Sėkmingą prieškoolinio amžiaus vaikų ugdymą šeimoje psichologiškai ir pedagogiškai dažnai lemia šeima ir jos struktūra. Lietuvos mokslininkai, tokie kaip Bajorikėnas Z. (1997), Uzdila J. (1993), Bitinas B. (1994), Kvieskienė G. (2000), bei užsienio autoriai Lamontage Y. (1999) ir Ginott H. G.(1999), pabrėžia šeimos aplinkos ir tėvų poveikio kokybę vaiko asmenybei.
Gražienė V. ir Rimkienė R. (1993) teigia, kad namų aplinka vaiką tam tikrais atžvilgiais veikia labiau negu ugdymo įstaiga. Būtent šeimoje susiformuoja jo požiūris į žmones, aplinką, pasaulį ir save, jo įsitikinimai, nuostatos bei vertybės. Kai kurių autorių teigimu, vaiko auklėjimui didelę reikšmę turi palankaus psichologinio klimato šeimoje kūrimas ir išsaugojimas, stabilumo bei saugumo užtikrinimas, tėvų išsilavinimas, karjera ir materialinė padėtis (Gray J. 2001, Chapman G., Campbell R. 2001). Campbell R. (2000), analizuodamas psichopedagogines sėkmingo ugdymo šeimoje sąlygas, pabrėžia, kad vaikui svarbiausia yra besąlyginė meilė.
Auklėtinis priimamas toks, koks yra, mylimas už tai, kad jis apskritai yra. Toks vaikas jaučiasi saugesnis, retai pasimeta ar elgiasi netinkamai. Taigi, apžvelgsime sėkmingo prieškoolinio amžiaus vaikų auklėjimo šeimoje psichologinius ir pedagoginius ypatumus.
Visuomenės socialiniai ir psichologiniai veiksniai nuolat kinta. Visada buvo tų, kurie gyveno netradiciškai ir jų šeimos buvo netradicinės, tačiau tradicinis ir tvirtą pagrindą turintis požiūris išliko toks pats. Nuo seno Lietuvoje buvo labai gilios šeimos tradicijos. Šeima kiekvienam lietuviui buvo didelė vertybė.
Šventas raštas skelbia: "Todėl vyras paliks savo tėvą bei motiną ir susijungs su savo žmona; ir juodu taps vienu kūnu" (Pr 2:24). Niekas net nedrįsdavo pagalvoti apie skyrybas. Jei susituokei prieš žmones ir prieš Dievą, tai tik mirtis ir buvo ta priežastis, kuri galėjo porą išskirti. Šeimos būdavo nebūtinai laimingos, bet patvarios ir tvirtos. Vyras buvo „šeimos galva“, kurio klausyti turėdavo tiek vaikai, tiek ir žmona. XX a. pab. - XXI a. požiūris į šeimą keičiasi. Dalis jaunimo praranda blaivų žvilgsnį į šeimą ir joje ugdomas vertybes. Jie kuria savas filosofijas, kurios nestiprina, bet griauna šeimą ir visuomenės moralę.
Anksčiau tikėjimas buvo gilesnis žmonių širdyse, Dievo baimė stipresnė, tėvų žodis labiau išklausomas ir gerbiamas, tėvų valia šventesnė. Dabar visi pamatai irsta, todėl sunkiau valdyti ir vesti, t.y. auklėti, vaikus. Tačiau tradicinis požiūris į šeimą Lietuvoje, kurią ir dabar remia, saugoja ir globoja valstybė liko nepakitęs. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje pabrėžiama, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Sutuoktinių teisės šeimoje lygios. Tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, iki pilnametystės juos išlaikyti.
Šeima ir valstybė (tauta) yra labai glaudžiai susijusios tarpusavyje, nes šeima yra visuomenės kaip didelio organizmo dalelė. Visuomenę sudaro daugybė šeimų, kurių vidinis tvirtumas ir moralinis stabilumas perduodamas į išorę, nes šeima kontaktuoja su visuomene, o pastaroji įtakoja šeimą. Vadinasi, nuo šeimos tvirtumo ir moralės priklausys valstybės tvirtumas ir moralė.
Petrutytė D. įžvelgia šeimos ir žmonijos ryšį taip: "Šeima ir tik šeima yra nesiliaujanti gėrio arba blogio versmė. Šeima - taikos ir ramybės žemėje kūrėja ir palaikytoja arba griovėja ir ardytoja. Šeima - tai lieptas tarp dangaus, žemės ir pragaro. Ne civilizacija, kaip tokia, žlugdo žmoniją, bet šeimos nupuolimas. Šeima - tai nelyginant gyvenimo druska. Jei ji bevertė, ji niekam nebetinka daugiau kaip tik išmesti laukan".
Šeimos ir tam tikros dorovinės savybės, įgytos šeimoje, įtakojant vaidmenį tautai, jos gerovei ir labui, aiškiai atskleidžia Maceina A.: "Meilė ir tėviškas bei motiniškas instinktas neleidžia individui užsidaryti egoistiniame kiaute ir kartu neleidžia pamiršti viso to, kas yra sava. Šeima negali būti nei suindividualinta, nei sukolektyvinta. Tėvai ir vaikai rūpinasi vieni kitais, bet rūpinasi kitaip negu svetimaisiais. Toksai savęs atsisakymas ir kartu savų pajautimas turi pagrindinės reikšmės tautinei bendruomenei. Tautai svarbu, kad josios nariai mokėtų savęs išsižadėti bendrajai gerovei ir kartu kad šitai auka jie pergyventų kaip padarytą saviesiems. O tai yra ne kosmopolitu, kuriam visi yra savieji. Tautai reikia tam tikros ašies dvejų nusistatymų sintezės, kurios pagrindai kaip tik ir glūdi šeimoje".
Šeimos ryšį su tauta ir žmonija, ugdant asmenybę, parodo ir Šerkašnas A.: "Šeima, tauta ir žmonija - tai trys gradacijos laipsniai, per kuriuos individas tampa pilnutiniu žmogumi. O pilnutiniu žmogumi mes laikome individą, kuris sugeba sąmoningai naudotis žmonijos sukurtomis kultūrinėmis gėrybėmis ir, jų padedamas, pats geba kurti". Ir vėlgi autorius pabrėžia, kad šeima yra ta pirmoji ir pagrindinė pakopa, kurioje kuriama individo dvasinė konstitucija, t.y. charakteris, apsprendžiantis ir tautos kokybę. "Mūsų tautai nereikia vergų, - teigia Šerkašnas A. - jai reikia asmenybių".
Pečkauskaitė M. ("Šatrijos Ragana,1998,19.): "Nėra didesnių ir šventesnių pareigų už tėvų pareigas. Tai labai didelė atsakomybė". Pasak autorės, tie nauji žmonės bus arba laimė ir paguoda tiek patiems tėvams, tiek aplinkiniams, arba bus tik vargas ir ašaros. Pečkauskaitės M. teigimu, vėlesniame amžiuje įtakoja kiti žmonės ir vaikas gali sugriauti tai, ką buvo „pastatę“ tėvai. Tačiau, jei tėvai padės tvirtus dorovės pamatus vaiko sieloje, tai vaikas, nors ir paklydęs kuriam laikui, tikriausiai grįš atgal į tiesųjį kelią, nes tėvų pamokymai, tėvų pavyzdys palieka vaiko sieloje labai gilius pėdsakus.
Šeima atlieka jai būdingas funkcijas:
- Reprodukcija.
- Vaikų socializacija ir auklėjimas. Svarbiausią darbą socializuojant vaiką atlieka tėvai, nes vaikas stebi, suvokia ir perima šeimos gyvenimo būdą, jos narių dorovinę ir dvasinę kultūrą, elgesį, vertybines orientacijas, elgesio normas, veiklos ir bendravimo su kitais būdus. Tinkamai auklėdami vaikus, tėvai išugdo jų darbštumą, sąžiningumą, savarankiškumą, empatiją, gerumą ir daug kitų vertingų asmenybės bruožų.
- Ekonominė funkcija. Tai ne tik materialinių poreikių tenkinimas, bet ir namų ūkio tvarkymas, t.y. pareigų bei darbų pasiskirstymas nežeidžiant vienas kito. Šeimoje vaikai išmoksta įvairių buitinių darbų, taupyti, išsiugdo darbštumą ir pareigingumą.
- Rekreacinė (atstatymo). Šeima suteikia kiekvienam jos nariui poilsį, skirtą fizinėms ir dvasinėms jėgoms, sveikatai atgauti. Čia labai svarbus ir bendro šeimos laisvalaikio organizavimas, sutuoktinių dvasinė darna, tolerancija, kultūra, nes išmintingai ir turiningai organizuojamas laisvalaikis mažina šeimos narių psichinę įtampą, švelnina konfliktus, gerina tarpusavio santykius, padeda išlaikyti optimizmą, kasdienį džiaugsmą.
- Bendravimo (komunikacinė). Bendravimas - labai svarbi šeimos funkcija. Bendravimas padeda išvengti bejėgiškumo ir vienatvės. Būdami artimi vienas kitam, šeimos nariai gali nesivaržydami išlieti savo emocijas, dalytis savo jausmais ir tikėtis palaikymo bei pritarimo.
- Globa, sauga ir emocinė parama.
- Seksualinio elgesio reguliavimas. Šeima reguliuoja jos narių emocijas ir elgesį, skatindama arba neskatindama priimti visuomenės propaguojamas normas ir vertybes.
Šerkašnas A. pabrėžia vaiko dvasios ugdymą, o Pečkauskaitė M. nurodo aukščiausią auklėjimo tikslą: "Kad žmogus Dievą pažintų, mylėtų, Jam tarnautų, o miręs dangų gautų" (1998:24). Pasak autorės, motina turi vesti vaiką prie Dievo, turi padėti jam taip sutvarkyti jo žemės gyvenimą, jo žemės laimę, kad ji sutiktų su Dievo valia, o tam atlikti neužtenka vien tik gero pasiryžimo ir meilės, bet reikia žinoti, kaip tai padaryti. Autorė pabrėžia, kad motina rūpindamasi vaiko siela, turėtų nepamiršti pasirūpinti ir jo kūnu.
Norint išugdyti stiprų vaiko charakterį, o ne jausmų ir aplinkos vergą, pasak Šerkašno A., tėvas ir motina turi būti su savo vaikais dvasiniame kontakte, t.y. jausti savo vaikus, iš vienos pusės, ir sudaro sąlygas vaikui įsijausti į tėvus, iš kitos pusės. Ir tai nėra momentinis veiksmas, bet tėvai tam tikrame laipsnyje turi vaiką nuolat jausti. "Šitas intuityvus vienas kito jautimas yra didžiausia tvirtovė, kuri vaiką gina nuo aplinkos nuodų, iš vienos pusės, ir kuria jo charakterio konstituciją, iš kitos pusės" (244). Šeimos dvasia, pasak Šerkašno A., yra stipriausias charakterio ugdymo pagrindas. Autorius teigia, kad net tuomet, kai vaikas yra mažas ir nesupranta, kas vyksta jo aplinkoje, vaiko pasąmonėje sugula daugybė iš gyvenamosios aplinkos pagautų įspūdžių, kurie tuo momentu netelpa jo sąmonės turinyje (243).
Vaikas formuojamas tos aplinkos, kurioje jis gyvena, kokybe: "Normalioj šeimoj šita jos dvasios gelmėse glūdinti pozityvi srovė ugdo bendrus dorovinius nusiteikimus". Bajorikėnas Z. (1997,158) taip pat akcentuoja didelį psichologinio šeimos klimato vaidmenį vaikų ugdymui. Psichologinis šeimos klimatas - tai jos emocinė būklė, susidariusi bendro gyvenimo ir veiklos, kaip vientiso proceso, fone. Miaškinis K. teigia, kad kiekvienas individas turi jausti savo vertę, pripažįstamas jo reikšmingumas. Priešingu atveju asmuo jaučiasi įžeistas, pažemintas, suvaržytas, prislėgtas ir pan.
Iki XX a. pr., kai dauguma lietuvių gyveno kaimuose ir vertėsi žemdirbyste bei gyvulininkyste, kai tėvai dirbdavo kartu su vaikais, o ne atskirai, bendras darbas ir buvimas kartu turėdavo įtakos dvasiniam tėvų ryšiui su vaiku atsiradimui ir stiprinimui. Vaikai matydavo, kaip tėvai elgiasi darbe, bendraudami su kitais. Galima daryti prielaidą, kad todėl vaikai ir perimdavo tėvų gyvenimo modelį bei šeimos būdavo tvirtesnės. Šiais laikais vaikai tėvus mato tik vakare arba savaitgaliais, dažniausiai pavargusius ir besiilsinčius. Vaikui gali susidaryti įspūdis, kad tėvas tik ilsisi. Vis dar gaji ta nuomonė, kad vaikų auklėjimas yra moters darbas.
Šerkašnas A. teigia, kad jei tautos moterys nebeturės laiko pasirūpinti vaiku, tai vertingų narių iš jų tauta nebesulauks. Šerkašnas A. parodo, kad tėvo ir motinos vaidmenys vaiko gyvenime yra skirtingi. Tėvas yra autoritetas, vadovas ir nori, kad vaikai jį gerbtų, o motina yra vaikų meilė, padėjėja ir nori būti vaikų mylima. Taip pat moteris į auklėjimą tarsi žiūri daugiau iš dabarties taško, o tėvas, auklėdamas vaiką, prieš akis turi auklėtinio ateitį.
"Svarbiausia sėkmingo šeimos ugdymo sąlyga - tėvo ir motinos dvasinė harmonija," - teigia Šerkašnas A. (1996:249). Ši dvasinė tėvų harmonija, pasak autoriaus, kyla ne iš egoistinės ir aistringos, bet giliais širdies jausmais paremtos meilės, kai vyras gyvena žmonai, žmona - vyrui, abu - vaikams, o visi - tautai ir žmonijai. Autorius pabrėžia, kad vaikų ugdo ne tėvų pamokslai, draudimai, įsakymai ir elgimosi taisyklės, bet jų gyvenimo tonas ir jų veikimas: "Saulėtas tėvų tarpusavio susitikimas kuria saulėtą vaiko charakterį ir jo ateitį. Šeimos laimingumas ir pasitenkinimas - tai būsimo žmogaus dvasinės harmonijos sąlyga" (ten pat). Tėvų gyvenimas yra jų vaikų pasaulėžiūros mokykla. Viena iš tėvo ir motinos dvasinės harmonijos sąlygų yra pagarba vienas kitam. Šeimoje, kurioje vyras niekina savo žmoną, Šerkašno A. teigimu, tiek sūnui, tiek dukteriai įspaudžiama moters niekinimo žymė. To pasekoje užaugęs berniukas nepajėgia suderinti savyje dvejų Kūrėjo sukurtų polių - moteriškumo ir vyriškumo, kurių abiejų darni sintezė yra visas žmoniškosios kūrybos pagrindas, ir lieka jai (tai kūrybai) nepajėgus.
Tėvų harmonijos ir vienybės auklėjime svarbą pabrėžia ir Pečkauskaitė M.: "Auklėjimas tuomet yra geras ir atneša gerus vaisius, jei tėvas visame kame padeda motinai, stengdamasis nuo savęs daryti viską vaiko labui drauge su motina. Bajorikėnas Z. parodo tėvų nenuoseklius ir nesuderinamus veiksmus auklėjant prieškoolinio amžiaus vaikus pasekmes vaiko ateities gyvenimui: "Jiems (vaikams) keliama daug reikalavimų, kartais labai prieštaringų: vieni iš jų skiriasi nepaprastu griežtumu, kiti - švelnumu, nuolaidžiavimu. Tai išveda vaiką iš pusiausvyros, jis darosi nervingas, stengiasi prisitaikyti prie įvairių asmenų, bet nežino, kaip teisingai elgtis. Paauglystėje tai gali išaugti į konfliktus, agresyvumą ir nepaklusnumą".
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
- Kačerginės vaikų sanatorija "Žibutė": apgyvendinimas, procedūros, atsiliepimai
- Meilė, džiazas ir velnias: tėvų ir vaikų santykių labirintai
- Vaikiškų prekių parduotuvės Akropolyje: viskas jūsų vaikui vienoje vietoje
- Valgomosios Sodos Vartojimas Nėštumo Metu: Ar Tai Saugu ir Kokie Pavojai Lyginant Su Nauda?
- Polaroid Akiniai Nuo Saulės Vaikams: Išskirtinė Apsauga ir Stilius Vaikams!