2022 m. spalio mėn.
Pr	A	T	K	Pn	Š	S
« Geg
	1	2
3	4	5	6	7	8	9
10	11	12	13	14	15	16
17	18	19	20	21	22	23
24	25	26	27	28	29	30
31

Vaikų Kryžiaus Žygis: Istorija, Priežastys ir Pasekmės

Paskelbta 2025-09-21 | admin

Istorija apie Vaikų kryžiaus žygį byloja, jog apie 1212-uosius metus, maždaug tuo pačiu laiku, Prancūzijoje ir Vokietijoje du piemenys regėjo Jėzų Kristų. Vienas piemenukas, vardu Stefanas, skelbė panašią žinią Prancūzijoje. Antras piemuo, vardu Mykolas, po regėjimo sakė pamokslus Vokietijos teritorijoje.

Stefano Žygis Prancūzijoje

Stefanas pasakojo turįs įteikti paties Jėzaus laišką Prancūzijos karaliui. Jis surinko 30 tūkst. sekėjų. Daugelis iš jų turėjo kokią nors Dievo dovaną. Daugiatūkstantinė demonstracija patraukė pas karalių Pilypą II į Sen Deni abatiją. Karalius paprašė patarimo Paryžiaus universitete. Galiausiai liepė vaikams grįžti namo.

Stefanas nepaklausė. Jis meldėsi ir rinko šalininkus įvairiuose miestuose. Žygio pradžioje Stefano grupėje buvo apie 15 tūkst. Prancūzų vaikams, kuriuos vedė Stefanas, keliauti buvo lengviau - jiems nereikėjo eiti per kalnus, tačiau ir juos galiausiai ištiko tragiškas likimas. Elgetaudami jie pasiekė Marselį ir suprato, jog negali įveikti jūros.

Mykolo Žygis Vokietijoje

Per kelias savaites jo iškalba sutraukė iki 20 tūkstančių sekėjų - vaikų, paauglių, jaunuolių. Mykolas savuosius sekėjus 1212 m. vasaros pabaigoje apie 7 tūkst. vaikų pasiekė Genują. Jūrą išvydo tik trečdalis vaikų. Dalis grįžo namo, kiti žuvo sušalę arba dėl kitų priežasčių keliaudami per Alpes.

Pamatę, kad jūra nesitraukia iš vietos, daugelis nusivylė ir išsiskirstė, kiti liko laukti. Jiems pasisekė labiau nei prancūzams: po keleto dienų gerieji genujiečiai sutiko juos priglausti. Mykolas su grupės likučiais patraukė į Pizą, po to - į popiežiaus valstybę, kur pontifikas paliepė eiti namo ir būti klusniems.

Istorikų Požiūriai į Vaikų Kryžiaus Žygį

Pasak viduramžių istorijos tyrinėtojo dr. P. Redtso, yra išlikę labai žiaurių pasakojimų, kurie byloja, jog vaikai buvo paimti į vergiją: mergaitės patekusios į viešnamius, o berniukai - į uosto laivus. OLANDŲ medievistas dr. Piteris Redtsas (Peter Raedts) iš Neimegeno universiteto, pirmasis apibendrinęs XIII a. šaltinius apie Vaikų kryžiaus žygį į Jeruzalę.

Dalies istorikų manymu, Vaikų kryžiaus žygis tapo vienu iš daugelio socialinių sprogimų, per kuriuos žmonės bandydavo išsilaisvinti niūriaisiais viduramžiais. Italų istorikas Džovanis Mikolis (Giovanni Miccoli) yra išdėstęs savąjį požiūrį: pasak mokslininko, iš tiesų šaltiniai neaprašė šio kryžiaus žygio dalyvių kaip vaikų. Esą tai nebūtinai buvę vaikai - kaip mes dabar suprantame. Šiaip ar taip, vaikų dalyvavimas to meto karuose nebuvo neįprastas reiškinys.

Literatūrinis Atspindys

Lietuviškai yra išleista prancūzų rašytojo Marselio Švobo (Marcel Schwob) "Monelės knyga", kurioje spausdinami du autoriaus kūriniai - "Monelės knyga" ir "Vaikų kryžiaus žygis". "XII a. pradžioje iš Vokietijos ir Prancūzijos išėjo dvi vaikų grupės. Jie tikėjo pereisią prasiskyrusią jūrą. Galbūt juos vedė ir saugojo Evangelijos žodžiai: "Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite". Ir negi nesakė Viešpats, jog tikėjimas sulig garstyčios grūdeliu gali kalnus nuversti? Su viltimi, nežinia ir džiugesiu patraukė jie į pietų uostus.

Stebuklas neįvyko. Dievo leidimu kolona, ėjusi iš Prancūzijos, pateko į vergų prekeivių rankas ir buvo parduota egiptiečių nelaisvėn; vokiškoji nuklydo nuo kelio ir dingo, sunaikinta barbariškos geografijos ir, kaip galima manyti, maro. Quo devenirent ignoratur (kas jiems nutiko, nežinoma). Šventose induistų knygose pasaulis atrodo tarsi nejudinamos dievybės sapnas, atsikartojantis kiekviename iš mūsų. XIX a. pabaigoje to paties sapno kūrėjas, įkūnytojas ir žiūrovas Marselis Švobas sumanė prikelti sapną, prieš daugel amžių sapnuotą Afrikos ir Azijos dykumose, - istoriją apie vaikus, išėjusius ginti Viešpaties Kapo." Jis apsiginklavo analitiniu metodu iš Roberto Brauningo (Robert Browning), kurio ilgoje pasakojamojoje poemoje "Žiedas ir knyga" ("The Ring and the Book", 1868 m.) paini nusikaltimo istorija atskleidžiama dvylika monologų ir matoma akimis žmogžudžio, aukos, liudytojų, gynėjo, skundiko, teisėjo ir galiausiai paties Roberto Brauningo...

Hamelno Legenda ir Vaikų Kryžiaus Žygis

Kadaise Vokietijos Hamelno miestą užplūdo žiurkės. Gyventojams niekaip nepavyko jų atsikratyti. Tik vienas berniukas, grodamas fleita, graužikus išviliojo iš miesto - į upę. Miestiečiai su žiurkiagaudžiu neatsiskaitė, ir vėliau jis grįžo. Vėl užgrojo savąja fleita, - tik šįkart išsivedė vaikus. Nuo tol jų niekas nematė. Šios legendos ankstyvieji variantai žiurkių nemini - tik vaikus.

Dalis istorikų mano, kad ji turi realų pagrindą. Gali būti, jog miestiečių vaikai dingo prisijungę prie Vaikų kryžiaus žygio. SKULPTŪRA Hamelne, Vokietija.

Kryžiaus Žygių Kontekstas

Kryžiaus žygiai buvo viduramžių laikotarpio kariniai ir religiniai judėjimai, kuriuos skelbė Katalikų Bažnyčia. Jų pagrindinis tikslas buvo atgauti krikščionims Šventąją Žemę, ypač Jeruzalę, iš musulmonų kontrolės. Šie žygiai taip pat siekė apsaugoti piligrimus, palaikyti krikščionybės plitimą ir stiprinti Bažnyčios įtaką.

Pirmasis kryžiaus žygis buvo paskelbtas 1095 metais popiežiaus Urbono II Klermono susirinkime, kur jis paragino krikščionis kovoti už Šventosios Žemės išlaisvinimą. Kryžiaus žygiai turėjo religinį pagrindą, nes krikščionys laikė Jeruzalę ir Šventąją Žemę ypatingai svarbiais tikėjimo simboliais. Šie žygiai buvo laikomi šventa pareiga, o dalyviai gavo popiežiaus suteiktą atleidimą nuo nuodėmių ir pažadą dėl amžinojo gyvenimo. Dalyvavimas žygiuose buvo suvokiamas kaip asmeninis ir kolektyvinis išganymo aktas. Tokiu būdu Bažnyčia siekė mobilizuoti krikščioniškąjį pasaulį bendrai kovai.

Kryžiaus žygių iš viso būta aštuonių, pirmieji keturi - reikšmingiausi: jie vyko 1096-1099, 1147-1149, 1189-1192 ir 1202-1204 m.
Visi Kryžiaus žygiai į Rytus galiausiai baigėsi nesėkme. Užimtas žemes teko atiduoti. Europiečių kolonijos (Antiochija, Akra, Tripolis) perėjo turkams.

Pirmasis kryžiaus žygis buvo sėkmingas, nes krikščionių kariuomenė užėmė Jeruzalę 1099 metais ir įkūrė kelias kryžiuočių valstybes Artimuosiuose Rytuose. Šios valstybės tapo krikščionybės forpostais regione. Tačiau jų išlaikymas buvo sudėtingas dėl nuolatinės musulmonų pasipriešinimo ir logistikos problemų. Vėlesni kryžiaus žygiai buvo mažiau sėkmingi, nes musulmonų valstybės sustiprėjo ir organizavo veiksmingą pasipriešinimą. Vienas žymiausių musulmonų lyderių, Saladinas, 1187 metais atgavo Jeruzalę, kas tapo viena iš priežasčių, dėl kurių buvo organizuojamas Trečiasis kryžiaus žygis.

Kryžiaus žygių metu krikščionių kariai neapsiribojo vien kova Artimuosiuose Rytuose. Buvo rengiami žygiai į Ispaniją, kur buvo siekiama išvaryti musulmonus iš Pirėnų pusiasalio, taip pat į Šiaurės Europą, kur kryžiaus žygių dalyviai kovėsi su pagoniškomis gentimis. Žygiai taip pat nukrypo prieš krikščionių bendruomenes, kurios buvo laikomos eretiškomis, kaip albigiečiai Prancūzijoje.

Kryžiaus žygiai turėjo didžiulę įtaką Europos ir Artimųjų Rytų istorijai. Jie skatino ekonominius, kultūrinius ir technologinius mainus tarp skirtingų civilizacijų. Kryžiuočiai į Europą atvežė naujų idėjų, technologijų, prieskonių ir prekių. Tačiau kryžiaus žygiai taip pat sukėlė daug kančių, nes lydėjo žiaurūs mūšiai, miestų plėšimai ir vietos gyventojų persekiojimai. Ypač skaudžiai nukentėjo žydų bendruomenės Europoje, kurios dažnai tapdavo kryžiuočių smurto taikiniais.

Nors kryžiaus žygių tiesioginis poveikis Artimiesiems Rytams buvo ribotas, jų dvasinis ir kultūrinis poveikis išliko ilgalaikis. Europoje jie stiprino Bažnyčios autoritetą ir vienijo krikščionis bendram tikslui. Tačiau ilgainiui jie taip pat atskleidė Bažnyčios politinius siekius ir kėlė klausimų dėl moralinio teisėtumo.

Kryžiaus žygių palikimas yra sudėtingas. Jie simbolizuoja ne tik krikščionių ryžtą ginti savo tikėjimą, bet ir religijos panaudojimą politiniams ir kariniams tikslams. Kryžiaus žygių istorija atskleidžia tiek kilnius idealus, tiek žmogiškąjį silpnumą, primindama apie tikėjimo, kultūros ir politinių interesų susidūrimus. Šie žygiai iki šiol yra diskusijų objektas, skatinantis apmąstyti religijos vaidmenį istorijoje ir jos įtaką žmonių tarpusavio santykiams.

Kryžiaus Žygių Sąrašas ir Aprašymai

1. Liaudies kryžiaus žygis (Vargšų kryžiaus žygis)

Data: 1096 m. pavasaris-ruduo
Pavadinimai: Liaudies kryžiaus žygis (angl. People’s Crusade; pranc. Croisade des pauvres)
Aprašymas: Nors oficialiai nelaikomas numeruotu kryžiaus žygiu, šis spontaniškas judėjimas prasidėjo po popiežiaus Urbono II kvietimo 1095 m. Klermono susirinkime atkovoti Jeruzalę. Charizmatiški pamokslininkai, tokie kaip Petras Atsiskyrėlis, įkvėpė tūkstančius neturtingų valstiečių, moterų ir net vaikų iš Prancūzijos ir Vokietijos leistis į žygį. Beveik be ginklų, disciplinos ar organizacijos, šios minios patraukė per Europą, dažnai plėšdamos vietos bendruomenes (pvz., Reino žydų pogromai). Pasiekę Mažąją Aziją, jie buvo lengvai sutriuškinti seldžiukų turkų prie Civetoto 1096 m. spalį.
Unikalus faktas: Kai kurios grupės tikėjo, kad jų tikėjimas apsaugos juos nuo strėlių, todėl atvirai žygiavo į mūšį be šarvų, dainuodami psalmes.
Pasekmės: Žygio nesėkmė parodė, kad be karinės struktūros kryžiaus žygiai pasmerkti žlugti, tačiau įkvėpė tolesnius, geriau organizuotus žygius.

2. Pirmasis kryžiaus žygis

Data: 1096-1099 m.
Pavadinimai: Pirmasis kryžiaus žygis (angl. First Crusade; lot. Prima Crociata)
Aprašymas: Po Liaudies kryžiaus žygio fiasko šis žygis buvo pirmasis oficialus, organizuotas bandymas atkovoti Šventąją Žemę. Vadovaujamas feodalų, tokių kaip Bohemondas iš Taranto, Godfruas de Buljonas ir Raimondas IV iš Tulūzės, apie 60 000 karių (riterių, pėstininkų ir pagalbininkų) žygiavo per Mažąją Aziją. Svarbiausios pergalės buvo Nikėjos (1097 m.) ir Antiochijos (1098 m.) užėmimas bei Dorilėjo mūšis (1097 m.). Kulminacija tapo Jeruzalės apgultis (1099 m.), po kurios miestas buvo užimtas, lydint žiaurioms skerdynėms. Kryžiuočiai įkūrė keturias valstybes: Jeruzalės karalystę, Antiochijos kunigaikštystę, Edesos grafystę ir Tripolio grafystę.
Unikalus faktas: Vietos krikščionys, gyvenę Jeruzalėje, buvo išvaryti prieš apgultį, kad Fatimidai galėtų sutelkti resursus, todėl kryžiuočiai kovojo prieš vien musulmonų garnizoną.
Pasekmės: Pirmasis kryžiaus žygis buvo vienintelis, pasiekęs pagrindinį tikslą - Jeruzalės užkariavimą, tačiau sukėlė ilgalaikę musulmonų ir krikščionių įtampą.

3. Antrasis kryžiaus žygis

Data: 1147-1149 m.
Pavadinimai: Antrasis kryžiaus žygis (angl. Second Crusade; pranc. Deuxième Croisade)
Aprašymas: Prasidėjo po to, kai Zengidų vadas Imad ad-Din Zengi 1144 m. užėmė Edesos grafystę. Popiežius Eugenijus III paragino naujam žygiui, kuriam vadovavo Prancūzijos karalius Liudvikas VII ir Šventosios Romos imperatorius Konradas III. Apie 50 000 karių patraukė į Šventąją Žemę, tačiau žygis buvo chaotiškas. Mažojoje Azijoje kryžiuočiai patyrė didelių nuostolių dėl seldžiukų antpuolių. Nusprendę pulti Damaską (1148 m.), o ne Zengidų tvirtoves, jie patyrė triuškinančią nesėkmę dėl prastos strategijos ir vidinių nesutarimų. Žygis baigėsi be jokių laimėjimų.
Unikalus faktas: Damasko apgulties metu kryžiuočiai persikėlė į sausesnę miesto pusę, tikėdamiesi silpnesnės gynybos, bet liko be vandens, kas lėmė jų žlugimą.
Pasekmės: Nesėkmė susilpnino kryžiuočių prestižą ir sustiprino musulmonų lyderį Nur ad-Diną, padėdama pagrindą Saladino iškilimui.

4. Trečiasis kryžiaus žygis

Data: 1189-1192 m.
Pavadinimai: Trečiasis kryžiaus žygis (angl. Third Crusade; vok. Dritter Kreuzzug)
Aprašymas: Sukeltas Saladino pergalės Hatino mūšyje (1187 m.) ir Jeruzalės užkariavimo, šis žygis pritraukė tris galingus valdovus: Ričardą Liūtaširdį (Anglija), Pilypą Augustą (Prancūzija) ir Frydrichą Barbarosą (Šventoji Romos imperija). Frydrichas nuskendo Mažojoje Azijoje, o Pilypas greitai grįžo į Europą, todėl Ričardas tapo pagrindiniu lyderiu. Svarbiausi įvykiai buvo Akros apgultis (1189-1191 m.) ir Arsūfo mūšis (1191 m.), kur Ričardas nugalėjo Saladiną. Vis dėlto Jeruzalės atkovoti nepavyko, ir 1192 m. buvo pasirašyta Jafos sutartis, leidusi krikščionims piligrimams lankytis mieste.
Unikalus faktas: Saladiną, sužinojęs, kad Ričardo arklys žuvo Arsūfo mūšyje, atsiuntė jam du naujus žirgus, parodydamas riteriškumą.
Pasekmės: Žygis atkūrė kryžiuočių kontrolę pakrantėje (Akra, Jafa), bet negrąžino Jeruzalės, palikdamas trapų status quo.

5. Ketvirtasis kryžiaus žygis

Data: 1202-1204 m.
Pavadinimai: Ketvirtasis kryžiaus žygis (angl. Fourth Crusade; it. Quarta Crociata)
Aprašymas: Popiežius Inocentas III kvietė atkovoti Jeruzalę per Egiptą, tačiau žygis virto tragedija. Kryžiuočiai, vadovaujami Bonifaco Monferatiečio ir remiami Venecijos dožo Enriko Dandolo, neturėjo lėšų sumokėti už Venecijos laivyną. Mainais jie užpuolė krikščionių miestą Zara (1202 m.), o vėliau buvo įtraukti į Bizantijos intrigas. 1204 m. jie užėmė ir apiplėšė Konstantinopolį, įkurdami Lotynų imperiją. Jeruzalės nepasiekė, o žygis tapo godumo ir išdavystės simboliu.
Unikalus faktas: Aklas, daugiau nei 80 metų Enrikas Dandolo asmeniškai vadovavo Venecijos laivų puolimui prieš Konstantinopolio sienas.
Pasekmės: Bizantijos imperijos susilpnėjimas pagilino Rytų ir Vakarų krikščionių schizmą ir palengvino Osmanų turkų ekspansiją.

6. Vaikų kryžiaus žygis

Data: 1212 m.
Pavadinimai: Vaikų kryžiaus žygis (angl. Children’s Crusade; vok. Kinderkreuzzug)
Aprašymas: Neoficialus judėjimas, kurį įkvėpė religinis entuziazmas Prancūzijoje ir Vokietijoje. Jaunuoliai, vadovaujami vizionierių, tokių kaip Steponas iš Kloje ir Nikolajus iš Kelno, tikėjo, kad jų tyrumas atvers kelią į Jeruzalę be kovos. Tūkstančiai vaikų ir paauglių patraukė į pietus, tačiau dauguma žuvo iš bado, buvo parduoti į vergiją ar grįžo namo. Kai kurie pasiekė Italijos uostus, bet jūra „neprasiskyrė“, kaip jie tikėjosi.
Unikalus faktas: Kai kurie kronikininkai teigia, kad „vaikai“ buvo ne tik jaunimas, bet ir vargingi valstiečiai, ieškoję išsigelbėjimo per religiją.
Pasekmės: Žygis neturėjo karinės reikšmės, bet parodė, kaip religinis fanatizmas gali sukelti tragiškas pasekmes.

7. Penktasis kryžiaus žygis

Data: 1217-1221 m.
Pavadinimai: Penktasis kryžiaus žygis (angl. Fifth Crusade; pranc. Cinquième Croisade)
Aprašymas: Popiežius Inocentas III, o vėliau Honorijus III, siekė užkariauti Egiptą kaip kelią į Jeruzalę. Žygį vedė Vengrijos karalius Andrius II, Austrijos kunigaikštis Leopoldas VI ir Jeruzalės karalius Jonas de Brienas. Kryžiuočiai 1218 m. užėmė Damjetos uostą Egipte, tačiau nesugebėjo išlaikyti kontrolės dėl vidinių nesutarimų ir prastos strategijos. 1221 m. jie buvo priversti pasiduoti po nesėkmingo žygio į Kairą, kai Ajubidų sultonas Al-Kamilas užtvindė Nilo deltos kanalus.
Unikalus faktas: Damjetos užėmimo metu kryžiuočiai rado paslėptą maisto sandėlį, kurį vietiniai paliko, tikėdamiesi, kad kryžiuočiai neišgyvens potvynių.
Pasekmės: Nesėkmė Egipte parodė kryžiuočių logistikos trūkumus, tačiau paskatino diplomatinius kontaktus su musulmonais.

8. Šeštasis kryžiaus žygis

Data: 1228-1229 m.
Pavadinimai: Šeštasis kryžiaus žygis (angl. Sixth Crusade; vok. Sechster Kreuzzug)
Aprašymas: Vadovavo Šventosios Romos imperatorius Frydrichas II, kuris, būdamas ekskomunikuotas popiežiaus, pasirinko diplomatiją, o ne karą. Per derybas su Ajubidų sultonu Al-Kamilu jis 1229 m. sudarė sutartį, pagal kurią Jeruzalė, Betliejus ir Nazaretas buvo grąžinti kryžiuočiams be kovos mainais už paliaubas. Šis žygis buvo neįprastas, nes vyko beveik be mūšių, tačiau Frydrichas buvo kritikuojamas tiek krikščionių, tiek musulmonų už kompromisus.
Unikalus faktas: Frydrichas, mokėjęs arabų kalbą, asmeniškai diskutavo filosofiją su Al-Kamilu, stebindamas abiejų pusių derybininkus.
Pasekmės: Jeruzalės grąžinimas buvo laikinas, nes miestas vėl buvo prarastas 1244 m., tačiau žygis parodė diplomatijos potencialą.

9. Septintasis kryžiaus žygis

Data: 1248-1254 m.
Pavadinimai: Septintasis kryžiaus žygis (angl. Seventh Crusade; pranc. Septième Croisade)
Aprašymas: Vadovavo Prancūzijos karalius Liudvikas IX (Šventasis), reaguodamas į Jeruzalės praradimą 1244 m. Jis vėl taikėsi į Egiptą, užimdamas Damjetą 1249 m. Tačiau žygis į Kairą 1250 m. žlugo dėl Mamlukų pasipriešinimo Mansuros mūšyje. Liudvikas buvo paimtas į nelaisvę, paleistas už didelę išpirką ir grąžino Damjetą. Vėliau jis stiprino kryžiuočių tvirtoves Akroje, bet nepasiekė reikšmingų laimėjimų.
Unikalus faktas: Liudvikas, būdamas nelaisvėje, toliau laikėsi karališkos rutinos, kasdien melsdamasis, kas sužavėjo net jo pagrobėjus.
Pasekmės: Žygis dar labiau susilpnino kryžiuočių pozicijas ir sustiprino Mamlukų galia Egipte.

10. Aštuntasis kryžiaus žygis

Data: 1270 m.
Pavadinimai: Aštuntasis kryžiaus žygis (angl. Eighth Crusade; pranc. Huitième Croisade)
Aprašymas: Liudvikas IX, vis dar siekdamas krikščionių pergalės, surengė naują žygį, šįkart taikydamasis į Tunisą, tikėdamasis, kad vietos valdovas atsivers į krikščionybę. Apie 10 000 karių išsilaipino Tunise 1270 m., tačiau stovyklą užklupo maras, kuris pražudė Liudviką ir daugelį karių. Žygis buvo nutrauktas, o Anglijos princas Eduardas (vėliau Eduardas I) perėmė vadovavimą likusioms pajėgoms, bet grįžo į Europą.
Unikalus faktas: Tunisietės moterys, anot kronikų, nešdavo vandenį kryžiuočių belaisviams, gailėdamos jų kančių karštyje.
Pasekmės: Liudviko mirtis užbaigė didžiųjų kryžiaus žygių erą, o Tunisas liko musulmonų rankose.

11. Devintasis kryžiaus žygis

Data: 1271-1272 m.
Pavadinimai: Devintasis kryžiaus žygis (angl. Ninth Crusade; pranc. Neuvième Croisade)
Aprašymas: Kartais laikomas Aštuntojo kryžiaus žygio dalimi, šis žygis buvo vadovaujamas Anglijos princo Eduardo. Jis išsilaipino Akroje 1271 m., bandydamas sustiprinti kryžiuočių pozicijas. Eduardas laimėjo kelis mažus mūšius ir sudarė paliaubas su Mamlukų sultonu Baibarsu, tačiau 1272 m. grįžo į Angliją po nesėkmingo pasikėsinimo nužudyti. Žygis buvo paskutinis reikšmingas bandymas atgaivinti kryžiuočių viltis.
Unikalus faktas: Pasikėsinimo metu Eduardo žmona Eleonora, anot legendos, iščiulpė nuodus iš jo žaizdos, nors istorikai tai laiko romantizuota istorija.
Pasekmės: Žygis pratęsė kryžiuočių buvimą Akroje iki 1291 m., tačiau nepakeitė Mamlukų dominavimo.

žymės: #Vaiku