptinas sveikatos specialistų bei mokytojų dėmesys į tokias ugdymo įstaigas, kaip socializacijos centrai, specialiosios mokyklos, specializuoti ugdymo centrai, sanatorinės mokyklos, reabilitacijos centrai, globos namai ir kt., kur vaikai ne tik mokosi, bet ir gyvena (laikinai ar visam laikui atiduoti valstybės globai), kad būtų užtikrintos jų teisės, sudarytos saugios globos ir mokymosi sąlygos. Ne paslaptis, kad dažnai tokiose įstaigose piktnaudžiaujama savo valdžia ir pažeidžiamos vaiko teisės (25 str.). Norint to išvengti, reikia dažniau kviestis nepriklausomus specialistus, kad šie tikrintų vaikams paskirtą gydymą, įvertintų jų sveikatos ir gyvenimo kokybę. Taip siekiama apsaugoti vaikus nuo smurto ar kitokių neteisėtų veiksnių bei laiku išklausyti jų nuomonę.

Mokytojai ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistai, dirbantys mokyklose, užtikrindami vaikų teisę į sveikatą, turėtų nuolat rūpintis ir savo sveikata, reguliariai ją tikrintis, kad susirgę užkrečiamosiomis ligomis neužkrėstų vaikų. Mokytojai ir kiti specialistai turėtų nuolat kelti kvalifikaciją ir šviesti mokyklos bendruomenę sveikos gyvensenos klausimais, rengti ir įgyvendinti prevencines sveikatos stiprinimo programas, jose dalyvauti ir nepa...

Vaiko pareigos mokykloje

Vaikas privalo:

• nuolat lankyti pamokas ir nepraleisti jų be pateisinamos priežasties (Pamokų praleidimo priežastis patvirtinantys dokumentai (gydytojo pažymos, tėvų (globėjų) ar įstatyminių atstovų raštai ir kt.) klasės auklėtojui turi būti pateikti ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo atvykimo į mokyklą dienos. Šiame punkte nustatytu terminu nepateikus pamokų praleidimo priežastį pagrindžiančių dokumentų, praleistos pamokos bus žymimos kaip pamokos, praleistos be pateisinamos priežasties.

žymės: #Vaiku

Panašus:

• Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
• Kačerginės vaikų sanatorija "Žibutė": apgyvendinimas, procedūros, atsiliepimai
• Meilė, džiazas ir velnias: tėvų ir vaikų santykių labirintai
• Dešimt Vaiko Įsakymų Tėvams: Atraskite Sėkmingo Bendravimo Paslaptis!
• Kaip Greitai ir Lengvai Gauti Gimimo Liudijimo Dublikato Išrašą Lietuvoje?