Vaiko raida yra procesas, kurio metu asmenybė vystosi nuo kūdikystės iki savarankiškos pilnametystės. Šiame straipsnyje aptarsime svarbiausius vaiko raidos etapus, ypač daug dėmesio skirdami tretiesiems gyvenimo metams.
Fiziologinė raida
Pirmieji 3 vaiko metai yra skirti neurosensorinei sistemai formuotis. Kaip jau aptarėme anksčiau, fiziologinė vaiko raida, jos etapai lemia ir išorinę vaiko raidą: socialinę, psichologinę, formuoja tam tikrus specifinius tam amžiaus tarpsniui būdingus vaiko poreikius. Apie trečiuosius vaiko gyvenimo metus intensyviausiai organizme vystosi ritminė ir kraujotakos sistema (fizinio kūno centras): širdis, plaučiai, bronchai trachėja, kraujotaka.
Yra nuostabu, kad tarsi atliepiant šiems vidiniams procesams, vaikas ritmo pradeda ieškoti ir išorėje.
Socialinė raida
Socialusis vaiko laikotarpis paprastai prasideda apie trečiuosius jo gyvenimo metus - tai yra pagrindinė ir plačiausia šio amžiaus tarpsnio (3-5 metų) tema. Apie 3 metus jis pradeda įsisąmoninti savąjį „aš“ ir tai sukelia jam prieštaringus jausmus: iš vienos pusės - bundantis savarankiškumas reikalauja savojo „aš“ įtvirtinimo (o trejų metų vaikui suvokiama to forma - nesutikimas ir prieštaravimas), kita vertus, savęs atskirumo nuo supančio pasaulio suvokimas kelia nesaugumo jausmą.
Taip pasireiškia trečiųjų vaiko metų krizė, tėvų vadinama „spyriojimosi“ periodu.
Yra kelios priežastys, kodėl darželį rekomenduojama pradėti lankyti nuo 3 metų: pirma, apie tą laikotarpį imuninė sistema jau yra ganėtinai stipri, ir tolesniam jos vystymuisi jau reikia įvairesnės imuninių sistemų „puokštės“ nei ji sukuriama namų aplinkoje. Metas į darželį. Vaikas sąmoningai domisi kitais vaikais: ką jie sako, siūlo, tinkamai reaguoti į kito vaiko elgesį. Bendraudamas jau pastebi priežasties-pasekmės ryšius, suvokia dėsningumus, mokosi socialinio elgesio taisyklių.
Tuo laikotarpiu iki galo pasireiškia vaiko motyvacija būti su kitais vaikais - jį sunku nulaikyti žaidimų aikštelėje, o dar sunkiau „iškrapštyti“ iš jos.
Mišrios grupės
Kuo socialinė aplinka grupėje įvairesnė, tuo geriau - vaikas „treniruojasi“ kurdamas santykius su skirtingais vaikais ir taip mokosi bendrauti ir bendradarbiauti, nepriklausomai nuo kito žmogaus amžiaus ir gebėjimų, priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra. Mišriose grupėse vaikai veikia ne dėl konkurencinės aplinkos sukeltos antrinės motyvacijos (noro būti pranašesniu), o dėl vidinės motyvacijos (todėl, kad jiems patiems tai labai įdomu).
Vaikai normaliai reaguoja, kad grupėje yra mažesnių, kuriuos galima globoti ir taip jaustis didesniu, bet yra ir vyresnių, kurie sugeba ir gali daugiau. Kai konkurencinė aplinka labai stipri, vaikai linkę įsitempti.
Vieni (ekstravertiškesni) tuomet tampa pernelyg orientuoti į išorinius rezultatus, formalią lyderystę, vertinimą (to rezultatas - besivystančios neurozės) ir kažkuriame etape tarsi „pameta“ save, pradeda nebegirdėti savo vidinių motyvų (vystosi antrinė asmenybė).
Intelektualinė raida
Apie trečius-ketvirtus metus vaiko intelektas tampa priešoperaciniu - formuojasi prielaidos loginiam, abstrakčiam mąstymui. Pavyzdžiui, vaikas jau klasifikuoja daiktus, bet pasirenka atsitiktinį, kartais nepastovų, mažai būdingą požymį, dėliodamas daiktus keičia klasifikavimo pagrindą.
Mąstymo, kalbos ir vaizduotės lavinimas
Žaisdamas vaidmeninius žaidimus 4-5 metų vaikas mokosi žodžiais reikšti savo mintis, idėjas, susitarti su kitais vaikais. Tai labai lavina jo kalbą, didina motyvaciją naudoti vis sudėtingesnes kalbos išraiškos formas. Kartu tai lavina ir vaiko mąstymą. Naujų idėjų generavimas, gebėjimas įsivaizduoti neegzistuojančius dalykus (žaidime vaikui medžio gabaliukas gali tapti viskuo, jis gali atrasti šimtus jo panaudojimo būdų) lavina ne tik mąstymą, bet ir vaizduotę.
Visi šie trys pažinimo procesai yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Siekiant lavinti vaiko mąstymą ir vaizduotę, labai rekomenduojama neperkrauti vaikų žaidimo erdvės žaislais. Geriausi - įvairios gamtos medžiagos, neišbaigti žaislai.
Mokymasis kalbėti trečiaisiais gyvenimo metais vaikui suteikia galimybę bendrauti su suaugusiaisiais, įgyti žinių apie jį supančią aplinką, išreikšti savo poreikius, mintis ir jausmus. Ketvirtaisiais gyvenimo metais vaikai daug kuria, fantazuoja, intensyviai bendrauja su aplinkiniais. Jau geba būti atskirai nuo tėvų. Šio amžiaus vaikai daug klausinėja ir taip plečia savo žodyną, tad nuo aplinkos, kurioje vaikas auga labai priklauso jo žodyno turtingumas. Ketverių metų vaikai geba komentuoti savo piešinius, mėgsta klausytis sekamų ir skaitomų pasakų, domisi knygelų iliustracijomis.
Penkerių metų vaikai noriai mokosi eilėraštukų, skaičiuočių, eiliuotų mįslių, ypač tokių, kurios lengvai rimuojasi ir jas nesunku įsiminti. Jie patys apsirengia ir nusirengia, geba laikytis taisyklių. O būdami šešerių vaikai jau moka planuoti , kai žaidžia, geba sugalvoti siužetus, įvertinti, komentuoti veiklos žingsnius.
Šiuo gyvenimo laikotarpiu būtina palaikyti vaikų iniciatyvą, žaisti siužetinius vaidmeninius žaidimus, pamokyti, kaip tai daryti. Taip lavinama vaikų vaizduotė, atmintis, mąstymas, plėtojama kalba, todėl svarbu su vaikais bendrauti taisyklinga, aiškia ir turtinga kalba. Stebimas ir vaikų susidomėjimas knygomis, noras deklamuoti eilėraščius, minti mįsles, sekti pasakas.
Žaidimų nauda
Jei iki 2,5-3 metų vaikas paprastai žaidžia su savimi, aplinka, daiktais, tai nuo 3-3,5 metų jis pradeda žaisti su kitais vaikais. Žaidimai tampa įdomūs, vaidmeniniai, vaikai žaidžia įsijautę, negailėdami tam jėgų. Žaidžiama visą gyvenimą - nuo kūdikystės iki senatvės, tačiau daugiausia žaidžia 3-6 metų vaikai (kaip daugiausia mokosi mokyklinio amžiaus vaikai, dirba jauni ir vidutinio amžiaus žmonės).
Pirmiausia žaisti vaikui yra labai įdomu. Žaidimo metu kylantys sunkumai yra malonūs, juk juos vaikas įveikia, todėl žaidimas nepabosta. Tačiau kartu tai nekelianti įtampos ugdymo priemonė. Iki 3 metų vaiko žaidimai dažniausiai yra sutelkti į pasaulio pažinimą, atradimą per pojūčius (todėl jiems įdomu žaisti su sagomis, kaštonais, pilstyti vandenį, nardyti muilo putose, žarstyti smėlį, miltus).
Apie trečiuosius metus vaikas jau pradeda žaisti vaizduotės-vaidmeninius žaidimus. Tai sutampa su jo besivystančiu priešoperaciniu intelektu bei abstraktaus mąstymo užuomazgomis. Vaikas jau gali įsivaizduoti save skirtinguose vaidmenyse: lyg būtų mama, tėtis, vairuotojas, gydytojas. Geba apsimesti katyte, šuniuku ar zuikučiu. Žaisdamas atlieka ne tik realius veiksmus su daiktais, bet ir tariamus. Atkuria ne tik čia pat patirtus, bet ir anksčiau matytus, išgyventus įspūdžius.
Tai - naujas etapas, juk žaidžiant drauge labai prasiplečia žaidimo galimybės. Dažnai diskutuojama, ar vaikas, bendraudamas tik su suaugusiaisiais ir neturėdamas galimybių žaisti su kitais vaikais, galės įgyti jam reikalingų socialinių įgūdžių?
Kai kurie autoriai teigia, kad tai kažkuria dalimi įmanoma, nes vaikas labai sugeba prisitaikyti ir gali išmokti svarbiausių socialinių įgūdžių įvairiai ir būdamas skirtingo amžiaus. Tačiau akivaizdu, kad mažas vaikas, galėdamas žaisti su kitais vaikais, įgyja daug svarbios ir įvairiapusės patirties, kurią suaugusiesiems suteikti vaikui arba vaikams patiems įgyti vėliau yra labai sudėtinga.
Yra atlikta daugybė tyrimų, kurių išvados teigia, jog vaikai, turėję galimybių daug ir įvairiai žaisti su kitais vaikais, lavina savo vaizduotę. Turintys geresnę vaizduotę vaikai yra aukštesnio intelekto ir sugeba lengviau įveikti sunkumus.
Kitos žaidimų naudos:
- Mokymasis bendradarbiauti siekiant tikslų.
- Empatiškumo lavinimas.
- Mokymasis spręsti konfliktus.
- Vaiko savivertės formavimasis.
- Mokymasis rasti alternatyvą, kuri kuria emocinio saugumo jausmo bazę jau suaugusio žmogaus gyvenime.
Vaikams idėjos ateina dažnai, jų kūrybinių impulsų dar neužgožė tik „funkcinis“ mąstymas. Vaikai, kuriems tėvai neparodė, nesuteikė galimybių ieškoti alternatyvų, nesuteikė žinojimo, kad visada galima rasti skirtingų sprendimų, lengvai pasiduoda panikai ir sąstingiui.
Motorikos ir pojūčių vystymas
Šių dienų vaikai, natūraliai judantys mažai, turi silpnai išvystytą motoriką. Dėl šios priežasties mamos vis dažniau kreipiasi į logopedus dėl vaiko kalbos sutrikimų - šie du dalykai glaudžiai susiję tarpusavyje. Motorikos, o ypač smulkiosios, išsivystymas įtakoja ir vaiko rankytės koordinaciją, akies-rankos ryšį, o tai svarbu išvystyti ruošiantis mokyklai ir rašymui. Todėl labai svarbu, kad vaiko žaidimo erdvėje būtų kuo daugiau natūralių, neišbaigtų smulkių ir įvairių detalių (stiklo rutuliukų, karoliukų vėrimui, medžio pagaliukų su skylutėmis jų jungimui viena su kita, medžiagos skiaučių, juostelių rišimui).
Kuo daugiau vaikas turės ką su tomis medžiagomis veikti (rišti, atmazgyti, verti, tvirtinti ir pan.), tuo labiau lavės jo motorika (per tai - ir kalba).
Būreliai
Dažnai tėvai vežiodami vaiką po įvairius būrelius mano, kad tokiu būdu vaikas vysto savo socialinę kompetenciją. Tokiame santykyje su kitais vaikais jis tespėja „apsižiūrėti“ ir iš esmės būti pažįstamas su kitų vaikų egzistavimo faktu. Tam, kad vaikas mokytųsi santykių, jis turi gana ilgą laiką būti su vaikų grupe vienoje erdvėje, turėti pakankamai laiko laisvam žaidimui (kuomet suaugęs žmogus neorganizuoja vaikų veiklos). Tik tuomet vaikas eina prie kitų vaikų, kalbina, siūlo idėjas bendriems žaidimams, tariasi dėl taisyklių, skirstosi vaidmenimis, ruošia erdvę bendrai veiklai.
Jei dėl tam tikrų priežasčių vaikas nėra vedamas į darželį, tuomet mamos gali burti „mamų grupę“, kurioje kartu žaisti galėtų bent 4-5 vaikai.
Ką man veikti?
Kai vaikas klausia „ką man veikti?“, nebūtina jo iškart užversti pasiūlymais. Nuobodulys yra didžiulis kūrybos stimulas. Labai dažnai po vaiko klausimu suaugusiajam „ką veikti?“ slypi prašymas - „veikiame ką nors kartu, drauge!“. Todėl vaikui visuomet galima pasiūlyti prisijungti prie Jūsų veiklos: kepti sausainius, lupti ir smulkinti daržoves, net valyti dulkes. Vaikui tai labai įdomūs žaidimai, jei „žaidžiami“ kartu su Jumis - pačiu įdomiausiu ir geriausiu žmogumi pasaulyje!
Konfliktų sprendimas
Nenuostabu, kad visą šį procesą lydi neišvengiami emocijos, pyktis, ašaros, nusivylimai. Vaikai pykstasi, mokosi susitaikyti, atleisti, vėl pykstasi ir taikosi. Neretai vaikiški konfliktai suaugusiesiems kelia daug nerimo ir klausimų: kištis ar nesikišti? ką daryti, jei skriaudžia mano vaiką? mokyti apsiginti ar ne?
Kol vaikas dar nesugeba „kontaktuoti“ žodžiais, kol neišmoksta bendrauti (o to jis mokosi iki 4-4,5 metų), tol „kalbasi“ veiksmais. Toks „kalbėjimasis“ vizualiai yra daug aktyvesnis, kūniško kontakto kur kas daugiau, daugiau ir pasistumdymų. Laikui bėgant sudėtingas situacijas jis spręs vis geriau ir geriau. Lavės jo socialinė kompetencija, kalba - jis išmoks pasakyti apie savo norus.
Kažkada gal pats pabandys „duoti atgal“ ir darys išvadas, kaip tai veikia bei kokio sulaukia rezultato (tik jau jokiu būdu nereikia to skatinti!). Ir su laiku, tobulėdamas, matydamas tinkamą suaugusiųjų pavyzdį, jis išmoks tokias situacijas spręsti civilizuotai. Ko tikrai nereikia daryti - tai mokyti vaiko muštis. Tai tas pat, kas užuot mokius išreikšti savo norus žodžiais, skatinti vaiką likti pirmykštėje komunikavimo fazėje, kur apie savo norus (ypač prieštaravimą) pasakoma klykimu, inkštimu, verkimu ar mušimusi.
- Stebėti situaciją ir leisti vaikui savarankiškai ją spręsti.
- Suaugusiojo įsikišimas reikalingas tik tuomet, kai situacija per sudėtinga vaiko jėgoms pagal jo amžiaus galimybes arba kai ji fiziškai kelia pavojų kitiems žmonėms ar aplinkai.
- Tėvų kišimasis į visas vaikiškas situacijas blokuoja jo valią, iniciatyvą.
- Jūsų tinkamas pavyzdys, kaip gražiai, humaniškai ir teisingai gali būti sprendžiamos sudėtingos situacijos ir yra tas pagrindas, ant kurio formuosis vaiko socialiniai įgūdžiai.
- Neužsipulkite iškart „skriaudiko“. Pirmiausia pasirūpinkite nuskriaustuoju.
- Išsiaiškinkite situaciją. Nebūtinai tas, kuris verkia, yra auka. Jis gali būti ir tylusis provokatorius.
- Tegu situaciją papasakoja abi pusės, gal dar situaciją stebėjo kiti liudininkai?
- Tik išsiaiškinę situaciją, paskelbkite „verdiktą“. Jis turi būti teisingas (vaikai turi vidinį teisingumo jausmą ir neprieštarauja teisingoms išvadoms bei drausminėms nuobaudoms).
- Skirkite jam bausmę (pvz., ramiai pasėdėti šalia, kol apgalvos savo elgesį), bet emociškai nenusigręžkite nuo vaiko, neatstumkite jo.
- Bet kokio konflikto sprendimas turi pasibaigti susitaikymu.
Rodykite gražų pavyzdį savo vaikui. Šiuolaikiniai vaikai labiausiai mėgdžioja net ne tai, ką ir kaip mes sakome ar darome, o kartais, atrodo, stebuklingu būdu „nuskenuoja“ tikrąsias mūsų mintis, mūsų vidines nuotaikas. Todėl ne tik žodis turi nesiskirti nuo veiksmo, bet ir vidinė nuostata. Atminkite: jei nenorite, kad vaikas kažką darytų, negalite to daryti ir patys.
Tėvų vaidmuo
Pagal E. Eriksono asmenybės raidos teoriją, vaiko asmenybės vystymasis pereina tam tikrus raidos etapus. Antraisiais-trečiaisiais metais vaikas viską siekia daryti pats ir labai didžiuojasi savo naujaisiais gebėjimais. Tėvai, kurie leidžia vaikui savarankiškai atlikti tai, ką jis nori ir gali, padeda vaikui įgyti autonomijos (savarankiškumo) jausmą ir ugdyti valią. Tai įvyksta dėl skirtingų priežasčių: labai didelės meilės arba nuolatinio skubėjimo (pavalgydinti, aprengti vaiką yra daug greičiau ir reikalauja mažiau kantrybės nei išlaukti, kol jis tai padarys pats).
Tačiau labai svarbu žinoti, kad nekantrūs ar hiperrūpestingi tėvai vaikui daro „meškos paslaugą“. Darant, ką gali pats vaikas, ar nuolatos jį skubinant, vaikui formuojamas abejojimo savimi ir gėdos jausmas, ugdoma žema savivertė. Pagal E. Eriksoną, 3-6 metai - tai žaidimų metai. Vaikui žaidžiant, auga jo aktyvumas, jis turi spręsti naujas gyvenimo užduotis, atsiranda smalsumo ir kūrybiškumo užuomazgų. Šioje stadijoje sprendžiamas psichosocialinis konfliktas tarp iniciatyvos ir kaltės.
Todėl čia ir vėl labai svarbu, kad tėvai leistų pasireikšti vaiko valiai. Jei tėvai leidžia vaikui būti savarankiškam, smalsiam, kūrybingam, formuojasi iniciatyvumas, kuris ateityje sudaro galimybę mokėti siekti savo tikslų ir efektyviai dirbti. Iš „techninių“ įgūdžių trimetis jau turi mokėti pats pavalgyti, apsirengti ir nusirengti, lipti laiptais aukštyn ir žemyn, savarankiškai tvarkytis tualeto reikalus, plautis rankas. Su sudėtingesnėmis užduotimis (pvz., apsimauti kombinezoną, užsirišti šaliką ir pan.) jam gali prireikti jūsų pagalbos.
Nebijokite skirti vaiko amžiui ir galimybėms įveikiamų, bet ganėtinai savarankiškų užduočių: perduoti žinutę tėčiui, atnešti laikraščius iš pašto dėžutės (tai gali padaryti jau ir keturmetis), atnešti daiktą iš kito kambario, nuvalyti dulkes nuo vaikui pasiekiamų baldų paviršių, stalo peiliu supjaustyti obuolį. Todėl atminkite: jei norite, kad vaikas kažką darytų, turite tai daryti ir jūs. O jo motyvacija labai priklausys nuo to, su kokia meile, įsitraukimu, nejausdami įtampos darbo imsitės jūs patys. Svarbu mokyti vaiką būti atsakingą ne tik už save, bet ir už kitus. Mokyti imti, duoti, dalintis, palaukti savo eilės, gerbti kitų norus ir mokėti pasakyti apie savuosius.
Pasakų skaitymas
3-4 metų vaikams tinka įvairios ritminės (formulinės) pasakos su pasikartojimais. Pradėkite nuo pačių paprasčiausių lietuvių liaudies pasakų: „Vištelė ir gaidelis“, „Ropės rovimas“, „Dangus griūva“ ir pan. Sanatorijose, kuriose gydomi širdies, kraujospūdžio sutrikimų turintys suaugę pacientai, viena iš terapijos priemonių yra pasakos. Panašiai pasakos veikia ir vaikus.
Jei pasaka parinkta gerai (atitinka vaiko amžių, metų laiką, „skamba“ pačiam suaugusiajam), klausydamasis vaikas patiria vidinę palaimą: jo vyzdžiai išsiplečia, kvėpavimas sulėtėja, skruostukai parausta.
3 metų vaiko gebėjimai
- Peršoka per padėtą ant žemės juostelę, nušoka į tolį 20-30 cm.
- Sudeda 3 iš 4 kaladėlių pagal spalvą.
- Teisingai parodo daiktą, kai nupasakojama daikto funkcija.
- Atpažįsta bent dvi judėjimo rūšis paveikslėliuose.
- Supranta bent 2 klausimus: „ką darai kai nori miego? esi išalkęs?
- Žodyną sudaro 200 ir daugiau žodžių (iki 1000). Galima suprasti maždaug 80 proc.
- Jau moka išreikšti jausmus žodžiais.
- Pradeda paklusti ir gerbti taisykles.
- Atkakliai nori viską atlikti savarankiškai.
- Valgo ir geria savarankiškai neišlaistydamas.
- Domisi stalo dengimu.
- Plauna rankas su muilu ir nusišluosto.
- Kontroliuoja šlapinimąsi dieną būdraudamas ir miegodamas, kai kurie jau neapsišlapina ir naktį.
- Mėgsta turėti daugiau pažįstamų ir draugų.
- Būna diktatoriškas ir reikalaujantis.
- Miega 10-15 val., gali nebenorėti miegoti dieną.
- Gali atsibusti verkdamas po baisaus sapno.
Nuo trijų iki penkerių metų yra ikimokyklinis amžius, kada vaikai pradeda pasitikėti ne tik savo šeimos nariais, bet kitais žmonėmis, pedagogais, įgauna nepriklausomybės ir savikontrolės, mokosi būti, veikti grupėje. Grupės pedagogės dažnai tampa labai svarbiu suaugusiuoju, kuriuo pasitiki vaikas. Trejų metų amžius yra dažnai apibūdinamas kaip pereinamasis laikotarpis iš dvimečio į ikimokyklinuką, kuris geba išreikšti save žodžiais, geba įsilieti į socialinį gyvenimą, realizuoti savo idėjas, būti aktyvus dalyvis.
Trejų metų vaikas sugeba ilgiau išlaikyti dėmesį nei dvimetis, kupinas minčių ir sumanymų. Dažnai naudojasi visais pojūčiais, kad įgyvendintų savo idėjas, suprastų aplinki juos vykstantį gyvenimą. Tačiau pažintinė raida yra pradinio lygmens ir trimečiui rūšiuoti daiktus pavyksta tik pagal vieną požymį. Šio amžiaus tarpsnio vaikai paprastai yra egocentriški. Jie neįžvelgia kito žmogaus požiūrio, susikoncentruoja į save, savo veiksmus.
Trimetį taip pat domina fizinių įgūdžių reikalaujanti veikla. Šokiai su muzika, kamuolio mėtymas, gaudymas, šokinėjimas, bėgimas yra patraukli veikla, kurią atlieka su malonumu. Tremečių vaikų kalba vystosi labai sparčiai. Jie lengvai nuo elementarios kalbos pereina prie vaizdingų sakinių. Dauguma šio amžiaus tarpsnio vaikų geba vartoti daugiskaitą, kalba sakiniais, daug klausia, pasakoja, atkartoja tekstus, eilėraščius. Žino savo vardą, pavardę, įvardija ką mato paveikslėlyje, pasakoja ką nupiešė, sukonstravo.
Trejų metų vaikai geba sutarti su suaugusiais ir kitais vaikais. Žaidžia po vieną arba su vienu ar keliais vaikais. Dalyvauja grupiniuose žaidimuose. Netrukdo kitiems žaisti, dalinasi žaislais.
Tėvų klaidos
- Nekantrūs ar hiperrūpestingi tėvai vaikui daro „meškos paslaugą“.
- Darant, ką gali pats vaikas, ar nuolatos jį skubinant, vaikui formuojamas abejojimo savimi ir gėdos jausmas, ugdoma žema savivertė.
- Tėvų kišimasis į visas vaikiškas situacijas blokuoja jo valią, iniciatyvą.
- Nemokyti vaiko muštis.
Patarimai tėvams
- Leisti vaikui savarankiškai atlikti tai, ką jis nori ir gali, padeda vaikui įgyti autonomijos (savarankiškumo) jausmą ir ugdyti valią.
- Nebijokite skirti vaiko amžiui ir galimybėms įveikiamų, bet ganėtinai savarankiškų užduočių.
- Rodykite gražų pavyzdį savo vaikui.
- Jei norite, kad vaikas kažką darytų, turite tai daryti ir jūs.
- Svarbu mokyti vaiką būti atsakingą ne tik už save, bet ir už kitus.
- Mokyti imti, duoti, dalintis, palaukti savo eilės, gerbti kitų norus ir mokėti pasakyti apie savuosius.
Vaiko raidos vertinimas
Vaiko raida vertinama tam tikrais etapais - amžiaus tarpsniais ir periodiškumu. Labai svarbu, kad kartu tyrime dalyvautų ir tėvai. Taip pat, atliekant vaiko raidos vertinimą, nemažiau svarbi bendra vaiko sveikata - kosintis, čiaudintis, sloguojantis, prastai nusiteikęs ar blogai besijaučiantis vaikas jam skirtas užduotis atliks blogiau, nesugebės sutelkti dėmesio. Tokiu atveju nereikia tikėtis teisingų rezultatų.
Vertinant vaiko raidą, apimami įvairūs jos etapai, neišskiriant kažkurio individualiai - motorikos, kalbos ir komunikacijos, pažintinės, emocinės ir socialinės sritys, buitinių ir higieninių įgūdžių formavimasis ir kt. Vaikų vystymosi seka yra vienoda, skiriasi tik tam tikrų įgūdžių įgijimo laikas.
žymės: #Vaiko
Panašus:
- 4 Metų Vaiko Raida: Svarbiausi Etapai ir Neatidėliotini Aspektai
- Vaiko Raida 2-3 Metai: Svarbiausi Fizinio ir Emocinė Raidos Etapai
- Vaiko kortelė Swedbank: kaip užsakyti ir naudotis?
- Išsipūtęs vaiko pilvas: priežastys, simptomai ir ką daryti
- Gyvūnų globa Rokiškyje – Virtuali bendruomenė, gelbstinti beglobius ir jų likimus!
- Geriausios slidinėjimo pirštinės vaikams – kaip išsirinkti patvarias ir šiltas?