Elektroninis dienynas
2022 m. spalio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Geg    
  1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Dailės mokyklà - tai mokymo įstaiga, kurioje mokoma dailės amato, technikos ir kūrybos meistriškumo. Senovės Egipte, Graikijoje ir Romoje dailininkai buvo mokomi žinomo menininko arba meistro dirbtuvėje. Viduramžiais dailininkai buvo rengiami cechuose - laisvųjų tos pačios srities amatininkų dirbtuvėse.

Renesanso epochoje (15 a. pabaiga-16 a.) Italijoje yrant cechams pradėta steigti dailės akademijas, kuriose buvo studijuojama ir kopijuojama klasikinė dailė. 19 a. antroje pusėje išsiplėtus antiakademistiniam judėjimui pradėta reorganizuoti akademijas ir kurti specializuotas dailės mokyklas, draugijas, dirbtuves. Kūrėsi vis daugiau privačių dailės mokyklų. Tokia dailės mokyklų įvairovė buvo būdinga ir 20 amžiuje.

Dailės Mokyklų Istorija Lietuvoje

Lietuvoje 16 a. dailės dalykus (piešimą ir raižybą) pradėta dėstyti Vilniaus universitete, dailiųjų amatų specialistai buvo mokomi cechų (panaikinti 19 a. pabaigoje) meistrų. 1832 uždarius Vilniaus universitetą atsirado privačių dailės studijų. 1832-60 Vilniaus bajorų institute veikė K. Rusecko studija, 1856-63 Vilniuje gyvavo privati tapybos akademija. 1866-1915 veikė Vilniaus piešimo mokykla (iš pradžių vadinta Vilniaus amatų ir piešimo mokykla ir tapybos klasėmis), kuriai vadovavo I. Trutnevas. 1893 nuo jos atskilo Amatų skyrius, jis buvo reformuotas į Nemokamas techninio piešimo ir braižybos klases (kartais vadinamos J. Montvilos piešimo klasėmis) amatininkams rengti (iki 1904 vadovavo I. Trutnevas, nuo 1912 - J. Balzukevičius). Po I. Trutnevo mirties Vilniaus dailės draugijos (veikė 1908-15) vicepirmininkas I. Rybakovas prie šios draugijos įsteigė savo vardo piešimo ir dailės mokyklą. Kaune veikiančios piešimo klasės ir kursai 1873 buvo sujungti į Kauno piešimo mokyklą. 1895 Kaune atidarytos N. Leonidovo sekmadieninės techninio piešimo ir braižybos klasės. Visos šios dailės mokyklos veikė iki I pasaulinio karo.

20 a. pirmoje pusėje dailės mokyklų buvo nedaug. Lietuvių dailininkai studijavo Varšuvos dailės mokykloje, Krokuvos dailės akademijoje, Štiglico techninio piešimo mokykloje Sankt Peterburge, A. Ažbe’s dailės mokykloje Miunchene. 1919-20 Vilniuje veikė Piešimo ir tapybos studija (vadovas A. Varnas). 1920 Kaune J. Vienožinskis įsteigė dvimečius Piešimo kursus, kurie 1922 buvo pertvarkyti į Kauno meno mokyklą. Lenkų valdomame Vilniuje 1919-39 universitete veikė Dailės fakultetas; turėjo 4 skyrius: Architektūros (iki 1926), Tapybos, Skulptūros ir Grafikos; buvo mokoma ir taikomųjų specialybių - audimo, knygrišystės ir poligrafijos.

Dailiųjų amatų meistrai iki 1940 buvo rengiami amatininkų dirbtuvėse, mokyklose (kryptingiau pradėtos steigti nuo 1926), privačiuose ir valstybiniuose kursuose (1935 jų veikė apie 100). 1940 Kauno meno mokykla reorganizuota į Kauno taikomosios dailės mokyklą (nuo 1941 Kauno taikomosios dailės institutas, 1945-51 Kauno taikomosios dekoratyvinės dailės institutas). 20 a. antroje pusėje dailės specialistų rengimas išskaidytas į 3 pakopas: pradinę (keturmetės ir vidurinės dailės mokyklos, nuo 10 dešimtmečio - dailės gimnazijos), aukštesniąją (dailės technikumai, nuo 10 dešimtmečio - aukštesniosios dailės mokyklos ir kolegijos) ir aukštąją (dailės institutai, nuo 10 dešimtmečio - ir dailės akademijos).

Šiaulių Dailės Mokykla

1967 metais liepos 8 dieną Respublikos švietimo ministro įsakymu nuo 1967 m. rugsėjo 1 d. buvo atidaryta Šiaulių vaikų dailės mokykla (vėliau pavadinta Šiaulių dailės mokykla). Direktoriumi buvo paskirtas Jonas Samalionis. Pradžioje mokykla įsikūrė Šiaulių 7-osios dabar Stasio Šalkauskio vidurinės mokyklos pusrūsyje, pirmaisiais metais mokyklą lankė 89 mokiniai, buvo sudarytos penkios pirmosios ir dvi antrosios klasės, dėstomi dalykai: piešimas, tapyba, skulptūra, kompozicija ir dailės istorija.

1968 metais mokykla buvo įsikūrusi Bugailiškio name, esančiame Žemaitės gatvėje, naujose patalpose buvo penkios klasės, direktoriaus kabinetas, mokytojų kambarys, biblioteka, rūbinė, priemonių kambarys. 1976 metais pastatoma nauja dailės mokykla R. Čarno gatvėje (dabar Gumbinės 18B). Mokyklą įkūrė ir 20 metų jai vadovavo direktorius Jonas Samalionis. Tuometinio direktoriaus Jono Samalionio dėka mokykla turėjo patogius ofortinius presus, didelę keramikos degimo krosnį, puikiai įrengtus tapybos, piešimo, skulptūros kabinetus.

Nuo 1987-1989 m. mokyklos direktoriumi dirbo Arūnas Vasiliauskas, nuo 1989 m. iki 1994 m. - direktorius Arūnas Uogintas, nuo 1994 m. iki 2021 m. - direktorė Irena Šliuželienė, šiuo metu mokyklai vadovauja direktorius Petras Slonksnis ir pavaduotoja ugdymui Gedutė Grigaliūnaitė, mokykloje dirba 17 mokytojų. Per ilgus darbo metus mokykla išaugo, įsišaknijo tradicijos, kartų kartos čia ateina pažinti dailės abėcėlės, kad galėtų surasti ir išreikšti save klaidžiuose kūrybos labirintuose. Kasmet rengiamos mokinių ir mokytojų kūrybos darbų parodos nestokoja išradingumo, naujų idėjų ir išmonės. Tai būdas parodyti visuomenei mūsų darbo rezultatus, pažadinti žmones kūrybinei ir meninei veiklai.

Mokykloje vykdomos ankstyvojo, pradinio, pagrindinio ir kryptingojo kursų neformaliojo dailės ugdymo programos. Į pradinį kursą priimami 10-11 metų mokiniai. Į pagrindinį ugdymo kursą priimami 12 metų, penkias bendrojo lavinimo mokyklos klases baigę mokiniai. Mokomasi ketverius metus, 10 pamokų per savaitę. Dėstomi dalykai: piešimas, tapyba, skulptūra, kompozicija, ir dailėtyra. Dailės mokyklos steigėjas - Šiaulių miesto savivaldybės taryba, adresas: Vasario 16-osios g.

Alytaus Dailės Mokykla

Už poros šimtų metrų nuo miesto centrinės aikštės, pačiame miško parke - tarsi beveik miško gūdumoje, S. Dariaus ir S. Girėno gatvės 25 numeriu pažymėtame raudoname name su kolonomis ir iki vėlumos šviečiančiais langais mokinius kviečia Alytaus dailės mokykla. Mokykla įkurta 1978 09 01. 1978 m. kelis mėnesius mokykla glaudėsi 8-osios vidurinės (dabar Vidzgirio pagrindinė) mokyklos patalpose, o nuo 1979 iki 1986 m. persikraustė į buvusias ką tik į naują pastatą išsikėlusios Muzikos mokyklos patalpas centrinėje miesto aikštėje, kuri tuomet vadinosi Komjaunimo (nuo 1990 m. - Rotušės) aikšte. Tarp paprastų žmonių ji vadinta ilgam prigijusiu „dailiuškės“ vardu.

1986 m. 17 metų šiai vaikų dailės mokyklai vadovavo dailininkas Rimantas Kasputis, mokyklon būręs gabius, jaunus dailininkus. Čia dėstė tiek žinomi visoje šalyje tapytojai, skulptoriai, grafikai: Juozas Brusokas, Arvydas Pakalka, Vytautas Ledas, tiek vietos dailininkai bei tautodailininkai: Benjaminas Jenčius, Antanina Puleikienė, Arvydas Švirmickas, Edmundas Šimoliūnas, Raimundas Navakauskas, Raimondas Šimkevičius ir kt. Dailės mokyklos įkūrimas ir vystymasis sąlygojo dailės gyvenimo pagyvėjimą. Pradėtos ir kurį laiką organizuotos visą regioną konsolidavusios kasmetinės Dzūkų meno dienos. 1988 m.

Nuo 1995 m. iki šiol mokyklai vadovauja dailininkas Redas Diržys, kuris išlaikė tradiciją formuoti kūrybišką ir maksimaliai heterogenišką mokyklos mokytojų kolektyvą, aprėpiantį savo veiklomis bei kompetencija pačias įvairialypiškiausias kūrybos sferas, skirtingiausias menines mokyklas. Kaip antai Talino dailės mokyklai per šį laikotarpį atstovavo dailininkai Indrė Diržienė, Adolfas Šaulys, Eimantas Ludavičius, Reiu Tüür ir Redas Diržys. Konservatyviosios Vilniaus dailės mokyklos vertybės mokykloje buvo puoselėjamos dailininkų Audriaus Janušonio, Martino Jankaus, Valdemaro Šemeškos, Danutės Garlavičienės, Vido Simanavičiaus, Mindaugo Jakučionio, Irmos Leščinskaitės Mikulėnienės, Gusto Jagmino, Ignės Grikevičiūtės, Gabrielės Venckutės bei dailėtyrininkių Margaritos Janušonienės, Jurgitos Ludavičienės, Jurgos Videikaitės ir Dalios Šemeškienės pastangomis.

Kauno klampiosios tapybos mokyklos tradicijos perteikiamos Indrės Jakutienės pamokose, o performanso teoriją ir praktiką - beje, tai vienintelė vieta Lietuvoje, kur ši disciplina yra dėstoma kryptingai ir iš esmės - net du dėstytojai: Jaras Ramūnas ir Marius Jarašius. Mokykloje dirbo keli vietos dailininkai ar fotografai autochtonai: Kostas Poškus, Vytautas V. Stanionis ir kt. Paskutiniu metu bene ryškiausiai naujausias tendencijas propaguoja užsienyje mokslų ragavę ir į gimtinę sugrįžę jauni kūrėjai: Mantas Kazakevičius (Dartingtonas, JK), Asta Stasionytė (Bratislava, Slovakija), Šarūnė Kalininaitė (Londonas, JK). Pusė dailės mokyklos dabartinių mokytojų savo laiku patys yra baigę Alytaus dailės mokyklą, o kiti - analogines mokyklas kituose Lietuvos miestuose.

Alytaus dailės mokyklos savo kultūrine veikla yra užsitarnavusi išskirtinį statusą ne tik Lietuvos meno/kultūros pasaulyje, bet ir tarptautiniu mastu: nuo 1993 m. buvo suorganizuota visa eilė lokalių, nuo galios centrų (ne)priklausomų meno įvykių, kurie ilgainiui virto tarptautinio masto Alytaus (meno streiko) bienale, generavusia ir tebegeneruojančia užpelkėjusio meno pasaulio transformavimo(si) nuostatas, atvėrusia naujus kelius ir kryptis. 2019 m. Baltijos aplinkosaugos forumas mokyklai suteikė garbingą meldinės nendrinukės vardą, įkūnijantį ekosisteminio trapumo bei gyvybinio potencialo gležniausiųjų formų tvarumo puoselėjimą. Tai puiki atsvara bendrojo ugdymo mokykloms, besitapatinančioms su plėšrūnų įvaizdžiais.

Dailės Pamokos ir Jų Tikslai

Jaunas žmogus gyvena mintimis ir idėjomis, kurios nuolat prašosi būti atskleistos. Tačiau jis susiduria su rūpesčiais: mintys kilnios, ketinimai yra didžiuliai, tačiau, kai pabandoma tai išreikšti, paaiškėja, kad trūksta žinių ir įgūdžių. Naujos žinios, padeda išspręsti kūrybinės išraiškos dalykus, parodo įvairius sprendimo būdus, padeda spalvingiau reikšti mintis, prie kūrybinio braižo ir temų prideda naujų aspektų, padeda išeiti iš komforto ribų ir praplečia kūrybinį lauką.

Mokymasis, paremtas tikslingai formuotomis žiniomis ir praktika, padeda jauniesiems dailininkams kryptingai siekti savo tikslų, atskleidžia kūrybinę prigimtį, turtina estetiką ir parodo didžiulį kūrybinį lauką, į kurį jaunasis menininkas įžengia kaip naujas žmogus ir jame formuoja savo kūrybinio kelio kryptį. Kiekviena pamoka turi temą, uždavinį ir tikslą. Per darbo metus mokykla yra sukūrusi dailės mokymo metodiką, kuri nesudėtingu būdu moko kurti, jos pagalba pagalba formuojama meninė tiesa.

Mokykloje dirba Vilniaus DA dėstytojai ir absolventai, kurie myli vaikus, turi aistros mokyti juos dailės, vadovaujasi autentiškomis mokymo programomis, sugeba užmegzti ir palaikyti šiltus kūrybinius santykius. Pamokose jaunieji kūrėjai dirba su Vokietijos, Prancūzijos, Olandijos, Italijos ir kitų gamintojų įvairiomis dailės priemonėmis ir medžiagomis. Jas suteikia mokykla.

Jauniausiems mūsų mokiniams siūloma žaisminga, įkvepianti ir smagių netikėtumų kupina meno pažinimo programa. Paaugliai kviečiami pažinti save per kūrybą, susitelkiant ne į žūtbūtinį rezultato siekimą, o nuoširdų mėgavimąsi procesu. Siekiame, jog pamokose būtų patiriamas džiaugsmas ir nugalima baimė klysti. Kiekvienam mokiniui skiriamas individualus dėmesys, skatinamas pasitikėjimas savimi ir savo kūrybiškumu. Pagrindins programos tikslas - skatinti jaunus žmones kūrybiškai mąstyti. Pamokose aktyviai nagrinėjami estetiniai ir filosofiniai klausimai, mokiniai kviečiami reaguoti ir atliepti supantį pasaulį, analizuoti žymius meno kūrinius, stebėti aplinką ir įžvelgti paveikslą kasdienybėje.

Dailė moko pažvelgti į pasaulį skirtingais kampais. Vaikai mokosi vertinti detales, pastebėti subtilybes ir atrasti grožį netikėčiausiose vietose. Dailės klasėje mokome dailės pažinimo, piešimo, kompozicijos, tapybos, dailės istorijos ir fotografijos. Visi šie dalykai ugdo kūrybiškumą, saviraišką ir savarankiškumą, plečia kultūros ir meninio žmonijos palikimo suvokimą. Dailės klasės mokiniai dalyvauja rajoniniuose, respublikiniuose ir tarptautiniuose dailės konkursuose, rengiame mokinių kūrybos parodas, organizuojame edukacines išvykas. Be visų ugdomųjų privalumų, dailės pamokos tiesiog teikia džiaugsmo ir malonumo. Mokymasis dailės padeda vaikams ne tik ugdyti savo kūrybinius ir intelektinius gebėjimus, bet ir suprasti bei vertinti pasaulį, kuriame jie gyvena.

žymės: #Vaiku

Panašus: