Lietuva yra mūsų tėvynė. Čia mes gimėme ir augame. Kiekvienas lietuvis turėtų mylėti, branginti ir didžiuotis savo tėvyne. Aš myliu Lietuvą, nes ji yra be galo gražus kraštas, turintis daugybę gražių švenčių tradicijų, kurių daugumos laikomasi dar iki šiol, ir už tai, kad mūsų kalba yra archajiškiausia iš visų gyvų indoeuropiečių kalbų.
Esė - tai literatūrinis eksperimentas
Žodis esė kilęs iš prancūziškojo essai ir reiškia bandyti. Taigi esė žanras - tai tiesiog literatūrinis eksperimentas, todėl juo pavadinti galima viską, ką sunku įsprausti į kitus rėmus. Bet Lietuvoje būti pavadintu eseistu - tai kaip ir gauti kokybės sertifikatą, kuris sako, kad išprususiems skaitytojams reikia būti perskaičius vieną ar kitą autoriaus knygą. Tai lyg nebylus pažadas, kad knygoje bus daug minčių, kurios suteiks skaitymo malonumą ir padės nepaklysti bevertės beletristikos nukrautose lentynose.
Taigi iš apibrėžimo ne taip jau daug ir paaiškėja apie šį, patį laisviausią iš visų literatūrinių žanrų, po kurio apibrėžimu būtų galima pakišti beveik bet ką, kas neturi papasakotos istorijos su išgalvotais personažais. Taigi prieinu išvados: jei esė rašo žurnalistas - tai vadinasi straipsniu, jei redaktorius - skiltimi, jei blogeris - įrašu arba postu, jei Užkalnis arba Tapinas - komentaru. Jei rašo moksleivis - tai vadinasi samprotavimu, o jei rašo studentas - atsiskaitymo darbu. Beje, pastariesiems galioja šiokie tokie reikalavimai kaip įžanga, dėstymas, apibendrinimas, šaltinių nurodymas. Tačiau jei savo mintis gražia kalba, prisodrinta palyginimų, metaforų, hiperbolių sudėlioja kiek žinomesnis Lietuvoje rašytojas arba filosofas, tai iš karto priskiriama literatūrai ir beveik be abejonės papuola į konkursinius sąrašus.
Literatūros kūrinio įtaka suvokiant Lietuvą
Dalios Staponkutės esė knygą „Iš dviejų renkuosi trečią“ gavau prieš metus su gražiais palinkėjimais iš pačios autorės rankų po susitikimo Berlyne, kur ji pristatinėjo vokiškąjį jos vertimą. Buvo labai įdomu susipažinti, pabendrauti, apsikeisti nuomonėmis, sužinoti kokį kelią reikia nueiti, kad knygos būtų išverstos, išleistos, pristatytos ir kitakalbei auditorijai. Tuomet pasigardžiuodama skaičiau kiekvieną skyrių, žavėjausi jos gražia kalba, suradus panašumą su savomis mintimis stabteldavau pamąstyti. Kūrinys mane palietė, kai kurie skyriai smigo gilyn aštriai lyg peilis, sukeldami skausmą, o kartais suprasdavau net ir tai, kas kitiems, likusiems gyventi Lietuvoje, taip ir liks tarp eilučių. Praėjus lygiai metams perskaičiau knygą iš naujo. Ir pasakysiu - radau joje dar daugiau nei pirmą kartą. Daugiau minčių ir abejonių, daugiau lietuviškų refleksijų ir tėvynės sąvokos virsmo. Ir tą patį skaitymo malonumą. Tai reiškia, D.Staponkutės mintys nesensta, o kaip tik darosi vis aktualesnės.
Įdomiausi man buvo skyriai, kuriuose ji svarsto kokiai šaliai priklauso jos dukros ir kaip ji liepia joms laužyti liežuvį reiškiant mintis lietuviškai. Įdomiausia, kad kalbą ji įvardina ne kaip pamatinių vertybių perdavimą, bet kaip rezistenciją: „Jaučiausi Kipre visiška mažuma, gal todėl ilgainiui pajutau savo menkumą beveik visur, kur bandžiau įsitvirtinti ir sulaukti pripažinimo.“ Ji pripažįsta, kad lietuvių kalba nėra gimtoji jos dukroms, nes jos užaugo ir subrendo tėvo šalyje Kipre. Nors vokiškai gimtoji kalba reiškia Muttersprache - motinos kalba. Taigi tai lyg ir sako, kad gimtosios kalbos definicijai didesnę įtaką turi ne gyvenamoji vieta, o kalba, kuria su tavimi bendrauja mama. Per savo neilgą gyvenimą Vokietijoje ir stebėdama kitas užsienyje gyvenančias ir vaikus auginančias šeimas supratau, kad tikroji Muttersprache - tai kalba, kuria tavo mama bendrauja su savo mama.
Prisimenu, kaip atvažiavus pas močiutę į Radviliškį, eidama miegoti visada prašydavau mamos, kad jodvi su močiute susėstų pasikalbėti prie mano lovos. Net ir ne viską suprasdama jų moteriškuose pokalbiuose, vien klausydamasi jų balsų, jaučiausi saugi bei sava ir palaimingai nugrimzdavau į sapną. Gyvendama Vokietijoje pagalvoju, kad jeigu nesuprastum, ką tarpusavyje kalba svarbiausios tavo gyvenimo moterys, tos, iš kurių perimi savo gyvastį, kurių dėka esi toks koks esi, juk turėtum jaustis labai nuskriaustas. Man lengviau, mano vyras lietuvis ir mes bent namuose visi kalbame viena kalba, tačiau, kai prieš mėnesį vaikas paprašė paskaityti pasaką prieš miegą vokiškai, o ne lietuviškai, viduje kilo daugybė klausimų, susiliejusių į panikos bangą. Ką darau ne taip? Drausti ar leisti? Kaip įdiegti lietuviškumą neneigiant vokiečių kalbos? Kokia kalba bendrauti, kai šalia jo draugai? Ar tikrai nuolat taisyti, kai jis lietuviškus žodžius sulipina į sakinį pagal vokišką struktūrą?
Dalia atvirauja: „Jau daug metų bandau įspėti savo dukrų mintis, tarsi turėčiau neginčijamą motinos teisę į kito žmogaus vidinį pasaulį. Man dažnai knieti pasinerti į jų spalvingą kasdienių išgyvenimų gelmę, sužinoti, kiek gi ten tokios brangios man Lietuvos“. Perskaitau ir ilgam susimąstau - kiek iš tikrųjų tos Lietuvos mūsų, gyvenančių svetur, vaikuose. Ar mes tikrai viską padarome, kad jos būtų daugiau.
Globalizacija, orumas, mirties mitas, pagarba senoliams, draugystės sąvoka, atsiminimų reišmė, prisitaikymas svetimoje aplinkoje, kelionių atradimai, vienišumas, tėvynės lietaus gaivumas, vaikystės nuotrupos - tai temos, kurias knygoje paliečia D.Staponkutė. Paliečia taip švelniai, lyg kabintų plunksnele, bet taip jautriai, lyg ja brauktų ne per alkūnes ar padus, kur oda kiečiausia, bet per kaklą, lūpas, akis ar kartais net per atvirą žaizdą. Skaitai apie jos santykius su mama, močiute, kaimu, vaikystės draugais, naujaisiais kaimynais ir prieš akis stoja tavo paties gyvenimo situacijos. Ji neteisia, nekaltina, ji stebi ir stebisi, žiūrėdama iš tolo į save ir į pasaulį.
Atrodo, jei autorė nebūtų palikusi šalies, nebūtų laimėjusio to atstumo tarp kelių Dalių, o be to nebūtų buvę ir šios knygos. Ji pati sako: “.. rašydama per nuotolį aš niekuo nerizikuoju, esu saugiuose vandenyse”. Knyga įdomi ir iš pažintinės pusės - daug sužinome apie Kiprą, apie papročius, apie šventes, apie tai ką reiškia gyventi karščiu alsuojančioje šalyje kartu su kipriečiu. Įdomūs ir abiejų šalių palyginimai, netgi daugybės panašumų suradimas: „Kipriečiams tai parkas, lietuviams - parkelis. Užtat kas kipriečiams - akmenukas, lietuviams - uola. Lietuviams ežeras, o kipriečiams - bala ieškanti jūros..“ O kokiais gražiais žodžiais aprašyti grįžimai į Lietuvą ir visiems lietuviams nusibodęs lietus. Skaitai ir atrodo, kad tik be proto tėvynės pasiilgęs žmogus galėtų šitaip romanizuoti lietų.
Konkursai skatinantys meilę Lietuvai
Konkursas surengtas minint Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą 20-metį. Konkurso organizatoriai sulaukė per 30 esė. Klaipėdoje gyvenančiai devintokei Viktorijai įteiktas apdovanojimas nominacijoje „Už žvilgsnį iš Ukrainos“. „Aš ir mano šeima, po Rusijos invazijos į Ukrainą, radome prieglobstį Klaipėdoje. Jaučiu didelį dėkingumą ir su malonumu mokausi senos ir gražios lietuvių kalbos. Dalyvauju savaitgalinės mokyklos organizuojamuose renginiuose. Labai daug sužinojau apie Lietuvą“, - dėstė savo esė V. Konkurse dalyvavo ir pirmąją vietą moksleivių kategorijoje pelnė Neringos gimnazijos aštuntokė Aistė Keršytė, pavadinusi savo esė „Apie juodkrantiškį Karolį, kuris skulptūras iškeitė į meškerę“.
Eilėraščių ir esė konkurse „Švenčiu Lietuvą“ šiemet dalyvavo daugiau kaip 700 kūrinių. Jų sulaukta iš visų Lietuvos regionų. Kasmet konkurse dalyvauja lietuvaičiai iš viso Pasaulio. 11− 14 metų amžiaus grupėje tarp 6 geriausių išrinkta ir Ketvergių pagrindinės mokyklos mokinio Domo Skiručio esė „Pajūrio vaikas“. Darbai publikuojami L. Mokytoja M. Aš - pajūrio vaikas. Laisvų Baltijos bangų nuskalautomis kojomis, saulės nugairintu veidu - ir taip visą vasarą. Esu aktyvus, viskuo besidomintis mokinys. Taip elgtis skatina tiek mokykla, tiek šeima.
Šventėme Mažosios Lietuvos prisijungimo šimtmetį. Dalyvavau šventiniame renginyje, žiūrėjome filmą „Pūga prie Mėmelio“. Žaviuosi E. Galvanausko asmenybe. Supratau, kokią reikšmę tautos istorija turi dabar. Jei nebūtų pavykęs šias sukilimas, nebūtų mano seneliai iš Žemaitijos čia atradę savo namus. Namus, vos už keliolikos kilometrų nuo jūros. Namus, jaukius, šiltus, palei Minijos vingį. Namus, su saulėtais vasaros rytais, rudens rūku nuo upės. Su jaukiomis kaimynėmis stirnomis, kurios ateina pasivaišinti sodo obuoliais.
Nevalia pamiršti savo šaknų, šeimos papročių. Neįkainojama vertybė - mano prosenelių namai prie gražuolio Platelių ežero. Kasdien vasaromis eidamas maudytis ar žvejoti suku pro Užpelkių piliakalnį. Smalsu. Prašau senelių papasakoti. Mokykloje atliekame daug tiriamųjų darbų. Didžiulį įspūdį paliko promočiutės vaišės Kūčių vakarienei. Ragaudavom keisčiausių patiekalų: „žiūrės“, tokio kisieliaus, pagaminto iš avižų, spirginės iš kanapių… Didžiausia dovana - žinojimas, kur yra prosenelių, mūsų giminės namai. Žinojimas, kas tu esi ir iš kur. Manau, kad labai vertinga dovana yra pažinimo, atradimo džiaugsmas.
Pandemijos metu mokykloje organizavome nuotolinę tiriamųjų darbų konferenciją „Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūros paveldas ugdymo procese“, skirtą Kovo 11-ąjai. Prisijungė ir mokiniai, ir mokytojai, ir tėvai, netgi svečių buvome pakvietę. Renginį transliavome iš muzikos kabinete įrengtos studijos . Teko ne tik parengtą darbą pristatyti, bet ir būti vienu iš renginio vedėjų. Buvo kiek nedrąsu, netgi truputį bijojau. Juk tai darėme pirmą kartą. Pavyko. Labai patiko. Džiaugiausi savo darbu, domėjausi kitų mokinių temomis.
Pamoka. Visi susikaupę. Tik tyliai šnara knygų puslapiai, kažkas informacijos ieško internete. Rengiame darbą „Gyvenamosios vietos istorijos ir kultūros paminklai“. Čia apie generolą A. Gelgaudą, vieną iš 1831 m. sukilimo vadų, F. Kelkį, žurnalistikos pradininką, tautodailininką V. Ramybę sutrikdo didžiulis triukšmas - keliu rieda tankų kolona - turbūt grįžta iš pratybų. Mokytoja sustabdo pamoką. Leidžia prisiploti prie lango. Visiems smalsu. Stebiu eglių šakomis užmaskuotas karo mašinas. Prisimenu nesenai praėjusias Kalėdas. Žaisliukus ant eglutės. Mat kaip − eglės ne tik šventės simbolis… tinka ir tanką paslėpti. Ir man taip ramu ir saugu. Tie tvirti, jauni vaikinai mokosi valdyti šią grėsmingą techniką tam, kad kitais, ir dar kitais, ir dar kitais metais, ir dar daug kartų per Kalėdas mūsų eglutė nestovėtų slėptuvėje ir ant jos šakų nevirpėtų žaisliukai dėl sprogstančių bombų, kaip Ukrainoje.
Parašysiu laišką Mirai, kuri praėjusiais metais mokėsi mūsų mokykloje, paralelinėje klasėje. Šiemet jos nebėra - išvažiavo namo. Namo − į Kramatorską.
8a klasės mokinė Gabija Kairytė už dalyvavimą eilėraščių ir esė konkurse „Švenčiu Lietuvą“, skirtame Vasario 16-ajai, apdovanota Europos Parlamento nario profesoriaus Liudo Mažylio padėka. Esė Gabija svarsto apie meilę gimtam kraštui ir drąsiai teigia: „O man svarbi Tėvynė!“
Jaunimo požiūris į Tėvynę
Gabijos mokytoja Izolda Pakalnienė teigia: „Nerūpi šiandieniniam jaunimui Tėvynė, - su tokiu požiūriu dvidešimt pirmame amžiuje jaunas žmogus susiduria gana dažnai. Tačiau ar sąžininga meilę Tėvynei praeityje lyginti su dabartimi? Jaunam žmogui rūpi tėvynė. Net labai. Taip, sutinku, iš šono gali atrodyti, kad jaunimas nelabai galvoja apie savo šalies praeitį. Nelabai jiems rūpi iš kur atėjo, kieno dėka yra laisvi. Tačiau dažnai tai nėra tiesa. Kiekvienais metais, minėdama Sausio 13-ąja, Vasario 16-ąja ir kitas Lietuvai svarbias datas, suvokiu, kad meilė Tėvynei tarp jaunų žmonių (žinoma, įskaitant ir mane) gyvuoja. Matau tas klasės draugų graudžias akis žiūrint filmus apie mūsų šalelės istoriją. Matau jų nelabai pavykusius bandymus apsimesti, kad jiems tai nėra taip svarbu, tačiau juk akys - sielos veidrodis. Matau mažų vaikų šypsenas girdint mūsų melodingąjį himną. Todėl nesakykit mums, jog jaunam žmogui nerūpi tėvynė. Gal tik tas rūpestis kitoks…“
Meilė Tėvynei jauno ir vyresnio žmogaus kiek kitokia. Mat vyresnis žmogus galbūt pats prisimena, kaip kovojo už laisvę, o gal atvirkščiai, gailisi, kad nieko nedarė, todėl ir jo meilės šaknys gilesnės. O vaikai, paaugliai - jie jaučia dėkingumą tiems žmonėms, kurie kovojo už Tėvynę, todėl ir meilę išreiškia santūriau, paprasčiausiai būdami dėkingi. Ir todėl, galbūt, jaunų žmonių meilė Tėvynei ne tokia gili, gal ne taip didvyriškai išreiškiama, bet tikrai lygiai tokia pat stipri. Ir nors jie nestovėjo prieš tankus, nekovojo už žodžio laisvę, už Lietuvos Nepriklausomybę, bet galiu užtikrinti, kad kiekvienas bent dalelytę geros širdies turintis jaunuolis Tėvynei papuolus į bėdą nesudvejodamas ir prieš tanką atsistotų, ir žodžiu gintų, kovotų. Taigi tėvynė man niekada nebuvo kažkoks žemės plotas.
Vasario 16 - ajai paminėti Europos Parlamento narys profesorius Liudas Mažylis pakvietė lietuvaičius iš viso pasaulio dalyvauti esė ir eilėraščių konkurse „Švenčiu Lietuvą”. Kūrybiniuose darbuose dalyviai turėjo atskleisti savo žinias apie Lietuvos istoriją atsakydami į klausimą „Ką man reiškia Lietuva?” Konkursas sulaukė 341 kūrinio. Vienas iš jų mūsų progimnazijos 4a klasės mokinės Kamilės P. eilėraštis „Dėkojam už laisvę”. Beje, jaunoji poetė rašo eilėraščius jau nuo pirmos klasės. Sveikiname Kamilę už drąsą ir ryžtą išbandant savo kūrybinius gebėjimus jau antrame konkurse. Linkime kūrybinio polėkio.
Eilėraščių ir esė konkurse „Švenčiu Lietuvą“ šiemet dalyvavo daugiau kaip 700 kūrinių (pernai - 500). Jų sulaukėme iš visų Lietuvos regionų, įvairių mokyklų: ikimokyklinio ugdymo, vaikų dienos centrų, pradinių ir pagrindinių mokyklų, progimnazijų, gimnazijų, profesinio ugdymo centrų. Nelengva iš tokios gausybės atrinkti geriausius, nes geriausi visi: į kūrinius sudedama didelė meilė Lietuvai, kurios įvertinti neįmanoma. Svarbiausias vertinimo kriterijus buvo atsakymas į klausimą: ko mane išmokė Lietuva?
Vasario 16-osios Akto originalo atradėjas prof. I VIETA - Kamilė baranauskaitė, 9 mETAI.; varėnos r. merkinės v. Tartilas; Akmenės raj. Venta. II vieta - Emilija Baltutytė, 12 metų., 6a klasė. Šilutė. Domas Skirutis, 12 metų; Klaipėdos r. Perla Šiuipytė, 13 metų, Kuršėnų Daugėlių progimnazija Šiaulių r. EMILIJA MOCKUTĖ (16 m.); Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos Kūrybos klubo narė.
Lietuva turi daug graziu miestu ir miesteliu. Vienas is didžiausiu miestu yra musu uostamiestis - Klaipeda. Klaipedoje gyventi gera, nes cia yra visu taip mėgstama jura ir smeletas papludimys. Gyventojai cia linksmi, nuoširdus ir draugiski.Klaipeda turi daug geru mokyklu, kurioje mokinasi vaikai siekiantys kazko ismokti.As mokausi Vetrunges gimnazijoje. Man sioje mokykloje viskas tiesiog idealu. Mokytojai - tai tie zmones kurie turi gerus nervus bei didele kantrybe ismokinti mus, mokinius, ivairiausiu dalyku, kurie pravers mums ateityje. Kiekviena diena - tai nauju ziniu bagažas, bei ivairiausi patirti nauji nuotykiai mokykloje.
Didžiuojuosi, kad mano tėvynė yra Lietuva. Didžiuojuosi, kad mano miestas yra Klaipeda. Didžiuojuosi, kad mano mokykla yra Vetrunges gimnazija.
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
- Kačerginės vaikų sanatorija "Žibutė": apgyvendinimas, procedūros, atsiliepimai
- Meilė, džiazas ir velnias: tėvų ir vaikų santykių labirintai
- Vaikiškų prekių parduotuvės Akropolyje: viskas jūsų vaikui vienoje vietoje
- Neįtikėtinas Cezario salotų padažas be sūrio – lengvas ir skanus receptas jūsų virtuvei!
- Vaiko patempta čiurna: kaip suteikti pirmąją pagalbą ir efektyviai gydyti